Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Bartuva LT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-15357-918/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skaudva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bartuva LT“ dėl darbų perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais, be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Teismas nurodė, kad byloje pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma – 18 355,28 Eur – yra ženkli juridiniam asmeniui, o tai, remiantis formuojama teismų praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu laikytina pakankama aplinkybe šių priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Skaudva“ nesutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, prašo jį atmesti ir nurodo, jog sprendžiant, ar ieškinio suma yra didelė, atsižvelgiama į to asmens finansines galimybes, t. y. ar ji yra didelė, lyginant ją su j nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams. Taip pat ar tas asmuo turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan. Tačiau šias aplinkybes turi įrodinėti atsakovė, o ne asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė nepateikė jokių duomenų apie jai priklausantį turtą, jo vertę, likvidumą, gaunamas pajamas ir kt., todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis yra gera. Taigi atsakovė nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Tuo tarpu ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Todėl skolininkės argumentai, susiję su ieškinio pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi. Atsakovės argumentas, kad ieškovė pagal kitoje byloje priimtą sprendimą yra skolinga atsakovei ir galimai palankus ieškovei sprendimas galėtų būti vykdomas įskaitant priešpriešinius reikalavimus, yra nepagrįstas. Nėra aišku, kiek užtruks šios bylos nagrinėjimas. Kitoje byloje priimtas atsakovei palankus sprendimas galės būti vykdomas priverstine tvarka, nelaukiant šios bylos pabaigos. Todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turės pakankamai laiko tam, kad jai priklausantį turtą paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ir pan., dėl ko šioje byloje galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškinio suma (18 355,28 Eur) atsakovei laikytina didele, todėl nutarė atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti skolininko turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju turi būti įvertinamos konkrečios faktinės bylos aplinkybės, skolininko finansinės galimybės, nustatant ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui. Pažymėtina, kad atsakovė, teikdama atskirąjį skundą, šią prezumpciją gali paneigti, pateikdama duomenis, įrodančius jos gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan. Sprendžiant, ar ieškinio suma yra didelė, atsižvelgiama į to asmens finansines galimybes, t. y. ar ji yra didelė, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams. Taip pat ar tas asmuo turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti skolininkė, šiuo atveju – apeliantė. Todėl aplinkybes dėl savo geros turtinės padėties, priešingai nei teigia atsakovė, turi įrodinėti atsakovė, o ne asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantė nesutinka, kad ieškinio suma šiuo atveju laikytina didele. Teigia, kad ieškovė grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui grindė iš esmės vieninteliu motyvu – didele ieškinio suma ir kad atsakovė galbūt ateityje sieks išvengti pinigų grąžinimo pareigos, o teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai neįsigilinęs į prašymo esmę ir bylos aplinkybes, paviršutiniškai sprendė, jog byloje pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma 18 355,28 Eur yra ženkli juridiniam asmeniui, o tai remiantis formuojama teisine praktika laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu laikytina pakankama aplinkybe šių priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tokia teismo padaryta deklaratyvaus pobūdžio išvada, anot apeliantės, yra visiškai neteisinga, kadangi duomenų, kad atsakovės UAB „Bartuva LT“ finansinė padėtis būtų sunki ir kad ji šiuo metu nebūtų pajėgi įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą, ieškovė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Šiuo atveju tokią grėsmę teismas nustatė, įvertinęs pareikšto ieškinio sumą bei galimybę apeliantei jos turimą turtą, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti suvaržymais. Pažymėtina, kad ieškovas yra laisvas apsispręsti, kokių įrodymų ir faktinių aplinkybių pagrindu įrodinės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Šiuo atveju ieškovė galimai jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę iš esmės įrodinėjo didele ieškinio suma, taip pat tuo, jog atsakovė vengia su ja atsiskaityti, gali savo turtą perleisti tretiesiems asmenims, o tai apsunkintų teismo sprendimo įvykdymo galimybes. Tuo tarpu atsakovė, neigdama faktą, kad ieškinio suma jai yra didelė, privalo tai įrodyti, pateikdama šį argumentą patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Tačiau, kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, atsakovė nepateikė jokių duomenų, dėl kurių būtų galima spręsti, jog ieškinio suma jai nėra didelė, o jos turtinė padėtis yra gera. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nebuvo paneigta.

Apeliantė atskirajame skunde taip pat teigia, jog ieškovė reiškia akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, ieškovės argumentas, jog darbai pagal ginčijamus atliktų darbų aktus yra neatlikti paneigtas Jonavos rajono apylinkės teismo 2014-06-04 priimtu preliminariu sprendimu, kuriuo teismas UAB „Bartuva LT“ pareikštą ieškinį UAB „Skaudva“ tenkino visiškai ir iš pastarosios priteisė 79 860 Lt skolą, 1 996,50 Lt palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės sumokėto žyminio mokesčio sumą, bei šio teismo 2015-02-27 galutiniu sprendimu, kuriuo preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas. Nurodo, kad Jonavos rajono apylinkės teismas konstatavo, jog UAB „Skaudva“ atlikti mokėjimai 2013-12-20, 2013-12-23 ir 2013-12-30 pagal PVM sąskaitas faktūras BAR Nr. 024, 025 ir 027 buvo atlikti atsiskaitant būtent už šiuos vienašališkai pasirašytus 12013-12-20, 2013-12-23 ir 2013-12-30 priėmimo–perdavimo aktus, o ne kaip ieškovė nurodė už atliktus 2013-12-18 perdavimo akte nurodytus darbus. Teismas nurodė, jog surinkti byloje duomenys paneigė UAB „Skaudva“ argumentą, kad 2013-12-20, 2013-12-23 ir 2013-12-30 priėmimo–perdavimo aktuose nurodyti darbai nebuvo atlikti.

CPK 144 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-109/2013; ir kt.). Tačiau preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Todėl atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo šioje stadijoje negali būti nagrinėjami, taigi dėl jų atskirai nepasisakoma. Apeliacinės instancijos vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimus), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų. Be to, pažymėtina, jog Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-02-27 galutinis sprendimas, kuriuo atsakovė grindžia savo poziciją, nėra įsiteisėjęs, jis apskųstas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui (c. b. Nr. e2A-1336-436/2015).

Apeliantės argumentas, kad ieškovė pagal kitoje byloje priimtą sprendimą yra skolinga atsakovei ir galimai palankus ieškovei sprendimas šioje civilinėje byloje galėtų būti vykdomas įskaitant priešpriešinius reikalavimus, yra nepagrįstas, kadangi Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-02-27 galutinis sprendimas, kuriuo patenkintas atsakovės reikalavimas, dar nėra įsiteisėjęs (o jeigu ir būtų įsiteisėjęs, atsakovė galėtų pradėti sprendimo vykdymą priverstine tvarka), be to, nėra aišku, kiek užtruks šios civilinės bylos nagrinėjimas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, atskirajame skunde nurodytais motyvais naikinti nutarties nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.