Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Gavelytė-Kalytienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2019 m. kovo 26 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus pataisos namų 2019 m. vasario 18 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžiu S. V. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (trys nusikalstamos veikos), 150 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (aštuonios nusikalstamos veikos), 153 straipsnį (dvylika nusikalstamų veikų), 162 straipsnio 1 dalį (septyniolika nusikalstamų veikų), 309 straipsnio 2 dalį (trisdešimt penkios nusikalstamos veikos) ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų, pusę laisvės atėmimo bausmės paskiriant atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas. Minėtas nuosprendis 2012 m. kovo 14 d. nutartimi patikslintas, nurodant, kad kardomoji priemonė S. V. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos palikta suėmimas.

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendis pakeistas – dalis S. V. padarytų pavienių nusikalstamų veikų perkvalifikuotos kaip tęstinės nusikalstamos veikos ir S. V. paskirtos bausmės už BK 150 straipsnio 4 dalį (4 nusikalstamos veikos), 149 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 309 straipsnio 2 dalį (dvylika nusikalstamų veikų), 162 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 153 straipsnį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, naujai paskirtos bausmės subendrintos su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirtomis ir nepakeistomis bausmėmis pagal BK 153 straipsnį (dešimt nusikalstamų veikų), 162 straipsnio 1 dalį (dešimt nusikalstamų veikų), 150 straipsnio 3 dalį, 309 straipsnio 2 dalį ir S. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Į nuteistajam S. V. paskirtą bausmę įskaitytas jam taikyto laikino sulaikymo kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2009 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendis, pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, įsiteisėjo 2016 m. birželio 23 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartimi atsisakyta priimti nuteistojo S. V. kasacinį skundą.

Vilniaus pataisos namų direktorius, išnagrinėjęs nuteistojo S. V. prašymą dėl pristatymo lygtinio paleidimo komisijai, 2019 m. vasario 18 d. raštu išaiškino, kad nuteistajam S. V. lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos negali būti taikomas, nes nuteistasis S. V. neatitinka įstatyme numatytų formaliųjų sąlygų. Šiame rašte nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Kalėjimų departamento direktoriui Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio nustatyta tvarka.

Kalėjimų departamento Resocializacijos skyriaus vedėja, išnagrinėjusi nuteistojo S. V. skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2018 m. vasario 18 d. rašto, 2019 m. kovo 26 d. raštu konstatavo, jog skundo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų administracija pažeistų įstatymus ar priimtų nepagrįstus sprendimus dėl nuteistojo S. V.. Šiame rašte nurodyta, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo S. V. skundą dėl sprendimų panaikinimo. Tuo pačiu pareiškėjui išaiškinta, kad su skundo reikalavimais jis turi teisę kreiptis į bendros kompetencijos teismą.

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. gegužės 17 d. gautas nuteistojo S. V. skundas dėl Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 26 d. rašto Nr. 2S-1313 ir Vilniaus pataisos namų 2019 m. vasario 18 d. rašto Nr. 42-175, prašant juos panaikinti. Skunde nurodoma, kad BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. BK 77 straipsnis, kuris reglamentavo lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimą švelnesne bausme 2012 m. liepos 1 d. neteko galios, po ko jis buvo reglamentuojamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnyje Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų. Nuteistasis pažymi, kad šiuo metu galiojančiame BVK 158 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, nors tokia išimtis iki 2012 m. liepos 1 d. nebuvo numatyta įstatyme ir pagal tuo metu galiojusią redakciją jam šiuo metu taikytinas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos. Atsižvelgiant į tai, nuteistasis ginčija BVK nuostatų, reglamentuojančių lygtinio paleidimo sąlygas, galiojimą ir taikymą. Nutiestasis nurodė, kad jam turėtų būti taikomos tos BVK nuostatos, kurios galiojo tuo metu, kai buvo padaryta nusikalstama veika arba jo bausmės atlikimo pradžios metu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. V. skundas atmestinas.

BVK 157 straipsnio ir 158 straipsnio normos reglamentuoja lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų. BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2040 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), numatyta, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Atsižvelgiant į aptariamos teisės normos formuluotę, akivaizdu, jog asmenys, įsiteisėjusiais ir vykdomais teismo nuosprendžiais nuteisti pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 4 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir 4 dalį, 151 straipsnio 2 dalį, 151¹ straipsnį ir 153 straipsnį iš pataisos įstaigos, jų atžvilgiu taikant lygtinio paleidimo institutą, negali būti paleidžiami. Nagrinėjamu atveju S. V. bausmę atlieka už nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnio 1 dalyje, 153 straipsnyje, todėl, vadovaujantis BVK 158 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, jis negali būti lygtinai paleidžiamas iš pataisos namų.

Teismo vertinimu, nuteistasis S. V. klaidingai interpretuoja įstatymų normas, painioja įstatymų kolizijos, teisės normų konkurencijos sampratas bei įstatymo negaliojimo atgal principo taikymą.

Įstatymų kolizijos atvejai galimi tada, kai du ar daugiau įstatymų tą patį klausimą reglamentuoja skirtingai. Įstatymų kolizija galima tik tarp galiojančių įstatymų. Nagrinėjamu atveju joks kitas įstatymas su BVK nekonkuruoja, o sprendžiamas klausimas dėl šiuo metu galiojančios ir anksčiau galiojusios to paties įstatymo redakcijų taikymo. Tokia situacija neatitinka įstatymų kolizijos sampratos. Pagal BVK 3 straipsnio 1 dalį taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu. Nagrinėjamu atveju BVK 3 straipsnio 3 dalimi vadovautis nėra galimybės, nes įstatymų konkurencijos nagrinėjamu atveju nėra. Taigi S. V. atžvilgiu pagrįstai taikoma nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusi BVK 158 straipsnio redakcija, kuri numato, kad lygtinis paleidimas negali būti taikomas asmenims, nuteistiems už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui.

Pažymėtina, kad taikant ir aiškinant BVK normas negalima remtis BK 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BK 3 straipsnio 3 dalis numato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Lygtinio paleidimą reglamentuojančios teisės normos yra BVK, kuriame numatyta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančias BVK nuostatas. Bausmių vykdymo įstatymas nėra baudžiamasis įstatymas. Teisės aktai, nustatantys nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ir paskirtų bausmių ar poveikio priemonių vykdymo tvarką yra procesiniai teisės aktai. Padėtį sunkinančio įstatymo negaliojimo atgal principo taikymas galimas tik materialiosios baudžiamosios teisės atžvilgiu, o nagrinėjamu atveju ginčijamas procesinių teisės aktų taikymas, kuriems minėtas principas neturi jokios įtakos.

Remiantis konstitucine jurisprudencija įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 1998 m. liepos 9 d. ir kt. nutarimai). BVK 158 straipsnio 2 punkto atžvilgiu to nėra padaryta ir tai pagrindžia imperatyvą, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įstatymo numatytąją bausmės dalį S. V. atliko jau galiojant naujai BVK 158 straipsnio 2 dalies redakcijai. Prašymas dėl lygtinio paleidimo jam taikymo paduotas taip pat galiojant naujajai įstatymo redakcijai. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog sprendžiant klausimą dėl nuteistojo lygtinio paleidimo taikymo (netaikymo), turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojančiomis BVK nuostatomis.

Taigi, teismas konstatuoja, kad pataisos įstaigos administracija neturėjo teisinės pareigos rengti dokumentus dėl lygtinio paleidimo ir perduoti juos kartu su nuteistojo S. V. prašymu nagrinėti Lygtinio paleidimo komisijai. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštas (sprendimas), iš esmės išaiškinantis tas pačias aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas. Ši įstaiga, kaip valstybinio administravimo subjektas, šiuo atveju veikė teisėtai, nepažeidė nuteistojo teisių, tinkamai išaiškino jam galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių lygtinį paleidimą, esmę.

Skunde nuteistasis S. V. teigia, kad lygtinio paleidimo netaikymas pažeidžia jo teises. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Laisvės atėmimo bausmė, paskirta kompetentingo teismo nuosprendžiu, pirmiausia yra pagrįsta procesais pirmoje ir apeliacinėje instancijose, o Konvencijos 6 straipsnis netaikomas procesui, kurio metu sprendžiamas lygtinio paleidimo klausimas, nes nėra sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo ar civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas (Ganusauskas v. Lithuania (dec.), no. 47922/99, 1999 m. rugsėjo 7 d.) (Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1S-619-626/2015, 1S-72-654/2018).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsniu,

nutaria:

netenkinti nuteistojo S. V. skundo dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. kovo 26 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus pataisos namų 2019 m. vasario 18 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.