- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-04
- Bylos Nr.
- I-554-426/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03342-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baldma“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Gediminas Marcinkevič
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baldma“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baldma“ (toliau – Bendrovė) skunde teismo prašo panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2017 m. kovo 30 d. sprendimą Nr.(36.9)FR0682-118, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2017 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 69-64 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. S-197(7-146/2017).
Pareiškėja skunde nurodo, kad Panevėžio AVMI nustatė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) mokėjimo pažeidimus, Inspekcija inicijavo Bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2014-2015 metus bei 2016 m. gegužės 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (42.59)FR0680-387, kuriame apskaičiavo pareiškėjai sumokėti 29 656 Eur PVM. Atlikus pakartotinį Bendrovės patikrinimą, už 2014-2015 m. Bendrovei buvo apskaičiuota 30 209 Eur PVM suma ir su jais susijusios sumos.
Pareiškėja nesutinka su ginčijamais mokesčių administratoriaus bei Komisijos sprendimais. Teigia, kad didelis Bendrovės atsargų likutis, palyginus su gautomis pajamomis, nėra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, kaip Komisija nurodė savo sprendime. Pirkimų ir pardavimų santykis taip pat nėra pagrindas taikyti šio straipsnio nuostatas. Pareiškėja nurodo, kad 2012 m. pateikė Švedijos partneriams produkcijos už 39 677 Eur, tačiau jie neatsiskaitė ir paskelbė įmonės bankrotą. Už išsiųstas prekes nebuvo apmokėta. Ši negauta pinigų suma tapo Bendrovės nuostoliais, kas lėmė deklaruojamus nuostolius. Siekdama toliau dirbti, Bendrovė pasiskolino apyvartines lėšas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad apie tai buvo žinoma ir patikrinimo metu, tačiau Panevėžio AVMI tai nutylėjo. Pareiškėjos nuomone, atskaitomybės valstybės įmonei Registrų centras (toliau – Registrų centras) nepateikimas laikytinas Administracinių nusižengimų kodekso pažeidimu, bet negali būti laikomas pagrindu taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Taip pat pažymi, kad nurašymo aktų nebuvimas nesudaro prielaidos teigti, kad prekės buvo parduotos.
Pareiškėja nesutinka su atsakovės išvada, kad ji nesudarė sąlygų Panevėžio AVMI darbuotojams atlikti prekių likučių patikrinimą. Bendrovė buvo tikrinta 2016 m. vasario 27 d. ir 2016 m. kovo 2 d. Pažymi, kad 2016 m. kovo 3 d. niekas neatvyko tikrinti. Nurodo, kad apie 2016 m. kovo 2 d. patikrinimą nebuvo pranešta, pareigūnai atvažiavo savo iniciatyva net neperspėję. Akcentuoja, kad prekės egzistuoja, tačiau mokesčių inspekcijos pareigūnai jų neapskaičiavo.
Pareiškėja nesutinka su Komisijos sprendimu, jog 2016 m. sausio 1 d. pasirašytas inventorizacijos aktas buvo pateiktas prieš papildomą tyrimą, t. y. panaikinus 2016 m. liepos 25 d. sprendimo dalį dėl PVM apskaičiavimo. Pažymi, kad nei viena institucija neatsakė į skunde nurodytus teisinius motyvus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 71 patvirtintų Inventorizavimo taisyklių (toliau – Inventorizavimo taisyklės) reikalavimų.
Skunde aiškina, kad Panevėžio AVMI tikrinimo metu pasiėmė visus Bendrovės dokumentus, laikė juos daugiau kaip 4 mėnesius. Neturėdama pirminių dokumentų ir įvykdydama Panevėžio AVMI reikalavimą, buhalterė pateikė nepatikslintą, nepabaigtą ir nepasirašytą inventorizacijos aprašo juodraštį, kurį Bendrovė turėjo. Atkreipia dėmesį, kad prie patikrinimo akto esančių UAB „Baldma“ lentelių-inventorizacijos akto, kuriomis Inspekcija vadovavosi visuose sprendimuose, negalima laikyti inventorizacijos aktu, nes šio dokumento forma neatitinka dokumento reikalavimų, jame nėra parašų bei materialiai atsakingo asmens parašo, kaip reikalauja Inventorizacijos taisyklės. Buhalterės sudarytas juodraštis negali būti laikomas dokumentu, tačiau juo vadovautasi priimant sprendimus.
Skunde paaiškina, kad pateiktos Inspekcijos lentelės su Bendrovės pardavimais ir pirkimais yra įmonės finansinių operacijų suvestinės-registrai, pasirašyti atsakingo asmens. Tokios suvestinės yra kaip atskiras dokumentas, kuris sudarytas pirminių dokumentų pagrindu ir procese turi įrodomąją reikšmę. Atliekant papildomą patikrinimą, kilus abejonėms dėl pirkimo ir pardavimo registruose nurodytų duomenų, Inspekcija, pareiškėjos manymu, galėjo įsitikinti jų teisingumu sugretinusi su pirminiais dokumentais, tačiau to nepadarė. Toks elgesys rodo, kad pateiktų registrų duomenys Inspekcijai nekėlė abejonių. Mano, kad šiuo atveju ne Bendrovė, o vietos mokesčių administratorius neatliko savo pareigų ir nėra jokio pagrindo registrų nevertinti kaip įrodymų.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, taikant analogijos metodą, pareiškėjai buvo apskaičiuotas ne 21 procentas pardavimo PVM, o 42 procentai ir tai ji vertina kaip dvigubą apmokestinimą. Pasak pareiškėjos, atlikta pirkimų pardavimų oficiali analizė, kuri pasirašyta atsakingo bendrovės asmens yra oficialus dokumentas, pagrįstas pirminiais dokumentais, tai yra PVM sąskaitomis faktūromis ir pinigų priėmimo kvitais yra įrodymas paneigiantis Panevėžio AVMI apskaičiavimus.
Pareiškėjos nuomone, Panevėžio AVMI privalėjo atlikti naują patikrinimą ir įvertinti šių pirkimų ir pardavimų santykį remiantis pirminiais dokumentais, kuriuos Bendrovė buvo suruošusi, tačiau Inspekcija atsakė, kad jie nereikalingi. Skunde pabrėžia, kad naujo patikrinimo metu papildomas patikrinimas nebuvo atliktas. Inspekcija tik iš naujo apskaičiavimo PVM deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2014–2015 metus, 2017 m. sausio 31 d. surašė patikrinimo aktą. Jame neužsiminė apie Bendrovės pateiktus naujus įrodymus ir būtinumą juos sugretinti su pirminiais buhalteriniais dokumentais.
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad šiuo atveju institucijos pažeidė jos teisės į objektyvų ir teisingą tyrimą ir gindamos vieną kitą, buvo šališkos. Pažymi, kad, konstatavus 2017 m. birželio 15 d. sprendime naujas aplinkybes ir išvadas, 2017 m. kovo 30 d. sprendimas turėjo būti keičiamas, o ne tvirtinamas. Šiuo atveju, mokesčių administratorius, patvirtindamas sprendimą ir konstatuodamas naujas faktines aplinkybes, Bendrovės manymu, viršijo savo įgaliojimus ir padarė esminius MAĮ pažeidimus.
Akcentuoja, kad pripažinus lengvinančia aplinkybe Bendrovės geranorišką bendradarbiavimą, baudos dydis turėjo būti taikomas ne vidurkis – 30 procentų, o mažesnis.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Bendrovės atstovas M. B. akcentavo, kad prekių sandėlyje buvo, tačiau jų Panevėžio AVMI pareigūnai nepatikrino. Taip pat nurodė, kad pasitikėjo Bendrovės buhaltere ir pripažino, kad galimai buvo padaryti mokestiniai pažeidimai.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 85–89).
Atsiliepime atsakovė paaiškina, kad Inspekcija atliko pareiškėjos mokestinį tyrimą, kurio metu nustatė mokestinius pažeidimus. Mokestinio tyrimo metu pagal Bendrovės pateiktus inventorizacijos aprašus nustatė, jog mokesčių mokėtoja apskaito labai didelius atsargų likučius palyginus su gautomis pajamomis. Nustatė, kad prekių likutis laikotarpio pabaigoje buvo beveik lygus arba didesnis už metinę pardavimų apyvartą. Inspekcija, atlikusi pareiškėjos gautų pajamų ir mokestinio laikotarpio pabaigai apskaityto prekių likučio analizę, pažymėjo, jog prekių likučio ir pajamų santykis 2014 metais sudarė 99 proc., o 2015 metais – 119 proc.
Nurodo, kad Inspekcijos darbuotojai buvo nuvykę į Bendrovės sandėliavimo patalpas patikrinti prekių likučius. Pareiškėjos direktorius nesudarė sąlygų tai atlikti, nors apie tai buvo informuotas iš anksto. Nesudarė galimybių apžiūrėti prekes, patalpoje buvo tamsu, prekės buvo sudėtos taip, kad fiziškai prieiti ir jas apžiūrėti nebuvo galimybių. Direktorius negalėjo identifikuoti prekių esančių sandėlyje.
Pareiškėja deklaruoja mažesnį pardavimo nei pirkimo PVM. Pareiškėjos nuostolinga veikla finansuota iš jos direktoriaus ir vienintelio akcininko M. B. paskolų. Pagal pateiktas deklaracijas juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas M. B. bendrovei paskolino 430 000 Lt (per 2009-2012 metus). Pareiškėja nėra pateikusi VĮ Registrų centro 2008-2014 m. Metinės finansinės atskaitomybės dokumentų.
Pažymi, kad pakartotinio patikrinimo metu, Inspekcija nustatė, jog, naudojant mokestinio laikotarpio pelno-nuostolio ataskaitos, didžiosios knygos duomenis, apskaičiuota, kad pareiškėja 2014 metais parduotoms prekėms taikė 63,6 proc. antkainį, apskaičiuojama 2014 metais parduotų baldų savikaina taikant 63,6 proc. antkainį. Taip pat padarė išvadą, kad nurašyti baldai buvo parduoti, gautos pajamos neapskaitytos, pardavimo PVM neapskaičiuotas. Mokestinio patikrinimo metu už 2014 metus buvo nustatyta papildoma PVM bazė 172 968 Lt su PVM, nurašytų prekių, kurių pardavimo pajamos nedeklaruotos, savikainai su PVM taikant 63,6 proc. antkainį.
Akcentuoja, kad vietos mokesčių administratorius Bendrovei surašė nurodymą, jog 2016 m. kovo 3 d. sandėliavimo patalpose bus atliekamas prekių likučių patikrinimas, atvykus tikrinti pareiškėjos prekių likučio 2016 m. vasario 27 d. (Panevėžio automobilių turgaus prekyvietėje) bei sandėlyje 2016 m. kovo 3 d. pareiškėja, žinodama apie atliekamą mokestinį tyrimą, turėjo ne tik sudaryti sąlygas Inspekcijos darbuotojams atlikti savo pareigas, tačiau ir pačiai būti aktyviai ir tokiu būdu paneigti bet kokią abejonę dėl galimų pažeidimų.
Nurodo, kad, Komisijos vertinimu, sąlygos Inspekcijos pareigūnams atlikti prekių likučių inventorizaciją nebuvo sudarytos, kadangi pastarieji fiziškai negalėjo prieiti prie prekių ir jas apžiūrėti, o pareiškėjos direktorius nepaaiškino, kur ir kokios prekės sukrautos.
Be to nustatė, kad pareiškėja 2015 metais iš Lenkijos įmonės ZP „Grab“ Stanislaw Cyradvi įsigijo 14 baldų komplektų, taip pat įsigijo plokščių, stalviršių ir įvairios furnitūros (bėgeliai, rankenėlės, lankstai), kurie naudojami surenkant baldus. Pareiškėja 2015 metais pardavė tik 8 baldų komplektus. Atsakovė pažymi, kad nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. pareiškėja nepardavė nei vieno baldų komplekto, o iš Lenkijos įmonės įsigijo 7 komplektus.
Inspekcija, siekdama apskaičiuoti mokesčio bazę, naudojosi dviem informacijos šaltiniais: pačios pareiškėjos apskaitos duomenimis bei trečiųjų įmonių (vykdančių analogišką veiklą) duomenimis. Atsakovei nekėlė abejonių vietos mokesčių administratoriaus pasirinktas informacijos ir duomenų šaltinis. Centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu, pasirinkti informaciniai šaltiniai atitiko teisingumo kriterijų.
Dėl pareiškėjos vedamos akivaizdžiai klaidingos apskaitos, duomenų nesutapimų, verslo logika nepaaiškinamų sprendimų mokesčių administratorius negali nustatyti tikslaus ūkinių operacijų turinio.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilęs ginčas dėl Bendrovei papildomai apskaičiuoto PVM bei su mokesčiu susijusių delspinigių bei paskirtų baudų už 2014–2015 metus teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis Komisijos byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad Panevėžio AVMI 2016 m. kovo 30 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. (42.59)FR0686-745 (Komisijos byla, b. l. 31–35). Panevėžio AVMI 2016 m. balandžio 14 d. pranešimu apie mokestinį patikrinimą (42.59)FR0687-614), kurio metu nustatė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) pažeidimus (Komisijos byla, b. l. 148).
Pareiškėja 2016 m. birželio 28 d., nesutikdama su Patikrinimo akte apskaičiuota 29 656 Eur PVM suma, pateikė pastabas. (Komisijos byla, b. l. 28–30).
Panevėžio AVMI 2016 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (36.9)FR0682-478 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, patvirtino patikrinimo aktą, nurodė sumokėti 29 655,62 Eur PVM, apskaičiavo 1 979,13 Eur PVM delspinigių ir paskyrė 8 896 Eur PVM baudą (Komisijos byla, b. l. 124–128).
Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 12 d., nesutikdama su Panevėžio AVMI 2016 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (36.9)FR0682-478, Inspekcijai pateikė skundą (Komisijos byla, b. l. 102–110) ir Inventorizacijos aprašą (b. l. 111–118) bei lentelę su Bendrovės 2016 m. pardavimais (b. l. 119).
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo akte apskaičiuotu 30 209,10 Eur PVM, Panevėžio AVMI pateikė pastabas (Komisijos byla, b. l. 38–42).
Pareiškėja 2017 m. balandžio 14 d. pateikė skundą bei, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 71 straipsniu, pateikė pasiūlymą pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio (Komisijos byla, b. l. 21–31).
Atsakovė 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 69-45 sustabdė skundo nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas pasiūlymas pasirašyti susitarimą. Kadangi tarp pareiškėjos ir atsakovės susitarimas nebuvo pasirašytas, skundo nagrinėjimas buvo atnaujintas ir 2017 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 69-64 išnagrinėtas iš esmės (Komisijos byla, b. l. 13–19).
Pareiškėja pateikė skundą Komisijai. Komisijos 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. S-197(7-146/2017) buvo patvirtintas atsakovės 2017 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. 69-64 (Komisijos byla, b. l. 1–9, 206 –219).
Taigi, ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjai taikyto MAĮ 70 straipsnio nuostatų, apskaičiuojant PVM analogijos ir ekonominių modelių būdu.
MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detaliai šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru, t. y. Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).
Pareiškėja turėjo įgyvendinti MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą, t. y. pagrįsti, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos konkrečios mokesčio ir su jais susijusios sumos yra neteisingos, neturėjo jokių kliūčių pateikti jos išreiškiamą poziciją patvirtinančius duomenis, skaičiavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, teritorinis mokesčių administratorius, atlikęs Bendrovės pakartotinį patikrinimą teisingai teisiškai įvertino ir pagrindė jau surinktus pirminio patikrinimo metu įrodymus. Pakartotinio patikrinimo metu buvo įvertintos LVAT 2014 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014, 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1643/2013 tyrimui reikšmingi duomenys atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimuose C-249/12 ir C-250/12 pateiktus išaiškinimus, t. y. peržiūrėjo PVM mokesčio apskaičiavimą, ištaisė apskaičiavimo klaidas. Šiuo atveju jokio papildomo tyrimo ar naujų duomenų mokesčių administratorius neturėjo pareigos rinkti. Taigi, pakartotinis faktinių aplinkybių įvertinimas yra tinkamas ir pakankamas, todėl šiuo aspektu pareiškėjos teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Šioje byloje nevertinamas įpareigojimas atlikti pareiškėjos pakartotinį mokestinį patikrinimą.
Pareiškėja teigia, kad nepagrįstai patikrinimo metu, apskaičiuojant 2014 metų pajamas, mokesčių administratorius vadovavosi inventorizacijos aprašo juodraščiu, pažymi, kad Bendrovės lentelė-aprašas negali būti laikomi inventorizacijos aktu. Jame skaičiavimai preliminarūs su galimomis techninėmis klaidomis, aktas neatitiko dokumento reikalavimų, nebuvo atlikusių asmenų parašų bei materialiai atsakingo asmens parašo. Pareiškėja prašo vadovautis mokesčių mokėtojos balansais už 2013–2015 metus.
Inventorizavimo taisyklių 5.3 papunktyje nustatyta, kad inventorizavimo aprašas – taisyklėse nurodytus rekvizitus turintis inventorizacijos patvirtinimo ir įforminimo dokumentas. Už apskaitos organizavimą pagal šio Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, ir už tinkamo inventorizavimo aprašo parengimą atsakingas yra bendrovės vadovas. Be to, pažymėtina, kad klaidas inventorizavimo aprašuose galima taisyti tik inventorizacijos metu (Inventorizavimo taisyklių 57 punktas).
Pareiškėja nedetalizavo ir nepaaiškino, kodėl mokesčių administratoriui 2016 m. sausio 1 d. inventorizacijos aprašą pateikė tik su 2016 m. rugpjūčio 12 d. skundu. Sutiktina su Komisijos išvada, kad nėra pagrindo remtis pateiktu inventorizacijos aprašu. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad, pareiškėjos vertinimu, pateiktas juodraštis yra be parašų ir neatitinka Inventorizacijos taisyklių reikalavimų, laikytinas pačios pareiškėjos vertinimu ir nepaneigia mokesčių administratoriaus bei Komisijos nustatytų aplinkybių tyrimo. Be to, pareiškėjos argumentai išsakyti teismo posėdyje, kad vadovas pasitikėjo buhaltere, nepaneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytų pažeidimų ir neeliminuoja pareiškėjos mokestinės atsakomybės, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Pareiškėjos skundo argumentai, kad Panevėžio AVMI pareigūnai turėjo galimybę apžiūrėti ir nustatyti prekių likučius, laikytini nepagrįstais. Nustatyta, kad 2016 m. kovo 14 d. operatyvaus patikrinimo metu (2016 m. kovo 14 d. operatyvaus aptikrinimo pažyma Nr. FR1042-2022) mokesčių administratorius užfiksavo, kad mokesčių mokėtoja nesudarė sąlygų nustatyti esamų sandėlyje prekių likučio. Mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. (42.59)FR0686-745 konstatuota, jog Bendrovės direktorius pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras negalėjo nurodyti ar prekės yra sandėlyje, t. y. pradžioje rodė prekes neatitinkančias matmenų nurodytų PVM sąskaitoje faktūroje, vėliau paaiškino, kad gal prekė parduota. Taip pat negalėjo identifikuoti prekių esančių sandėlyje, t. y. kartoninėse pakuotėse esančias visas prekes įvardino nestandartiniais baldais, negalėjo nurodyti kiek baldų komplektui priklauso pakuočių pagal įsigijimo dokumentus. Pareigūnams paprašius parodyti svetainės baldus 3 432 Eur vertės, pastarasis rankos mostu parodė, kad dalis ten, dalis ten užkrauta, bet apžiūrėti nesudarė galimybės.
Taigi, teismas sutinka su Panevėžio AVMI išvada, kad pareiškėja nesudarė sąlygų nustatyti prekių likučio. Pareiškėjos direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. balandžio 29 d. paaiškinimuose matyti, kad patalpos yra mažos, pats direktorius užsisako prekes, jas sandėliuoja ir tik jis žino, kur kokios prekės yra. Be to ir foto nuotraukose užfiksuota, kad patalpos apkrautos. Pareiškėja ir teismui nepagrindė savo teiginių dėl tinkamų sąlygų Panevėžio AVMI pareigūnams sudarymo tinkamai apžiūrėti prekių likučius. Šiuo atveju pati pareiškėja turėjo sudaryti realias galimybes apžiūrėti patalpose esančius prekių likučius, kad pareigūnai objektyviai būtų galėję suskaičiuoti prekių likučius.
Pagal MAĮ 126 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas sudaro mokesčių administratoriaus pareigūnui mokestiniam patikrinimui atlikti reikiamas sąlygas. Teismo vertinimu, tinkamų sąlygų prekių apžiūrai pareiškėja negalėjo sudaryti. Nagrinėjamu atveju Bendrovė žinojo jai buvo pranešta apie sandėlio pažiūrą, tačiau ne tik nesudarė sąlygų, bet ir aktyviais veiksmais nepadėjo mokesčių administratoriui įgyvendinti šios užduoties. Šiuo atveju pareiškėja nepasinaudojo efektyvia galimybe paneigti abejones dėl galimų pažeidimų. Pažymėtina, kad pati pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė detalių paaiškinimų bei atitinkamų įrodymų, kad Bendrovei buvo būtinas nustatytas didelis prekių likutis, kuris, kaip nustatė mokesčių administratorius, nebuvo tinkamai inventorizuotas. Taigi, pati pareiškėja nepaneigė abejonių, todėl laikytinos pagrįstomis išvados dėl netinkamo pareiškėjos mokestinių prievolių vykdymo pagal įstatymą.
Žemesnės instancijos teismas
Tokiai pozicijai pritarė ir Komisija, akcentavusi, kad Panevėžio AVMI pareigūnai fiziškai negalėjo prieiti prie prekių ir jas apžiūrėti, o pareiškėjos direktorius net nepaaiškino, kur ir kokios prekės yra sukrautos. Teismas neturi pagrindo nesutikti su mokestinio patikrinimo metu padarytomis išvadomis, kad nebuvo sudarytų galimybių apžiūrėti prekių likučių.
Pareiškėjos skundo argumentai, kad ji nežinojo apie 2016 m. kovo 2 d. patikrinimą laikytini nepagrįstais, kadangi 2016 m. vasario 22 d. Panevėžio AVMI nurodyme Nr. (42.59) FR0706-2486 (Komisijos byla, b. l. 90) buvo informuotas apie kitą patikrinimo laiką, be to, pats Bendrovės direktorius dalyvavo patikrinime ir nenurodė, kokias teises Panevėžio AVMI pareigūnai pažeidė. Šiuo atveju teismas nenustatė neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų.
Teismo vertinimu, nei teritorinis, nei centriniam mokesčių administratorius, nei Komisija nepažeidė įrodinėjimo proceso reikalavimų mokestiname ginče nustatytų taisyklių (MAĮ 67 straipsnis).
Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija, vertindama pareiškėjos skundo argumentus dėl 2007–2013 metų dokumentų ir duomenų netinkamo naudojimo, siekiant pagrįsti tikrinto laikotarpio pažeidimus, nurodė, kad jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai, nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Teismo vertinimu, Komisijos atliktas aplinkybių įvertinimas yra teisinga ir išvada, kad tokia situacija, kai Bendrovė veikia nepelningai, ir ši situacija tęsiasi beveik visą ūkio subjekto veiklos laikotarpį (išskyrus 2012 ir 2015 metus, kada buvo deklaruotas pelnas), o ūkio subjekto dalyviai skolina verslui gana ženklias pinigines lėšas, sudaro pagrįstas prielaidas abejoti ūkio subjekto deklaruojamu veiklos rezultatų tikrumu, kadangi tokia situacija prasilenkia su ekonomine logika (LVAT 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-80-602/2017). Pareiškėja šių išvadų nepaneigė ir jokių papildomų duomenų nepateikė.
Kadangi mokesčių administratorius pagal inventorizacijos aprašus neturėjo galimybės nustatyti mokesčio bazės už 2015 metus, tai turėjo teisę taikyti analogijos metodą. Patikrinimo akte ir ginčijamuose sprendimuose detaliai aprašytos nustatytos aplinkybės (dėl pardavimų baldų, buitinės technikos, slankiojančių sistemų, baldų komplektų, plokščių įsigijimo, susidariusių likučių), apskaičiuodama mokesčio bazę, naudojosi dviem informacijos šaltiniais, t. y. pačios pareiškėjos apskaitos duomenimis bei trečiųjų įmonių (vykdančių analogišką veiklą) duomenimis.
Tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek ir Komisija, konstatavo, kad mokesčių administratoriaus vertinimu, pasirinkti informaciniai šaltiniai atitiko teisingumo kriterijų. Kadangi, remiantis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, Bendrovė veda klaidingą apskaitą, nustatyti duomenų nesutapimai bei verslo logika nepaaiškinami sprendimai, tai konstatuotina, kad mokesčių administratorius negali nustatyti tikslaus ūkinių operacijų turinio, objektyviai įmanomi netikslumai, nes mokesčių administratorius vadovaujantis tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Pareiškėja mokesčių administratoriaus nustatyto mokestinės prievolės dydžio nepaneigė ir neįrodė, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų. Teismas tokių pažeidimų nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja Panevėžio AVMI pateikė du skirtingus 2016 m. sausio 1 d. inventorizacijos aprašus, t. y. kontrolės veiksmų atlikimo metu (2016 m. kovo 30 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. (42.59) FR0686-745, 2016‑05‑27 patikrinimo aktas Nr. (42.59) FR0680-387; Komisijos byla, b. l. 154– 169), bei antrasis – 2016 m. rugpjūčio 12 d. kartu su skundu, pateiktu atsakovei. Atsakovė, nustatydama PVM bazę už 2015 metus, rėmėsi pirmuoju pareiškėjos pateiktu inventorizacijos aprašu. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvada remtis pirmuoju inventorizacijos aprašu yra pagrįsta, o, įvertinus Komisijos sprendime išdėstytus argumentus, pritartina išvadai, kad nėra pagrindo remtis antruoju aprašu, kadangi inventorizacijos aprašo data 2016 m. sausio 1 d., tačiau atsakovei pateiktas su 2016 m. rugpjūčio 12 d. skundu, nors inventorizacijos rezultatai turi būti fiksuojami nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki finansinių ataskaitų sudarymo dienos Inventorizavimo taisyklių 63 punktas) bei tai, kad pateiktas pasibaigus mokestiniam patikrinimui (patvirtinus jo rezultatus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo) ir žinant jo rezultatus. Akivaizdu, kad pareiškėjai apie patikrinimo rezultatus jau žinojo, nes su jais nesutiko ir teikė skundą Inspekcijai. Be to, neaišku, dėl kokių aplinkybių iš karto 2016 m. sausio 1 d. sudaryto inventorizacijos aprašo neteikė mokesčių administratoriui.
Pareiškėjos skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto analogijos metodo laikytini nepagrįstais.
Kaip minėta, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, tikslus mokestinės prievolės dydis nėra nustatomas, tačiau pateikiami tikėtini ir galimi paskaičiavimai, atitinkantys protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, taikydamas analogijos metodą, parinko 3 įmones, vykdančias analogišką kaip pareiškėja veiklą ir veikiančias tame pačiame rajone. Tai, kad vienos įmonės apyvarta buvo didesnė esminės reikšmės neturi, nes mokesčių administratoriui, remiantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, nėra nustatyta pareiga apskaičiuoti tikslų mokestinės prievolės dydį. Kitaip aiškinant minėtą normą, ji būtų sunkiai pritaikoma, nes dažnai nebūtų įmanoma surasti identiškų įmonių, vykdančių tą pačią veiklą. Kadangi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymas visais atvejais yra nulemtas paties ūkio subjekto netinkamo savo pareigų apskaičiuojant mokesčius vykdymo, mokesčių administratoriui negali būti nustatyta pareiga įrodyti iš esmės neįmanomą dalyką, t. y. tikslų mokestinės prievolės dydį.
Teismas pritaria Komisijos išvadai, kad palyginamieji duomenys apie įmonių A, B ir C, vykdančių tokio paties pobūdžio veiklą, prekių likučius ir jų santykį su pardavimo pajamomis, laikytini tinkamais, vertinant, ar pareiškėjos buhalterinėje apskaitoje apskaitytų atsargų informacija atitinka tikrovę. Nurodytų įmonių duomenys yra panašūs Bendrovės duomenims ir Inspekcijos surinkta informacija gali būti laikoma patikima, vertinant analogiškos veiklos, kaip vykdo pareiškėja, rodiklių pagrįstumą. Pareiškėja skunde nenurodė, kokį kitą metodą atsakovė turėjo taikyti.
Konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadas dėl gautų pajamų apmokestinimo. Pareiškėja tik abstrakčiai teigė dėl netinkamo, jos manymu, mokesčių administratoriaus įvertinimo pagal parinktus metodus taikymo, tačiau konkrečiai nenurodė, kokios įmonės rodikliai galėtų būti lyginami, atsižvelgus į jos ekonominės veiklos rodiklius.
Pareiškėjos skundo argumentai dėl dvigubo apmokestinimo, t. y. mokestinio patikrinimo metu apskaičiavus PVM bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir 2016 metais, kai buvo parduotos 2016 m. sausio 1 d. likutyje užfiksuotos prekės, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėja šiuos argumentus grindžia 2016 metų pardavimų lentele, kurioje užfiksuota, kad 2016 metais buvo parduota prekių už 78613,26 Eur, tačiau, kaip minėta, ši lentelė nepagrįsta jokiais pirminiais dokumentais. Taigi, mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvados laikytinos pagrįstomis, o pareiškėjos skundo argumentai negali paneigti tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir vertintini kaip pareiškėjos gynybinė pozicija. Minėta, kad pardavimų lentelė nepagrįsta jokiais pirminiais duomenimis, todėl negali būti laikoma tinkamu įrodymu, pripažįstant jos teiginius dėl dvigubo apmokestinimo pagrįstais.
Pareiškėja teigia, kad baudos dydis turėtų būti mažesnis nei vidurkis – 30 procentų, pripažinus jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe geranorišką bendradarbiavimą. Pareiškėja skirta 30 procentų dydžio – 9 063 Eur PVM bauda.
Pagal PVM įstatymo 123 straipsnio 2 dalį, jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda.
Komisija detaliai įvertino argumentus dėl baudos dydžio. Teismas neturi pagrindo kitaip vertinti minėtų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju, Panevėžio AVMI išvados dėl baudos dydžio nesudaro pagrindo naikinti Inspekcijos sprendimą. Šiuo atveju aplinkybės, t. y. Bendrovės nevisapusiškas bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, trukdymas mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises (trukdymas atlikti prekių: likučių inventorizaciją), netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, buvo vertintos teritorinio mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte, sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Taigi, pareiškėjai jos veiksmų vertinimas buvo žinomas. Nors prie baudos skyrimo šie vertiniam ir nenurodyti, tačiau visuma tyrimo metu nustatytų aplinkybių patvirtina, kad pareiškėjos teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Pažymėtina, kad pareiškėją atstovą profesionalas teisininkas ir pareiškėjos teisių pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas. Baudos dydis 30 procentų yra tas pats, šiuo atveju nors ir ne tais pačiais motyvais dėl dydžio pagrindimo, negali būti vertinamas kaip pagrindas mažinti baudą. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą sumažinti pareiškėjai paskirtą baudą ir konstatuoja, kad baudos vidurkis paskirtas pagrįstai. Teismo vertinimu, pareiškėja nevisapusiškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir jos argumentai dėl lengvinančių aplinkybių nustatymo laikytini nepagrįstais.
Konstatuotina, kad Panevėžio AVMI, Inspekcija ir Komisija tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus bei mokėtinus mokesčius Bendrovei apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, ir, remiantis byloje surinkta medžiaga, įmanomai objektyviausiu bei tiksliausiu būdu apskaičiavo papildomai mokėtiną PVM sumą. Todėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos ir nurodytos Bendrovei sumokėti 30 209,10 Eur PVM ir su juo susijusios sumos yra teisėtos ir pagrįstos. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pateiktas išsamus mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimas ir tinkamai taikyti teisės aktai.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baldma“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.