Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-354-255/2017

2017 m. gruodžio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. P. gynėjui advokatui Vidmantui Žylei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. P. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutarties, kuria pripažinta, kad M. P. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas ribotai pakaltinamas. M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo atleistas, nutarta taikyti M. P. priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – viešojoje įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau nei kartą per šešis mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo nutarčiai įsiteisėjus, nutarta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. P. bei jo gynėjas advokatasVidmantas Žylė apeliacinį skundą prašė tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus bei teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Palangos miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2017 m. spalio 4 d. nutartį, kuria pripažinta, kad M. P. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas ribotai pakaltinamas, nuo baudžiamosios atsakomybės už šios veikos padarymą jis atleistas, nutarus taikyti M. P. priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Viešojoje įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

5.2. Apeliaciniame skunde neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad M. P. 2017 m. vasario 25 d., apie 00.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto su tėvu K. P. metu sudavė savo tėvui K. P. kumščiu į kairę veido pusę ir sukėlė jam fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo taikyta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – ir prašoma taikyti švelnesnį ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

5.3. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

5.4. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad M. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, būdamas ribotai pakaltinamas. Apeliantas to neginčija, tačiau, jo nuomone, jis gali būti gydomas ne izoliuotas gydymo įstaigoje, o ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pagrindo M. P. taikyti kitos rūšies priverčiamąją medicinos priemonę, negu taikė pirmosios instancijos teismas. Taikyta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka M. P. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

5.5. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Šioje byloje M. P. taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams ir ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų – išvados ir rekomendacijos (kasacinė byla Nr. 2K-343-648/2015).

5.6. Palangos miesto apylinkės teismas darydamas išvadą, kad M. P. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas ribotai pakaltinamas ir, paskirdamas apeliantui stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, vadovavosi ekspertizės aktu ir eksperto paaiškinimais teisme. 2017 m. birželio 6 d.–liepos 7 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad M. P. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl jo negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo visiškai jų valdyti; M. P. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu), taip pat jam nustatyta psichikos ir elgesio sutrikimo, vartojant alkoholį, žalingo vartojimo diagnozė, dėl kurios jis gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai, ir duoti apie tai parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme. Šiuo metu M. P., nesant pakankamos kritikos dėl susirgimo bei duomenų apie reguliarų ambulatorinį gydymąsi, reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro tipo stebėjimo sąlygomis (b. l. 120–123). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 85TPK-153/2017 atitinka BPK 88 straipsnyje keliamus reikalavimus, todėl akto išvadomis netikėti nėra pagrindo.

5.7. Teismo posėdžio metu buvo apklausta teismo ekspertė Laurina Šliožienė, kuri patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas, ir papildomai paaiškino, kad M. P. veiksmai negali būti prognozuojami. Ligai, kuri diagnozuota M. P., būdinga lėtinė eiga. Pritaikius tinkamą gydymą, galimos remisijos, tačiau ekspertė pažymi, kad vaistus reiktų vartoti visą gyvenimą. Tyrimui pateiktais medicininiais dokumentais buvo nustatyta, kad M. P. Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filiale buvo gydytas 2005 metais, jam nustatyta diagnozė – paranoidinė šizofrenija, paūmėjimas, atitinkantis ūmios psichozės epizodą. Po gydymo ligoninėje pacientas vaistus vartojo apie vieną mėnesį, po to vaistų nebegėrė. Po stacionaraus gydymo M. P. ambulatoriškai gydėsi nereguliariai, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. kovo 9 d. visiškai nesigydė. 2017 m. kovo 9 d., t. y. jau po įvykio, M. P. atvyko pas gydytoją dėl tolimesnio ambulatorinio gydymo. Pasak ekspertės, jis nevertina savo būsenos adekvačiai ir kritiškai. Nesant kritikos savo būsenai, ambulatorinis gydymas nepadėtų, nes kritika ambulatorinėmis sąlygomis nėra pakankama. Ekspertė yra įsitikinusi, kad M. P. reikalinga medicininė pagalba, jį gydant stacionare. M. P. ilgą laiką nesigydė, nesilankė pas gydytojus, nevartojo medikamentų, o tai rodo, kad artimieji nėra pajėgūs priversti jį tai daryti. Teismo ekspertės nuomone, gydymas, kuris taikomas M. P. šiuo metu, yra nepakankamas. Sergant tokiu psichikos sutrikimu gydymas, nesant pakankamai priežiūrai, negali užtikrinti vaistų vartojimo kontrolės ir reikalingo efektyvumo (b. l. 155–161). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu.

5.8 Iš viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filialo 2017 m. rugsėjo 27 d. pažymėjimo matyti, kad M. P. nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki šiol gydosi Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filiale (b. l. 152). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme jis pateikė VšĮ Palangos asmens sveikatos priežiūros centro pažymą apie savo sveikatą (b. l. 71), tačiau šios pažymos įrodo, kad gydytis jis pradėjo tik prieš teismo procesą, taip pat prieš teismo procesą užsiregistravo darbo biržoje. Byloje esantys įrodymai: informacijos paieškos rezultatai, darbo biržos sistemos išrašas, SODROS pažyma (b. l. 77–83) paneigia apelianto teiginį, kad jis turi norą bei galimybes pasireikšti profesinėje veikloje, savarankiškai gyventi, kadangi ilgą savo gyvenimo laikotarpį nedirbo, nebuvo užsiregistravęs darbo biržoje. Atkreiptinas dėmesys, jog anksčiau minėtame ekspertizės akte M. P. nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas, vartojant alkoholį, t. y. žalingo alkoholio vartojimo diagnozė, o įstatymo uždraustą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

5.9. Skunde nurodomi argumentai, jog, paties M. P. nuomone, jis jaučiasi gerai ir jokių ligos simptomų nejaučia, nesudaro pagrindo teismui abejoti teismo psichiatrų ekspertų teismo psichiatrijos ekspertizės išvadomis. Pažymėtina, kad būtent atitinkamos srities specialistai, nagrinėjamu atveju – teismo psichiatrai ekspertai, geriausiai gali nuspręsti apie tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, t. y. gydymo būtinumą, kadangi tokiam sprendimui priimti reikalingos specialios žinios ir įgūdžiai. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šios nutarties priėmimo metu nėra pagrindo M. P. taikyti kitos rūšies priverčiamąją medicinos priemonę negu taikė pirmosios instancijos teismas. Taikyta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka M. P. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.

5.10 Kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi M. P. yra pritaikyta kraštutinė priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi psichikos sutrikimą (serga sunkia psichikos liga) ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai arba gyvybei (PSPĮ 27 str.), taip pat turtui, arba tokią žalą gali padaryti savo neveikimu (CK 2.26 str. 4 d.) ir ne tik apsiribojus formaliu psichiatrijos įstaigos pateiktų dokumentų patikrinimu. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėjęs visus į bylą pateiktus duomenis: apklausęs M. P. ir kitus asmenis, ištyręs ekspertizės aktą, apklausęs ekspertę teismo posėdyje, išnagrinėjęs kitus įrodymus ir įvertinęs juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie buvo įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Skunde minimu Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsniu ir CK 2.26 straipsnio 4 dalimi priimdamas procesinį sprendimą teismas vadovautis neturėjo pagrindo, kadangi paminėti įstatymai reglamentuoja ne priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, o priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą psichiatrijos įstaigoje esant kitiems įstatyme numatytiems pagrindams ir taikomą visiškai kita procesine tvarka.

5.10 Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 405 straipsnį minėtus klausimus svarsto teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Taip pat ir pati sveikatos priežiūros įstaiga, esant pagrindui, gali kreiptis į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Teismas, kaip jau minėta, pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą, vertindamas pateiktą sveikatos priežiūros įstaigos išvadą apie asmens sveikatos būklę bei kitus reikšmingus duomenis, nusprendžia, ar būtinas tolesnis šios priemonės pratęsimas, taip pat, ar yra pagrindas ją pakeisti ar panaikinti.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinį skundą patikrinęs bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo. Keisti nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

M. P., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą atmesti.