- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-629-267/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-00821-2009-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- UAB „Švarinta“
- Advokatai
- Drąsutis Narmontas
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovei L. M., atsakovo UAB „Švarinta“ direktorei I. S. ir atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui UAB „Švarinta“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų už viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis, vidutinio darbo užmokesčio už nesavalaikį atsiskaitymą, neturtinės žalos, palūkanų priteisimo, ir pagal atsakovo UAB „Švarinta“ priešieškinį ieškovei L. M. dėl permokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L. M. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Švarinta“ 4089,25 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų už viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis, dviejų mėnesių vidutinį darbo užmokestį už nesavalaikį atsiskaitymą, 20000 Lt neturtinės žalos, 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Švarinta“ ji dirbo nuo 2006-10-02 iki 2008-07-11 (duomenys neskelbtini) pareigose. Ieškovės teigimu, skaičiuoti didesnį atlyginimą, nei buvo numatyta darbo sutartyje, buvo nuspręsta už viršvalandinį darbą dirbant su sąskaitomis. Taip pat ieškovė pažymėjo, kad UAB „Švarinta“ ji kiekvieną dieną dirbdavo po darbo ir savaitgaliais. 2008 m. birželį ieškovė išdirbo 60 val. viršvalandžių, be to, dirbo 5 poilsio dienas, o liepą ji išdirbo 21 val. viršvalandžių bei dvi darbo dienas savaitgaliais po to, kai su ieškove buvo nutraukta darbo sutartis. Todėl ieškovei neišmokėtą 4849,25 Lt darbo užmokestį už viršvalandžius ji prašė priteisti iš atsakovo. Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šį ieškinio reikalavimą ieškovė grindė tuo, kad atsakovas UAB „Švarinta“ 2009-02-12 raštu informavo naująjį ieškovės darbdavį (duomenys neskelbtini) direktorių apie UAB „Švarinta“ reikalavimą ieškovei grąžinti jai permokėtas išmokas, tokiu būdu atsakovas pažeidė LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 str. 1 d., 6 d., Darbo kodekso 47 str. 6 d. nuostatas. Dėl to, kad buvo pažeista ieškovės teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, taip pat buvo paskleisti duomenys apie ieškovę, neatitinkantys tikrovės ir žeminantys jos garbę ir orumą, jog ieškovė pasisavino atsakovo pinigus, ieškovė patyrė didelių išgyvenimų, nervinį stresą, nepasitikėjimo savimi jausmą, pažeminimą prieš kitus, tai yra, neturtinę žalą, kurią ji įvertino 20000 Lt ir prašė priteisti iš atsakovo.
Atsakovas UAB „Švarinta“ su ieškovės ieškiniu bei patikslintu ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį dėl permokos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės L. M. 1398,31 Lt permoką bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad sąskaitų išleidimas įėjo į ieškovės pareigas, nes šias funkcijas atliko ir ankščiau dirbęs (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog atsakovo darbuotojai Ž. G. tikrinant buhalterinius dokumentus buvo nustatyta, kad ieškovei buvo išmokėta permoka. Atsakovo teigimu, telefonu informavus ieškovę apie permoką, ši sutiko ją grąžinti, tačiau vėliau ieškovė neatsiliepdavo į atsakovo atstovės skambučius, todėl jai buvo išsiųstas registruotas laiškas, dar vėliau – pretenzija dėl permokos grąžinimo. Ieškovei geranoriškai negrąžinus darbo užmokesčio permokos, atsakovas prašė teismo priteisti iš ieškovė 1398,31 Lt permoką.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino ir priteisė atsakovui UAB „Švarinta“ iš ieškovės L. M. 1398,31 Lt permoką, 1494,05 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tuo pačiu teismas priteisė iš ieškovės L. M. 32,30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad darbuotojo buvimo darbe viršijant darbo laiko trukmę faktas, nors galimai ir susijęs su darbo funkcijų atlikimu, pats savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi ne pagal darbovietėje nustatytą tvarką, todėl tokiu atveju neatsiranda ir darbdavio pareiga apmokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą. Teismas pripažino, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ji darbdavio UAB „Švarinta“ direktoriaus nurodymu 2008 m. birželio – liepos mėnesiais dirbo viršvalandžius. Todėl ieškovės reikalavimą dėl išmokų už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis priteisimo, o taip pat išvestinį reikalavimą dėl dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio už nesavalaikį atsiskaitymą priteisimo teismas atmetė. Nustatė, kad atsakovas UAB „Švarinta“ be pagrindo ieškovei L. M. 2008-04-28 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo 500 Lt, 2008-07-11 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo 898,28 Lt, ir tai įvyko būtent dėl buhalterinės sąskaitybos klaidos. Todėl teismas patenkino atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl 1398,31 Lt permokos iš ieškovės atsakovo naudai priteisimo. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad ginčo dalyku byloje yra asmens garbės ir orumo gynimas. Apžvelgęs įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, jog ieškovė aplinkybės, kad atsakovas paskleidė apie ją duomenis apie atsakovo lėšų pasisavinimą, neįrodė. Nesant įrodyto informacijos paskleidimo fakto, reikalingo ginant garbę ir orumą, teismas kitų faktų neanalizavo. Esant tokioms aplinkybėms teismas pripažino ieškovės ieškinį dalyje dėl garbės ir orumo gynimo neįrodytu. Teismas konstatavo, jog atsakovas UAB „Švarinta“, pateikdamas (duomenys neskelbtini) direktoriui V. K. 2009-02-12 pranešimą ir jo priedus su dokumentuose nurodyta informacija apie ieškovės pas atsakovą 2008 m. gautą darbo užmokestį, apie jai išmokėtą darbo užmokestį, taip pat pateikdamas ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo medžiagą, paskleidė duomenis apie ieškovę, neturėdamas ieškovės sutikimo bei pažeidė LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 str. nustatytą duomenų teikimo tvarką. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti atsakovo jai padarytą neturtinę žalą, nepriklausomai nuo to, ar ji pasinaudojo LR asmens duomenų apsaugos įstatymo 42 str. nustatyta atsakovo veiksmų apskundimo tvarka (LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 54 str.). Tačiau teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji dėl atsakovo veiksmų paskleidžiant duomenis apie ieškovę patyrė neturtinę žalą. Todėl teismas ieškinį šioje dalyje bei išvestinį reikalavimą dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo iš atsakovo atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė L. M. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 20000 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o atsakovo priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pagrindinio klausimo, t. y. asmens ir asmeninių duomenų neteisėto paviešinimo, ko pasėkoje ir buvo padaryta neturtinė žala. Atsakovas pripažino, jog pasielgė nesąžiningai, paviešino slaptus, su darbo teisiniais santykiais su trečiaisiais asmenimis susijusius ieškovės duomenis, ką imperatyviai draudžia asmens duomenų apsaugos įstatymas. Šiuo atveju atsakovas, paskleisdamas tokią informaciją, pažemino ieškovę prieš trečiuosius asmenis, traktuojant ją kaip svetimo turto pasisavintoją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog asmeninių duomenų ar duomenų apie tai, kad fizinis asmuo nevykdo finansinių įsipareigojimų (nesukonkretinant kokių), paskelbimas pripažintinas privataus asmens gyvenimo pažeidimu, nes privatus fizinis asmuo naudojasi didesne privataus gyvenimo apsauga nei viešas asmuo ar juridinis asmuo, todėl negalima skelbti netikslių ar bendro pobūdžio duomenų vien tik todėl, kad fizinis asmuo neįvykdė konkrečių įsipareigojimų. Todėl nagrinėjamoje byloje atsakovo argumentai, kad duomenys apie ieškovės finansinių įsipareigojimų nevykdymą buvo paskelbti etiškai, tinkamai ir tai atitinka tikrovę, neturi jokios reikšmės. Ieškovė prašė kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, tačiau teismas visiškai šį prašymą ignoravo, nors to tikrai reikėjo, nes kaip matyti iš skundžiamom sprendimo, teismas nesuprato, kas yra asmens duomenų paviešinimas ir neteisėtas jų atskleidimas.
2. Ieškovė neturtinės žalos atlyginimo pagrindu nurodė du deliktus – garbės ir orumo pažeidimą, teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, tačiau pareiškė bendrą reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Todėl šiuo atveju gali būti įvertintas tik vienas arba abu teisės pažeidimai ir nustatyta kokio dydžio neturtinė žala buvo padaryta ieškovei kiekvienu konkrečiu deliktu arba abiem kartu. Faktas, jog atsakovas viešai pažemino ieškovę prieš kitą darbdavį, atskleidė jos asmeninius duomenis, gautą uždarbį, sąskaitas ir pan., apšmeižė ją neturėdamas jokio teisėto pagrindo, jokio sprendimo dėl to, kad ieškovė dėl kažkokių jos veiksmų yra kalta, pažeidė asmens konfidencialumo bei asmens duomenų apsaugos įstatymą, yra nepateisinamas jokiais atsakovo veiksmais bei byloje surinktais įrodymais. Todėl ieškovė savo patirtas kančias, pažeminimą, neteisėtai paskleistą ir paviešintą informaciją apie jos asmeninius duomenis, įsipareigojimus, finansinius duomenis įvertino 20000 Lt suma.
3. Teismas nepagrįstai patenkino atsakovo priešieškinį. Ieškovės manymu, teismas netinkamai įvertino šalių argumentus bei byloje surinktus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog darbdavio pateikti vidaus dokumentai ar lokaliniai teisės aktai, ant kurių nėra darbuotojo parašo ir darbuotojas su jais nesupažindintas, yra bereikšmiai ir jokios įrodomosios galios neturi. Ieškovė teismo prašė išreikalauti iš banko prisijungimo duomenis, iš kurių labai aiškiai matyti kada ieškovė buvo prisijungusi, po kiek valandų ir kokiomis dienomis dirbta bei iš kur susidarė viršvalandinis darbas. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šiuos duomenis ir prašymus nereagavo, o rėmėsi tik atsakovo pateiktais lokaliniais teisės aktais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės L. M. apeliacinį skundą atsakovas UAB „Švarinta“ prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą bei priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovė, apeliaciniu skundu prašydama pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir atsakovo priešieškinį jai atmesti, nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog darbdavio pateikti vidaus dokumentai ar lokaliniai teisės aktai, ant kurių nėra darbuotojo parašo ir darbuotojas su jais nesupažindintas, yra bereikšmiai ir jokios įrodomosios galios neturi. Tačiau ieškovė apeliaciniame skunde niekaip neatskleidžia bei niekaip neargumentuoja, kaip šis jos teiginys konkrečiai yra susijęs su pirmosios instancijos teismo 2010-07-02 sprendimo dalimi, kuria teismas tenkino atsakovo priešieškinį ir iš ieškovės priteisė 1398,31 Lt permoką. Todėl teigtina, kad ieškovės apeliacinis skundas toje dalyje, kurioje ieškovė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkintas atsakovo priešieškinis ir iš ieškovės priteista 1398,31 Lt permoka, neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs kokį nors konkretų įrodymą arba neįvertinęs ar neaptaręs kokio nors byloje esančio konkretaus įrodymo, taip pat nenurodo, kad teismas, tenkindamas atsakovo priešieškinį, būtų pažeidęs kokią nors konkrečią materialinės teisės normą. Pažymėtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme pati paaiškino, kad jai permokėta 1398,31 Lt suma turi būti įskaityta kaip išmoka už viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis, kas rodo, kad pati ieškovė pripažino, kad ši suma jai buvo permokėta. Tačiau apeliaciniu skundu ieškovė neskundžia pirmosios instancijos teismo 2010-07-02 sprendimo dalies, kuria teismas atmetė jos reikalavimus atsakovui priteisti išmokas už darbą poilsio dienomis ir viršvalandžius
2. Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovo 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimą kildina iš UAB „Švarinta“ 2009-02-12 pranešimo, kuris buvo atsiųstas įjos darbovietę (duomenys neskelbtini) direktoriui V. K.. Tačiau analizuojant atsakovo 2009-02-12 pranešimo turinį matyti, kad šis pranešimas yra informacinio pobūdžio, jame nėra pateikiama absoliučiai jokia ieškovės reputaciją menkinanti, žeminanti ar neigiamą nuomonę apie ieškovę formuojanti informacija. Minėtame pranešime išdėstyta informacija nėra išgalvota, pramanyta, iškreipta – visa minėta informacija yra objektyvi bei pagrįsta finansiniais dokumentais, tvarkytais pačios ieškovės jai UAB „Švarinta“ einant (duomenys neskelbtini) pareigas. Todėl atmestini ieškovės teiginiai, kad atsakovas šiame pranešime paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją.
Žemesnės instancijos teismas
3. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-06 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006, ir tvirtina, jog neturi reikšmės, kad atsakovo nurodyti duomenys atitinka tikrovę. Tačiau tos bylos faktinės aplinkybės visiškai skirtingos nuo bylos, išnagrinėtos Šiaulių miesto apylinkės teisme, aplinkybių.
3. Ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris įrodytų jos patirtą neturtinę žalą, o priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovė sąmoningai išsigalvojo faktus (tai yra, kad (duomenys neskelbtini) direktorius siekė ją atleisti iš darbo), tuo nesąžiningai siekdama parodyti, kad patyrė neturtinę žalą. Net jeigu ieškovė ir patyrė kažkokią įtampą dėl sprendžiamo ginčo dėl permokos grąžinimo, tai yra natūralus pojūtis, kuriuos išgyvena kiekvienas asmuo, susidūręs su „menkiausiais“ įsibrovimais į jo asmeninę erdvę. Tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad yra patirta neturtinė žala.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame skunde ieškovė neteisingai nurodo, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu ji pareiškė prašymą kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri nagrinėja skundus bei tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų, tačiau pirmosios instancijos teismas šį prašymą visiškai ignoravo. Iš tikrųjų ieškovė tokio prašymo teisme nebuvo pateikusi. Bylos teisminio nagrinėjimo metu atsakovui nurodžius, kad pagal Asmenų duomenų teisinės apsaugos įstatymo 36 str., kaip vykdomas šis įstatymas prižiūri ir kontroliuoja Valstybinė duomenų inspekcija, o pagal šio įstatymo 52 str. 3 d. Valstybinės duomenų inspekcijos sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami teismui, kas leidžia tvirtinti, kad yra nustatyta ikiteisminė ginčų tvarka dėl asmenų duomenų teisinės apsaugos. Tačiau ieškovė minėta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka nepasinaudojo, o teismas, išėjęs priimti sprendimo, atnaujino bylos nagrinėjimą siekdamas išsiaiškinti, ar ieškovė yra kreipusis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais pagrindais ir prašė ieškinį tenkinti, o atsakovo atstovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovei L. M., kuri iš darbo UAB „Švarinta“ buvo atleista 2008-07-11 pagal DK 127 str. 1 d. (darbuotojos prašymu), 2008-04-28 ir 2008-07-11 pagal kasos išlaidų orderius Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo permokėta dėl padarytos sąskaitybos klaidos 1398,31 Lt. Atsakovas, siekdamas susigrąžinti permoką, 2009-02-12 raštu, o vėliau ir žodžiu informavo naująjį ieškovės L. M. darbdavį, (duomenys neskelbtini) direktorių V. K., apie UAB „Švarinta“ pretenzijas L. M. dėl 1398,31 Lt permokos grąžinimo, pateikė duomenis apie ieškovės darbo užmokestį bei ginčo šalių susirašinėjimo medžiagą, susijusią su permoka ir jos išieškojimu. Ieškovė tokį buvusio darbdavio elgesį įvertino kaip pažeidžiantį jos garbę ir orumą bei teisę į privatų gyvenimą, dėl ko prašė priteisti 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Tenkindamas byloje pareikštą priešieškinį 2010-07-02 sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovės L. M. atsakovo naudai 1398,31 Lt darbo užmokesčio permoką. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo išmokas už darbą poilsio dienomis ir viršvalandžius apylinkės teisme buvo atmestas. Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis pateikto skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Būdinga, kad apeliacijoje tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).
Tai, kad apeliantei nepatinka pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas įrodymų vertinimas, nereiškia, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008). Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą priešieškinio dalyje, apeliacinės instancijos teismas tiesiog pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijama Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo dalimi – neturtinės žalos atlyginimu.
Ieškovė neturtinės žalos atlyginimo pagrindu nurodė du deliktus – garbės ir orumo pažeidimą ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą neturtinės žalos atlyginimo dalyje, pasisakė dėl abiejų ieškinio reikalavimo pagrindų (CK 2.23 str., 2.24 str.) ir įstatymo nustatyta tvarka įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas paskleidė jos garbę ir orumą žeminančius faktus, viešai pažemino ar apšmeižė. Todėl teisėjų kolegija apeliantės argumentus, susijusius su netinkamu CK 2.24 str. nuostatų taikymu nagrinėjamoje byloje, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ir sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais atsikirtimais, kad ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006 negali būti vertinama kaip teisminis precedentas, nes esminiai skiriasi faktinės nurodytos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės.
Motyvuojamojoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškovės asmens duomenų, sudarančių fizinio asmens privatų gyvenimą, atskleidimo tretiesiems asmenims, nesant teisinio pagrindo, faktą ir tuo pačiu Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (1996-06-11 Nr. I-1374) pažeidimą. Teismas nurodė, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taikė teisių pažeidimo konstatavimą kaip savarankišką teisių gynimo būdą. Teismo sprendimas šioje dalyje atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2010, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).
Kolegijos vertinimu, toks pažeistų teisių gynimo būdas nagrinėjamu atveju yra pakankamas, nes byloje nebuvo nustatyta neigiamų padarinių ieškovės L. M. reputacijai, saviraiškai ir atsakovo kaltės dėl tokių padarinių (CK 6.250 str.). Priešingai, byloje apklaustas liudytojas V. K. parodė, kad L. M. po įvykio keletą kartų teikė prašymus išeiti iš darbo, bet jai buvo siūloma pasilikti. Vėliau darbo sutartis buvo nutraukta, nes L. M. buvo per sunku dirbti, be to, ji numanė mokykloje atliekamo audito rezultatą, dėl kurio daug klaidų padariusiai (duomenys neskelbtini) grėsė priverstinis atleidimas iš darbo (b. l. 166 t. 1). Teismas įvertina ir tai, kad atsakovo reikalavimai dėl permokos grąžinimo, skirtingai nei tvirtina ieškovė, buvo pagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju L. M., įvertindama asmens duomenų paviešinimu jai padarytą neturtinę žalą 20000 Lt, neišlaiko teisminėje praktikoje įtvirtinto pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą pusiausvyros principo. Atsakovas 2008-07-10 davė ieškovei rekomendacinį laišką, kuriame naujajam darbdaviui pristatė savo buvusią (duomenys neskelbtini) kaip darbščią, drausmingą, atsakingą darbuotoją (b. l. 9 t. 1). Vėliau permokos grąžinimo klausimą UAB „Švarinta“ siekė išspręsti tarpusavio bendradarbiavimo būdu, tačiau L. M. ignoravo atsakovo prašymus. Atkreiptinas dėmesys, kad L. M. pati perdavė (duomenys neskelbtini) direktoriui V. K. 2009-02-12 atsakovo laišką, kurio turinys jai buvo žinomas, o, iškėlusi bylą teisme šiame laiške buvusią informaciją kvalifikuoja kaip asmeninių duomenų neteisėtą paviešinimą ir siekia itin didelio neturtinės žalos atlyginimo. Toks ieškovės elgesys negali būti vertinamas kaip atitinkantis CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.
Formuodamas teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam kompensavimui yra svarbu į kokias vertybes buvo kėsinamasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, o pats teisės pažeidimo pripažinimas byloje – yra savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Konstatavusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo rezoliucinės dalies išvada ieškinį atmesti neatitinka motyvuojamosios sprendimo dalies argumentų. Todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti keičiamas, nurodant, kad L. M. ieškinys tenkinamas iš dalies, ir pripažįstant, kad atsakovas UAB „Švarinta“, pateikdamas (duomenys neskelbtini) direktoriui V. K. 2009-02-12 pranešimą ir jo priedus su dokumentuose nurodyta informacija apie ieškovei pas atsakovą mokėtą darbo užmokestį, taip pat ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo medžiagą iš kurios matyti, kad atsakovas reikalauja grąžinti darbo užmokesčio permoką, pažeidė ieškovės L. M. teisę į privatų gyvenimą,
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo yra perteklinis, nes ieškinys pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino, yra teisinga. Apeliantas nenurodė nei teisinių, nei faktinių argumentų, kodėl jis nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nors apeliaciniame skunde vėl pareiškė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nors šis ir nėra praleistas.
Teisėjų kolegija, keisdama pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškovės ir atsakovo materialinių teisinių reikalavimų, atitinkamai keičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str.). Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šalių patenkintų reikalavimų apimtį, šalių turėtos atstovavimo išlaidos abiejų instancijų teismuose paliktinos šalims. Tuo pačiu iš šalių lygiomis dalimis priteistina 39,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Įvertinus tai, kad atsakovo priešieškinis patenkintas visiškai ir patenkintas ieškovės neturtinis reikalavimas, iš atsakovo ieškovei priteistina 264 Lt žyminio mokesčio (po 132 Lt abiejų instancijų teismuose), o iš ieškovės priteistina 66,05 Lt žyminio mokesčio atsakovui. Atlikus šių sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo iš viso priteistina 197,95 Lt žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą ir išdėstyti jį taip:
„Ieškovės L. M. ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad atsakovas UAB „Švarinta“, pateikdamas (duomenys neskelbtini) direktoriui V. K. 2009-02-12 pranešimą ir jo priedus su dokumentuose nurodyta informacija apie ieškovei pas atsakovą mokėtą darbo užmokestį, taip pat pateikdamas ieškovės ir atsakovo susirašinėjimo medžiagą, iš kurios matyti, kad atsakovas reikalauja ieškovės grąžinti darbo užmokesčio permoką, pažeidė ieškovės L. M. teisę į privatų gyvenimą.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Atsakovo UAB „Švarinta“ priešieškinį tenkinti ir priteisti atsakovui UAB „Švarinta“ iš ieškovės L. M. 1398,31 Lt permoką.
Priteisti ieškovei L. M. iš atsakovo UAB „Švarinta“ 197,95 Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovės L. M. ir atsakovo UAB „Švarinta“ į Valstybės biudžetą po 19,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).“