Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-756-375/2013 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui R. B. ir atsakovo R. B. priešieškinį ieškovei A. B., R. L. dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Iš ieškovės priteisti 401 Lt dydžio kas mėnesinį išlaikymą atsakovui.

Nutraukti santuoką, sudarytą 1996 09 26 tarp ieškovės A. B. a.k(duomenys neskelbtini) ir atsakovo R. B. a.k. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto CMB, akto įrašo Nr. 2094, dėl atsakovo R. B. kaltės.

Po santuokos nutraukimo palikti pavardes – B., B..

Nustatyti nepilnamečio sūnaus R. B. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su tėvu R. B. a.k (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės A. B. nepilnamečio sūnaus R. B. gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 500 Lt (penkis šimtus litų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos 2012 06 08 iki sūnaus pilnametystės išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka. Išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti atsakovą R. B. .

Sprendimą išlaikymo dalyje vykdyti skubiai.

Priteisti iš atsakovo R. B. trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais E. Š. ir L. Š. naudai 25 000 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius litų) skolos , 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 25 000 Lt sumos nuo kreipimosi į teismą dienos 2012 12 17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo R. B. trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. P. naudai 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų ) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 15 000 Lt sumos nuo kreipimosi į teismą dienos 2012 12 18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 450 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio.

Pripažinti prievoles tretiesiems asmenims Vytautui K. G., G. Š., R. B. asmeninėmis atsakovo R. B. prievolėmis.

Priešieškinio reikalavimus dėl išlaikymo atsakovui R. B. priteisimo, dėl 2009 02 24 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš atsakovo R. B. ieškovės A. B. naudai 142 Lt ( vieną šimtą keturiasdešimt du litus) žyminio mokesčio, 1000 Lt(vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo R. B. 310 Lt (tris šimtus dešimt litų) pašto išlaidų valstybei. Išieškotojas VMI prie LR FM įm.k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr.LT24 7300 0101 1239 4300 AB“Swedbank“, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Pasinaudoti valstybės garantuojama pagalba yra jo teisė, bet ne pareiga. Nepasinaudojimas šia teise nereiškia, kad atsakovas yra pajėgus sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį.Atsakovo turtinė padėtis atitinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytą pirmą turto ir pajamų lygį ir tai sudaro savarankišką CPK 83 str. 1 d. 14 p. numatytą atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindą.Faktas, kad atsakovas bylos proceso metu naudojosi dviejų advokatų paslaugomis negali būti pagrindu netenkinti prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio, nes išlaidos advokatų pagalbai apmokėti patirtos 2012 m., kai atsakovo turtinė padėtis buvo ženkliai geresnė.Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo turtinė padėtis sunki, tačiau neįvertino kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kad atsakovas neturi ne tik nekilnojamųjų, bet ir kilnojamųjų daiktų, lėšų kredito įstaigose, akcijų, individualiosios įmonės. Šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra pateikti teismo reikalavimu.Teismas, pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 3 p. reikalavimus, neįvertino aplinkybės, jog iš atsakovo 600 Lt mėnesinių pajamų antstoliai išskaičiuoja po 240,46 Lt kas mėnesį.2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi teismas yra atleidęs atsakovą nuo 11 849 Lt dydžio žyminio mokesčio, nors atsakovo pajamos tuo metu sudarė apie 700 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo pagal CPK 315 straipsnį sprendžia pirmosios instancijos teismas. Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis).

CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato reikalavimą kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymus, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis.

Pagal Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinius skundus yra mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį. Kaip jau buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo nutartimi, nagrinėjamojoje byloje žyminis mokestis už atsakovo paduodamą apeliacinį skundą sudaro 12 706 Lt. Apeliantas yra sumokėjęs 100 Lt dydžio mokestį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas yra finansiškai pajėgus už apeliacinį skundą papildomai sumokėti 400 Lt, o nuo likusios 12 206 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo jis gali būti atleistas.

Apeliacine tvarka sprendžiama, ar nebuvo pagrindo atsakovą atleisti ir nuo dar didesnės žyminio mokesčio dalies mokėjimo.

Spręsdamas dėl asmens atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teismas nustato, ar egzistuoja bent vienas iš CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, kuriam esant asmuo turi būti visiškai atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, jog asmenys gali būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo įstatymuose nustatytais atvejais. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintą asmens teisę į gynybą, taip pat teisę turėti advokatą bei sudaryti galimybes asmenims ginti įstatymų garantuojamas savo teises ir teisėtus interesus civilinėse ir administracinėse bylose, 2000 m. kovo 28 d. priėmė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (toliau – VGTPĮ), kurio 1 straipsnyje nustatė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Nurodyto įstatymo 2 straipsnio 3 punkte pateikta antrinės teisinės pagalbos apibrėžtis – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas; be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. VGTPĮ 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines bylas, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2013). Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalį norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba (VGTPĮ 18 str. 2 d.). Toks asmuo turi pateikti teismui valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 20 str. 3 d.). Jame, be kita ko, turi atsispindėti konkrečios teisinės pagalbos turinys – kokios teisinės pagalbos prašoma (VGTPĮ 18 str. 4 d. 5 p.). Taigi, tik šios tarnybos sprendimas konkrečiai teisinei pagalbai yra tinkamas įrodymas konstatuoti, jog asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis nagrinėjamoje byloje turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, taigi, ir naudotis atleidimo nuo žyminio mokesčio teise. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, jog egzistuoja CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas pagrindas visiškai atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant apeliacinį skundą.

Tačiau teisę kreiptis į teismą užtikrina Konstitucijos 30 straipsnis, visiems asmenims garantuojantis teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, kiekvienam suinteresuotam asmeniui garantuojantis teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Civiliniame procese teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visiems asmenims vienodas galimybes kreiptis į teismą, CPK numatė atleidimo nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 3 d.) institutą.

Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį.

Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas, prie jo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Pagrindinė įstatyme įtvirtinta asmens atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo taikymo sąlyga – asmens, turinčio prievolę sumokėti žyminį mokestį, sunki turtinė padėtis, kuri turi būti nuolatinio pobūdžio ir neapima tų atvejų, kai asmuo, paduodamas procesinį dokumentą, žyminio mokesčio negali sumokėti dėl laikinai susidariusių kliūčių. Galimybė asmenį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra siejama ne su jo turimomis lėšomis, o su realia turtine padėtimi. Tai reiškia, kad teismas, vertindamas asmens galimybę sumokėti žyminį mokestį bei pagrindą šį asmenį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, atsižvelgia į jam priklausančio viso turto kiekį bei jo vertę.

Įrodinėdamas savo sunkią turtinę padėtį atsakovas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pateikė: VSDFV Kauno skyriaus pažymas apie jam priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas, iš jų įvykdytus išskaitymus, „Swedbank“, AB pažymą, jog šiame banke atsakovas neturėjo ir neturi indėlių, išrašą iš šiame banke esančios atsakovo sąskaitos, VĮ „Regitra“, VĮ „Registrų centras“ pažymas, kad atsakovo vardu nėra įregistruotų transporto priemonių, nekilnojamųjų daiktų ir individualiųjų įmonių.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė visų galimų įrodymų apie jo sunkią turtinę padėtį, kuri sudarytų galimybę atleisti nuo didesnės žyminio mokesčio dalies, nei atleido pirmosios instancijos teismas. Atsakovas nepateikė pažymų iš kitų Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų ir kredito įstaigų apie juose esančias pinigines lėšas. Be to, iš atsakovo pateiktos „Swedbank“, AB esančios sąskaitos išrašo matyti, kad 2013 m. atsakovas gavo ne tik socialines išmokas, bet ir darbo užmokestį. Iš šio išrašo taip pat matyti, kad atsakovas nors ir gaudamas nedideles pajamas, yra prisiėmęs prievolę lizingo bendrovei, išleidžia nemažas sumas, lyginant su pajamomis, mobiliojo ryšio paslaugoms.

Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, jog teismo nustatytas mokėtinas žyminio mokesčio dydis (500 Lt) apeliantui yra per didelis, o teisminė gynyba ir teisingumas jam tampa faktiškai neprieinami. Kaip minėta, teismas, atleidęs atsakovą nuo 12 206 Lt dalies iš mokėtino 12 706 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo, apelianto teisę į apeliaciją iš esmės padarė realiai įgyvendinamą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi įpareigodamas apeliantą už apeliacinį skundą sumokėti 500 Lt dydžio žyminį mokestį, nepažeidė civilinio proceso kodekso normų ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.