Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Henricho Jaglinskio, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Ledo kavinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ledo kavinė“ ieškinį atsakovams A. V., D. V. dėl valdymo teisių gynimo, trečiasis asmuo - I. V., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Ledo kavinė“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą išnagrinėti iš esmės- ieškinį patenkinti. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neturi teisės ginčyti atsakovų nesutikimo su jo ketinimu verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ieškinyje nurodytose patalpose. Pirmosios instancijos teismas niekaip neargumentavo tokios savo išvados, o sprendimą remia aiškiai pamatiniams civilinės teisės principams prieštaraujančiais teiginiais, kas byloja apie tokio sprendimo akivaizdų nepagrįstumą. Pažymi, kad šioje byloje nėra jokia forma pareikštas reikalavimas priversti atsakovus duoti vienokį ar kitokį sutikimą. Ieškiniu ieškovas prašo pripažinti jai teisę verstis mažmenine prekyba be atsakovų sutikimo. Akivaizdu, kad nagrinėjant šį ginčą, būtina nustatyti, ar ieškovas iki tol vykdęs veiklą savo restorane/kavinėje ir vėliau gavęs teisę versti mažmenine prekyba alkoholiu, pažeistų atsakovų teises ir jei pažeistų, tai ar šis pažeidimas būtų toks didelis, jog akivaizdžiai viršytų ieškovo dabar patiriamą žalą dėl negalėjimo vykdyti savo veiklos esant dabartiniams jos veiklos apribojimams. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti šalių patiriamus ir ar galimus patirti savo teisių apribojimus ir nuspręsti, kurių proceso šalių teisės yra/bus pažeidžiamos labiau ir būtent tuo remiantis daryti sprendimą dėl ieškovo ieškinio atmetimo ar tenkinimo. Šių aplinkybių teismas nevertino, dėl to manytina, kad toks teismo sprendimas turi būti panaikintas. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog negalima pripažinti nei vienos iš subjektinių teisių absoliučia, suteikiančia teisę ignoruoti kitų subjektų teises, su jomis nesiskaityti. Remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje byloje, akivaizdu, kad teismas suabsoliutino atsakovų teisę riboti ieškovo veiklą, kas negalėjo būti padaryta.Pažymi, kad nei viena iš didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių redakcijų nuostatų jokia forma neįtakojo ir nekeitė pamatinio civilinės teisės principo, jog nei viena subjektinė teisė nėra absoliuti. Pirmos instancijos teismas jokia forma taip ir nenurodė, kuo pasikeitusios ir konkrečiai kokios alkoholio produktais licencijavimo taisyklių nuostatos reikšmingai įtakojo LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009 aktualumo praradimą. Nurodo, kad esminė šiam teisminiam ginčui prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių nuostata, jog norintis gauti teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais asmuo turi gauti gyventojų sutikimą, nėra pasikeitusi. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009 yra cituojama daugybės bylose, tam tarpe ir 2017 m. Dėl to, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad jis turi pagrindą nesivadovauti minėta LAT nutartimi yra visiškai nepagrįstas. Prekyba alkoholiu nėra draudžiama komercinė veikla, tik valstybė yra nustačiusi griežtus tokios veiklos reikalavimus. Įstatymo nuostata, įtvirtinanti asmens, siekiančio verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais įmonėje, įrengtoje gyvenamajame name, pareigą gauti to namo gyvenamųjų patalpų savininkų sutikimą, negali būti aiškinama kaip suteikianti patalpų savininkams absoliučią, nekvestionuojamą teisę atsisakyti duoti tokį sutikimą. Nurodyta teise, kaip ir bet kuria kita, turi būti naudojamasi nevaržant be pagrindo ar neproporcingai kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovai nurodė eilę teiginių, jog ieškovui gavus licenciją prekiauti alkoholiu ženkliai suprastės jų gyvenimo sąlygos, tačiau savo šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių tai galinčių patvirtinti įrodymų. Atsakovas D. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą bei priteisti 1 180 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas aiškiai suponuoja, kad gyventojai laisvai sprendžia, ar duoti tokį sutikimą. Kitaip tariant, namo gyventojai, tame tarpe ir atsakovas, turi subjektinę teisę atsisakyti duoti sutikimą ieškovui verstis mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veikla, o pačiai valstybei siekiant mažinti alkoholio vartojimą, jo prieinamumą toks reguliavimas yra visiškai logiškas. Atitinkamai, teismas darė visiškai pagrįstą išvadą, kad dabartiniai alkoholio prieinamumo kontrolės tikslai apsprendžia, kad gyventojai gali nesutikti su prekyba alkoholiu gyvenamajame name.Ieškovas savo ieškinyje rėmėsi tik viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c.b. Nr. 3K-3-33/2009, t. y. priimta prieš 8 metus, kuria teismas atsisakė vadovautis, tai padarė argumentuotai ir priėjo teisingų išvadų.Pažymi, jog atsakovas 2017-06-05 į bylą pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais nurodė ir pateikė įrodymus, kad ieškovo patalpose, kurioms siekiamas leidimas prekiauti alkoholiu, ieškovo nurodyta kavinė / restoranas yra uždarytas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas teigė, kad kavinė / restoranas toliau veiks, tačiau atsakovo duomenimis, šiuo metu tose patalpose atidaryta visiškai kita nauja kavinė / baras / restoranas. Dėl šios naujos įstaigos ieškovas nepateikė jokios informacijos. Tuo tarpu ieškovas ieškiniu leidimo neva siekia maitinimo įstaigai Vokiečių g. 9, Vilnius, kurios nebėra, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti ieškinį ir dėl šios priežasties, o teismo sprendimas paliktinas galioti. Pažymi, jog ieškovas susipažinęs su galiojančiu reglamentavimu ir nustatytais apribojimais, negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių, kad jam neabejotinai bus suteikta teisė prekiauti alkoholiu. Tiek tarptautinis, tiek nacionalinis reglamentavimas užtikrina asmens teisę į ramią gyvenimo aplinką ir jo būsto neliečiamybės gerbimą. Šios teisės gali būti ribojamos tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik aiškiai įvardintais tikslais. Atsakovo įsitikimui, esant įvardintam įstatyminiam ir poįstatyminiam reguliavimui kuomet gyventojai gali duoti arba neduoti sutikimo dėl prekiavimo alkoholiu gyvenamajame name, akivaizdu, jog net įstatymas nenumato galimybės riboti atsakovo į ramią gyvenimo aplinką atsakovui nesutinkant su prekyba alkoholiu jo gyvenamame name. Net ir tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad esant tam tikroms sąlygoms atsakovo teisė galėtų būti varžoma, pvz. vadovaudamasis prieš 8 metus priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi c.b. Nr. 3K-3-33/2009, atsižvelgiant į šios bylos konkrečias aplinkybes, atsakovo teisė negali būti varžoma nes tam neegzistuoja būtinos sąlygos.Ieškovo argumentas, kad maisto tvarkymo subjekto pažymėjimas bei patalpų atnaujinimo darbus atspindintis projektas patvirtina aptariamų patalpų pritaikomumą ir tinkamumą mažmeninės prekybos alkoholiu veiklai vykdyti, nesuponuoja ir niekaip nesąlygoja Ieškovo teisės gauti sutikimą. Ieškinyje teigiama, kad tiek aptariamos patalpos, tiek pati kavinės veikla nėra pritaikyta didelės apimties šventėms ar pobūviams, kad patalpų įrengimas yra skirta negausioms žmonių grupėms ramiai praleisti laiką. Atsakovo nuomone tokia ieškovo pateikiama informacija neatitinka tikrovės. Pagal ieškinio priede Nr. 4 pateikto interjero projekto nuorašą matyti, kad vien pirmame aukšte įrengtos 72 sėdimos vietos. Be to, restoranas šiltuoju metų laiku padidina lankytojų skaičių, įrengdami bent 16 sėdimų lauke. Restorano projekte taip pat nurodyta antresolė, kurioje nors ir nenurodytas konkretus sėdimų vietų skaičius, tačiau pagal plotą galėtų tilpti dar apie 20 žmonių. Vadinasi, restoranas gali talpinti ir beveik ar apie 100 klientų, kas rodo kad žmonių srautas gali būti itin didelis.Ieškovo teiginiai, kad Vokiečių gatvėje veikia virš dešimties viešojo maitinimo įstaigų, turinčių teisę prekiauti alkoholiu, kurių buvimas atsakovui nesukelia nepatogumų, nėra pagrįstas. Argumentai, kuriais teigiama, jog gyventojai, pasirinkę gyvenamąją vietą name, esančiame miesto centre, turi priimti visus miesto centro nepatogumus, LAT praktikoje laikomi teisiškai nepagrįstais. Be to, atsakovas negali kontroliuoti kitų gyvenamųjų namų savininkų, todėl savaime kitų objektų, kur galimai prekiaujama alkoholiu.Atsakovo manymu, šiuo atveju turi būti įvertintas ir viešasis interesas, šio gyvenamojo namo kieme yra pradinė mokykla, vaikų darželis ir vaikų žaidimų aikštelės, todėl egzistuoja ir viešasis interesas riboti alkoholio prekybos vietų kiekį tokių objektų aplinkoje, siekiant įgyvendinti alkoholio kontrolės programos tikslus.Atsakovas A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka, kad mažmeninės prekybos alkoholiu gyvenamuosiuose namuose teisinis reguliavimas nėra žymiai pasikeitęs, kad norint gauti mažmeninės prekybos alkoholiu licenciją, buvo ir yra būtina gauti gyvenamojo namo daugumos gyventojų sutikimą, tačiau, atsakovo nuomone, nagrinėjant šią bylą, vadovautis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra galimybės. Atsakovo manymu, LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009 sprendžiamo klausimo faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Cituojamoje byloje viešojo maitinimo įstaiga gyvenamajame name veikė daugiau nei 20 metų; kavinėje buvo tik 20 vietų, todėl teismas vertino, kad pradėjus prekiauti alkoholiu, yra tik nedidelė incidentų ar neigiamo poveikio atsakovų gyvenamajai aplinkai tikimybė; cituojamoje byloje nėra duomenų, kad kavinės patalpos buvo naudojamos ne pagal paskirtį. Tuo tarpu gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) iki šiol nebuvo viešojo maitinimo įstaigų, apelianto įrengtoje kavinėje suplanuota daugiau nei 60 sėdimų vietų, be to, apeliantas, įrengdamas išsinuomotose paslaugų paskirties patalpose viešojo maitinimo įstaigą, elgiasi neteisėtai, tuo pažeisdamas ne tik namo gyventojų/butų savininkų interesus, bet ir norminius aktus. Įvertinant visas šias aplinkybes, akivaizdu, kad dėl apelianto siekio atgaivinti trumpai, bet nesėkmingai dirbusią kavinę, pradedant prekybą alkoholiniais gėrimais, atsižvelgiant į tai, jog kavinėje numatytas didelis sėdimų vietų skaičius, name bei jo prieigose atsiras labai intensyvus lankytojų srautas, žymiai padidės incidentų tikimybė, dėl ko neabejotinai pablogės atsakovo bei kitų namo gyventojų gyvenimo sąlygos. Šioje byloje viena iš teisės saugomų vertybių yra apelianto tikslas – vykdyti ūkinę komercinę veiklą, t. y. gyvenamajame name teisėtai prekiauti alkoholiu nuomojamose patalpose įrengtoje kavinėje. Pažymi, kad ši įstatymo numatyta teisė nėra absoliuti. Kita teisės saugoma vertybė yra atsakovo, turinčio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise butą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio langai išeina tiek į Vokiečių g. pusę, tiek į namo kiemo pusę, teisė į ramią aplinką. Šią vertybę saugo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tai reiškia, kad gyventojų teisė reikalauti, jog nebūtų pažeista jų šeimos aplinka, turi būti ginama kaip LR Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta pagrindinė žmogaus teisė. Apelianto reikalavimas pripažinti teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais be gyvenamosios patalpos savininko sutikimo neabejotinai pažeistų atsakovo teisę į būsto neliečiamybę bei ramią aplinką. Svarbu yra tai, jog iki 2016 m. vasaros, kai ieškovas atidarė kavinę, šiame name niekada nebuvo maitinimo paskirties įstaigų. Atsakovo teigimu, apeliantas patalpas naudoja ne pagal paskirtį. Vadovaujantis ieškovo pateiktu nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, negyvenamųjų patalpų paskirtis- paslaugų. Vadovaujantis LR Statybos įstatymo 47 str. 1 d. 1 p. „Statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką“. Vadovaujantis LR Aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7.4 p. paslaugų paskirties pastatai skirti paslaugoms teikti ir buitiniam aptarnavimui: pirtys, grožio salonai, skalbyklos, taisyklos, remonto dirbtuvės, priėmimo-išdavimo punktai, autoservisai, plovyklos, laidojimo namai, krematoriumai ir kiti pastatai. Išimtys, kada gyvenamuosius ar negyvenamuosius pastatus ar jų patalpas nepakeitus jų paskirties galima naudoti Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje, patvirtintame Statistikos departamento prie LR Vyriausybės generalinio direktoriaus 2007-10-31 įsakymu Nr. DĮ-226, nurodytai veiklai, yra įtvirtintos LR Vyriausybės 2011-10-12 nutarimu Nr. 1178 patvirtintame „Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos apraše“ (toliau- Aprašas). Apraše nurodytas baigtinis veiklos rūšių sąrašas. Restorano ar kavinės veikla nepatenka į Apraše nurodytą išimčių sąrašą. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad ieškovas, įrengęs išsinuomotose paslaugų paskirties patalpose viešojo maitinimo įstaigą, naudoja patalpas ne pagal paskirtį ir tuo pažeidžia ne tik aukščiau nurodytu aktus, bet ir namo gyventojų interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl daugiabučiame name esančių patalpų valdytojo teisės verstis prekyba alkoholiniais gėrimais be daugiabučio namo bendraturčių sutikimo.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2016 m. sausio 6 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su I. V. pagrindu valdo ir naudoja patalpas (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-8), kuriuose ketina verstis restoranų veikla su prekyba alkoholiniais gėrimais. Ieškovui išduotas 2016 m. gegužės 11 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimas verstis restoranų veikla, prekiaujant viešo maitinimo patiekalais bei alkoholiniais gėrimais (b. l. 21). Ieškovas siekia gauti leidimą prekiauti ginčo patalpose alkoholiniais gėrimais. Atsakovui A. V. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui D. V. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovai nesutinka duoti ieškovui sutikimą, kad ginčo patalpose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais dėl to, kad ieškovui atidarius kavinę ginčo patalpose, pablogėjo gyvenimo kokybė name, o ieškovui gavus licenciją verstis mažmenine alkoholio prekyba, namo gyventojų gyvenimo kokybė pablogėtų dar labiau, kadangi padaugėtų neblaivių asmenų ir padidėtų triukšmas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad versti namo gyventojus sutikti, kad jų gyvenamojoje aplinkoje būtų prekiaujama alkoholiu, reikštų jų teisnumo pažeidimą, o tokius veiksmus draudžia LR CK 2.6 str. nuostatos. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas yra ginčo patalpų valdytojas ir siekia prekiauti ginčo patalpose alkoholiniais gėrimais. Galiojantis teisinis reglamentavimas nustato, kad prekyba alkoholiniais gėrimais yra galima tik turint tokiai veiklai išduotą licenciją. Jeigu alkoholiniais gėrimais bus prekiaujama daugiabučiame gyvenamajame name esančioje maitinimo įstaigoje, licencijos prašytojas privalo pateikti licencijas išduodančiai institucijai daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamosios paskirties patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų daugumos sutikimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 23.2 punktas; Alkoholio kontrolės įstatymo 18¹ straipsnio 4 dalies 5 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovai nesutinka duoti ieškovui nurodyto sutikimo, ir tai varžo ieškovo turimą interesą verstis norima komercine veikla. Pripažintina, kad asmens interesas vykdyti komercinę veiklą yra susijęs su jo teisės į darbą realizavimu, todėl šis interesas yra įstatymo saugomas ( CPK 5 straipsnio 1 dalis ). Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tiek ūkinės veiklos laisvę, tiek asmens teisę į privatų gyvenimą, asmens nuosavybės neliečiamybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 23, 48 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tuo atveju, kai kyla dviejų teisių konfliktas, būtina ieškoti protingos ir teisingos dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009). Taigi, jokia Konstitucijos garantuojama asmens teisė nėra absoliuti, vieno asmens teisė neturi nepagrįstai varžyti kito asmens teisių. EŽTT jurisprudencijoje, aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija), 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybės gerbimą turinį, pabrėžiama, jog turi būti gerbiama ne tik individo teisė į fiziškai apibrėžtą plotą, bet ir ramų naudojimąsi tuo plotu; teisės į būsto neliečiamybę pažeidimai, susiję ne vien su konkrečia, fizine neteisėta veika, pavyzdžiui, neteisėtu patekimu į asmens būstą, bet taip pat apima ir pažeidimus, kurie nėra konkrečiai ar fiziškai išreikšti, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitokie veiksniai (žr., pvz., Moreno Gómez v. Spain, no. 4143/02, judgment of 16 November 2004, § 53; Borysiewicz v. Poland, no. 71146/01, judgment of 1 July 2008, § 48). Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gali būti ribojama, jeigu galimybė apriboti šią teisę nustatyta įstatymo, apribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje. Pagal EŽTT jurisprudenciją tam, kad keltų klausimą dėl Konvencijos 8 straipsnio taikymo, pažeidimas turi tiesiogiai paveikti pareiškėjo namus, šeimą ar privatų gyvenimą ir neigiamas poveikis turi pasiekti tam tikrą minimalų sunkumo lygį; šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių, tokių kaip trukdžio intensyvumas, trukmė, jo fizinis ar psichinis poveikis (žr., pvz., Fadeyeva v. Russia, no. 55723/00, judgment of 9 June 2005, § 68-69; Borysiewicz v. Poland, no. 71146/01, judgment of 1 July 2008, § 51) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009). Nagrinėjamoje byloje atsakovo D. V. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Šis atsakovas nenurodė kokių nors aplinkybių, kad jam asmeniškai ar jo šeimai galėtų kenkti tai, jog ieškovas versis mažmenine prekyba alkoholiu restorano patalpose. Pripažintina, kad dėl prekybos alkoholiu restorano patalpose, jo lankytojų skaičius gali padidėti, dėl to gali padidėti triukšmo patalpų viduje ir išorėje, taip pat dėl tokios prekybos, atsirasti nepageidaujamų kvapų, kurie neigiamai veiktų gyvenamojo namo gyventojų aplinką. Tai, kad juridinis asmuo, organizuojantis tokią prekybą, yra atsakingas už asmenų, kurie bus jo klientais, elgesį, atsakingas, kad restorano ir jo lankytojų triukšmas būtų minimalus, kad sklindantys kvapai atitiktų tam nustatytas normas, yra garantu, kad gauta licencija prekiauti alkoholiu nepablogins gyvenamųjų butų savininkų gyvenimo kokybės. Tokios licencijos gavimas suteikia ne tik teisę prekiauti, bet ir pareigas užtikrinti, kad dėl tokios prekybos nepablogėtų aplinkinių gyventojų gyvenimo kokybė. Esant galimybei nutraukti licencijos galiojimą, taikyti poveikio priemones bendrovei, vykdančiai tokią veiklą, pripažintina, nesudarymas galimybių vykdyti tokią veiklą tinkamai, prieštaraus asmens ekonominiam interesui, be to, ir visuomenės interesui, kad miesto centre esančiuose pastatuose būtų maitinimo įstaigos, laisvalaikiui praleisit skirtos patalpos. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovų nesutikimas duoti leidimą tam tikromis valandomis prekiauti restorano patalpose alkoholiu, yra nepagrįstas, nes nėra duomenų, jog prekyba alkoholiu pablogins jų gyvenimo kokybę. Atsakovas nurodė, kad pablogėjo gyvenimo kokybė name, ieškovui verčiantis viešuoju maitinimu, kad ieškovui gavus licenciją verstis mažmenine alkoholio prekyba, namo gyventojų gyvenimo kokybė pablogėtų dar labiau, kadangi padaugėtų neblaivių asmenų ir padidėtų triukšmas, tačiau net ir konstatavus, kad galimai triukšmas padidėtų, dėl to, kad aplinkoje atsiras daugiau neblaivių asmenų, toks galimas triukšmo padidėjimas nėra priežastimi neduoti sutikimo. Tokiais motyvais nesudarant sąlygų asmenims verstis komercine veikla, sumažės miesto patrauklumas visuomenei, miesto svečiams, todėl tuo argumentu, kad padidės triukšmas, negali būti atmestas ieškovo reikalavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas ūkinės veiklos laisvės principas. Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 22, 24 straipsniai įtvirtina asmens teisę į privatų asmens ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę. Negalima daryti išvados, kad padidėjus triukšmui, bus pažeista asmens teisė į privatų gyvenimą. Kasacinis teismas 2009 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009 nurodė, kad nė viena subjektinė teisė nėra absoliuti. Pagal Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tuo atveju, kai kyla dviejų teisių konfliktas, būtina ieškoti protingos ir teisingos dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Teisė atsisakyti duoti leidimą prekiauti alkoholiu, kaip ir bet kita, negali būti absoliutinama. Pagal valstybės alkoholio kontrolės politikos principus valstybė turi siekti riboti alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą, remti laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimą (Alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnis). Tačiau prekyba alkoholiu nėra draudžiama komercinė veikla, tik valstybė yra nustačiusi griežtus tokios veiklos reikalavimus. Įstatymo nuostata, įtvirtinanti asmens, siekiančio verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais įmonėje, įrengtoje gyvenamajame name, pareigą gauti to namo gyvenamųjų patalpų savininkų sutikimą, negali būti aiškinama kaip suteikianti patalpų savininkams absoliučią, nekvestionuojamą teisę atsisakyti duoti tokį sutikimą. Nurodyta teise, kaip ir bet kuria kita, turi būti naudojamasi nevaržant be pagrindo ar neproporcingai kitų asmenų teisių, teisėtų interesų (Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Ieškovas, manydamas, kad atsakovų atsisakymas duoti sutikimą vykdyti jo pageidaujamą komercinę veiklą, kuri įstatymo yra leidžiama, tik griežtai reglamentuojama, pažeidžia jo teises, turi teisę kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeidžiamos teisės gynimo (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis; CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį civilines teises gali riboti įstatymai ar remdamasis jais teismas – jeigu tai būtina, be kita ko, asmenų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį teisė į ramią gyvenamąją aplinką, kaip sudėtinę teisės į būsto neliečiamybės gerbimą dalį, gali būti ribojama, jeigu galimybė apriboti šią teisę nustatyta įstatymo, apribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje. Teisėjų kolegija pažymi, jog patalpos yra pritaikytos restoranų verslui gyvenamojo namo patalpose vykdyti: užtikrinta garso ir kvapų izoliacija, patalpų lubose įrengta akustinė plokštė užtikrinanti 35 decibelų lygio garsą virš kavinės esančiose patalpose. Visa ventiliavimo, maisto ir gaminimo bei kita patalpose esanti įranga yra nauja, atitinkanti triukšmo higienines normas. Susisiekimas, patekimas į patalpas organizuotas taip, kad pagal nustatytas normas nepažeistų atsakovų teisių. Kavinės veikla nėra pritaikyta dideliems pobūviams bei šventėms, patalpos pritaikytos negausioms žmonių grupėms. Ieškovas teikė šias aplinkybes patvirtinantį interjero patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), projektą (b. l. 10-20). Priešingų įrodymų, argumentų atsakovai nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Pažymėtina, kad prekybos alkoholiu ir jo vartojimo tikėtina incidentų, kitokių negatyvių gyvenamajai aplinkai veiksnių rizika, atsižvelgiant į tai, jog šalių valdomas namas yra Senamiesčio centre, kur veikia daug analogiškų įmonių, nelaikytina tokia didele, kad būtų pagrindas paneigti ieškovo teisę verstis nurodyta veikla. Atsakovai atsisakymą duoti sutikimą, kad ieškovas gautų licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, iš esmės grindžia argumentais, jog ginčo name pradėjus vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais, padidės žmonių srautai, be to, atsakovai jau šiuo metu patiria nepatogumų dėl kavinių veiklos. Su tokiais atsakovų argumentais negalima sutikti. Kaip jau minėta, ginčo namas yra Vilniaus senamiestyje, Vokiečių gatvėje. Atsakovai pasirinko gyvenamąją vietą senamiestyje, vietoje, kurią kasdien aplanko daug žmonių bei kur veikia nemažai maitinimo įstaigų, kavinių ir pan., todėl akivaizdu, kad gyvendami šioje vietoje atsakovai neišvengiamai susidurs su didesniais asmenų srautais, nei labiau nuo miesto centro nutolusiose vietose gyvenantys asmenys. Vien aplinkybė, kad atsakovams apskritai nepatinka, jog jų name yra vykdoma komercinė veikla, negali paneigti ieškovo teisės užsiimti tokia veikla. Ūkinės veikos ribojimas būtų pateisinamas tik tokiu atveju, jei dėl ieškovo vykdomos veiklos (prekybos alkoholiniais gėrimais ginčo patalpose) iš esmės pablogėtų atsakovų gyvenimo sąlygos, būtų pažeista jų teisė į ramią gyvenimo aplinką. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Atsakovai savo nesutikimą iš esmės grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepagrįstais šiuos teiginius pagrindžiančiais įrodymais (CPK 179 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovo vykdoma veikla iš esmės pažeis atsakovų teises. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju byloje nėra įrodymų, kurie būtų pagrindas manyti, jog ieškovo ketinama vykdyti mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais patalpose, kurios izoliuotos nuo gyvenamųjų patalpų, ribotų atsakovų teisę į ramią gyvenamąją aplinką taip, kad dėl to turėtų būti visiškai paneigta ieškovo teisė vykdyti pageidaujamą komercinę veiklą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas s naikintinas dėl netinkamo įrodymų vertinimo byloje ( CPK 329 straipsnio 1 dalis ). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo sprendimu nėra sprendžiami Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ar kitai institucijai jos kompetencijai priskirti klausimai, kurie bus vertinami jų kompetencijos ribose vykdant viešojo administravimo funkcijas. Būtent licencijavimo ir priežiūros institucija spręs ar ieškovo pateiktų dokumentų pakanka licencijos išdavimui. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis privatų dviejų šalių ginčą, neturi spręsti dėl juridinių faktų (patalpų atitikimas įstatymui, teise verstis viešojo maitinimo veikla ir pan.), kurių nustatymas, patikrinimas ir vertinimas vyks viešojo administravimo institucijai vykdant jai įstatymu priskirtą funkciją, nagrinėjant paraišką dėl licencijos.Ši byla nėra viešojo intereso gynimo byla. Atsakovai turi įrodinėjimo pareigą įrodyti galimus nepatogumus ateityje, kuriuos sukeltų mažmeninė prekyba alkoholiu ieškovo patalpose, tačiau atsakovai tokių įrodymų nepateikė (žr. Vilniaus apygardos 2016 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-335-262/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009). Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad išdėstyti argumentai sudaro pagrindą apelianto apeliacinį skundą patenkinti, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byloje priimamas naujas sprendimas- ieškovo UAB „Ledo kavinė“ ieškinys tenkintinas visiškai (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Panaikinus byloje priimtą sprendimą, atitinkamai perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (LR CPK 93 str., 96 str., 98 str.). Tenkinus ieškovo ieškinį visiškai, jam iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovams išlaidos neatlyginamos, nes byla išspręsta jų nenaudai. Ieškovas UAB „Ledo kavinė“ nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patyrė 82 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas- žyminis mokestis už pareikštus ieškinius (b. l. 6, 61), apeliacinės instancijos teisme 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas- žyminis mokestis už apeliacinio skundo pateikimą (b. l. 125). Iš viso ieškovas patyrė 282 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovų A. V. ir D. V. ieškovui UAB „Ledo kavinė“ priteisiama iš kiekvieno po 141 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Iš atsakovų lygiomis dalimis taip pat priteistinos pirmosios instancijos teismo patirtos pašto 14,86 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. iš kiekvieno po 7,43 Eur (CPK 88 straipsnio 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą.

Ieškovo UAB „Ledo kavinė“ ieškinį patenkinti.

Pripažinti UAB „Ledo kavinė“ (jak 301532468) teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytu laiku: nuo 10:00 iki 24:00 valandos be gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), savininko A. V. sutikimo ir be gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), savininko D. V. sutikimo.

Priteisti iš atsakovų A. V. ir D. V. lygiomis dalimis iš kiekvieno -po 141 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas ieškovo UAB „Ledo kavinė“ naudai.

Priteisti iš atsakovų A. V. ir D. V. po 7,43 Eur valstybei teismo patirtų pašto siuntimo išlaidų. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.