Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant atsakovo atstovui O. K., ieškovei ir trečiojo asmens VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovui nesant, viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė N. M. kreipėsi į teismą ir ieškinyje bei dublike nurodytais motyvais, remdamasi CK 1.90 str. 1.91 str., prašo pripažinti 2011-10-21 tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S007481 ir 2011-10-21 d. ieškovės ir atsakovo sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111021T990008 negaliojančiomis, taikyti restituciją ir grąžinti įmokėtas lėšas į jos sąskaitą bei įpareigoti išmokėti draudimo išmoką (b.l. 1-5, 252-255). Ieškovė paaiškino, kad ji nuo 2010 m. yra atsakovo banko klientė, buvo sudariusi terminuoto indėlio sutartį, dar 2004 m. ir 2008 m. naudojosi išperkamosios nuomos paslaugomis. Ieškovė nurodė, kad ji atvyko į banką pratęsti buvusią indėlio sutartį, bet banke ją įtikinėjo ir siūlė sudaryti indėlio sertifikato ir obligacijų įsigijimo sutartis, aiškino, kad tai tie patys indėliai, tik su galimybe bet kada atsiimti indėlį. Ieškovė nurodė, kad ji buvo pripažinta neprofesionalia investuotoja ir sudarė ginčijamas sutartis bei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Ginčijamose sutartyse nėra nuostatos, kad indėlio sertifikatas nėra draudžiamas, priešingai, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 d. nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis Valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“ (VĮ IID), kas sudarė pagrindą manyti, jog draudimo apsauga taikoma. Bankas nesuteikė visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu būtų buvę galima suprasti esminius sutarčių skirtumus ir įvertinti galimą riziką ir net apgavo patvirtindamas ir garantuodamas indėlio sertifikato ir obligacijų įsigijimo sutarčių, kaip finansinės priemonės patikimumą. Bankas stipresnė šalis, o ieškovė - vartotoja, senyvo amžiaus, neturinti investavimo patirties. Bankas atliko nesąžiningus veiksmus sutartyse pateikdamas melagingą informaciją. LR Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. įpareigoja atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, o 5 str. įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje ir kt., šių pareigų atsakovas neįvykdė. Ginčijama sutartis buvo pasirašyta ta pačią dieną, todėl per kelias minutes išnagrinėti sąlygų nebuvo galimybės. Teismų praktika pripažįsta, kad informacija klientui turėjo būti pateikta iš anksto, kad būtų pakankamai laiko susipažinti su sutartimi prieš priimant atitinkamą sprendimą. Jei būtų paaiškinta, kad šiais atvejais nėra taikomas draudimas kaip ir indėliams, ji sutarčių nebūtų sudariusi.

Į teismo posėdį ieškovė neatvyko, prašė nagrinėti bylą jai nesant, reikalavimus palaikė.

Atsakovas LAB bankas SNORAS pateikė atsiliepimą į N. M. ieškinį ir tripliką, su ieškovės pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b.l. 24-48, 265-269). Atsakovas nurodė, jog ieškovė ginčijamų sutarčių sudarymo metu neturėjo banke jokių indėlių. 2011-09-02 pasibaigus indėlio terminui pagal 2010-07-27 sutartį Nr.DE20100727T990047, ieškovė pasiėmė pinigus ir atsisakė tęsti sutartį. 2011-10-21 ieškovė įnešė grynais pinigais visą sumą reikalingą indėlių sertifikatams ir obligacijoms įsigyti, taigi, ieškovės valia buvo nukreipta į didesnės finansinės naudos gavimą. Byloje esantys įrodymai liudija, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius, tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą. Ieškovė, sudarydama ginčijamus sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Dėl sandorio turinio ir dalyko ieškovė suklysti negalėjo. 2011-10-21 tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta tipinė Aptarnavimo sutartis. Sertifikato sutartyje yra aiškus sakinys, kur nurodoma, jog pasirašydamas indėlio sutartį indėlio sertifikato savininkas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią, jis yra susipažinęs su Aprašu ir visiškai sutinka su jo sąlygomis. Obligacijos sutarties 1.22 p. šalia investuotojo parašo yra nurodyta, jog, pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Vadovaudamasis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22 p., atsakovas iš anksto pateikė ieškovei, kaip neprofesionaliam klientui, šių taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovė raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Ši informacija ginčijamo sandorio sudarymo bei galiojimo metu buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje adresu www.snoras.com. Atsakovas pažymėjo, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Ieškovė, bandydama įrodyti, kad atsakovas ją suklaidino arba apgavo, nurodė Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 p., kuris numato, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Atsakovas pažymėjo, jog „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ yra bendrojo pobūdžio Aptarnavimo sutarties, sudaromos pieš įsigyjant bet kokį investicinį produktą, dalis. Tai nėra ginčijamo sandorio priedas ar sudedamoji dalis. Aptarnavimo sutartis tiesiogiai nesukėlė ieškovei pareigos investuoti į vertybinius popierius. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos ir ieškovė nesuklydo. Atsakovas nurodė, jog ieškovės pasirašyta Aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas atsakovas teikė ieškovei kaip savo klientui bei kokio pobūdžio sutartys buvo papildomai sudarytos vėliau. Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punkte buvo numatyta, kad klientas gali gauti informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą Finansinių priemonių rizikos aprašyme, bet kuriame banko klientų aptarnavimo padalinyje, taip pat banko interneto puslapyje www.snoras.com. Bankas visose klientų aptarnavimo vietose platino indėlio sertifikatų ir obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes, kur buvo aiškiai nurodyta, prieš priimant sprendimą investuoti būtinai susipažinti su atsakovo interneto svetainėje paskalbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinti, ar ši rizika priimtina. Ieškovė teigė, kad atsakovas, prieš sudarydamas ginčijamą sandorį, nesurinko įrodymų apie ieškovės finansinę padėtį, investavimo tikslus ir patirtį. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui LR finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 7 d. nurodytą informaciją, patvirtindama, kad jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Ieškovė, atsisakydama pateikti atsakovui duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., ieškovė nutarė, jog yra pajėgi savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką. Atsakovas nurodė, kad ieškovė iki ieškinio pateikimo pateikė atsakovui savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuriuose nurodė, kad yra sudariusi obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje (LR CK 1.5 str., 1.78 str., 1.79 str., 1.80 str., 1.90 str., 1.91 str., 6.145 str. – 6.153 str., 6.154 str., 6.193 str.).

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą (b.l. 230-243), kuriame nurodė, kad ieškovė negali būti pripažinta indėlininke IĮIDĮ prasme. Ginčo sutartimis įsigytos finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, tai numatyta įstatyme, todėl ieškovė negalėjo suklysti ar būti suklaidinta. Ieškovė negalėjo nesuprasti sudaromos sutarties esmės. Nurodė, kad draudimo išmokas trečiasis asmuo apskaičiuoja ir moka atsižvelgdamas į draudėjo (SNORAS) draudžiamojo įvykio metu dienos duomenimis apie indėlininkus ir jų indėlius bei apie investuotojus ir banko įsipareigojimus investuotojams, kaip nustato LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (IĮIDĮ). IĮIDĮ 3 str. 4 d. nustato išimtis kas nėra draudimo objektas, taigi, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Ieškovė neįrodė, kad ji buvo suklaidinta. Net jei ieškinys būtų patenkintas, ieškovės pagal sutartis sumokėtos lėšos netaptų draudimo objektu. Kadangi ieškovė yra investuotojas, taikomos LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 str. 1 d., kuri numato numato, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovei priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovės valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovei dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. Ieškovė nurodė, kad buvo suklaidinta ar suklydo. LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovei priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovės valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovei dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis atsakovas privalėjo sudaryti su kiekvienu asmeniu, kuriam buvo teikiamos investicinės paslaugos. Vadovaujantis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1 K-22, ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusios redakcijos 59 p., finansų maklerio įmonė (atsakovas), prieš pradėdama teikti investicines paslaugas neprofesionaliesiems klientams, teisės aktų nustatyta tvarka turėjo sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomos pagrindinės kliento ir finansų maklerio įmonės teisės ir pareigos. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, o taip pat atitinkamai ir visos jos nuostatos bei susiję dokumentai turėjo būti žinomi ieškovei. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta teisės aktais. Atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Minėta sutartis buvo visiškai atskiras (savarankiškas) banko ir ieškovės sandoris, skirtas ne tik obligacijų įsigijimo sandoriui, bet ir ieškovės bei banko galimiems investiciniams sandoriams ateityje. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. yra tik referuojama į indėlių draudimą, kaip indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įmonę, ir nurodoma, kad piniginės lėšos ir įsipareigojimai investuotojams yra draudžiami įstatymų numatyta tvarka. Minėtoje sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia todėl, kad konkrečiu atveju ieškovė neturi teisės gauti atitinkamos indėlių draudimo išmokos. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Nurodė, kad kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškovė nepagrįstai ginčija sutartį, motyvuodama savo suklydimu. Ieškovė neįrodė, jog ginčijamą sutartį sudarė dėl suklydimo, todėl ieškinys atmestinas. Trečiasis asmuo nurodė, kad kredito įstaigų platinami skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) yra saugi investicija, kadangi šia finansine priemone yra garantuotas investuotos sumos grąžinimas (nėra rizikos, kad vertybiniai popieriai nuvertės), tai garantuoja emitento (banko) turtas. Atsakovo nemokumo niekas negalėjo numatyti. Asmuo, tiek laikydamas indėlį banke, tiek investuodamas į banko platinamas finansines priemones, jeigu jis nėra profesionalus investuotojas, turi vienodas galimybes įvertinti banko bankroto riziką. Ieškovė nurodė, kad nebuvo supažindinta su bendrosiomis sutarties sąlygomis (prospektu ir galutinėmis sąlygomis) ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedais. Sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Taip pat visi ginčo sutartyje nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje. Ieškovė sutartyje patvirtino, kad sutinka su sutarties sąlygomis ir jos jai suprantamos, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, patvirtino, kad jos išreiškia jos valią ir ieškovė yra susipažinusi su prospektu, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Ieškovė, pasirašydama ginčijamą sutartį, tikrai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas. Tuo atveju, jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovei, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Ieškovė prašė sutarties pripažinimo negaliojančia atveju taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtus pagal sutartį pinigus ieškovės lėšomis jos banko sąskaitoje. Toks prašomas taikyti restitucijos būdas atmestinas. LR Įmonių bankroto įstatymo ir LR Bankų įstatymo normos įtvirtina absoliutų draudimą bankui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo bankui. Net ir patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucija nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikoma. Ieškovės lėšų grąžinimas į terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą banko sąskaitą banke reikštų ne tik piniginių lėšų statuso pakeitimą, bet ir sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo modifikavimą teismo sprendimu, nesant tokio pareikšto reikalavimo, teismas perkvalifikuotų sutarties šalių prievoles ir atkurtų terminuoto indėlio sutarties galiojimą (LR CK 1.5 str. 1 d., 1.63 str. 1 d., 1.90 str., 1.91 str., 1.95 str., 1.103 str., 1.138 str., 6.145 str., 6.147 str., 6.186 str., 6.719 str., LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str., 9 str., 10 str., 11 str., 12 str., LR Banko įstatymo 87 str. 4 d.). Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą dėl civilinės bylos nagrinėjimo jam nedalyvaujant.

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2011-10-21 ieškovė su atsakovu sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. T9954857, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 127-132). Vykdant minėtą sutartį, 2011-10-21 ieškovė su atsakovu sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S007481 (b.l. 6), pagal kurią ieškovė įsigijo 2.000,00 Lt vertės indėlio sertifikatą su 2,7 proc. fiksuota metine palūkanų norma iš banko indėlių sertifikatų emisijos Nr.113(LTL), ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021T990008 (b.l. 7), pagal kurią ieškovė už 1.999,89 Lt įsigijo 20 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05.

Ieškovė ieškiniu siekė, kad būtų pripažinta jos teisė į indėlių draudimo išmoką už indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pagrindu jos sumokėtas atsakovui 2.000,00 Lt lėšas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatavo, jog nagrinėjamu atveju indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, Bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema. Kasacinis teismas taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos pirmiau pateiktą išaiškinimą, kad ieškovo įsigytam indėlių sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, nelieka aplinkybės, dėl kurios ieškovas būtų galėjęs klysti ar būti suklaidintas, nes jis turi teisę į draudimo išmoką, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų dėl suklydimo nepasisako (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Byloje nustatyta, kad atsakovas - LAB bankas SNORAS duomenis apie ieškovę N. M. ir jos indėlio sumą 2015-11-24/27 dienomis perdavė trečiajam asmeniui VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, kuris indėlių draudimo išmoką už indėlių sertifikatą 2015 m. ieškovei išmokėjo - pervedė 580,57 Eur sumą ieškovei į AB SEB banką, išmoka yra atsiimta (b.l. 274

Tokią civilinės bylos baigtį ir ieškovės materialinio suinteresuotumo užbaigimą proceso eigoje lėmė tai, kad jos siektas pažeistų teisių gynybos būdas teisme buvo realizuotas, nors ir kitu, nei nurodyta ieškinyje, teisiniu pagrindu, t. y. ieškovės reikalavimas buvo patenkintas, todėl esamoje padėtyje tenkinti ieškinio nėra pagrindo ir, ieškovei neatsisakius ar neatsiėmus ieškinio, jis turi būti atmestas.

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovė patvirtina, kad atsakovas ją informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovės piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką (b.l. 128). Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22. p. ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos). Pateiktu ieškiniu ieškovė nurodė, jog pasirašydama Obligacijų pasirašymo sutartį, suprato ir pagrįstai tikėjosi, jog obligacijos yra apdraustos kaip ir terminuotieji indėliai. Ieškovės teigimu, atsakovas ją suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, neatskleidė ir neaiškino esminių sutarties sąlygų, todėl ji nesuprato ir neįvertino galimos sudaromo sandorio rizikos.

Pažymėtina, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovei turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei. Iš ieškovės ieškinio ir iš atsakovo pateikto pranešimo apie ieškovę matyti, kad ieškovė buvo atsakovo klientė, laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudariusi Terminuotojo indėlio sutartį, lizingo sutarčių. Šios aplinkybės leidžia ieškovę vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.

Teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t.y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovės nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovės įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.

Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.

Ieškovė taip pat nurodo, jog buvo atsakovo apgauta dėl sudaromų sandorių rizikingumo, atsakovo darbuotoja taip pat paaiškino ieškovei, kad įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos indėlių draudimu. Pagal CK 1.91 str. 1 d., dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jo platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o kaip minėta, sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovė nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojams, tačiau ieškovė neneigia, kad jai buvo svarbu didesnės palūkanos. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovo darbuotojai ieškovei paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovė dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik 2015 m. rugsėjo mėnesį, atsakovo bankroto proceso metu. Byloje taip pat yra nustatyti faktai, kurie paneigia ieškinyje išdėstytas ieškovės aplinkybes, jog ji atvyko pratęsti terminuoto indėlio sutarties. Iš bankinių operacijų išrašo matyti, kad ieškovė pasibaigus terminuoto indėlio terminui lėšas buvo atsiėmusi. Tik po kurio laiko ieškovė atvyko sudaryti ginčo sandorių su grynaisiais pinigais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.

Ieškovės papildomi argumentai, išdėstyti jos procesiniuose dokumentuose, atmetami. Teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo aiškinti Aukščiausiojo Teismo išvadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei išaiškino bylą išnagrinėję teismai bei Aukščiausiasis Teismas. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), t.y. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo teismams yra privalomi.

Byloje ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ji nepateikė. Duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė ir atsakovas bei trečiasis asmuo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.