Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų M. O., M. O., A. T., J. O. ir suinteresuoto asmens J. R. atskiruosius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. O., M. O., A. T., J. O. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, terminų atnaujinimo ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais J. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, terminų atnaujinimo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai M. O., M. O., A. T., J. O. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslinę, prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusi savininkė A. Z., d. K., iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,4197 ha žemės plotą 5,6786 ha žemės sklype Nr. 91, esančiame (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)); 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusi savininkė H. Z. (po santuokos – O.) iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,0647 ha žemės plotą 5,6786 ha žemės sklype Nr. 91, esančiame (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)); 3) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentus pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkių A. Z., d. K., ir H. Z. (po santuokos – O.) (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę; 4) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą I. O. giminystės ryšį su buvusiomis žemės savininkėmis A. Z., d. K., ir H. Z. (po santuokos – O.) patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teisių atkūrimui į šių buvusių savininkių (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę, t. y. atnaujinti praleistą terminą pateikti šiuos dokumentus: A. T. gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad A. T. gimė (duomenys neskelbtini), o jos tėvais buvo K. T. ir T. N.; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016 m. kovo 23 d. archyvo pažymą apie santuoką Nr. (PI-1185) P2-2300, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) susituokė J. Z., s. M., ir A. T., d. K.; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016 m. kovo 23 d. archyvo pažymą apie mirtį Nr. (P 1-1191) P2-2307, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė J. Z., s. M.; Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus 2016 m. kovo 21 d. archyvo pažymą apie mirtį Nr. P5-165/P10-1043, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. Z., d. K.; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016 m. kovo 23 d. archyvo pažymą apie gimimą Nr. (P 1 -1189) P2-2305, kurioje nurodyta, kad 1914 m. kovo 9 d. pakrikštyta J. ir A. (iki santuokos T.) Z. duktė vardu E., gimusi (duomenys neskelbtini); Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2016 m. kovo 23 d. archyvo pažymą apie santuoką Nr. (P 1 -1190) P2-2306, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) susituokė S. O., s. J., ir H. Z., d. J.; Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus 2016 m. kovo 21d. archyvo pažymą apie mirtį Nr. P5-164/P10-1042, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė J. O., d. I., gimusi (duomenys neskelbtini); I. O. mirties liudijimą AA Nr. 854716, išduotą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos.Nurodė, kad pareiškėjai yra I. O. įpėdiniai. I. O. 1991 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kuriuo prašė atkurti jam nuosavybės teises į dviejų buvusių savininkų - senelės A. Z., d. K., ir S. O., s. J., Vilniaus rajone turėtą žemę. Pagal šį prašymą I. O. jau yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. O., s. J., (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, tačiau į kitos buvusios savininkės - A. Z., d. K., -(duomenys neskelbtini). turėtą žemę nuosavybės teisės iki šiol neatkurtos. I. O. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į (duomenys neskelbtini) esančią žemę pateiktas nepažeidžiant įstatyme numatytų terminų bei formos, prašyme yra paaiškintas buvusios savininkės A. Z., d. K., nuosavybės teisių į žemę atsiradimo pagrindas - „paveldėjo iš vyro Z. J.“, todėl vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d., I. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į minėtos savininkės turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančios institucijos nuo pat I. O. prašymo pateikimo dienos laikėsi pozicijos, kad jis nėra pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. Z. turėtą žemę ir tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu buvo pripažinta klaida, tačiau nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimui į (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, be dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, trūksta nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei praleistas įstatymo nustatytas terminas šiems dokumentams pateikti ir pasiūlyta kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo dokumentams, įrodantiems, jog A. Z. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdė žemę (duomenys neskelbtini), pateikti, jeigu I. O. tokius dokumentus turi, o tuo atveju, jeigu jis jų neturi - kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog A. Z. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdė žemę (duomenys neskelbtini), nustatymo ir termino atnaujinimo nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti. Faktą, kad I. O. senelė A. Z. turėjo žemės, paveldėtos iš sutuoktinio J. Z. patvirtina iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauti dokumentai - Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 16388 esantys: 1) (duomenys neskelbtini) 1933 m. gegužės 15 d. „Matavimų registras“, sudarytas 1932 m. po žemės išskirstymo viensėdžiais ir patvirtintas Vilniaus apygardos žemės valdybos; 2) ištrauka iš (duomenys neskelbtini) valstybinių dvarų 1932 m. žemės sklypų plano. Minėti archyviniai dokumentai pagal Atkūrimo įstatymo 9 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 p. priskiriami nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams. Iš nurodytų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų matyti, kad 5,6786 ha žemės sklypą Nr. 91 po J. Z. mirties paveldėjo ne tik J. Z. sutuoktinė (I. O. senelė A. Z.), bet ir jo bei jo sutuoktinės vaikai, tarp kurių yra ir I. O. motina - H. Z. (O.). Pagal minėtus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus 5,6786 ha žemės sklypas Nr. 91 buvo valdomas bendrosios nuosavybės teise našlės ir vaikų. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 ir 4 p., I. O. patenka tarp pretendentų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises tiek į A. Z., d. K. (senelės), tiek į H. Z. (O.) (motinos) turėtos žemės dalis, o remiantis LAT suformuota praktika (2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008), klausimas, kieno vardu I. O. įvardijo žemę savo 1991 m. spalio 25 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini) (nurodė, kad žemė priklausė tik senelei) nėra esminis, kadangi jis turi teisę būti pretendentu atkurti nuosavybės teises tiek į A. Z. (senelės), tiek į H. Z. (O.) (motinos) turėtos žemės dalis, iš jo prašymo aiškiai suprantama į kokią žemę jis pretendavo atkurti nuosavybės teises, t. y. į iš J. Z. paveldėtą žemę. Taigi, I. O. 1991 m. spalio 25 d. prašymas laikytinas pateiktu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą 5,6786 ha ploto žemės sklypą Nr. 91 - į senelės A. Z., d. K., ir į motinos H. Z. (O.) turėtą žemės plotą šiame žemės sklype. Minėti archyviniai dokumentai apie žemę, į kurios susigrąžinimą pretendavo I. O., nurodo kas buvo šios žemės savininkai (bendraturčiai — J. Z. įpėdiniai: našlė A., d. K., ir vaikai: J., S., M. ir H.), iš jų taip pat galima spręsti apie šių savininkų (bendraturčių) konkretų teisės į žemę įgijimo pagrindą (paveldėjimą), bendrą turėtos žemės plotą (5,6786 ha) ir jos vietą (duomenys neskelbtini), žemės sklypas Nr. 91), tačiau duomenų apie tai, kokiomis dalimis minėti buvę bendraturčiai (J. Z. įpėdiniai) valdė žemę, t. y. kokiomis dalimis jie paveldėjo šią žemę, šiuose dokumentuose nėra. Šios informacijos nėra ir Lietuvos archyvuose. Atsižvelgiant į tai, kad I. O. turi teisę atkurti nuosavybės teises į A. Z., d. K., ir H. Z. (O.) paveldėtą žemę, būtina identifikuoti, kokia žemės dalis 5,6786 ha žemės sklype Nr. 91 nuosavybės teise priklausė I. O. senelei A. Z., d. K., ir kokia motinai H. Z.. Todėl turint informaciją, kad A., Z., d. K., ir H. Z. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės (duomenys neskelbtini) (buvo žemės savininkės), bet neturint informacijos (dokumentų) apie tai, kokio dydžio žemės plotą šios buvusios savininkės valdė nuosavybės teise, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai turi visus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, o tai reiškia, kad pareiškėjai, vadovaudamiesi Atkūrimo įstatymo 9 str. 2 d., turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl žemės valdymo nuosavybės teisę juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino nuosavybės teisės patvirtinantiems dokumentams (teismo sprendimui) pateikti atnaujinimo. Vilniaus krašte palikimo atsiradimo momentu (1926 m. mirus J. Z.) galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurio 1127 str. buvo nustatyta, kad „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams“, o pagal Sąvado 1148 str. „Žmona gauna po vyro 1/4 dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe“, vaikai likusį turtą paveldi lygiomis dalimis. Remiantis nurodytomis Sąvado nuostatomis, I. O. senelė, t. y. J. Z. sutuoktinė A. Z., d. K., paveldėjo ¼ dalį 5,6786 ha žemės sklypo Nr. 91, o J. Z. ir A. Z., d. K., vaikai (J., S., M. ir H.) – ¾ dalis šio žemės sklypo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad iki 1940 m. žemės nacionalizacijos po J. Z. mirties jo įpėdinė A., Z., d. K., nuosavybės teise valdė 1,4197 ha žemės plotą, o kita įpėdinė H. Z. (O.) - 1,0647 ha žemės plotą 5,6786 ha žemės sklype Nr. 91, esančiame (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)). Be to, tik nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. administracine tvarka buvo išspręstas klausimas dėl I. O. 1991 m. spalio 25 d. prašymo tinkamo pateikimo ir buvo pripažinta jo teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į (duomenys neskelbtini) esančią žemę, todėl susidariusią situaciją, kad I. O. įpėdiniai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo objektyviai lėmė kompetentingos institucijos neteisėti veiksmai, tokios aplinkybės pripažintinos objektyviomis aplinkybėmis, trukdžiusiomis I. O. laiku realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Būtent dėl valstybės institucijos kaltės nuo 1991 m. yra nesąžiningai užvilkintas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas I. O., jo 1991 m. spalio 25 d. prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo nagrinėjimas. Dėl visų nurodytų aplinkybių yra pagrindas atnaujinti I. O. įpėdiniams (pareiškėjams) terminą nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.Suinteresuotas asmuo J. R. patikslintu pareiškimu prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Z. K. iki 1940 žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,4197 ha žemės plotą 5,6786 ha žemės sklype Nr. 91, esančiame (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą esančiame (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad H. Z. (po santuokos O.) iki 1940 žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,0647 ha žemės plotą 5,6786 ha žemės sklype Nr. 91, esančiame (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą esančiame (duomenys neskelbtini); 3) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą J. R. pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į buvusių savininkų A. Z. K. ir H. Z. (po santuokos- O.) (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą esančiame (duomenys neskelbtini)) turėtą žemę; 4) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos giminystę su buvusiomis žemės savininkėmis A. Z. ir H. Z. patvirtinančius dokumentus: O. J. gimimo liudijimą, ištuokos liudijimą, pavardės keitimo liudijimą, santuokos liudijimą; A. T. gimimo liudijimą, santuokos liudijimą, mirties liudijimą; J. Z. mirties liudijimą; H. Z. gimimo liudijimą, santuokos liudijimą, mirties liudijimą, I. O. mirties liudijimą.Nurodė iš esmės tapačias aplinkybes kaip ir pareiškėjai, tačiau papildomai pažymėjo, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz. tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus r. Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnyboje 1991 m. spalio 20 d. buvo gautas O. J. prašymas, reg. Nr. 438 grąžinti buvusio savininko Z. A. K. (O. S., J.) nuosavybės teise turėtą 18.00 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), kaip viena iš pretendenčių į šią žemę buvo nurodyta ir J. R.. J. R., kaip ir I. O., yra A. Z. anūkė, H. Z. ( po santuokos O.) duktė. Pagal 1993 m. sausio 7 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą c. b. Nr. 24-26/93 bei 1993 m. kovo 9 d. pasirašytą susitarimą tarp O. I. ir J. R., Vilniaus r. Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnyba parengė pažymą, pagal kurią I. O. turi nuosavybės teisę į 8 ha žemės plotą, o J. R. turi nuosavybės teisę į 3.50 ha žemės plotą į buvusio savininko S. O. teise turėto 11.50 ha žemės ploto (duomenys neskelbtini), J. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) J. R., kuri savo brolio J. O. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyta kaip pretendentė, turėjo teisę į turto sugrąžinimą, nes savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė tarpusavio su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, tapačiai turi būti vertinamos ir aplinkybės dėl nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi Nacionalinės žemės tarnybos Direktorius 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. 1T-22-17.5 pripažino savo klaidą ir nurodė, kad nepaisant to, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktame I. O. 1991 m. spalio 20 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nenurodyta (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į tai, kad 1991 m. spalio 20 d. prašyme nurodytas didesnis žemės sklypas nei buvęs savininkas S. O. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini), taip pat į tai, kad nurodyti du buvę žemės savininkai, Nuosavybės teisių į žemę kaime atkūrimo dokumentų byloje Nr. 10798 nėra dokumentų, patvirtinančių, kad teisės aktų nustatytais terminais I. O. buvo informuotas dėl pateikto prašymo patikslinimo, tuo pačiu nebuvo užtikrinta, kad būtų laikomasi gero viešojo administravimo principų, laikytina, kad I. O. 1991 m. spalio 20 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. Z. ir S. O. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Esant tokiam sprendimui I. O. atžvilgiu, akivaizdu, kad pagal analogiją jis taikytinas tais pačiais pagrindais ir J. R., ji taip pat laikytina turinčią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, esančią (duomenys neskelbtini).Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius su pareiškėjų bei suinteresuoto asmens pareiškimais nesutiko ir prašė patikslinto pareiškimo pirmą ir trečią reikalavimus dalyje dėl A. Z. palikti nenagrinėtais, patikslinto pareiškimo antrą ir trečią reikalavimus dalyje dėl H. Z. (O.) atmesti kaip nepagrįstus, o bylą dalyje dėl ketvirto reikalavimo perduoti pagal rūšinį teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nurodė, kad pareiškėjų ir suinteresuoto asmens turimi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pateikti institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, kadangi tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turi įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo būtent institucija, o ne teismas ir ne patys pareiškėjai (ar jų atstovai). Pareiškėjai (I. O. įpėdiniai), turėdami dokumentus, kurie galimai patvirtina, jog A. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini), bei galimai patvirtina giminystės ryšį su A. Z., šiuos dokumentus pateikė tiesiogiai teismui šioje byloje, t. y. atliko viešojo administravimo subjekto veiksmus - įvertino gautų dokumentų juridinę reikšmę ir nusprendė, kad jų nepakanka, nors tokią išvadą, kaip minėta, šiuo atveju gali pateikti tik Nacionalinė žemės tarnyba ir tik tokiu atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka bus atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytas terminas. Patikslinto pareiškimo reikalavimas dalyje dėl praleisto įstatymo nustatyto termino I. O. giminystės ryšį su buvusia savininke A. Z. patvirtinantiems dokumentams pateikti, teismingas administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad patikslinto pareiškimo 1, 2 ir 3 reikalavimai nenagrinėtini teisme, vadovaujantis CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 36 straipsnio 1 dalimi, byla šioje dalyje turėtų būti perduota pagal rūšinį teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kadangi I. O. nebuvo įgijęs subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės H. Z. (O.) turėtą žemę, pareiškėjai šios teisės nepaveldėjo, todėl jie neturi subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei kitus reikalingus dokumentus, o, neįgiję tokios teisės, jie negali būti laikomi praleidusiais Atkūrimo įstatymu nustatytus prašymo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius su buvusia savininke H. Z. (O.) patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus; konstatavus tokią aplinkybę, nėra pagrindo svarstyti šių terminų atnaujinimo klausimo iš esmės. Be to, kadangi I. O. nebuvo pateikęs prašymo atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į buvusios savininkės H. Z. (O.) turėtą žemę, J. R. taip pat nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. Z. (O.) turėtą žemę bei dokumentų, patvirtinančių, kad H. Z. (O.) nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad yra praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai, dėl kurių atnaujinimo ji turi kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjai M. O., M. O., A. T., J. O. prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį ir klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Teismas nepagrįstai sprendė, kad archyviniai dokumentai apie buvusių savininkių A. Z., d. K., ir H. Z. (O.) iki 1940 m. žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, remiantis kuriais buvo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, iki kreipimosi į teismą turėjo būti administracine tvarka įvertinti Tarnyboje.Teismas netinkamai vertino Tarnybos kompetencijos ribas vertinant archyvinius dokumentus apie iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą žemę, neatkreipė dėmesio į pačios Tarnybos pasisakymus teismo posėdžio metu apie būtinumą tiksliai žinoti, koks žemės plotas nuosavybės teise priklausė konkrečiam žemės savininkui (žemės bendraturčiui) ir kad Tarnyba reikalauja tokio ploto, valdyto bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatymo (identifikavimo) teismuose. Tarnyba neturi teisinio pagrindo taikyti iki 1940 m. žemės nacionalizacijos galiojusius teisės aktus, reglamentavusius paveldėjimo santykius, o tai reiškia ir administracine tvarka vertinti (nustatinėti), kokiomis dalimis A., Z., d. K., ir H. Z. (O.) valdė minėtą žemės sklypą (t. y. kokiomis dalimis jos paveldėjo šią žemę).Teismas nevertino Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. lT-22-(7.5.) ,,Dėl I. O. skundo išnagrinėjimo“, kuriuo valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, pareiškėjus nukreipė tiesiogiai į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleistų terminų dokumentams pateikti.Tarnybai neturint įgaliminų nustatyti (identifikuoti), kokia žemės dalis 5,6786 ha žemės sklype Nr. 91 nuosavybės teise priklausė I. O. senelei A. Z., d. K., ir kokia motinai H. Z. (O.), po formalaus dokumentų vertinimo administracine tvarka pareiškėjai būtų priversti vėl kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir teisminį procesą pradėti iš naujo, todėl teismas pažeidė proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir proceso koncentruotumo principus bei neužtikrino racionalaus ir veiksmingo teismo darbo.Teismas nevertino Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, prieštaringos procesinės pozicijos, užimtos byloje, taikant gero viešojo administravimo principą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų pareiškimą ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu pareiškėjų prašymas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui jau yra pradėtas nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, taip pat į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo reikalavimus, pareiškėjų keliamas administracinio teisinio pobūdžio reikalavimas atnaujinti pareiškėjams praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti giminystės ryšį su buvusiais žemės savininkais patvirtinančius dokumentus taip pat turi būti nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Remdamiesi minėta nutartimi, pareiškėjai Vilniaus rajono apylinkės teismui pateikė patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, kuris teismo buvo priimtas, tačiau teismas skundžiama nutartimi iš anksto užkirto bylos, perduotos Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėjimo galimybę, o tokios teisinės situacijos negali būti, nes ji prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.Atsižvelgiant į Tarnybos elgesį nuosavybės teisių atkūrimo I. O. procedūroje, t. y. kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principu, tinkamai neinformavo I. O. apie jo prašymo patikslinimą ir atitinkamai apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus, darytina išvada, jog susidariusią situaciją, kad I. O. įpėdiniai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo, objektyviai lėmė kompetentingos institucijos (Tarnybos) neteisėti veiksmai, todėl Tarnyba turi atlyginti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. prašė panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.J. R. nuolat akcentavo, kad neturi informacijos (dokumentų) apie tai, kokio dydžio žemės plotą buvusios savininkės valdė nuosavybės teise. Neturint informacijos (dokumentų) apie tai, kokio dydžio žemės plotą šios buvusios savininkės valdė nuosavybės teise, nėra pagrindo teigti, kad apeliantai turi visus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, o tai reiškia, kad suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 9 str. 2 d., turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl žemės valdymo nuosavybės teisę juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino nuosavybės teisės patvirtinantiems dokumentams (teismo sprendimui) pateikti atnaujinimo. Tokia pati pozicija yra išsakyta ir Nacionalinės Žemės Tarnybos Direktoriaus 2016-08-08 sprendime Nr. lT-22-(7.5.).Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė į teisėjos klausimą, kokiems dokumentams pateikti yra prašomas atnaujinti terminas, nurodė, tai būtų teismo sprendimas ir visi likusieji dokumentai, pateikti į bylą juridiniam faktui nustatyti.Visi Tarnybos veiksmai rodo nenorą susidariusią situaciją spręsti iš esmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl Nacionalinės Žemės Tarnybos kaltės.Atsiliepimu į atskiruosius skundus suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atskiruosius skundus atmesti kaip nepagrįstus, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.Pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016). Tik tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). Taigi, visais atvejais turimi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pateikti institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, kadangi tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turi įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo būtent institucija, o ne teismas ir ne patys pareiškėjai (ar jų atstovai). Į teismą pareiškėjai bei R. su pareiškimu dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo (juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) kreipėsi prieš tai negavę Nacionalinės žemės tarnybos išvados, kad pateiktų dokumentų pakanka ar nepakanka. Taigi, pareiškėjai ir jų atstovės, neturėdami atitinkamos kompetencijos, patys atliko viešojo administravimo subjekto veiksmus - įvertino gautų dokumentų juridinę reikšmę ir nusprendė, kad jų nepakanka, nors tokią išvadą, kaip minėta, gali pateikti tik Nacionalinė žemės tarnyba ir tik tokiu atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka bus atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytas terminas.Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d., Atkūrimo tvarkos 11 p., Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisės vertinti jokių po 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktų dokumentų kol teismo sprendimu nėra atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytas terminas. Minėta tvarka yra detaliai ir imperatyviai reglamentuota tvarka, kuri yra taikoma visiems piliečiams, praleidusiems Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjams teikti privilegijas, ignoruojant šią teisės aktų nustatytą tvarką ir įsiteisėjusią Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį c. b. Nr. 2-426-647/2010. Atskiruosiuose skunduose akcentuojamos valstybės institucijų klaidos ar pažeidimai, kurie taip pat nėra ir negali būti pagrindas pažeisti aptartą visiems piliečiams taikomą imperatyvią teisės aktų nustatytą tvarką.Nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Tvarkos) 11-13 p., nei pareiškėjų nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinime (1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-120/99) nėra nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija (Nacionalinė žemės tarnyba) neturi teisinio pagrindo taikyti iki 1940 m. žemės nacionalizacijos galiojusius teisės aktus, reglamentavusius paveldėjimo santykius.Tiek pateiktų dokumentų juridinę reikšmę, tiek vėliau, esant būtinumui žemės ploto dalis nustato atskira Nacionalinės žemės tarnybos komisija, o ne vienas specialistas.Nacionalinė žemės tarnyba, siekdama užtikrinti minėto proceso teisėtumą, šioje byloje teismams tik nurodo galiojantį teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, o teismai vadovaudamiesi šia informacija turi priimti teisėtą sprendimą, todėl Tarnybos interesai nėra priešingi pareiškėjų interesams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos nutarties, kuria pareiškėjų ir suinteresuoto asmens reikalavimai dėl juridinių faktų nustatymo palikti nenagrinėtais, o reikalavimai dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pagrįstumo ir teisėtumo.Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą.Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas).Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo pateikė iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautus dokumentus - (duomenys neskelbtini) 1933 m. gegužės 15 d. „Matavimų registras“, sudarytas 1932 m. po žemės išskirstymo viensėdžiais ir patvirtintas Vilniaus apygardos žemės valdybos; ištrauką iš (duomenys neskelbtini) valstybinių dvarų 1932 m. žemės sklypų plano. Pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, siekiant įgyvendinti šias teises, visų pirma reikia per įstatyme nustatytus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnis). Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais kartu su pareiškimais pateikė archyvinius dokumentus bei į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjai ir suinteresuotas asmuo su savarankiškais reikalavimais turi dokumentus, kurie yra nurodyti Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje ir kurie galimai patvirtina, jog A. Z. bei H. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę, esančią (duomenys neskelbtini), bei, kad pareiškėjai taip pat turi jų ir A. Z., H. Z. giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad 20 punkte nurodyti archyviniai dokumentai nebuvo pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsniu, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punktu, yra institucija, įgaliota nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nėra. Tačiau apeliantai nesutinka, kad Nacionalinė žemės tarnyba turėjo administracine tvarka įvertinti jų turimus dokumentus, nes, pasak apeliantų, Tarnyba neturi teisinio pagrindo taikyti iki 1940 m. žemės nacionalizacijos galiojusius teisės aktus, reglamentavusius paveldėjimo santykius, kas reiškia ir administracine tvarka vertinti (nustatinėti), kokiomis dalimis A. Z., D. K., ir H. Z. (O.) valdė žemės sklypą (t. y. kokiomis dalimis jos paveldėjo šią žemę). Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų argumentus vertina kritiškai ir pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog, sprendžiant turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK įtvirtintos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir O. L. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016). Tik tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės juos gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). Šiuo atveju esant duomenims, kad apeliantai turi dokumentus, kurie galimai patvirtina jų nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininkais bei, kad minėti archyviniai dokumentai nebuvo pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kaip institucijai, įgaliotai nagrinėti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantai nesilaikė išankstinio neteisminio prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo administracine tvarka tvarkos bei, kad nėra vienos iš pareiškimo dėl juridinę reikšmę nustatymo nagrinėjimo sąlygų (pareiškėjai neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą), todėl reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pagrįstai paliko nenagrinėtais (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 445 str.).Papildomai pažymėtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo, Nacionalinė žemės tarnyba, būdama atsakinga už žemės reformą institucija, ne tik gali taikyti anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą, t. y. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos galiojusius teisės aktus, reglamentavusius paveldėjimo santykius, vertinant tam tikrus teisinius santykius, tačiau ir turi pareigą tai daryti, nes priešingu atveju Nacionalinė žemės tarnyba galėtų priimti neteisingus sprendimus.Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. lT-22-(7.5.) ,,Dėl I. O. skundo išnagrinėjimo“, kuriuo pareiškėjai buvo nukreipti tiesiogiai į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleistų terminų dokumentams pateikti. Pažymėtina, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, turi įvertinti įrodymų visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, darė išvadas apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą, remdamasis byloje esančiais įrodymais, jų visuma, taigi, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje konkrečiai neįvardytas kiekvienas atskiras įrodymas, o teismo išvada paremta įrodymų visuma, neleidžia pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės. Papildomai pažymėtina ir tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos aiškiai išdėstė savo dabartinę poziciją tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepime į pareiškėjų bei suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais apeliacinius skundus.Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad institucijos (tarp jų - Nacionalinė žemės tarnyba), nagrinėjančios piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, dokumentus pateiktus po 2003 m. gruodžio 31 d., kurie galimai patvirtina nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, gali vertinti tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo atnaujintas terminas pateikti šiuos dokumentus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011, 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-965/2014). Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą ir išaiškino, kad jie su pareiškimu dėl praleisto įstatymo nustatyto termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui turi teisę kreiptis į Vilniaus rajono apylinkės teismą, pareikšdami savarankišką materialinį reikalavimą civilinėje byloje Nr. e2YT-478-892/2017. Viena vertus, sutiktina su pareiškėjais, kad jie, vykdydami administracinio teismo nutartį, pateikė pirmosios instancijos teismui patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo. Kita vertus, apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš anksto užkirto bylos, perduotos Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nagrinėjimo galimybę, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisės vertinti jokių po 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktų dokumentų, kol teismo sprendimu nėra atnaujintas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas. Taigi, tik Vilniaus apygardos administraciniam teismui išnagrinėjus skundžiama nutartimi perduotus reikalavimus dėl praleisto termino atnaujinimo, jis priims procesinį sprendimą, kuris bus privalomas tiek valstybės ar savivaldybių institucijoms, tame tarpe ir suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai, tiek ir kitiems asmenims bei turės būti vykdomas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų argumentų grupė, susijusiu su Nacionalinės žemės tarnybos elgesiu ir galimai padarytomis klaidomis nuosavybės atkūrimo procese, nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų plačiau nepasisako.Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose bylinėjimosi išlaidos byloje dalyvaujantiems asmenims gali būti atlyginamos tik išimtiniais atvejais, t. y. jeigu nustatoma, kad dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi. Taigi, tik esant nurodytoms aplinkybėms teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims arba priteisti jas iš asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų ir suinteresuoto asmens prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodė, kad dalis reikalavimų palikti nenagrinėtais dėl nesilaikymo išankstinės tokiems reikalavimams spręsti tvarkos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kaltės; be to, Nacionalinė žemės tarnyba kaip dalyvaujantis byloje asmuo neturi materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių neturi pagrindo vertinti kitaip, nei kad jas įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų ir suinteresuoto asmens prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų iš Nacionalinės žemės tarnybos priteisimo. Atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjų ir suinteresuoto asmens bei Nacionalinės žemės tarnybos suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas ar kad jų interesai nagrinėjamoje byloje yra priešingi, kas sudarytų pagrindą teismui naudojantis diskrecijos teisę spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjams ir suinteresuotam asmeniui iš Nacionalinės žemės tarnybos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtoje byloje klausimą.Apeliantai prašė jų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš Nacionalinės žemės tarnybos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliantų atskirieji skundai atmesti bei į 26 punkte nurodytus argumentus, prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atmestini. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias reikalavimų palikimą nenagrinėtais bei reikalavimų perdavimą nagrinėti administraciniam teismui, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kurią naikinti apeliacine tvarka nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.