Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokato padėjėjai Aistei Leščinskaitei ir advokatui V. M..

atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovams G. N. ir J. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Reclamo“ skundą atsakovei Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

2020-09-28 Inspekcija priėmė Nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13841, kuriuo nustatė, kad UAB „Reclamo“ pažeidė imperatyvias Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, konstatavo, kad tentų lituotojas – apdirbėjas M. U., 2020-06-12 ir 2020-06-13 dienomis (imtinai) dirbo nesudarius rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą. Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad Bendrovė pripažino pažeidimą, padėjo atlikti pažeidimo tyrimą. Remiantis Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalies 3 punktu skyrė pareiškėjai 868 Eur dydžio baudą.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi, šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams. Lietuvos Respublikos teismai, vykdydami teisingumą, taip pat privalo užtikrinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo nebūtų nubaustas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Reclamo“ vadovas (direktorius) yra T. P., taigi, šiuo atveju ir pareiškėjos (darbdavio) oficialus atstovas, juridinio asmens valdymo organas (Civilinio kodekso 2.81 straipsnis, Darbo kodekso 21 straipsnis). Tai patvirtina ir viešojo registro duomenys (2020-08-26 išrašas). Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu nutarimu administracinio nusižengimo byloje nustatė, kad 2020 m. birželio 12-13 d. įmonėje „Reclamo“ dirbo M. U., apie kurio įdarbinimą nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. T. P. veika dėl leidimo dirbti M. U. be darbo sutarties ir nepranešus apie šio įdarbinimą atitinka teisės pažeidimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Užimtumo įstatymo 56 straipsnio, ANK, Darbo kodekso nuostatų analizė suponuoja išvadą, kad šiuo atveju pareiškėja UAB „Reclamo“ yra darbdavys, kuriam Įstatymo taip pat numatyta atsakomybė už nelegalų darbą (Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taikant ekonominę sankciją (Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Skunde pareiškėja teigia, kad už tą patį teisės pažeidimą yra baudžiamas tas pats asmuo, t.y. juridinio asmens vadovas ir fizinis asmuo T. P.. Teismas su pareiškėjos pozicija nesutinka ir konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, taip pat pažeidimo tapatumas, t. y. būtini požymiai, sudarantys sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pažymėtina tai, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui UAB „Reclamo“, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui T. P.. UAB „Reclamo“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismas kaltu dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo pripažino T. P. (fizinį asmenį) ir būtent T. P. skyrė administracinę nuobaudą. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo protokolas ir nutarimas dėl ekonominės sankcijos buvo surašytas juridiniam asmeniui - UAB „Reclamo“. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą - nelegalų darbą, t.y. finansinė sankcija juridiniam asmeniui, o ne kaip ANK numatytam subjektui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, ir todėl, kad vienu atveju finansinė sankcija mokama iš juridinio asmens turto, kitu (ANK) atveju bauda iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju finansinę sankciją gavęs subjektas - juridinis asmuo.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis numato, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Dėl pareiškėjos nurodomos Užimtumo įstatymo išimties teismas pažymi, kad Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turu) ir yra patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, tuomet taikyti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo yra negalima, nes būtų pažeistas non bis in idem principas.

Pažymėtina, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1488-402/2019, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1935-595/2019).

Įvertinus tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėja atitinka Darbo kodekso 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog jai ekonominė sankcija už pažeidimą nustatytą Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte pritaikyta pagrįstai, todėl Nutarimas laikytinas teisėtu.

Įstatymo 60 straipsnio 1 – 2 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Šio įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Valstybinė darbo inspekcija. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu. Įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas.

Taigi, kaip jau minėta, pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK. Nagrinėjamu atveju įvertinus protokolo ir nutarimo turinį, matyti, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1 – 2 dalių, 569 straipsnio 1 – 4 dalių, 629 straipsnio reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti, pareiškėjos veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinkti pažeidimą patvirtinantys įrodymai, gautas atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas, protokole, nurodytos procesinės pareiškėjos teisės, su protokolo turiniu supažindintas pareiškėjos atstovas, Nutarimas priimtas išnagrinėjus pažeidimo bylą. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą institucijoje pareiškėjo atstovui buvo pranešta tinkamai, nagrinėjant bylą pareiškėją atstovavo advokatas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja nepaneigė Inspekcijos nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados, kad UAB „Reclamo“ laikotarpiu 2020-06-12 ir 2020-06-13 dienomis (imtinai) leido dirbti M. U. nesudariusi rašytinių darbo sutarties ir įstatymų nustatyta tvarka nepranešusi VSDFV teritoriniam skyriui apie darbuotojo priėmimą į darbą, todėl konstatuotina, kad Inspekcija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o paskirta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta bauda proporcinga padarytam pažeidimui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Valstybinės darbo inspekcijos 2020-09-28 nutarimas Nr. NUĮPBJ 13841 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytas teisės aktų nuostatas, naikinti šio nutarimo nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,Reclamo“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.