Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gelvora“ ieškinį atsakovams A. M. ir D. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

17. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 str.).

19. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog 2008-08-06 pirminė kreditorė AB „Swedbank“ (buvęs AB bankas „Hansabankas“) ir atsakovai A. M. bei D. M. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-087836-VA (el. b. l. 8-11), pagal kurią atsakovams buvo suteiktas 14 320,51 EUR (49 445,87 Lt) dydžio kreditas, o atsakovai įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą mokant dalimis iki 2013-08-03 bei mokėti palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus. Už suteiktą kreditą buvo nustatyta 10,50 procentų dydžio metinė palūkanų norma ir 11,32 procentų dydžio metinė kredito grąžinimo norma. Atsakovai tinkamai nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl 2013 m. kovo 21 d. pranešimu (el. b. l. 7) bankas informavo A. M. apie susidariusį įsiskolinimą ir pareikalavo jį padengti iki 2013-04-08 bei įspėjo, kad neįvykdžius šio reikalavimo sutartis bus vienašališkai nutraukta nuo 2013-04-09. Atsakovai nereagavo į pranešimą, susidariusios skolos nesumokėjo, todėl Kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta nuo 2013-04-09. Ieškovė UAB „Gelvora“ ir AB „Swedbank“ 2013 m. vasario 22 d. pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-13-6294/13-20-10 (el. b. l. 15-26), pagal kurią 2013-04-25 bylų priėmimo – perdavimo aktu Nr.3 AB „Swedbank“ atlygintinai perleido ieškovei UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises, susijusias su atsakovų įsiskolinimu pagal 2008-08-06 Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-087836-VA. 2013-05-09 atsakovai pranešimais „Dėl reikalavimo perleidimo“ buvo informuoti apie reikalavimo teisės perleidimą (el. b. l. 12-13).

20. Ieškovė pareiškė atsakovams ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 7 903,76 EUR skolą, kurią sudaro 4 792,93 EUR eurų negrąžintas kreditas, 2 199,32 EUR palūkanos ir 911,51 EUR delspinigiai, taip pat 16 procentų dydžio metines palūkanas už kredito sumą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovų A. M. ir D. M. lygiomis dalimis 4 792,93 EUR negrąžintą kreditą, 2 199,32 EUR palūkanas, 431,36 EUR delspinigius, 11,32 procentų dydžio sutartines metines palūkanas už negrąžintą kredito sumą (4 792,93 EUR) skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-07-28) iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (7 423,61 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-07-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 167,32 EUR bylinėjimosi išlaidas (po 83,66 EUR iš kiekvieno atsakovo). Likusią ieškinio dalį atmetė. Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl 2 199,32 EUR palūkanų priteisimo. Esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo, kad pradinis kreditorius ar naujasis kreditorius būtų kokiu nors būdu skolininkus (atsakovus) informavę apie kreditoriaus pasikeitimą. Pats savaime faktas, kad tokie dokumentai byloje yra, nereiškia, kad tuo faktu remiantis galima būtų teigti, jog dokumentai buvo įteikti. Vadinasi, nėra atlikta įstatyme įtvirtinta paradinio kreditoriaus ir naujojo kreditoriaus pareiga informuoti skolininkus. Apelianto teigimu, esant tokiai situacijai, akivaizdu, jog ieškovė sąmoningai vengė informuoti skolininkus, laukdama penkių metų termino, už kurį yra priteisiamos palūkanos, todėl atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dalyje dėl 2199,32 EUR sutartinių palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pranešimo skolininkams (atsakovams) apie reikalavimo teisės perleidimą ir tai pagrindžiančių įrodymų

21. Atsakovas apeliaciniu skundu, iš esmės neginčydamas priteisto įsiskolinimo pagrįstumo, nesutinka su teismo sprendimu, motyvuodamas tuo, kad nei jam, nei atsakovei D. M. nebuvo įstatymo nustatyta tvarka pranešta apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

23. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Tai skolininko teisių nevaržo labiau nei apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių. Skolininkas nepraranda teisės reikšti atsikirtimų, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, į naujojo kreditoriaus reikalavimus (CK 6.107 str. 1 d.).

24. Kaip jau minėta šios teisėjų kolegijos nutarties 19 pastraipoje, byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog apie AB „Swedbank“ ir ieškovės UAB „Gelvora“ sudarytą 2013-02-22 Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios 2013-04-25 bylų priėmimo – perdavimo aktu Nr. 3 buvo perleista reikalavimo teisė į A. M. bei D. M. įsiskolinimą pagal 2008-08-06 Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-087836-VA, atsakovams buvo pranešta CK 6.109 str. nustatyta tvarka, t. y. nusiunčiant atsakovams reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ir pranešimą dėl reikalavimo perleidimo. Pranešimas buvo nusiųstas adresu (duomenys neskelbtini), kurį nurodė pradinis kreditorius bylų priėmimo – perdavimo akte prie Reikalavimo perleidimo sutarties. Minėtas adresas gyventojų registro tarnyboje nurodomas taip pat ir kaip registruota atsakovės gyvenamoji vieta. Be to, šis adresas nurodomas ir visuose atsakovų teikiamuose teismui dokumentuose, kaip atsakovės gyvenamoji bei korespondencijos vieta. Šį adresą akcentuoja ir apeliantas savo pateiktame apeliaciniame skunde, kaip atsakovės D. M. deklaruotą gyvenamąją vietą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog būtent šiuo adresu (t. y. (duomenys neskelbtini)) ir buvo siunčiami tiek pirminio kreditoriaus AB „Swedbank“ raštai bei pretenzijos dėl neapmokėtos skolos ir sutarties nutraukimo, tiek ieškovės UAB „Gelvora“ registruoti 2013-05-09 pranešimai atsakovams apie reikalavimo perleidimą bei raginimai įvykdyti prievolę, kas laikoma, jog atsakovai buvo tinkamai informuoti apie reikalavimo perleidimą. Be kita ko, visą detalią informaciją apeliantas sužinojo ieškovei UAB „Gelvora“ pareiškus reikalavimus teisme bei apeliantui gavus ieškinį su priedais, tarp kurių buvo ir reikalavimo perleidimo sutarties kopija, kas taip pat laikoma tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir atitinka įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovams apie reikalavimo teisių perleidimą buvo pranešta tinkamai, t. y. taip, kad jie turėjo galimybę pasinaudoti visomis įmanomomis gynybos nuo pareikštų reikalavimų priemonėmis, tačiau nei iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, nei bylą nagrinėjant teisme atsakovai nepareiškė ieškovei priešinių reikalavimų, t. y. dėl reikalavimų perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ar vartojimo kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

25. Taigi vadovaujantis aukščiau išdėstytu bei aplinkybėmis, kad visi pranešimai bei teismo dokumentai buvo siunčiami aktualiu atsakovų adresu, bei tuo, kad atsakovai yra susipažinę su visais teismo procesiniais dokumentais (tame tarpe ir Reikalavimo perleidimo sutartimi), akivaizdu, jog abejoti tinkamu skolininkų informavimu apie cesiją nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog apie reikalavimo perleidimo sutartį apeliantas nebuvo informuotas atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl prievolės mokėti sutartines palūkanas

26. Pagal CK 6.872 straipsnio, reglamentuojančio palūkanas už naudojimąsi paskolos sutarties dalyku, 1 dalį palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai paskolos sutartis yra atlygintinė. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai įsipareigojo grąžinti gautą kreditą Vartojimo kredito sutartyje nurodytu terminu pagal grafiką ir mokėti 10,50 proc. metinių palūkanų (Vartojimo kredito sutarties 2.2, 4.1, 5.1 punktai). Pagal Vartojimo kredito sutarties 5.1. punktą - palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos Kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso Kredito grąžinimo Bankui dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši sutarties nuostata patvirtina, kad šalys susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kurios mokamos iki faktinio kredito grąžinimo. Atsakovams nepateikus įrodymų apie gauto vartojimo kredito ieškovei grąžinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iki ieškinio teismui parengimo, atsakovai naudojosi jiems sutarties pagrindu paskolintomis lėšomis, todėl privalo mokėti pelno palūkanas dėl kurių dydžio ir mokėjimo tvarkos buvo susitarta nurodomoje vartojimo kredito sutartyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Vartojimo kredito sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad Sutarties nutraukimas yra pagrindas nutraukti šių palūkanų mokėjimą.

28. Atsižvelgiant į šios teisėjų kolegijos nutarties 26 pastraipoje nurodomą teisinį ginčo santykio reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties 5.1 punktu, nustatančiu kredito gavėjų pareigą mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė priteisti iš atsakovų 2168,20 EUR palūkanas už laikotarpį nuo 2013-04-25 (t. y. nuo reikalavimo teisės perleidimo dienos) iki 2017-07-24 (t. y. iki ieškinio parengimo teismui dienos) ir 31,12 EUR palūkanas, nurodytas Reikalavimo perleidimo sutartyje, iš viso 2199,32 EUR.

29. Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, jog pagrindas mažinti palūkanas yra aplinkybė, kad nuo reikalavimo teisės dėl skolos išieškojimo perleidimo 2013-04-25 iki ieškinio teismui parengimo, t. y., iki 2017-07-24, yra praėjęs ilgas laiko tarpas, kas lėmė daug didesnes palūkanas. Pažymėtina, jog palūkanų dydį nulėmė ne procentinė išraiška, o aplinkybė, kad atsakovai netinkamai vykdė savo prievolę ieškovei – negrąžino kredito. Pačių atsakovų neteisėti veiksmai negali būti pagrindas iš esmės pagerinti jų padėtį. Pagal CK 6.206 straipsnį viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Ši įstatymo leidėjo nuostata eliminuoja pagrindą atsakovams mažinti pelno palūkanas, kadangi jie patys prievolės kreditoriui neįvykdė. Dėl to konstatuoti, kad ieškovė yra atsakinga už tai, kad nesikreipė anksčiau į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kai patys atsakovai nevykdė savo įsipareigojimų, negalima.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

32. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.), tačiau ieškovei nepareiškus prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jų priteisimo klausimas ieškovei nesprendžiamas.

33. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

34. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. CPK 87 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) teikdamas apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo sumokėjo 178 EUR žyminį mokestį. Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. ginčijo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. priimtą sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl 2 199,32 EUR palūkanų priteisimo. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4, 7 dalimis, už apeliacinį skundą, kurio suma 2199,32 EUR, pateiktą elektroninėje byloje, mokamas 49 EUR žyminis mokestis (2199,32 EUR * 3 proc. * 75 proc.), todėl permokėta žyminio mokesčio dalis (129 EUR) atsakovui grąžinama (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Atsakovui išaiškintina, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 129,00 EUR (vieną šimtą dvidešimt devynis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą AB Swedbank 2018-04-25 mokėjimo nurodymu Nr. 466. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.