Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1162/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-26
Bylos Nr.: 2A-1162/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas: M. K.
Atsakovas: V. D.

Kategorijos

110.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1162/2013Procesinio sprendimo kategorija: 110.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-5511-302/2011 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovei V. D. dėl žalos, padarytos laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 158 220,58 Lt žalos, padarytos laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Nurodė, kad dėl to, jog kitoje civilinėje byloje Nr. 2-100050-294/2008 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – padarytas įrašas registre dėl nuosavybės teisės į ieškovei priklausantį butą perleidimo draudimo – ieškovė prarado galimybę įvykdyti 2008 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį ir negalėjo parduoti buto už 278 000 Lt, o vėliau butą pardavė už žymiai mažesnę kainą – 125 000 Lt. Be to, pažeidus minėtą preliminarią sutartį, 2008 m. gruodžio 24 d. teismo išduoto teismo įsakymo pagrindu sumokėjo M. Z. 5 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei 37,5 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismai pradinius atsakovės ieškinius atmetė kaip nepagrįstus, todėl atsakovė ieškinį byloje, kurioje jos prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsiėmė. Atsakovės kreipimasis į teismą laikytinas neteisėtu, taip pat neteisėtai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Savo veiksmais atsakovė padarė nuostolių, kuriuos sudaro skirtumas tarp kainų, numatytų 2008 m. rugpjūčio 25 d. sudarytoje preliminarioje pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2010 m. balandžio 29 d. buto pirkimo-pardavimo sutartyje, t. y. 143 000 Lt, taip pat 5 220,58 Lt suma, sumokėta M. Z..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinio netenkino ir iš ieškovės priteisė 6,40 Lt teismo išlaidų valstybei. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytų įrodymų nepakanka daryti išvadai, jog ieškovė negavo 143 000 Lt pajamų, kadangi negalima laikyti, jog tai buvo realios ieškovės pajamos ir kartu realūs jos nuostoliai. Pažymėjo, jog ieškovė, pateikdama į bylą preliminarią ir buto pirkimo-pardavimo sutartis, neįrodinėjo, kiek realiai būtų vykdoma preliminari sutartis iš būsimo pirkėjo M. Z. pusės. Konstatavo, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog preliminarios sutarties šalis tikrai būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimus ir iki 2008 m. spalio 13 d. būtų sudariusi sutartį, jeigu butui nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėjo, jog ieškovei buvo žinomas faktas, kad atsakovė bylinėjasi su E. S. ir D. Ž., kurios pasiūlė ieškovei pirkti varžytynėse išvaržomą jų butą, taip pat žinojo, jog šiam butui minėtoje byloje buvo pritaikytas areštas. Pripažino, kad ieškovė, sudarydama preliminariąją sutartį, kurios nei pagal teisines normas, nei pagal jokias kitas byloje nustatytas aplinkybes ji neprivalėjo sudaryti, prieš sudarydama preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, rizikavo, jog galės jos neįvykdyti, nes negalėjo iš anksto numatyti bylos baigties, todėl ir sutarties neįvykdymo pasekmių rizika teko pačiai ieškovei. Teismas nevertino atsakovės nurodytų argumentų dėl jos nepiktnaudžiavimo savo teisėmis, kadangi piktnaudžiavimas teise nevertintinas kaip būtinoji civilinės atsakomybės už žalą, padarytą taikant reikalavimo užtikrinimo priemones civiliniame procese, sąlyga. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 5220,58 Lt nuostolių, kuriuos ji realiai patyrė įvykdžiusi Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą, teismas nurodė, jog civilinė atsakomybė, kuri šiuo atveju buvo numatyta nagrinėjamoje preliminarioje sutartyje netesybų forma, galėjo būti taikoma ieškovei tik tuo atveju, jeigu ji ikisutartiniuose santykiuose būtų elgusis nesąžiningai ar pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis būtų buvusi nesudaryta dėl jos kaltės. Pažymėjo, kad teismo įsakymas priimamas remiantis tik vienos šalies kreditoriaus pateiktais įrodymais dėl reikalavimo pagrįstumo, kurie nėra tiriami ir vertinami pagal bendrąsias CPK taisykles, o ieškovė nesinaudojo CPK 439 straipsnyje numatyta skolininko teise įrodyti savo kaltės nebuvimą. Konstatavo, kad ieškovės nuostoliai atsirado dėl to, kad ji nepasinaudojo CPK 439 straipsnyje nurodyta teise, o iš karto vykdė teismo įsakymą. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad prašomi priteisti nuostoliai atsirado ne tiesiogiai dėl atsakovės veiksmų, o dėl to, jog ieškovė netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Pažymėjo, kad nors ieškovė yra garbaus amžiaus, tačiau ją beveik visuose santykiuose atstovavo jos įgaliotas asmuo E. N., todėl jai taikytina apdairaus ir protingo asmens sąvoka (bonus pater familias).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovė neįrodė, jog realu buvo parduoti butą M. Z.. Ieškovė pateikė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje M. Z. įsipareigojo iki 2008 m. rugpjūčio 25 d. nupirkti iš ieškovės butą už 278 000 Lt. Teigia, kad byloje nėra pateiktą įrodymų, kad M. Z. nebūtų įvykdęs preliminarios sutarties ar kad jis neturėjo finansinių galimybių.

2. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė žinojo, jog atsakovė bylinėjosi su E. S. ir D. Ž., šioje byloje jokios reikšmės neturi. Ieškovės teisės disponuoti turtu nebuvo apribotos, ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovė neturėjo pareigos laukti, kol pasibaigs atsakovės bylinėjimasis su E. S. ir D. Ž.. Be to, pažymėjo, jog preliminarios sutarties sudarymo metu ieškovei buvo palankios rinkos sąlygos parduoti butą jei ne M. Z., tai kitam asmeniui.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad 5220,58 Lt nuostoliai patirti dėl ieškovės netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Ieškovė siekė kuo mažesnių nuostolių, todėl ir įvykdė teismo įsakymą. Ieškovė pažeidė preliminarią sutartį su M. Z., be to, neaišku, kokie būtų buvę nuostoliai, jei ji būtų pateikusi prieštaravimus dėl teismo įsakymo.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių M. Z. finansines galimybes pirkti butą, t. y. kad jis disponavo 278 000 Lt iki 2008 m. spalio 13 d. Taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad M. Z. būtų nusipirkęs kitą butą po preliminariosios sutarties pabaigos.

2. Ieškovė nesielgė taip apdairiai ir rūpestingai, kaip turėtų elgtis bylos kontekste, siekdama sumažinti galimą žalą ar neleisti jai atsirasti. Pareikšdama ieškinius dėl skolos grąžinimo ir minėto akto pripažinimo negaliojančiu, atsakovė siekė susigrąžinti suteiktą paskolą, daiktinių teisių į ginčo butą niekada neturėjo ir jų apginti neprašė.

3. Byloje nėra įrodymų, pateisinančių ieškovės neveikimą ir nesirūpinimą buto pardavimu nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. Tik įrodžiusi, kad buto pirkėjai buvo aktyviai ir realiai, tačiau nesėkmingai ieškomi visą šį laikotarpį, ieškovė galėtų teisėtai pretenduoti į turtinių nuostolių kompensavimą.

4. Apeliantė nereiškė prieštaravimų dėl išduoto teismo įsakymo, todėl jis įsiteisėjo tik dėl jos neveikimo, nesant atsakovės kaltės. Atsakovei apie minėtą ginčą nebuvo pranešta, todėl liko neįgyvendinta jos, kaip trečiojo asmens, teisė ginčyti pareikštą reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Ginčas kilo dėl nuostolių, atsiradusių civilinėje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo.

Laikinąsias apsaugos priemones taiko teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, įstatyme numatytu atveju ir savo iniciatyva, jeigu šių priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1, 2 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra laikinai apsaugoti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybę, šios priemonės paprastai yra susijusios su privačių asmenų teisių suvaržymais (CPK 145 str.), taigi, su potencialia žala. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d. (2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480 387 straipsnis), iki tol analogiškas nuostolių atlyginimo institutas buvo nustatytas CPK 147 straipsnio 3 dalyje. Kadangi civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 str. 8 d.), tai nagrinėjamoje byloje taikytinos bylos nagrinėjimo metu galiojančios CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatos, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog, taikant CPK 146 straipsnio 2 dalį, lieka aktuali teismų praktika dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. ir kt. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-7-335/2013).

Nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo bylose, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu, prašydamas taikyti buvusiam ieškovui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo. Tuo tarpu piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina šios normos taikymo sąlyga. Kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas prisiima riziką, kad jo reikalavimai gali būti atmesti, tačiau tai savaime nereiškia jo piktnaudžiavimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Acumen“ v. UAB „Rovė“, bylos Nr. 3K-3-469/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010).

Taikydamas civilinę atsakomybę dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo teismas turi nustatyti šias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Civilinės atsakomybės (dėl žalos, padarytos ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones) prasme neteisėti ieškovo veiksmai – tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino, ar atsakovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiavo savo procesine teise.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė V. D. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš M. S. įpėdinių D. Ž. ir E. S. solidariai negrąžintą paskolą ir palūkanas (t. 1, b. l. 10, 33). Atsakovės prašymu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartimi buvo areštuotas D. Ž. ir E. S. turtas bendrai 17 400 Lt sumai, areštas panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimu (t. 1, b. l. 10-17). 2007 m. rugpjūčio 22 d. antstolis, vykdydamas išieškojimus kitiems D. Ž. ir E. S. kreditoriams, pardavė joms nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl to atsakovė pareiškė ieškinį pripažinti negaliojančiu turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą nuo jo sudarymo dienos (t. 1, b. l. 20-22). Nurodyto ieškinio užtikrinimui Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 8 d. pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą dėl ieškovei M. K. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo (t. 1, b. l. 23). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi atsakovei V. D. buvo leista atsiimti ieškinį ir ieškinys paliktas nenagrinėtu (t. 1, b. l. 43). Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamojoje byloje atsakovė pateikė prašymą dėl ieškinio atsisakymo, kurį teismas patenkino 2009 m. liepos 3 d. nutartimi ir bylą nutraukė (t. 1, b. l. 49-50). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės prašymu palikus ieškinį nenagrinėtu, byla laikytina išspręsta ieškovės M. K. naudai.

Dėl 153 000 Lt negautų pajamų

Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovė nepagrindė realaus nuostolių atsiradimo, yra nepagrįstos. Taip pat apeliantė nurodo, kad ji yra pateikusi visus reikiamus įrodymus tam, kad pagrįstų 153 000 Lt negautas pajamas, kurias būtų gavusi, jei būtų įvykdyta 2008 m. rugpjūčio 25 d. sutartis dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje (toliau – Preliminarioji sutartis), o paneigti šias aplinkybes turėtų atsakovė. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliantės pozicija.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Dėl to teismas nustato reikšmingas faktines aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui įvertinęs bylos įrodymų visumos ir kiekvieno iš jų atskirai įrodomąją reikšmę. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar atsakovei taikytina civilinė atsakomybė, svarbu įvertinti ar apeliantės pateikti įrodymai patikimai ir pakankamai pagrindžia jos įrodinėjamą žalą ir jos dydį, t. y. būtent apeliantei – ieškovei – kyla pareiga įrodyti padarytų nuostolių (negautų pajamų) dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovės veiksmų.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės pateikti įrodymai nėra pakankami. Preliminariosios sutarties pasirašymas dar nereiškia, kad pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas iki nurodyto termino būtinai turėjo įvykti. Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi preliminarioji sutartis negarantuoja, kad joje numatytas sandoris neišvengiamai turi įvykti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, reikalaujant netiesioginių nuostolių atlyginimo, turi būti įrodytos realios, o ne hipotetinės negautos pajamos, todėl apeliantės pateikta Preliminarioji sutartis negali būti pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu netiesioginių nuostolių dydį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nesant duomenų apie potencialaus buto pirkėjo M. Z. finansines galimybes ar poreikį pirkti apeliantei priklausantį butą, negalima daryti neginčijamos išvados, jog pirkimo-pardavimo sandoris suėjus Preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui būtų įvykęs.

Apeliantė teigia, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu jai buvo palankios nekilnojamojo turto rinkos sąlygos parduoti butą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios apsaugos priemonės minėtam turtui panaikintos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartimi (t. 1, b. l. 47), o apeliantė naują preliminariąją sutartį su D. N. pasirašė tik 2010 m. balandžio 22 d. (t. 1, b. l. 54). Pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. balandžio 29 d. (t. 1, b. l. 55), taigi beveik po metų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad po laikinųjų apsaugos priemonių apeliantei priklausančiam butui panaikinimo ji būtų aktyviai ieškojusi buto pirkėjo ir kad nebuvo galimybės gauti didesnės kainos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantė nepateikė neginčijamų įrodymų, jog nurodytų pajamų parduodant butą ji negavo tik dėl atsakovės prašymu kitoje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Dėl 5220,58 Lt nuostolių

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantės argumentą, jog teismas nepagrįstai nusprendė, jog 5220,58 Lt nuostolius ji patyrė dėl netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Kaip matyti, šiuos nuostolius apeliantė patyrė įvykdžiusi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą (t. 1, b. l. 39, 42). Teismo įsakymas priimtas ieškovei neįvykdžius Preliminariosios sutarties su M. Z..

Nagrinėdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Todėl nėra pagrįstas apeliantės argumentas, kad, teismo įsakymą ji įvykdė, siekdama kuo mažesnių nuostolių. Kadangi ginčas su M. Z. dėl 5000 Lt nebuvo išspręstas iš esmės, todėl apeliantė negali teigti, jog neginčijamai būtų patyrusi nuostolių. Be to, pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį preliminariosios sutarties šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius tik tuo atveju, jei ji nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Ši įstatymo nuostata buvo atspindėta ir Preliminariojoje sutartyje. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad pagrindinė sutartis tarp jos ir M. Z. nebuvo sudaryta dėl atsakovės prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl pagrindinė sutartis negali būti laikoma nesudaryta dėl apeliantės kaltės. Apeliantė, nepasinaudojusi jai įstatymo suteikta galimybe pateikti prieštaravimus dėl minėto teismo įsakymo ir tuo sumažinti savo nuostolius, prisiėmė riziką dėl kilusių pasekmių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2010; ir kt.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 5220,58 Lt nuostoliai atsirado ne tiesiogiai dėl atsakovės veiksmų, bet dėl to, kad apeliantė tinkamai nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė procesines ir materialines teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies, kurią sudaro 3164 Lt, sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme (t. 1, b. l. 118-189). Apeliacinio skundo netenkinus, iš apeliantės valstybės naudai priteistinas 3164 Lt žyminis mokestis (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. K.. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 3164 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio.

TeisėjaiAlė Bukavinienė Nijolė PiškinaitėEgidija Tamošiūnienė