- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-16
- Bylos Nr.
- e2S-953-544/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00219-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Ieškovas
- AB „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- J. O.
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-953-544/2015
Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00219-2014-8
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 16 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria panaikinta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal atsakovės J. O. prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio miesto apylinkės teisme 2015 m. rugpjūčio 24 d. buvo gautas atsakovės J. O. prašymas panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jos atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 39997,06 Lt sumai, o jo esant nepakankamai – pinigines lėšas, uždraudžiant atsakovei areštuotą turtą parduoti, įkeisti ar bet kokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi atsakovės J. O. prašymas buvo tenkintas ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės J. O. kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir/ar piniginių lėšų areštas panaikintas. Teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į aplinkybę, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ir buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, o atsakovė J. O. pateikė prašymą panaikinti jai taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindo toliau taikyti šias priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas AB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį. Nurodė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str. 3 d. įtvirtintą nuostatą, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Be to, pateikė prašymą Darbo ginčų komisijai ir ginčas greičiausiai vėliau persikels ir į teismą. Taigi siekiant galimo sprendimo tinkamo įvykdymo minėta nutartis turėtų būti paliekama nepakeista, kadangi iki šiol nėra išnykę joje nurodyti pagrindai dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimo. Priėmus ieškovui palankų sprendimą nagrinėjamame darbo ginče ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, kadangi ieškinio dydis fizinių asmenų atžvilgiu yra labai didelis, o atsakovė savo turtą gali perleisti tretiesiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. O. prašo atskirąjį skundą atmesti ir ieškovui AB „(duomenys neskelbtini)“ paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Dėsto faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad, atsižvelgiant į CPK 144 str. bei 147 str. nuostatas, galima daryti išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik konkrečiame teisiniame ginče (konkrečioje civilinėje byloje pareikštų reikalavimų atžvilgiu), ir tik tuo atveju, jei ieškovas paduoda teismui prašymą dėl tokių priemonių taikymo. Šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateiktas civilinėje byloje, kurioje ieškinys yra paliktas nenagrinėtas. Tai patvirtina, kad nėra jokio pagrindo toliau taikyti laikinųjų apsaugos priemonių jos atžvilgiu. Papildomai atsakovė pažymi ir tai, kad nei CPK, nei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos nenumato galimybės Darbo ginčų komisijai pateiktų reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl ieškovo piktnaudžiavimo atsakovė nurodo, jog aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčiam ieškovo atstovui yra keliami aukštesni teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimai. Tokie asmenys turi gerai išmanyti bei sugebėti taikyti Lietuvos Respublikos teisės aktus. Dėl šių priežasčių ieškovui turėjo būti žinoma, kad palikus ieškinį nenagrinėtu, nebelieka jokio teisėto pagrindo toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi ieškovas, pateikdamas atskirąjį skundą, veikia nesąžiningai ir piktnaudžiauja CPK numatytomis procesinėmis teisėmis, vilkina procesą ir nepagrįstai varžo atsakovės teises bei teisėtus interesus. Dėl to ieškovui turėtų būti paskirta CPK 95 str. 2 d. numatyta 5792 Eur bauda, o 50 procentų šios baudos skirta atsakovei.
Atskirasis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartis paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.
Šalies argumentai
Iš byloje esančių ir „Liteko“ sistemos duomenų matyti, kad ieškovas AB „(duomenys neskelbtini)“ dar 2014 m. birželio 13 d. Panevėžio apygardos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovių B. B., J. O., J. G., E. G. ir I. M. solidariai priteisti 39 997,06 Lt žalos ieškovo naudai, iš atsakovių B. B., J. G., E. G. ir I. M. solidariai priteisti 76 732,55 Lt žalos ieškovo naudai, iš E. G. ir I. M. solidariai priteisti 72 270,82 Lt žalos ieškovo naudai, nes atsakovės, dirbdamos pas ieškovą, iššvaistė ir pasisavino tokios vertės turtą. Kartu pateiktu ieškiniu buvo prašyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovių atžvilgiu ir areštuoti jų turtą ir/ar lėšas pareikštų reikalavimų apimtyje. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi prašymą tenkino ir ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio įvykdymui užtikrinti taikė apsaugos priemones - areštavo atsakovėms priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas kiekvienai atsakovei pareikštų reikalavimų apimtyje. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį buvo persiųsta Panevėžio miesto apylinkės teismui pagal teismingumą. Panevėžio miesto apylinkės teismas, nustatęs, jog ieškovas savo reikalavimus kildina iš darbo teisinių santykių, tačiau nėra pasinaudojęs privaloma išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, 2015 m. gegužės 8 d. priėmė nutartį, kuria ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį dėl žalos atlyginimo minėtoms atsakovėms, tame tarpe – ir atsakovei J. O., paliko nenagrinėtu. Ši nutartis, patikrinus ją apeliacinės instancijos tvarka, įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 4 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovė J. O. 2015 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydama panaikinti jai Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiama nutartimi toks prašymas buvo tenkintas, tačiau ieškovas AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo tvirtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje, ginčas su atsakovėmis šiuo metu yra nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje, kurios sprendimas, jei jis palankus ieškovui, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių gali tapti sunkiai įvykdomas ar neįvykdomas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su atskirojo skundo argumentais nesutinka.
CPK 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą iki bus įvykdytas galimai ieškovui palankus galutinis teismo procesinis sprendimas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos civilinėje byloje, kurioje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ieškovo pareikštas civilinis ieškinys yra paliktas nenagrinėtu. Tokia situacija, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į atskirąjį skundą, rodo, jog šiuo atveju nebeliko nagrinėtoje civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, kurios buvo iš esmės skirtos ieškovo ieškininių reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Taigi laikinosios apsaugos priemonės negali būti vertinamos kaip savarankiškas procesas, kadangi jų tikslas ir paskirtis yra siekis užtikrinti pagrindinio reikalavimo galimą įgyvendinimą. Aptariamu atveju, nepaisant to, kad ginčas tarp ieškovo ir atsakovo šiuo metu yra nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje ir galimai vėliau gali persikelti į teismą, bet civilinė byla iš esmės yra baigta nagrinėti priimant nutartį dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Todėl nėra pagrindo toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi šiuo metu civilinis procesas, kuriame buvo pareikštas ieškinys, yra pasibaigęs. Išankstinis konstatavimas, jog darbo ginčo nagrinėjimas iš darbo ginčų komisijos persikels į pirmosios instancijos teismą, dėl ko reikėtų toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prieštarautų ne tik bendriesiems teisės principams, CPK nuostatoms bei laikinųjų apsaugos priemonių tikslui. Tokią išvadą papildomai patvirtina ir tai, kad, nors šiuo metu tarp šalių išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarka yra nagrinėjamas darbo ginčas, tačiau nei CPK, nei DK nuostatos nesuteikia teisės tokiu atveju taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Papildomai pažymėtina ir tai, kad CPK 149 str. įtvirtina, jog tuo metu, kai teismas savo iniciatyva laiku neišsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių klausimo, byloje dalyvaujantys asmenys ar suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Tokiu būdu virš išdėstyti argumentai leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovo ieškinį palikus nenagrinėtu nebeliko pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, dėl ko atsakovės J. O. prašymas panaikinti jai taikytas laikinąsias apsaugos priemones skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi buvo tenkintas visiškai pagrįstai.
Atskirajame skunde apeliantas tvirtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Tačiau ši teisės norma, nepaisant to, kad ieškovas yra kreipęsis į Darbo ginčų komisiją, nepatvirtina jo reikalavimo pagrįstumo ir toliau atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Išties, CPK 144 str. yra numatyta galimybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo. Tačiau pagal CPK 147 str. 3 d., pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti pusės CPK 80 str. numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Be to, teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Nagrinėjamu atveju ieškovas AB „(duomenys neskelbtini)“ nėra pateikęs prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo. Taigi civiliniam procesui, kuriame buvo pareikštas civilinis ieškinys šiuo metu iš esmės pasibaigus, o ieškovui neparteikus naujo ieškinio ar prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepareiškiant ieškinio, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovei J. O. ir toliau turėtų būti taikomos CPK 145 str. numatytos ir Panevėžio apygardos teismo rugsėjo 29 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Apelianto argumentai apie tai, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių priimtas galimai ieškovui naudingas Darbo ginčų komisijos sprendimas gali tapti sunkiai įvykdomas ar išvis neįvykdomas, nepagrįsti, kadangi nei CPK, nei DK nuostatos nenumato galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones tuo metu, kai darbo ginčas yra nagrinėjamas Darbo ginčų komisijoje.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atskirasis skundas yra atmetamas, jo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra tenkinamas (CPK 93 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė J. O. prašo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos priteisiant jai (CPK 95 str.). Pagal CPK 95 str. 1 d. nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-224/2005; Nr. 3K-3-94/2010; Nr. 3K-3-146/2013; kt.).
Pagal CPK 151 str., visas CPK penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka priimtas pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalyvaujantys byloje asmenys atskiruoju skundu gali skųsti aukštesnės instancijos teismui, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus. Ieškovas yra juridinis asmuo ir, nepriklausomai nuo to, kokios kvalifikacijos atstovas jį atstovauja, jis turi neabejotiną subjektinę teisę patikrinti apeliacine tvarka teismo nutarties, kuria buvo išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumą ir pagrįstumą. Vien tai, kad atskirasis skundas yra atmetamas, savaime nereiškia piktnaudžiavimo įstatymo suteiktomis teisėmis. Atsakovės nuomonė dėl apelianto tikslų teikiant atskirąjį skundą, nesant akivaizdžių įrodymų apie nesąžiningą jo procesinį elgesį, negali būti pagrindas CPK 95 str. 2 d. numatytos baudos taikymui. Dėl to atsakovės prašymas skirti ieškovui baudą yra netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.