- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-160-875/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis, Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis
- Nuteistasis
- R. A.
- Nukentėjusysis
- J. M.
- Advokatai
- Virginija Pluščiauskienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2018 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 38 MGL dydžio - 1900 Eur. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo R. A. sulaikymo dienos, į bausmės laiką nutarta įskaičiuoti laikino sulaikymo laiką nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. 20.20 val. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. 15.45 val. Iš R. A. Š. teritorinei ligonių kasai priteista 15,26 Eur už nukentėjusiosios J. M. gydymo išlaidas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. A. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2018 m. rugpjūčio 7 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia rankomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas savo sugyventinei J. M., tuo padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvas kairės akies vokuose ir dešiniame žaste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Jei teismas nepriims jo atžvilgiu išteisinamojo nuosprendžio, prašo sumažinti jam paskirtą bausmę.
2.1. Teigia, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis 2018 m. rugpjūčio 7 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis nesudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas savo sugyventinei J. M. ir nepadarė jai kraujosruvų kairės akies vokuose ir dešiniame žaste, tai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo. J. M. nėra jo sugyventinė. Kartu yra gyvenę ir vedę bendrą ūkį tik iki 2018 metų gegužės mėnesio. 2018 m. rugpjūčio 7 d. buvusi sugyventinė atėjo pas jį pasiimti tik savo likusių nuo pavasario drabužių. Su drauge vartojo alkoholį tuo metu, tai ir ji prisėdo prie jų ir kartu gėrė. Po kurio laiko ji staiga atsistojo ir išėjo, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio. Jos nemušė, nes tarp jų nebuvo jokio konflikto. J. M. negali gyventi be alkoholio, yra alkoholikė. Kai ji daugiau išgeria, jai suparaližuoja kojas ir ji gali griūti bet kur. O be to, išgėrusi ji užkabinėja žmones, todėl ne kartą yra gavusi nuo jų. Teisme apklausta liudytoja L. Ž., GPM felčerė, patvirtino, kad J. M. sužalojimas prie akių buvo senas, o dalis apibrozdinimų - švieži. Pati J. M. įvykio metu buvo labai girta, todėl ji pati pripažįsta, kad išgėrusi gali prikalbėti bet kokių nesąmonių, o kai išsipagirioja nieko neprisimena. Kaip galėjo girtą nukentėjusiąją apklausti policijos pareigūnai. Teisme J. M. pripažino, kad jį apkalbėjo, o iš tikro susižalojo prieš savaitę iki įvykio bedirbdama miške.
2.2. Pažymi, kad yra nepagrįstai apkaltintas ir todėl, kad yra ne kartą teistas ir juo teismas dėl šios priežasties netikėjo. Supranta, kad jo praeitis nekelia pasitikėjimo juo, tačiau bausmė turi būti skiriama už padarytą nusikaltimą, o ne už praeitį. J. M. yra iškelta baudžiamoji byla už melagingą liudijimą ikiteisminio tyrimo metu. Savo kaltę įžvelgia tik tame, kad leido J. M. kartu gerti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. A. gynėja advokatė Virginija Pluščiauskienė prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis nuteistojo R. A. apeliaciniu skundu, ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiant, kad jis nepagrįstai pripažintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo.
4. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
5. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, išanalizavusi apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų buvusios suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepadarė.
7. Visų pirma, nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę bei jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl pavartoto fizinio smurto jo buvusios sugyventinės J. M. atžvilgiu, teigia, jog žemesnės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje numatyto teisinio reguliavimo, t. y. netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtino, kad R. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tokiu būdu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu. Šioje baudžiamojoje byloje visi surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, teismas juos palygino tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje pakankamai aiškiai ir motyvuotai išdėstyti argumentai, kurių pagrindu apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas netenkino apelianto subjektyvių lūkesčių, nėra ir negali būti pagrindu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį vertinti kaip nepagrįstą bei neteisėtą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
9. R. A. savo kaltės dėl sugyventinei J. M. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nurodydamas, kad jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo, tarp jų jau buvo nutrūkę santykiai, o įvykio dieną tarp jų nebuvo jokio konflikto. Apeliaciniame skunde nuteistasis nuosekliai laikosi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, tvirtindamas, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis J. M. nemušė, be to, jie nebe sugyventiniai. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė įvykdžius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstai buvo grindžiama: liudytojų A. I., L. Ž., S. V., V. Š. parodymais, taip pat ir bylos rašytine medžiaga - bendrojo pagalbos centro (BPC) informacija, vaizdo medžiagos iš PRIR apžiūra, tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, įvykio vietos apžiūros protokolu, tarnybiniu pareigūno J. B. pranešimu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadomis, kurie atitiko kitus bylos duomenis, dėl ko apylinkės teismo buvo vertinti kaip teisingi ir patikimi. Apeliantas skunde nurodė, kad nukentėjusiosios parodymus apylinkės teismas privalėjo vertinti kaip objektyvius atsižvelgus į tai, kad jos atžvilgiu pradėtas procesas dėl melagingų parodymų jo atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir pažymi, kad nukentėjusiosios J. M. parodymai apylinkės teismo buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste.
10. Vertinant įrodymų pakankamumą R. A. kaltei pagrįsti, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, kadangi kaip matyti iš BIRT ataskaitų žiūryklės, kurioje nurodyta, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. 18.09 val. pati J. M. pranešė bendrajam pagalbos centrui, kad jos sugyventinis R. A. namuose ją sumušė, nurodė, kad ji neatsimerkia, jai skauda ranką (1 t. b. l. 9-13). Tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo taip pat nurodyta, kad pagal J. M. pranešimą dėl jos sumušimo, pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 t. b. l. 14). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. M. padarytos kraujosruvos kairės akies vokuose ir dešiniame žaste, tam atsirasti reikėjo 4 trauminių poveikių bukais kietais daiktais, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nėra būdingi griuviminei traumai, atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui (1 t. b. l. 34). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad J. M. padaryti sužalojimai atitinka aplinkybėse nurodytam laikui, bei, kad nėra būdingos griuviminei traumai (1 t. b. l. 39). Apžiūros protokole užfiksuota garso įrašo iš BPC apžiūra, kur nurodyta, kad J. M. nurodo, kad ją sumušo sugyventinis R. A., bei, kad dėl akies sumušimo, jos neatmerkia (1 t. b. l. 53-57). Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota vaizdo įrašo iš pareigūnų automobilio apžiūra, kur užfiksuota, kad ant J. M. kairės akies matosi kraujosruvos, akį pramerkia nepilnai. Nurodo, kad R. A. jai du sykius trenkė į veidą, tampė už rankų ir spjovė ant akių (1 t. b. l. 58-59). Pareigūno A. I. apklausos protokole užfiksuota, kad J. M. nurodė, kad buvo sumušta sugyventinio R. A., bei, kad ant jos veido ir rankos pastebėjo sužalojimus (1 t. b. l. 117-118). Liudytojos greitosios medicinos pagalbos specialistės apklausos protokole nurodyta, kad J. M. negalėjo atmerkti kairės akies voko, kadangi vokas buvo užkritęs (1 t. b. l. 123-124). Nors nusikalstamos veikos padarymo metu tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas R. A. ir J. M. parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent R. A. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai, ką patvirtina bylos duomenų visetas, o nukentėjusiosios parodymai vertinami kritiškai, kadangi ji, galimai siekdama padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo sugyventiniui, pakeitė parodymus. Šiuo atveju, apylinkės teismas nukentėjusiosios ir nuteistojo versijas, jų parodymų patikimumą patikrino sistemiškai analizuojant įvykių eigą, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.
11. Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje 2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1425 (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį - artima aplinka, tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį.
12. Apeliantas ginčija, kad jis ir J. M. nepagrįstai vertinti kaip sugyventiniai, kadangi dar iki įvykio jie jau nebegyveno kartu ir jų niekas nebesiejo, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu, kadangi byloje esanti medžiaga tai paneigia. Kaip matyti iš liudytojo apklausos protokolo, J. M., apklausta 2018 m. rugpjūčio 8 d. nurodė, kad R. A. už viską atleidžia, pretenzijų neturi ir nenori, kad būtų uždrausta bendrauti jam, nes ji nori toliau bendrauti ir gyventi su juo (1 t. b. l. 71-72). Dar daugiau, 2018 m. spalio 1 d. apklausos protokole užfiksuota, kad J. M. atsisakė duoti parodymus prieš R. A., pasinaudodama teise, kad pareikštas įtarimas jos sugyventiniui (1 t. b. l. 83-84). Paties R. A. ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotuose 2018 m. rugpjūčio 8 d. parodymuose matyti, kad jis nurodė, kad gyvena kartu su sugyventine J. M., su kuria sutaria gerai (1 t. b. l. 146-147). Be to, kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos rašto, (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos žiniomis, R. A. gyvena kartu su sugyventine J. M. (2 t. b. l. 57). Atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmams priiminėjant apkaltinamąjį nuosprendį R. A. atžvilgiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl nusikalstamos veikos prieš J. M., jis nurodė, kad J. M. yra jo sugyventinė (2 t. b. l. 152-154). Šių duomenų pakanka patvirtinimui, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. A. ir J. M. buvo sugyventiniai, o nuteistojo parodymai, kad jie nėra sugyventiniai, vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
13. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su skundo argumentu, kad nukentėjusioji J. M. buvo apklausta neblaivi, kadangi iš tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo matyti, kad kadangi J. M. buvo nustatytas 3,04 pom. girtumas, ji nebuvo apklausta, ji tik nurodė pareigūnams, kad ją sumušė sugyventinis (1 t. b. l. 14), o apklausta ji buvo tik kitą dieną, t. y. 2018 m. rugpjūčio 8 d. 10.04 val., ką patvirtina byloje esantis liudytojo apklausos protokolas, kur J. M. nurodė, kad R. A. už viską atleidžia, pretenzijų neturi ir nenori, kad būtų uždrausta bendrauti jam, nes ji nori toliau bendrauti ir gyventi su juo (1 t. b. l. 71-72).
14. Nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui nenustačius jį išteisinančių aplinkybių, prašo sumažinti jam apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bausmė, tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. Komentuojamo straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamo veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
16. Aptariamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sankcijoje numatyta, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, R. A. pirmosios instancijos teismas skyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi visiško bausmių sudėjimo būdu subendrino su 2018 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 38 MGL dydžio - 1900 Eur dydžio baudą.
17. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, susijusius su R. A. paskirta bausme, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir baigtumo stadiją (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą (padarytas tyčinis nusikaltimas). Skiriant bausmę atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę, kuri pagal baudžiamosios bylos medžiagą yra labiau neigiama, nei teigiama, kadangi nuteistasis praeityje teistas net devynis kartus, dauguma nusikalstamų veikų nukreiptos į svetimą turtą, paskutinė už fizinio smurto panaudojimą prieš sugyventinę J. M., po ko, jai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus (2 t. b. l. 1-10). Iš bylos duomenų taip pat matyti ir tai, kad daug kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, paskirtų baudų nemoka (2 t. b. l. 29-38). Be to, A. S. oficialiai niekur nedirba, nusikalstamos veikos padarymo metu užimtumo tarnyboje buvo neregistruotas, tai yra nėra jokių duomenų apie jo gaunamas pajamas. Šios aplinkybės teismui leidžia pripažinti, jog R. A. neigiama vertybių orientacija yra susiformavus jau ankščiau ir nusikalstama veika, dėl kurios nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas skundžiamas nuosprendis, nebuvo atsitiktinė ir įvykdyta nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Apylinkės teismas, be kita ko, skirdamas bausmę įvertino ir tai, kad yra nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą R. A. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas nenustatė dar vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalis 13 punkte, t. y., kad nusikalstamą veiką R. A. padarė būdamas recidyvistu, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad veikos padarymo metu - 2018 m. rugpjūčio 7 d. apie 17.30 val., jis buvo teistas 2018 m. vasario 13 d. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, t. y., neatlikus bausmės, padarė naują tyčinį nusikaltimą, tačiau kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, nors teismas neįvardino recidyvo sunkinančios aplinkybės, tačiau atsižvelgė į ankstesnius R. A. teistumus, todėl apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtos aplinkybės pripažinimas atsakomybę sunkinančia nagrinėjamu atveju nėra pagrindas R. A. griežtinti bausmę, kadangi kaip matyti iš nuosprendžio dalies, kuria buvo sprendžiamas R. A. skiriamos bausmės rūšies klausimas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią aplinkybę skirdamas bausmę ir nors to neįvardijo kaip recidyvo, nenurodė BK 27 straipsnio, tačiau vertino R. A. ankstesnius teistumus, todėl sunkinančios atsakomybės – recidyvisto nepripažinimas, neturi įtakos paskirtos bausmės griežtinimui, negu kad yra nusprendęs pirmosios instancijos teismas.
18. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Todėl į byloje nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas – turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).
19. Šių duomenų kontekste apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas nuteistajam R. A. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą pagrįstai paskyrė bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, kadangi įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, yra akivaizdu, jog alternatyvios bausmės (viešieji darbai, laisvės apribojimas ir areštas) šiuo atveju nepasiektų bausmei keliamų tikslų. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra vieneri metai, o nuteistajam paskirta tik šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Be to, pakankamai griežtos laisvės atėmimo bausmės dydis nuteistajam susidarė ne nuo šiuo skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės griežtumo, bet dėl bausmių bendrinimo už ankstesnius jo padarytus nusikaltimus, t. y., apylinkės teismas subendrino šiuo nuosprendžiu paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu su 2018 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirta bausme - laisvės atėmimu dvejiems metams ir 38 MGL dydžio - 1900 Eur bauda. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo pasirinktu BK 63 straipsnio bendrinimo būdu ir daro išvadą, jog nepadaryta jokių įstatymo taikymo pažeidimų ir bendrinant R. A. paskirtas bausmes. Dar daugiau, vertinant paties nuteistojo požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką matyti, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažino kaltės, bei siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės duomenis pateikdamas sau tinkama linkme, t. y., nurodydamas, kad jis su J. M. yra ne sugyventinai, tačiau bylos duomenimis tokia jo versija paneigta. O be to, ir teikdamas apeliacinį skundą R. A. neigia savo kaltę ir vėl gi pateikia versiją, kad jis su J. M. ne sugyventiniai, kas rodo jo atsainų ir neatsakingą požiūrį į esamą situaciją dėl jo įvykdytos nusikalstamos veikos. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad R. A. nėra linkęs laikytis įstatymų, nesistengia teigiamai koreguoti savo elgesio netgi tada, kai jam jau buvo taikoma pati griežčiausia bausmė – realus laisvės atėmimas. Šiuo atveju, atsižvelgus į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą, konstatuotina, jog nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios duotų pagrindą sušvelninti nuteistojo R. A. teisinę padėtį paskiriant jam švelnesnę bausmę, nei tai padarė apylinkės teismas. Dar daugiau, kaip matyti iš turimų bylos duomenų, R. A. šią nusikalstamą veiką įvykdė jau vykstant kitam baudžiamajam procesui jo atžvilgiu dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kas patvirtina, kad baudžiamasis procesas (ikiteisminis tyrimas) bei ankstesni jo teistumai, neatgrasė R. A. nuo galimų teisinių pasekmių.
20. Atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, kadangi apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir išdėstė bausmės individualizavimo motyvus, o paskirta bausmė nei savo rūšimi nei dydžiu nėra per griežta, ji paskirta įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka nuteistojo asmenybę bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl tenkinti nuteistojo skundą ir keisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą.