Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2026-04-08 · Civilinė byla Nr. e3K-3-111-403/2026

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2023-07-04Lietuvos apeliacinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2026-04-08Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-04-08
Bylos Nr.
e3K-3-111-403/2026
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00552-2023-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gražina Davidonienė (pirm.), Goda Ambrasaitė-Balynienė, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
E. M.
Ieškovas
E. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai
Civilinė byla Nr. e3K-3-111-403/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00552-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.1; 3.3.4.3; 3.3.4.4; 3.3.4.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS2026 m. balandžio 8 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. M. patikslintą prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimo neskirti buvusio teisėjo į teisėjo pareigas pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiama dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija) ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas 2025 m. gruodžio 9 d. pateiktu prašymu atnaujinti procesą (Nr. DOK-4280/2025) kartu su 2026 m. vasario 23 d. pateiktu prašymo atnaujinti procesą patikslinimu (Nr. DOK-734/2026), kurie visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartimi priimti nagrinėti kaip vienas pareiškėjo patikslintas prašymas atnaujinti procesą, prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ieškovo E. M. ieškinio atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl Prezidento sprendimo neskirti buvusio teisėjo į teisėjo pareigas pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo priėmimo klausimas (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00552-2023-4).

3. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad Prezidentas subjektyviai, neskaidriai ir nesąžiningai priėmė sprendimą neskirti pareiškėjo apylinkės teismo teisėju, demonstruodamas ypač didelį nepalankumą pareiškėjui; sąmoningai nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, taip pat Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas, kad, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, nesilaikė iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, 112 straipsnio 5 dalies nuostatų, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančių reikalavimų Prezidentui tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas teisėjus, taip pažeisdamas teisėjų atrankai keliamus sąžiningumo, objektyvumo, skaidrumo ir profesionalumo principus; 2) pripažinti, kad Prezidentas, motyvuodamas savo sprendimą nepagrįstais argumentais, kurie negalėjo būti vertinami kaip aplinkybės, turinčios reikšmės sprendimui neskirti pareiškėjo teisėju ir nesivadovauti Teisėjų tarybos rekomendacija, neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo neskirti pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju; 3) pripažinti, kad Prezidentas, priimdamas sprendimą neskirti pareiškėjo teisėju ir šio sprendimo neįforminęs dekretu, nesilaikė konstitucinio atsakingo valdymo principo, suponuojančio, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, ir pažeidė teisinės valstybės principą; 4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo pareiškėjo nepaskyrimo į teisėjo pareigas dienos, t. y. nuo 2022 m. gruodžio mėn., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kartu ieškovas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl legislatyvinės omisijos, kuri, pareiškėjo vertinimu, neleidžia jam įgyvendinti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio nuostatose, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių; taip pat dėl to, kad pareiškėjui nesudarytos vienodos teisinės galimybės apginti savo, kaip buvusio teisėjo, vardo ir reputacijos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio nuostatoms.