Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių trukmės laisvės apribojimu;

pagal BK 284 str. 1 d. 1 (vienerių) metų trukmės laisvės apribojimu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių trukmės laisvės apribojimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. A. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 25 d. apie 18 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tyčia, pašalinių asmenų akivaizdoje kumščiu smogė vieną kartą T. M. į veidą, tuo sukeldamas pastarajam fizinį skausmą, bei iš chuliganiškų paskatų tos pačios laiptinės aikštelėje kumščiu smogė vieną kartą G. D. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam G. D. apatinio žandikaulio lūžį dešinio kampo srityje ir tarp pirmųjų dantų, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu įžūliu elgesiu rodė nepagarbą aplinkai, aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad jo kaltė dėl BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. numatytų veikų padarymo įrodyta išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiųjų T. M., G. D., liudytojų J. K., A. A., L. M., iš dalies J. G. parodymais, G. D. patirti sužalojimai - apatinio žandikaulio lūžis dešinio kampo srityje ir tarp pirmųjų dantų - atitinka nukentėjusiųjų parodymus, o jo artimųjų liudytojų G. A., M. A. G. A. parodymai nenuoseklūs, visi jie nurodo aplinkybes, kurios akivaizdžiai naudingos kaltinamajam, todėl vertintini kritiškai. Taip pat, kad nepagrįstai pripažino, kad jo veika kvalifikuota teisingai, jog jis viešoje vietoje — dau­giabučio namo laiptinėje, tyčia, pašalinių asmenų akivaizdoje, kumščiu smogė vieną kartą T. M. į veidą bei iš chuliganiškų paskatų kumščiu smogė vieną kartą G. D. į veidą ir tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. D. sveikatą, savo įžūliais veiks­mais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir taip pažeidė viešąją tvarką.

Pabrėžė, kad kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Mano, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas apsiribojo įrodymų išdėstymu ir itin formaliu vertinimu – vienais rėmėsi, o kitus – vertino kritiškai, nepateikia išsamaus tokio atribojimo motyvų. Labai formaliai pagrįsti jo veiksmai ir įvertinti kaip nusikalstami. Nenurodyta, kad šio įvykio metu jis taip pat buvo sužalotas. Taip pat, kad šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiaisiais pripažintų T. M. ir G. D. veiksmai to paties įvykio metu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti nusikalstamais. Neginčija, kad įvykio metu G. D. buvo padarytas žandikaulio lūžis, tačiau mano, kad sužalojimo padarymo aplinkybes ir mechanizmą ištyrė atmestinai.

Teigia, kad nuosprendyje nėra išsamios ir nešališkos įvykio aplinkybių analizės ir vertinimo. Skirtingai aiškinamos paties įvykio aplinkybės bei buvimo vietos nukentėjusiųjų T. M., G. D., liudytojų J. K., A. A., L. M. parodymuose, kurie laikomi išsamiais ir nuosekliais. Nesupranta, kodėl T. M., A. A., L. M. ir I. V., ėję į 5 aukšte esantį I. V. butą, tapo įvykio dalyviais – kol G. D. skambino į 4 aukšte esančio jo tėvų buto duris, kol jas atidarė J. G.. Mano, kad jiems turėjo visiškai pakakti laiko užlipti į 5 aukštą ir įeiti į butą, o kadangi jie visi laukė prie jo tėvų buto durų, tai duoda pagrindo daryti išvadai, kad visi ėjo su tikslu sudalyvauti aiškinimesi ar auklėjime dėl nuorūkų mėtymo per balkoną, o tai rodo suplanuotą ir numatytą tikslą sukelti konfliktą.

Pažymėjo, kad T. M. ir G. D. veiksmai įvykio metu 2012 m. sausio 13 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-287/2012 kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., o Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi, bylos Nr. Nr. 1A-218-309/2012 sprendimas paliktas nepakeistas bei nurodyta, kad G. D. ir T. M. patys atėjo prie buto, kuriame buvau aš ir kiti asmenys, patys sukėlė konfliktinę situaciją, manydami, kad pažeidžiama jų teisė į ramų poilsį, jie turėjo kreiptis į policiją, o ne eiti patys daryti tvarką. Atkreipė dėmesį į įvykio dalyvių skirtingas nurodytas aplinkybes grumtynių su T. M. bei smūgio sudavimo G. D. metu. Nesupranta kodėl konflikto metu išsigandusios moterys su vaiku nulipo į trečią aukštą, o ne į penktą aukštą.

Nurodo, kad jo žmonos G. A., mamos G. A., brolio M. A. parodymus be jokių motyvų irt argumentų nuosprendyje įvertino kaip nenuoseklius, taip pat kaip akivaizdžiai naudingus jam, todėl juos vertino kritiškai. Mano, kad ver­tinant kritiškai, turi būti konkrečiai nurodyta, kokios nurodytos aplinkybės prieštarauja kitoms pa­tikimais įrodymais nustatytoms aplinkybėms. Šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, ati­tinkantys įvykio aplinkybes, o tai, kad jie patvirtina mano parodymus ir prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, negali būti priežastis jais nesiremti, nenustačius, kad jie yra melagingi. Be to, įsiteisėjusiame G. D. ir T. M. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad jo bei liudytojų G. A., G. A., M. A., J. G. parodymai yra patikimi, juos pagrindžia kita byloje esanti medžiaga, todėl nėra pagrindo jais abejoti.

Neneigia galėjęs suduoti smūgius, tačiau tai iššaukė T. M. ir G. D. veiksmai, apie kuriuos jis davė parodymus ir kurie yra pripažinti neteisėtais 2012 m. sausio 13 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-287/2012 (nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balan­džio 18 d. nutartimi, bylos Nr. Nr. 1A-218-309/2012) pripažinta, kad G. D., atėjęs prie jo tėvų buto, sugriebė jį už megztinio ir prievarta ištempė iš buto koridoriaus į laiptinę, suplėšyda­mas megztinį, T. M. pirmas smogė jam vieną kartą kumščiu į smilkinio sritį, ko pasekmėje jis trenkėsi galva į durų staktą, kumščiu smogė vieną kartą į nugaros sritį, po to G. D. ir T. M. sudavė rankomis tiksliai nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau trijų smūgių jam į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais veiksmais padarė jam poodines kraujosruvas dešiniame smilkinyje, abiejuose žastuose ir nugaroje, ir tokiais įžūliais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinki­niams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį. Todėl jo veiksmai negali būti vertinamai kaip chuliganiški, nes tai buvo atsakas į konfliktinėje si­tuacijoje jo atžvilgiu panaudotą smurtą. Jis neturėjo jokių nusikalstamų, chuliganiškų ketinimų, tikslo demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką ir to nedarė ir tik gynėsi nuo to momento, kai jį pro praviras buto duris pamatė G. D. ir, sa­kydamas „tą gaidį reikia iškirsti“, griebęs jį už megztinio ištempė į laiptinę.

Paaiškino, kad kai G. D., sugriebęs už megztinio, sakydamas „tą gaidį reikia iškirsti“, jį iš buto ištempė į laiptinę, T. M. sudavė smūgį į smilkinį, nuo kurio jis suklupo ir galva trenkėsi į durų staktą, jam atsistojus G. D. vėl jį sugriebė ir jiedu tampydamiesi pradėjo leistis laiptais žemyn, tuo metu pajuto smūgį į nugarą, kurį galėjo suduoti tik už jo buvęs T. M., nuo šio smūgio neišlaikė pusiausvyros, stūmė nuo savęs G. D. ir kartu su juo krito laiptais žemyn į aikštelę tarp trečio ketvirto aukšto, abiems nukritus pamatė, kad G. D. susi­ėmęs už veido tupi atsirėmęs į sieną. Kritimo metu galėjo iš inercijos atsitrenkti į G. D., bet specialiai jam smūgio nedavė, be to, mano, kad G. D. galėjo į ką nors atsitrenkti, pvz. į už­apvalintą turėklą, gal jo kelį ar alkūnę, nes kritimo metu nebuvo įmanoma pamatyti. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu nėra nenuginčijamai nustatyta, kad sužalojimas G. D. padarytas tiesioginio smūgio pasėkoje, o ne atsitrenkiant į kitus kietus bukus daiktus. Jo nurodytos aplinkybės, kurios yra patvirtintos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, įrodo, kad jis gynėsi nuo realaus pavojingo kėsinimosi, todėl jo veiksmuose, jei jais kam nors padarė žalą, buvo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis.

Atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog jo draugė J. K. išėjo į laiptinę išgirdusi laiptinėje draugų balsus. Kol jis stovėjo prie 4 aukšte esančių buto durų ir laukė buto šeimininko, jo draugai, tapę įvykio liudytojais, t. y. T. M., A. A., I. V., L. M. ir J. K. šnekėjosi tarpusavyje, neturėdami jokių chuliganiškų paskatų bei tikslų sukelti konfliktą. L. M. bandė nuteistąjį T. A. nuraminti, nes jie tuo metu dirbo toje pačioje įmonėje, buvo bendradarbiai. Paties smūgio jis nematė, nes stebėjo M. A., kad nesielgtų chuliganiškai T. M. atžvilgiu, ir tuo metu pajuto smūgį į dešinės pusės žandikaulį. Mano, kad nuteistojo T. A. liudytojų parodymai nenuoseklūs bei vieni kitiems prieštaringi.

Teismo posėdžio metu nuteistojo apelianto gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai T. A. pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. ir nuteisė už tai, dėl ko naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis T. A. kaltės nepripažino nuo įtarimo pareiškimo ir viso ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu bei ją neigė apeliaciniame skunde. Naujų neginčijamų įrodymų, paneigiančių nuteistojo kaltę dėl padarytų veikų, nepateikta, o nuteistojo pateiktos versijos, pamąstymai, byloje esančios medžiagos bei teismo išvadų esančių nuosprendyje jo vertinimas, laikytina nuteistojo gynybine taktika dėl nepalankaus teismo sprendimo jo atžvilgiu bei siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, visi teisme apklausti asmenys nurodė, kad (duomenys neskelbtini), laiptinėje tarp nuteistojo T. A. ir nukentėjusiųjų T. M. ir G. D. kilo konfliktas ir grumtynės. Šio fakto niekas neneigia. Konstatuotina, kad muštynėse dalyvavo, atliko tyčinius veiksmus bei buvo sužaloti trys asmenys, t. y. nuteistasis T. A., nukentėjusieji T. M. ir G. D.. Dėl nuteistajam T. A. padarytų sužalojimų ir turto sugadinimo, klausimą išsprendė Pakruojo rajono apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. M. ir G. D. atžvilgiu. Baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada (1t. 39 b. l.), kurioje nurodyta, kad 2009 m. balandžio 25 d. apie 18.30 val. G. D. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninės skyrių, nustatyta diagnozė – apatinio žandikaulio lūžis dešinio kampo srityje ir tarp pirmųjų dantų. Taip pat yra išvada, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas vieno smūgio kontakto kietu buku daiktu į veido sritį poveikį, o griuviminei traumai yra nebūdingas. Tuo nukentėjusiajam G. D. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusieji ir liudytojai J. K., A. A., L. M., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad T. A. tyčia sudavė G. D., stovinčiam nuošaliau vieną smūgį laiptinės aikštelėje, esančioje tarp ketvirto ir trečio aukšto, ko pasėkoje buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas G. D.. Šį faktą nuteistasis T. A. viso ikiteisminio tyrimo metu neigė. Tiek apklausų metu, tiek akistatų metu nurodydamas, kad jis tik stūmė G. D. nuo laiptinės 4 aukšto aikštelės žemyn ir jis slydo ar krito nuo laiptų, kaip nematė, kitu atveju slydo ar krito įsikibęs į laiptinės turėklus, dar vėliau parodė, kad G. D. nuriedėjo, o jis matė G. D. laiptinės aikštelėje, esančioje tarp ketvirto ir trečio aukšto atsitūpusį ir susiėmusį už veido, jis pats net nebuvo nusileidęs į laiptinės aikštelę, esančią tarp ketvirto ir trečio aukšto, jokių tyčinių veiksmų neatliko. Taip pat buvo pateikta versija, jog abu su G. D. įsikibę vienas į kitą nusirito žemyn į laiptinės aikštelę, esančią tarp ketvirto ir trečio aukšto. Teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus, vėl kitaip paaiškino aplinkybes, neva jis stūmė G. D., kuris slydo nugara žemyn ir jis pats priekiu iš paskos nuslydo nuo laiptų į aikštelę tarp trečio ir ketvirto aukšto. Abu neišlaikę pusiausvyros, laikantis už turėklų, stovėdami nuslydo nuo laiptų. Jiems nuslydus pamatė, kad G. D. tupi susiėmęs už veido. Nematė, kad G. D. slysdamas būtų kur atsitrenkęs ir nejuto, ar sudavė kokį nors smūgį G. D.. Apeliaciniame skunde T. A. teigia, kad tai buvo būtinoji gintis, nes jam atsistojus, G. D. jį vėl sugriebė ir abu tampydamiesi pradėjo leistis laiptais žemyn, tuo metu pajuto smūgį į nugarą, nuo kurio neišlaikė pusiausvyros ir stūmė nuo savęs G. D. ir kartu su juo krito laiptais žemyn į laiptinės aikštelę, esančią tarp ketvirto ir trečio aukšto, o nukritus pamatė G. D. už veido susiėmus. Šie nenuoseklūs parodymai leidžia abejoti nuteistojo T. A. parodymais, nes nuriedėjus, nukritus, ar nuslydus G. D. ar jam nuo laiptų iš ketvirto aukšto iki laiptinės aikštelės esančios tarp trečio ir ketvirto aukštų, asmenis apžiūrėję medikai būtų nustatę ir kitokių kūno sužalojimų. Liudytojais apklausti G. A., M. A.. G. A. nurodė, kad T. A. iš vis jokių smūgių niekam nesudavė. T. A. žmona G. A. skirtingai nurodo įvykio aplinkybes, nes ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad T. A. nustūmė G. D. ir tas nusirideno į laiptinės aikštelę tarp ketvirto ir trečio aukštų, o paskui atsirėmė į kažkokias buto duris, o teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad tai T. M. nustūmė T. A. ir G. D. laiptais žemyn, tačiau nuo laiptų niekas nenugriuvo. Liudytojas M. A. parodė matęs vyrą stovintį laiptinės aikštelėje, esančios tarp trečio ir ketvirto aukštų, o vėliau tupintį susiėmusį už veido. Dėl smūgio sudavimo T. M. neneigia pats T. A. bei tai tvirtina nukentėjusieji, liudytojai. Įvertinus visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas remiasi nukentėjusiųjų ir liudytojų J. K., A. A., L. M. parodymai, o nuteistojo T. A. ir jo artimųjų parodymus laiko nenuosekliais ir neišsamiais, kintančiais, todėl jais nesiremia. Darytina išvada, kad T. A. (duomenys neskelbtini), tyčia pašalinių asmenų akivaizdoje, kumščiu smogė vieną kartą T. M. į veidą bei iš chuliganiškų paskatų kumščiu smogė vieną kartą G. D. į veidą ir tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. D. sveikatą, savo įžūliais veiks­mais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir taip pažeidė viešąją tvarką.

Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu visi apklausti įvykio dalyviai patvirtino, kad T. A. į butą buvo parvestas iš laiptinės aikštelės, esančios tarp trečio ir ketvirto aukšto, po to, kai pamatė G. D. tupintį susiėmusį už veido. Būtent šiuo konkrečiu momentu nutrūko muštynės tarp T. A., G. D. ir T. M.. T. A. nenurodė, kaip jis parėjo į butą, kas parvedė, nenurodo, kas tuo metu buvo šalia jo minimoje vietoje, nes pats vienu atveju teigia nebuvo nulipęs į laiptinės aikštelę, esančią tarp trečio ir ketvirto aukšto, kitu atveju nurodo, kad buvo, bet neigė sudavęs smūgį G. D.. Jo parodymai nenuoseklūs, kintantys. Nukentėjusysis T. M. nurodė, kad į aikštelę, kur buvo jis, nulipo T. A. ir M. A. bei L. M., o G. D. stovėjo ant laiptų į ketvirtą aukštą. M. A. stebėjo T. M., o L. M. stūmė T. A. link laiptų į ketvirtą aukštą, kur tuo metu stovėjo G. D.. T. A. palipus kelis laiptelius, atsisukęs smogė G. D. į žandikaulį. Nukentėjusysis G. D. nurodė lipęs žemyn, kartu lipo ir T. A. brolis. Iš buto išėjo duris atidaręs vyras ir moteris, kurie tempė T. A. į namus. Tada jis pajutęs smūgį, o šalia jo arčiausiai buvo T. A.. Duomenų, kad kas kitas būtų galėjęs suduoti G. D. ar turėjęs pagrindo tai padaryti, nėra. Liudytoja J. K. parodė, kad G. D. buvo nusileidęs iš ketvirto aukšto, žemyn besistumdydami leidosi T. M. su T. A.. Iš buto išėjo vaikinas, vyras atidaręs duris, kuris nusileidęs pradėjo temti T. A. į viršų. Palipęs T. A. stabtelėjo ir trenkė G. D. kumščiu į veidą. Liudytojas L. M. parodė, kad laiptinės aikštelėje, esančioje tarp trečio ir ketvirto aukšto, kairiajame kampe, stovėjo G. D.. T. A. ir T. M. įsikibę vienas kitam už rūbų laiptais stumdydamiesi nusileido žemyn ir buvo viduryje šalia L. M. ir M. A.. Visi stumdėsi, o paskui atsisukęs pamatė G. D. pritūpusį, o šalia jo T. A., kuris dar bandė spirti G. D.. Liudytojai J. G., G. A., G. A., M. A. nematė T. A. suduodant smūgių nė vienam iš nukentėjusiųjų, tačiau tvirtina, kad G. D. buvo sužalotas ir užsiėmė veidą rankomis po to, kai T. A. buvo minimoje aikštelėje. Įvertinus tai, kad esminėse detalėse nukentėjusiųjų ir liudytojų L. K., L. M. parodymai sutampa, jie yra pagrindžiantys ir parodantys objektyviai realų bei galimą įvykio bei T. A. atliktų veiksmų mechanizmą, todėl jie vertinti kaip išsamūs ir nuoseklūs, patvirtinantys T. A. padarytus neteisėtus veiksmus bei sužalojimus nukentėjusiesiems. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis T. A. tyčia nukentėjusiajam G. D. sudavė kumščiu į apatinį žandikaulį (duomenys neskelbtini), laiptinėje laiptų aikštelėje, esančioje tarp trečio ir ketvirto aukštų.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose teigiama, esant nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų prieštaringumui apie G. D. ėjimą į T. A. tėvų butą aiškintis, kas mėto nuorūkas, o kartu su juo prie buto durų atsiradus jo draugei J. K., T. M. ir jo draugei A. A., L. M. ir jo draugei I. V., nes ši aplinkybė dėl T. A. veiksmų, atliktų G. D. atžvilgiu ir T. M. atžvilgiu, neturi reikšmės. Ji vertintina tik tuo aspektu, jog parodo priežastį, dėl ko G. D. užlipo į ketvirtą aukštą ir kreipėsi į J. G., bei paaiškina kaip nukentėjusysis T. M. bei kiti liudytojai ten atsirado. Nebuvus jokio konflikto iki T. A. pasirodymo laiptinėje, tvirtina liudytoju apklaustas J. G., nurodęs, kad jo atsiprašė, kad ne ten pataikė ir tik paskui T. A. išėjo į laiptinę. Įvertinus T. A. žmonos, jo mamos, brolio parodymus viso baudžiamojo proceso metu, būtų galima teigti, kad T. A. neatliko jokių veiksmų, nesakė jokių žodžių, tik pats nepagrįstai buvo sumuštas. Minimų liudytojų parodymų prieštaravimas įvykių sekai bei atsiradusiems nusikaltimo padariniams, pirmosios instancijos teismo pagristai ir teisėtai laikytini nenuosekliais bei vertintini kritiškai.

Apeliaciniame skunde ne kartą prašoma atkreipti dėmesį į įsiteisėjusį 2012 m. sausio 13 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-287/2012, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, byloje Nr. Nr. 1A-218-309/2012, kuriuo dėl T. A. sužalojimo nuteisti T. M. ir G. D.. Pastebėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje analizuojami bei vertinami 2009 m. balandžio 25 d. T. A. padaryti neteisėti veiksmai nukentėjusiųjų asmenų atžvilgiu ir atsakomybė už juos.

Dėl T. A. nusikalstamų veikų kvalifikavimo

BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, paskatos chuliganiškos, ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas realus.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad T. A. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tyčia, pašalinių asmenų akivaizdoje, kumščiu smogė vieną kartą T. M. į veidą bei iš chuliganiškų paskatų tos pačios laiptinės aikštelėje, kumščiu smogė vieną kartą G. D. į veidą, savo tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. D. sveikatą, ir tuo savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir taip pažeidė viešąją tvarką.

Tai, kad buvo triukšmas, konfliktas, susistumdymas, tvirtina visi 2009 m. balandžio 25 d. įvykio dalyviai, tik liudytojai G. A. nurodė nebus verkiančio vaiko, o triukšmui kilus tik vienam iš atėjusių vyrų ir spardant duris bei tampant bei mušant T. A., M. A.. Tai, kad minėti asmenys, išskyrus G. A., buvo neblaivūs, patvirtina patys liudytojai, nuteistasis, nukentėjusieji. Buvus T. A. chuliganiškas paskatas įrodo ne tik jo buvimas neblaiviu, bet ir jo necenzūrinių žodžių vartojimas, J. K. išsakyti grasinimai, tyčinių smūgių sudavimas nukentėjusiesiems. Šie veiksmai, teismo nuomone, rodo jo akivaizdžias paskatas ir tyčinius veiksmus. Be to, jis buvo L. M. stumiamas į viršų į namus, parvestas, kaip nurodė G. A., artimųjų į butą, kas rodo asmens agresyvumą ir nenorą baigti daromos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, T. A. turėjo realią galimybę nutraukti atliekamus veiksmus ir kviesti policijos pareigūnus dėl neteisėtų G. D. ir T. M. veiksmų jo atžvilgiu, o ne grumiantis leistis laiptai žemyn. Juo labiau, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, to netvirtina ir nuteistojo šeimos nariai, kad nukentėjusysis G. D. būtų jam sudavęs bent vieną smūgį. Pastebėtina, kad nuteistasis T. A. nekvietė policijos pareigūnų dėl įvykio, be to, parašė atvirą prisipažinimą.

Asmens tyčią įrodo ir ta aplinkybė, jog T. A. viso ikiteisminio tyrimo metu bei Joniškio rajono apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu neigė sudavęs G. D. smūgį į veidą, taip pat, ir Pakruojo rajono apylinkės teisme nurodė, kad nedavė smūgio G. D. į veidą, o tik tampėsi su G. D., kai apeliaciniame skunde nurodo, kad neneigia galėjęs suduoti smūgius ir aiškina tai, prašydamas atsižvelgti į jo išsamius duotus parodymus Pakruojo rajono apylinkės teisme. Be to, pastebėtina, kad net ir Pakruojo rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiame nuosprendyje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. D. jam būtų sudavęs smūgius. Teisėjų kolegija įvertina ir tą aspektą, kad T. A. įvykio metu buvo neblaivus, kas pateisina neadekvatų jo įvykio aplinkybių suvokimą. Be to, T. A. parodymai neatitinka dalyje dėl asmens, su kuriuo stumdėsi, nes T. A. nurodo stumdęsis su G. D., kai nukentėjusysis T. M. nurodo, kad tai jis stumdėsi su T. A. ir tai tvirtina įvykį matę liudytojai. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti T. M. nepagrįstą prisiėmimą kaltės stumdantis su T. A. laiptinėje, nėra.

Nors pats T. A. nurodo, nebuvus jokių chuliganiškų paskatų, tačiau tai neigia jo bei jo artimųjų nenuoseklūs parodymai, kita baudžiamosios bylos medžiaga. Nuteistojo minimus žodžius „tą gaidį reikia iškirsti“ tvirtina tik jo žmona G. A.. T. A. mama G. A. vienintelė nurodė, kad buvo spardomos buto durys, taip pat nesutampa faktinės aplinkybės dalyje T. A. patekimo į laiptinę, t. y. ar jis išėjo pats, ar jį ištempė iš buto. Visi nesutapimai, kuriuos pateikia T. A. ir jo artimieji, yra laikytini kaip pagalba T. A. išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą ir T. A. gynybinė versija.

Apeliantas nurodo, kad jo veiksmai kvalifikuotini kaip būtinoji gintis (BK 28 str.). Įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme numatė pagrindinius reikalavimus būtinajai ginčiai: pavojingas kėsinimasis ir gynyba. Kėsinimasis turi būti akivaizdus, realus ir pavojingas, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Gynyba turi būti atitinkanti kėsinimosi pavojingumui ir negalima peržengti būtinosios ginties ribų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką, nurodė, kad sprendžiant būtinosios ginties buvimą visuomet reikia atsižvelgti į besikėsinančiųjų skaičių, į besiginančiojo ir besikėsinančiojo fizinius pajėgumus, į kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį bei kitas aplinkybes.

Kaip matyti, iš baudžiamosios bylos, nenustatyta, kad nukentėjusysis G. D. nuteistajam T. A., sudavė smūgius, tik, kaip nurodo, pats T. A., jie vienas į kitą įsikabinę stumdėsi. Nukentėjusieji G. D. ir T. M. bei liudytojai A. A., J. K., L. M. parodė, kad T. A. tampėsi su T. M. ir nesant jokio pagrindo sudavė smūgį G. D.. T. A. iš neigė sudavęs smūgį G. D., bet to neneigia apeliaciniame skunde.

Aplinkybė, kad T. A. sudavė tyčinį smūgį G. D., įrodyta baudžiamosios bylos medžiaga bei nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, šiuo smūgiu G. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Darytina išvada, kad jokio pavojingo kėsinimosi T. A. atžvilgiu (žodžiai, tampymasis už rūbų), jog būtų atsiradęs pagrindas naudoti realius būtinosios ginties veiksmus, kuriais besikėsinančiajam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nebuvo. Pastebėtina, kad nuteistojo versijos dėl galimo jo nukritimo kartu su G. D., netvirtina nė vienas pirmosios instancijos teisme teisiamajame teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis ir liudytojai. Nėra nustatyta sužalojimų nei nukentėjusiajam G. D., nei nuteistajam T. A., kurie būtų būdingi griuvimui ir patvirtintų kritimą iš ketvirto aukšto laiptais į laiptų aikštelę, esančią tarp ketvirto ir trečiojo aukšto. Be to, nuteistojo pateiktos įvairios versijos, jog jis kritimo metu galėjo iš inercijos atsitrenkti į G. D., bet specialiai jam smūgio nesudavė arba pats G. D. galėjo į ką nors atsitrenkti, kaip pvz. į už­apvalintą turėklą ar jo kelį, ar alkūnę, laikytina tik gynybine versija, siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad T. A. veika neatitiko būtinosios ginties sąlygų, ji šiuo konkrečiu atveju vertinant G. D. veiksmus, nebuvo būtina ir tai nešalina nuteistojo veiksmų baudžiamumo, todėl pagrįstai ir teisingai jo padaryta veika kvalifikuota pagal BK 138 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad būtinosios ginties taikymo samprata teismų praktikoje susiformavo taip, jog muštynėse teisė į būtinąją gintį nekyla.

Tokiu būdu kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, remdamasis objektyviu vidiniu įsitikinimu ir įstatymu, ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo T. A. padarytų nusikalstamų veikų. Apeliantas, prašydamas panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį, nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs Joniškio rajono apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. A. apeliacinį skundą atmesti.