Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-48-654/2018 teisminio proceso Nr. 1-01-1-27927-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.1;; 1.1.10.1; 1.1.8.7.9; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.4.6.1.

2018 m. kovo 21 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Stasio Punio

dalyvaujant prokurorams Alvydui Valiukevičiui, Gyčiui Normantui

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. B. ir E. S. bei A. B. apeliacinius skundus dėl 2017 m. spalio 6 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

Ž. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2015 m. spalio 14 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir Ž. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į Ž. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 15 d., 3.15 val. iki 2016 m. lapkričio 14 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

E. S. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į E. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 15 d., 3.15 val. iki 2016 m. liepos 20 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

A. B. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. birželio 15 d., 3.00 val. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

A. G. civilinio ieškinio dėl 54 eurų turtinės ir 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo atsisakymas priimtas ir bylą civilinio ieškinio dalyje nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. B., E. S. ir A. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą bei atėmę galimybę nukentėjusiajai A. G. priešintis, lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią, o būtent:

jie, 2016 m. birželio 15 d., apie 1.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio (kaltinamajam Ž. B. nustatytas 0,94 prom. girtumas, kaltinamajam E. S. – 0,12 prom. girtumas, kaltinamajam A. B. – 1,16 prom. girtumas), turėdami tikslą bendrininkų grupėje lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja A. G. prieš jos valią, kaltinamasis A. B. vairuojamu lengvuoju automobiliu „Nissan Almera“, v. n. (duomenys neskelbtini) atvežė nukentėjusiąją A. G. į Šalčininkų r., Pabarės sen., tarp Mištūnų ir Tetėnų kaimų esantį mišką, kur šalikelėje automobiliui sustojus ir iš jo visiems išlipus, kaltinamasis Ž. B., panaudodamas fizinį smurtą, ranka apkabino nukentėjusiąją A. G., jėga bandė atsegti jos viršutinius drabužius - džemperį, o pastarajai pradėjus priešintis ir nuo jo trauktis, kaltinamieji A. B. ir E. S. bendrais savo veiksmais, panaudodami fizinį smurtą - rankomis apkabino nukentėjusiąją A. G. per liemenį ir kartu su kaltinamuoju Ž. B. paguldė ją ant nugaros, po ko kaltinamasis Ž. B. kojos keliu prispaudęs laikė nukentėjusiosios A. G. kairę ranką prie žemės, o savo kaire ranka laikė jos dešinę ranką ir nukentėjusiajai pradėjus šauktis pagalbos, dešine ranka užspaudė pastarosios burną, tokiu būdu atimdamas galimybę jai priešintis, kaltinamajam E. S. jėga numovus nukentėjusiosios kelnes kartu su apatinėmis kelnaitėmis ir laikant rankomis nukentėjusios A. G. abi kojas, o po to ir jos rankas pakeltas virš galvos ir sulenktas per alkūnes, kaltinamasis Ž. B. užgulęs nukentėjusiąją savo kūnu, jėga pražergęs nukentėjusios kojas, įvedė savo lytinį organą į pastarosios makštį ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja A. G. natūraliu būdu prieš jos valią. Tuoj pat, po to, kai kaltinamasis Ž. B. išžagino nukentėjusiąją, kaltinamieji E. S. ir A. B. pasinaudoję tuo, kad nukentėjusiosios valia priešintis buvo palaužta prieš tai panaudoto fizinio smurto, paeiliui lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja A. G. natūraliu būdu prieš jos valią,

tęsdami savo nusikalstamą veiką, kaltinamasis Ž. B. kartu su kaltinamaisiais E. S. ir A. B., po to, kai atliko prievartinį lytinį aktą su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasivijo bandančią iš įvykio vietos pasišalinti nukentėjusiąją A. G., kaltinamiesiems E. S. bei A. B. panaudojant fizinį smurtą, jėga laikant nukentėjusiąją už abiejų rankų, atvedus ją prie lengvojo automobilio „Nissan Almera“, v. n. (duomenys neskelbtini) kaltinamajam A. B. nuplėšus nukentėjusiajai liemenėlę, kaltinamiesiems E. S. bei A. B. iš abiejų pusių laikant nukentėjusiosios rankas, kaltinamasis Ž. B., numovęs nukentėjusiosios kelnes kartu su apatinėmis kelnaitėmis, atsukęs ją veidu ir palenkęs į automobilio variklio dangtį, būdamas nukentėjusiajai už nugaros įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios A. G. makštį ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja natūraliu būdu prieš jos valią, dėl ko bendrais veiksmais panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajai buvo padarytas paviršinis nubrozdinimas dešiniame dilbyje, poodinė kraujosruva dešinėje alkūnėje, smulkus nubrozdinimas dešiniame dilbyje, kraujosruva dešinėje alkūnėje, t. y., sužalojimai, kurie visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tuoj pat, po to, kai kaltinamasis Ž. B. išžagino nukentėjusiąją, pasinaudoję tuo, kad nukentėjusiosios valia priešintis buvo palaužta dėl prieš tai panaudoto fizinio smurto, kaltinamasis A. B. atliko pakartotinį lytinį aktą su nukentėjusiąja A. G. natūraliu būdu prieš jos valią, o kaltinamajam E. S. pakartotinio lytinio akto natūraliu būdu su nukentėjusiąja prieš jos valią atlikti nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

Nuteistieji Ž. B. ir E. S. (toliau ir – apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017 m. spalio 6 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuriuo Ž. B. ir E. S. pripažinti kaltais padarę nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje ir priimti naują nuosprendį: Ž. B. ir E. S. dėl kaltinimo, numatyto BK 149 straipsnio 2 dalyje, išteisinti neįrodžius, kad nuteistieji Ž. B. ir E. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismui nustačius, kad Ž. B. ir E. S. padarė nusikalstamą veiką numatytą, BK 149 straipsnio 2 dalyje, pakeisti 2017 m. spalio 6 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės ir Ž. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, o E. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teismo nešališkumo principą vertindamas įrodymus, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo bei humaniškumo principais ir tai turėjo įtakos neteisėto bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas. Esminiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apylinkės teismas pripažindamas apeliantus kaltais pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą principinę nuostatą, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ž. B. ir E. S. nepadarė nusikalstamos veikos dėl kurios yra pripažinti kaltais. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Pagal BK atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo sudėtį. Jeigu nėra objektyviųjų ar subjektyviųjų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad baudžiamasis procesus negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši aplinkybė reiškia, kad arba visai nebuvo jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija apie asmens nusikalstamą veiką; arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika; arba buvo įvykis be niekieno kaltės. Apeliantai mano, kad nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų pagrindžiančių jų kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismo padarytos išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais ir visapusiškai neištirtais įrodymais, įrodymai nebuvo tinkamai įvertinti bei nepasisakyta dėl dalies įrodymų, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, nepašalinti prieštaravimai. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio seka, kad sprendimas iš esmės grindžiamas vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaringi. Tuo pačiu apylinkės teismas nepagrįstai sumenkino nuteistųjų parodymus, kurie per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį išliko nepakitę. Nuteistieji viso proceso metu tvirtino, kad A. G. su jais mylėjosi savo noru ir niekas prieš ją smurto nenaudojo bei jos valios nepalaužė. Nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu duotuose parodymuose matyti akivaizdūs prieštaravimai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, kad ją išžagino, nuteistieji panaudojo prieš ją fizinę prievartą bei grasino. Teismo posėdžio metu A. G. kardinaliai pakeitė parodymus ir teigė, kad pasimylėjo su trimis vaikinais savo iniciatyva. Ji pati pasisiūlė pasimylėti su nuteistaisiais, o jie neišžagino jos. Sužalojimų ir nubrozdinimų nebuvo. Teismas neskyrė pakankamo dėmesio aplinkybių nustatymui siekiant panaikinti parodymuose esančius prieštaravimus. Teismas vadovavosi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tuo pačiu nuosprendyje nepateikdamas jokių motyvų, dėl ko atmetami arba kritiškai vertintini nukentėjusiosios parodymai duoti teismo posėdžio metu. Bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui apeliantai buvo nurodę, kad A. G. užsiima prostitucija (tai patvirtino liudytojai: V. N., O. N., J. B.,). A. G. savo noru santykiauja su keliais vyrais, o po to melagingai praneša policijai apie išžaginimą tam, kad vėliau gauti materialinį atlygį, tokiu būdu šantažuojant. Tokia veikla yra vienas iš A. G. pragyvenimo būdų ir tai nėra pirmas atvejis. Esant abejonėms nukentėjusiosios parodymų teisingumu, be to, pirmosios instancijos teismui disponuojant duomenimis apie tokį A. G. elgesį, teismas privalėjo išreikalauti duomenis iš policijos komisariato, ar anksčiau A. G. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl jos išžaginimo bei koks buvo priimtas procesinis sprendimas. Esant akivaizdiems prieštaravimams tarp nukentėjusiosios parodymų, pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti nukentėjusiajai teismo psichiatrinę ekspertizę siekiant nustatyti pastarosios psichinę būklę įvykio metu. Atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas neskyrė jokio dėmesio ant nukentėjusios kūno esančių sužalojimų analizei bei atsiradimo mechanizmui. Nuosprendyje paminėta 2016 m. birželio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), bet nėra pateikta detali šios išvados analizė, susijusi su įvykio aplinkybėmis. Specialisto išvadoje paminėta, jog buvo padarytas tik paviršinis nubrozdinimas dešiniame dilbyje ir poodinė kraujosruva dešinėje alkūnėje. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ant jos kūno turėjo būti daugiau prievartą pagrindžiančių žymių. Siekiant išsiaiškinti ant nukentėjusiosios kūno esančių sužalojimų atsiradimo mechanizmą bei tuo pačiu ar šie sužalojimai yra būdingi grumtynėms, pirmosios instancijos teismas turėjo iškviesti ir apklausti išvadą surašiusį specialistą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apeliantai nurodė, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu parodymais duotais, tačiau nesivadovavo jos parodymais duotais teismo posėdyje. Šie liudytojos parodymai teismo nebuvo įvertinti, nors tiesiogiai patvirtina apeliantų parodymų teisingumą bei sutampa su A. G. teismo posėdžio metu duotais parodymais. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Tuo tarpu norint apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti netiesioginiais įrodymais būtinas tokių įrodymų visetas. Konkrečiu atveju jokių netiesioginių įrodymų viseto byloje nėra. BPK normose 44 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje ir kt. įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.Pirmosios instancijos teismas pripažinęs Ž. B. ir E. S. kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir skirdamas bausmę nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nesvarstė paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo klausimo. Nors apeliantai buvo anksčiau patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau sutinkant su teismų praktika pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę privalėjo įvertinti galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą. Ši teismo teisė suponuoja pareigą papildomai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo ankstesnės nusikalstamos veikos. Išnykę teistumai taip pat turi reikšmės vertinant asmenybę ir iš esmės jos pagrindu formuojant išvadą, kad kaltininkas ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas gali atidėti bausmės vykdymą tik įvertinęs visas bylos aplinkybes ir padaręs išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors bausmės vykdymo atidėjimo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, esant visoms BK 75 ir 92 straipsnių pirmosiose dalyse nustatytoms sąlygoms teismas kiekvieną kartą privalo svarstyti galimybę pasiekti bausmės tikslus be realaus bausmės atlikimo. Ž. B. ir E. S. nuteisti už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą ir jiems paskirta atitinkamai keturių ir trijų metų laisvės atėmimo bausmė. Šiuo atveju buvo formalieji pagrindai taikyti nuteistiesiems BK 75 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas net nesvarstė galimybės atidėti bausmės vykdymo, nors turėjo šiuo klausimu pasisakyti.Nuteistųjų atžvilgiu yra ne tik formalusis, bet ir materialusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmę švelninti atidedant laisvės atėmimo bausmė vykdymą. Nuteistieji nusikalto būdami jauni. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistųjų antivisuomenines nuostatas ar kad po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jie būtų padarę naują nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį nusižengimą. Nenustatyta, kad nusikaltimas padarytas turint išankstinį tikslą, nes iš bylos aplinkybių nustatyta, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai. Suėmime išbūtas laikas atitiko įvykdytos bausmės dalį, todėl paminėtos aplinkybės leidžia tikėtis tinkamo nuteistųjų elgesio laisvėje.

Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2017 m. spalio 6 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę, bausmės vykdymą atidedant.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismas neteisingai ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai, pažeisti objektyvumo ir teisingumo principai. Teismas, remdamasis bylos duomenimis ir juos pripažindamas įrodymais, turėjo juos objektyviai įvertinti bei visapusiškai ištirti, pašalinti visus prieštaravimus ir abejones, o nepavykus to padaryti, vertinti kaltinamojo naudai. Teismas netinkamai įvertino nukentėjusiąją pripažintos A. G. parodymus. Nors pastaroji pripažino, jog lytiškai santykiavo su visais nuteistaisiais, tačiau teismas nusprendė, kad buvo lytiškai santykiauta prieš jos valią.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad išžaginimas ir seksualinis prievartavimas suponuoja kaltininko suvokimą, kad jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo. Jei asmuo nesuvokė bent vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnį Nė vienas iš nuteistųjų niekada neneigė, jog lytiškai santykiavo su A. G., todėl šioje byloje esminė aplinkybė, turinti reikšmės bylai teisingai išspręsti, yra ne pats lytinių santykių fakto buvimas ar nebuvimas, o prievartinis jo pobūdis. Tais atvejais, kai išžaginimas ar seksualinis prievartavimas padaryti bendrininkų grupės ir nukentėjusysis nesipriešina visų ar atskirų bendrininkų veiksmams, kaltininko tyčia yra tai, kad jis suvokia, jog lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią su kitais asmenimis bendrininkų grupe, ir kad patį kelių bendrininkų buvimą nukentėjusysis suvokia kaip psichinį smurtą ir tai palaužia jo valią priešintis. Išžaginimą ar seksualinį prievartavimą kvalifikuojančio požymio nesuvokimas nepašalina asmens kaltės ir baudžiamosios atsakomybės už išžaginimą ar seksualinį prievartavimą. Jei kaltininkas išžagindamas ar seksualiai prievartaudamas nesuvokė bendrininkų grupės, šis požymis negali būti jam inkriminuotas, jei dėl to nėra jo kaltės. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Nukentėjusioji teisme pripažino, kad su visais 3 vaikinais santykiavo savo noru, paaiškino lytinių santykių aplinkybes bei priežastys, o taip pat priežastys dėl ko ji iš pradžių teigė, kad buvo išžaginta. Šioje byloje buvo apklausti ir su įvykiu nesusiję asmenys, tačiau vienaip ar kitaip susiję su A. G. bei teigiantys žinantys pastarosios neigiamą, laisvabūdišką reputaciją. Nors sutiktina su teismo teiginiu, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtina, kad nuteistieji negalėjo išžaginti A. G., tačiau šių liudytojų parodymai reikšmingi nustatant subjektyvinę kaltės pusę. A. B., E. S., Ž. B. vyko pas A. G. tikėdamiesi moteriškos kompanijos ir lytinių santykių, kadangi žinojo A. G. lengvabūdiškumą. Įvykio aplinkybes objektyviai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Yra tik kontraversiški 3 nuteistųjų ir A. G. nuolat besikeičiantys parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina byloje gauti kiti duomenys, t. y. kad visi asmenys turėjo lytinius santykius. Tačiau duomenų apie tai, kad būtų panaudotas smurtas ir lytiniai santykiai būtų buvę prievartiniai, byloje nėra. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie neva pagrindžia nuteistųjų kaltę, nes jie tai pripažįsta, tai nepripažįsta per prievartą lytiškai santykiavę su A. G., tačiau nesiremia parodymais, kuriais tie patys proceso dalyviai neigia lytiškai santykiavę per prievartą, kartu tai neigia ir A. G.. Teismas tai vertina kaip siekį išvengti atsakomybės, tačiau gynybos nuomone, tai parodo tik teismo šališkumą, nes teismas pats negali geriau žinoti už nukentėjusiąja, ar ji santykiavo prieš savo valią, ar ne, jei pastaroji tai neigia. Net laikant, jog A. G. buvo išžaginta, tai byloje nėra įrodyta nei susitarimo dėl bendrininkavimo išžaginime, nei kitų būtinųjų bendrininkavimo požymių, kurie rodytų, kad A. B. būtų supratęs, kad žagina A. G.. Teismų praktikoje pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme bei tokie duomenys negali būti pagrindu paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Tai, kad prievartinių santykių nebuvo paneigia ir sužalojimai, kuriuos nustatė medicininį tyrimą atlikęs specialistas, kadangi A. G. atveju nėra nei vieno prievartiniams lytiniams santykiams būdingo sužalojimo. Teismas visiškai nevertino bylos duomenų kontekste aplinkybės, kad A. B. mokėsi Eišiškėse, Stanislovo Palionio gimnazijoje, palengvintos programos grupėje, į kurią dėl savo išsivystymo sutrikimo, aplinkos suvokimo ribotumo, buvo pervestas ir baigė tik 10 klasių.Apeliantas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Jis smurto nenaudojo. Per šį laikotarpį dėl suėmimo metu patirto streso Lukiškių tardymo izoliatoriuje jam išsivystė epilepsija. Per šį laikotarpį dirbo, sukūrė šeimą. Su A. Š. 2017 m. spalio 13 d. sudarė santuoką, 2017 m. rugsėjo 21 d. gimė dukra A. B.. Gyvenimo būdą ir socialinę padėtį jis kardinaliai pakeitė. Tvirtina, kad jokių nusikaltimų nepadarė. Nesutinka, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors jam buvo nustatyta 1,16 promilių girtumas, niekas nesigilino į tai, kada jis vartojo alkoholį ir ar girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad remdamiesi BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teismai atsakomybę sunkinančią aplinkybę nustato tada, kai kaltininkas buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir apsvaigimas turėjo realios įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Vien tik girtumo nustatymas nėra pakankamas šios aplinkybės pripažinimui. Šiuos duomenis turi surinkti ir pagrįsti prokuroras, o to niekas netyrė.Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Pagal 75 straipsnio nuostatas teismas turi teisę bausmės vykdymą jam atidėti. Apeliantas įsitikinęs, kad teisingumo principas gali būti įgyvendintas tik atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes bei bausmės vykdymą atidedant. Tokiu būdu resocializacijos progresas, kurį pasiekė per šį laikotarpį ir šeima nenukentės.Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu ir nustatytomis aplinkybėmis. Nuteistieji patvirtino, kad turėjo lytinių santykių su A. G., tačiau nesutinka, kad prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą ir atėmę galimybę priešintis ją išžagino. Ž. B., E. S. ir A. B. teigia nuteisti nepagrįstai, remiantis išimtinai tik nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nevertinant teisme duotų parodymų, neatsižvelgiant į įrodymų visumą, pažeidžiant BPK normas.

Dėl įrodymų vertinimo

BPK 20 straipsnyje apibrėžta įrodymų sąvoka. Pagal šio straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Svarbu, kad duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo suformuotas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje. Pagal teismų praktiką išžaginimo bylose, nukentėjusiosios parodymai bei eksperto išvados yra itin reikšmingi įrodymai. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas teismo sprendimas vadovautis tik nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais ir nesiremti teisme duotais pakeistais jos parodymais, kurie teisino nuteistuosius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo teisme duotais nukentėjusiosios parodymais, nes jie visiškai skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų nuoseklių jos parodymų. Paprastai ikiteisminio tyrimo metu tuoj po įvykio asmens duoti parodymai būna teisingi, o vėliau, kaltinamųjų ar jų draugų įtakojami, nukentėjusieji savo pirminius parodymus pakeičia. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusiosios prašyta pakeisti savo parodymus, jai buvo daryta įtaka ir spaudimas. Tai matyti iš A. K., kuri susijusi su nuteistuoju A. B. giminystės ryšiu, jai siųstų SMS žinučių, kuriose siūloma pakeisti savo parodymus, atsiimti pareiškimą, siekiama išsiaiškinti nukentėjusiosios tolesnius veiksmus. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui itin svarbūs nukentėjusiosios A. G. parodymai ir jų patikimumas, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo iš esmės nuoseklūs, bet teisminio bylos nagrinėjimo metu visiškai pakito. Apylinkės teismas darė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai galėjo būti daryta išorinė įtaka, todėl pagrįstai vadovavosi išsamiais ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti duomenys. Vėlesni nukentėjusiosios parodymų pakeitimai, kad su nuteistaisiais ji santykiavo savo noru ir kt., vertintini kaip galimo poveikio jai pasekmė. Nukentėjusiajai nesugebant nurodyti pagrįstos parodymų keitimo priežasties, tokie jos parodymai negali būti laikomi patikimais. Pakeistų parodymų nepagrindė kiti byloje surinkti įrodymai ir teismas juos atmetė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir siekiant pašalinti skunduose įvardijamus prieštaravimus buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas. Posėdžių metu buvo apklaustas išvadą pateikęs specialistas, išreikalauti duomenys apie A. G. ankstesnius pareiškimus policijai. Specialistas paaiškino, kad A. G. įvykio metu galėjo būti laikoma ir nepalikus išorinių sužalojimų. Sužalojimų mastas priklauso nuo pasipriešinimo jėgos. Šie teiginiai, priešingai nei teigiama skunduose, patvirtina nukentėjusiosios paaiškinimus, jog įvykio metu prispaudus ir užlenkus jos rankas ji stipriai nesipriešino, nes nebuvo prasmės, todėl reikšmingų sužalojimų ir neatsirado. Tai nepaneigia fakto, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudojama prievarta ir buvo atimta galimybė priešintis. Iš teisėsaugos institucijų gauta informacija patvirtino, kad praeityje A. G. galimai buvo tapusi prekybos žmonėmis auka, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę. Jokių kitų duomenų apie A. G. melagingus pareiškimus policijai nebuvo gauta. Gauti duomenys nepagrindžia skunde pateikiamos versijos dėl A. G. prostitucijos, neva mylėjimosi su keliais vyrais, melagingai pranešant policijai apie išžaginimą ir tokiu būdu šantažuojant. Pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų V. N., O. N., J. B. paaiškinimai taip pat nepatvirtina A. G. vertimosi prostitucija, nes yra paremti nuogirdomis, gandais ir asmenine liudytojų nuomone. Net jei nukentėjusioji verstųsi prostitucija, tai neeliminuoja aplinkybės, kad ji galėjo būti išžaginta. Įstatymai saugo visų suaugusių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas sumenkino nuteistųjų parodymus, kurie per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį išliko nepakitę. Apylinkės teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kaip prieštaringus ir vadovavosi tik jų prisipažinimo dalyje, nes nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu nuolatos keitė parodymus, skirtingai nurodė įvairias esmines įvykių aplinkybes (pvz. A. B. teigė, kad E. S. buvo kartu su juo kol Ž. B. žagino nukentėjusiąją, tuo tarpu E. S. tvirtino, kad laikė nukentėjusiosios rankas, kol Ž. B. žagino A. G.; A. B. pripažino, kad Ž. B. pradėjo priekabiauti prie nukentėjusiosios, o ji priešinosi ir reiškė nepasitenkinimą, vėlesniuose parodymuose aiškino, kad ši viską darė savo noru, jis pats neigė mylėjęsis su nukentėjusiąja, po to pripažino tai daręs du kartus; E. S. teigė, kad epizodo prie automobilio metu A. G. verkė, Ž. B. liepė jam laikyti jos rankas, o vėlesniuose parodymuose teigė, jog nukentėjusioji mylėjosi savo noru ir kt.), o vėliau nuteistieji dalies savo parodymų atsisakė. Sprendžiant iš nuolatinės parodymų kaitos nuteistieji siekė priderinti savo parodymus prie bylos eigos ir vieni kitų parodymų, tokiu būdu siekdami išvengti atsakomybės arba sušvelninti savo padėtį. Nors nuteistieji teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu jiems duodant parodymus prieš juos buvo panaudota prievarta, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad visų apklausų metu kartu su jais dalyvavo gynėjas, todėl nekyla abejonių dėl jų parodymų teisėtumo.Skunde teigiama, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nesirėmė liudytojos A. K. teisme duotais parodymais, kurie sutapo su nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymais, tačiau vadovavosi liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes teismo posėdyje liudytojai pakeitus parodymus teismas pagarsino jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir ji patvirtino, kad pasilieka prie ikiteisminio tyrimo metu duotų pirminių parodymų. Teismas pagrįstai vadovavosi liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie iš esmės atitiko kitus byloje esančius duomenis, išskyrus aplinkybę, dėl kurios buvo kviesti policijos pareigūnai (liudytoja nurodė, kad policiją kvietė norėdama surasti prievarta pagrobtą draugę, tačiau šios pozicijos nepatvirtino nei įrašyto BPC pokalbio išklotinė, nei policijos pareigūnų parodymai). Ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos parodymai yra netiesioginiai, bet svarbūs įrodymai, nes būtent ji kvietė policiją, kai A. G. grįžo namo, matė nukentėjusiosios būklę ir apibūdino situaciją. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja ir nukentėjusioji po įvykio susipyko ir nustojo bendrauti, o liudydama teisme A. K. nepagrįstai pakeitė pagrindines ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų detales (ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad parėjusi namo A. G. labai verkė, sakė, kad ją išžagino trise ir jai skauda pilvą, jos plaukai ir rūbai buvo smėlėti, prašė iškviesti policijos pareigūnus, o duodama parodymus teisme liudytoja visas šias aplinkybes paneigė bei paaiškino, kad policiją kvietė todėl, kad nukentėjusiosios vaikas verkė ir jai skaudėjo pilvą) ir davė parodymus, kurie atitiko nuteistųjų duotus parodymus, tačiau teismui pagarsinus jos ankstesnius parodymus liudytoja pasiliko prie jų. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais, iš dalies nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojos A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei pareigūnų paaiškinimais. Teismas, siekdamas patikrinti pirminius nukentėjusiosios parodymus dėl įvykio aplinkybių ir jos išžaginimo fakto, pagrįstai vertino ir tiesiogiai įvykio nemačiusių liudytojų A. K., policijos pareigūnų M. S., S. S. parodymus apie tai, kokia buvo nukentėjusiosios būsena kai jie atvyko pas ją į namus. Pareigūnų parodymais patvirtinta, kad nukentėjusioji verkė, buvo emocinga ir susijaudinusi, sakė, kad ją išžagino jaunuoliai. Taigi, vertinant visus aptartus įrodymus bendrame įvykių kontekste neabejotinai pasitvirtina nukentėjusiosios išžaginimo faktas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su nuteistųjų veiksmų vertinimu kaip nusikalstamų, nes nukentėjusioji neva mylėjosi savo noru, prieš ją nebuvo naudojamas fizinis smurtas. Taip pat ginčijamas nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis, kad asmenys veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje.Pagal BK 149 straipsnį lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad ji nesutiko santykiauti su nuteistaisiais ir kiekvienam tiesiogiai ir aiškiai žodžiu tai pasakė. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiosios pasakymai parodo jos poziciją, jog ji nesutinka santykiauti. Nuteistieji būdami psichiškai sveiki ir suaugę asmenys turėjo suprasti nukentėjusiosios sakomų žodžių reikšmę ir prasmę, turėjo suvokti, kad lytinis aktas buvo prieš jos valią. Todėl nuteistųjų argumentai, jog nukentėjusioji nereiškė prieštaravimo, sutiko su jais santykiauti, vertinami kritiškai, nes jie prieštarauja byloje surinktiems jų kaltę patvirtinantiems įrodymams.Teismų praktikoje išžaginimas laikomas padarytu bendrininkų grupės, kai nusikaltime dalyvauja susitarė keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 2 dalį. Išžaginimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darydamas nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Taigi nustačius kelių asmenų bendrą tyčią išžaginti žmogų, išžaginimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad nukentėjusiajai išreiškus nenorą turėti lytinių santykių su nuteistaisiais, jie turėdami tyčią patenkinti lytinę aistrą atėmė iš nukentėjusiosios galimybę priešintis, taip palaužė A. G. valią ir su ja lytiškai santykiavo. Galimybės priešintis atėmimas tai veiksmai, kai žmogui atimama laisvė, jis uždaromas, surišamas, apsvaiginamas. Kaip minėta, tiek nuteistieji, tiek nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad Ž. B., E. S. ir A. B. paguldė ją ant žemės, laikė rankas ir kojas bei vienas po kito atliko žaginimo veiksmus, po to tą patį pakartojo prie automobilio ir tai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą galimybės priešintis atėmimą, kuriuo buvo palaužta nukentėjusiosios valia pasipriešinti užpuolikams. Nors A. G. stipriai nesipriešino, tačiau išreiškė nenorą mylėtis su nuteistaisiais žodžiu bei emocine būsena (verkdama), iš ko pastarieji turėjo suprasti, kad atlieka veiksmus prieš nukentėjusiosios valią. Nors rimtų sužalojimų A. G. nepatyrė, tačiau vien tai, jog ji naktį trijų vyrų buvo nuvežta į nežinomą vietą prie miško, toliau nuo kitų žmonių, gąsdinant, kad jos neparveš namo, taip pat gali būti laikoma kaip galimybės priešintis atėmimas. Taigi apylinkės teismas pagrįstai Ž. B., E. S. ir A. B. pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo.

Apeliaciniuose skunduose prašoma taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (pakeista 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d. ir galiojusi iki 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo priėmimo, įsigaliojusio 2017 m. spalio 7 d.) numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo atlikti 2016 m. birželio 15 d., tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje teismas gali spręsti klausimą dėl aptariamų baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo ir svarstyti apie bausmės tikslų pasiekimą be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ką nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė tinkamai. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį, į nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertino, kad Ž. B. anksčiau teistas keturis kartus, bausmė neatlikta, teistumai neišnykę, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu; E. S. anksčiau teistas, bausmė atlikta, teistumas neišnykęs; A. B. anksčiau teistas tris kartus, bausmė atlikta, teistumas neišnykęs ir pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslų galima pasiekti tik skiriant kaltinamiesiems realią laisvės atėmimo bausmę. Nusikalstamų veikų pakartotinumas, sunkios nusikalstamos veikos seksualinei žmogaus apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarymas, bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų nesilaikymas (Ž. B. atveju) buvo esminės aplinkybės, lėmusių teismo sprendimą netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo. Ž. B. ir E. S. apeliaciniame skunde nurodoma, kad įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016 ir kt.). Ž. B. praeityje jau buvo parodytas pasitikėjimas ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas, tačiau tai jam teigiamos įtakos nepadarė ir jis vėl nusikalto. Kadangi jis nusikalstamą veiką padarė laikotarpiu, kai paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, tai rodo didesnį nuteistojo pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti Ž. B. paskirtos bausmės vykdymą. E. S. taip pat negali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Teismas nėra įsitikinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes to neatspindi nei byloje esantys duomenys, nei skunde pateikiami argumentai. E. S. teigiamai necharakterizuoja jokie duomenys. Jis nedirba, nėra vedęs, jo socialiniams ryšiams nebus pakenkta, nes glaudūs socialiniai ryšiai su gyvenamąja aplinka jo nesieja. Sunkų nusikaltimą padariusiam E. S. nėra nustatyta jokių išskirtinių sąlygų, kurios pagrįstu bausmės vykdymo atidėjimą. Skunde nurodomi argumentai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas jaunas, neturi antivisuomeninių nuostatų ir po nuosprendžio priėmimo nepadarė naujų nusikalstamų veikų nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl bausmės tikslo įgyvendinimo neskiriant realaus bausmės atlikimo. Suėmime išbūtas laikas ir tuo atlikta bausmės dalis niekaip nepagrindžia įvykdytos bausmės paskirties, nes E. S. neigė padaręs nusikalstamą veiką, nesigailėjo, keitė savo parodymus. A. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, nes jis dirba ir sukūrė šeimą bei susilaukė vaiko. Nors tai teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau teismas nesutinka, kad A. B. gali būti taikomas BK 75 straipsnio nuostatos. Praeityje jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė ir taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Nors jo sąlygų jis nepažeidė, tačiau neišnykus teistumui padarė dar sunkesnę nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. daromos nusikalstamos veikos sunkėja, negalima teigti, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus bausmės vykdymą.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės

Apeliantai nesutinka, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Aplinkybę, kad nusikalstamą veiką asmenys padarė apsvaigę nuo alkoholio, patvirtina byloje esantys nukentėjusiosios, liudytojos, policijos pareigūnų, pačių nuteistųjų parodymai, asmens blaivumo testo duomenys. Nustatyta, kad asmenys visą vakarą vartojo alkoholinius gėrimus (stiprų alų). Alkoholį jie vartojo atvykę į nukentėjusiosios namus, kelionės automobiliu metu ir veikos padarymo metu. Patikrinus nuteistųjų girtumą praėjus maždaug 4 valandoms po veikos padarymo, jų organizme vis dar buvo alkoholio (Ž. B. nustatytas 0,94 prom. girtumas, E. S. nustatytas 0.12 prom. girtumas, A. B. 1.16 prom. nustatytas girtumas). Išgėrę toje vietoje, kur pradėjo vartoti alkoholį, nuteistieji sugalvojo nuvažiuoti pas moteris ir nuvyko pas nuteistąją, kur toliau gėrė. Gėrimo metu jų sugalvotas planas nuvykti pas moteris siekiant lytinių santykių ir vėlesni veiksmai rodo, kad jų girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Taigi pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems pagrįstai pripažino sunkinančią aplinkybę numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų Ž. B., E. S. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.