Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36847-2015-5 Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.4.11.; 3.5.1.16.; 3.5.1.20.1.; 3.3.2.4.

2016 m. vasario 1 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą dėl antstolio A. B. veiksmų, suinteresuotas asmuo – „If P&C Insurance AS“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas prašė pripažinti išieškojimą neteisėtu ir grąžinti išieškojimo metu nuskaitytas lėšas, įpareigoti anstolį išsiųsti raginimą, nes pareiškėjas nori skolą mokėti dalimis. Nurodė, jog 2015 m. spalio 6 d. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose gautas anstolio patvarkymas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos sąskaitoje. Pareiškėjas negavo patvarkymo, nors išieškojimas įvykdytas, lėšos nuskaičiuotos. Pareiškėjo niekas neinformavo apie teismo išduotą vykdomąjį raštą, jis nežinojo apie tokio dokumento išdavimą ir nei iš teismo, nei iš antstolio jokių dokumentų negavo. Teismas ir (ar) anstolis privalėjo informuoti jį apie vykdomojo rašto išdavimą ir išieškojimo pradėjimą, išsiųsti pareiškėjui raginimą. Pareiškėjas nuo 2012 m. atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, todėl anstolis turėjo jam išsiųsti raginimą į jo buvimo vietą. Viešas raginimo paskelbimas buvo negalimas, nes pareiškėjas tuo metu atliko bausmę ir jo faktinę buvimo vietą buvo galima sužinoti. Antstolis negalėjo taikyti CPK 660 straipsnio, nes pareiškėjo buvimo vieta buvo žinoma, t.y. jis atliko bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Pareiškėjas nevengė mokėti skolos, tiesiog nežinojo, kam ir kaip reikia sumokėti, nes nebuvo informuotas. Pareiškėjas, būdamas pataisos namuose, negalėjo susipažinti su viešai paskelbtu raginimu, nes nėra tam galimybių. Su patvarkymu vykdyti išieškojimą pareiškėjas susipažino tik pataisos namų administracijai leidus.

Antstolis A. B. su skundu nesutiko. Nurodė, jog 2012 m. lapkričio 8 d. pradėjus vykdyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 1-726-497/12, skolininkas nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos, taip pat vykdomajame rašte buvo nurodyta, jog skolininkas yra be nuolatinės gyvenamosios vietos, apskaitytas (duomenys neskelbtini) mieste. Todėl raginimas buvo paskelbtas viešai. Atsižvelgiant į CPK nuostatas, raginimas buvo įteiktas tinkamai. Vykdomasis raštas buvo išduotas baudžiamojoje byloje, kuri buvo išnagrinėta teisme 2012 m. rugsėjo 14 d. ir kurioje civilinį ieškinį buvo pareiškęs išieškotojas žalai atlyginti, todėl skolininko teiginys, jog jam nebuvo žinomi šie reikalavimai, yra nepagrįstas. Skolininko buvimas įkalinimo įstaigoje jo neatleidžia nuo pareigos mokėti skolas. Skolininko atžvilgiu vykdomos 42 vykdomosios bylos pas antstolius, nei vienoje iš jų skola neišieškota. Tai charakterizuoja pareiškėją kaip neatsakingą savo pareigų nevykdantį skolininką, todėl argumentai, jog skolininkas norėtų dengti įsiskolinimą dalimis ar būtų padengęs pagal raginimą, neatitinka tikrovės. 2015 m. rugsėjo 29 d. užsiklausus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro, paaiškėjo, kad pareiškėjas atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, todėl 2015 m. rugsėjo 29 d. antstolis priėmė patvarkymą vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje ir 2015 m. spalio 15 d. buvo visiškai padengtas reikalavimas (638,34 €) iš skolininko sąskaitoje esančioje (duomenys neskelbtini) pataisos namuose turimų lėšų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo G. B. skundo dėl antstolio A. B. veiksmų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas (skolininkas) yra be nuolatinės gyvenamosios vietos. Antstolis, vaudovaudamasis vykdomojo rašto informacija, raginimo sumokėti skolą pareiškėjui nesiuntė. Pareišėkėjas deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) savivaldybė. Taigi, anstolis, vadovaudamasis vykdomojo rašto informacija bei tuo, kad nėra nurodyta konkrečios deklaruotos gyvenamosios vietos, raginimą sumokėti skolą paskelbė viešai, kas vadovaujantis CPK 660 straipsniu laikytina tinkamu procesinio dokumento įteikimu. Vykdomajame rašte yra nurodyta, kad pareiškėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Be to, 2012 m., kai išduotas vykdomasis raštas, anstoliai neturėjo galimybės patikrinti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro ir taip sužinoti, ar skolininkas atlieka bausmę ar yra suimtas. Todėl anstolis neturėjo pareigos teikti kiekvienai Lietuvos Respublikoje esančiai įkalinimo įstaigai užklausimų dėl asmens buvimo vietos, ypač kai nėra tiksliai žinoma ar asmuo yra suimtas. Atsiradus galimybei patikrinti ar pareiškėjas atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, t.y. antstoliams suteikus specialia programa prieigą prie Registro, tai ir buvo padaryta. Atsižvelgiant į antstolio galimybes, ekonomiškumo ir protingumo principus, antstolio sprendimas paskelbti raginimą sumokėti skolą viešai yra pagrįstas. Anstolis, sužinojęs kur šiuo metu yra pareiškėjas, ėmėsi veiksmų ir esant galimybei iškart nuskaitė skolą ir vykdymo išlaidas iš skolininko sąskaitos, esančios pataisos namuose. Antstolis neturėjo pareigos siųsti raginimo pareiškėjui. Be to, manytina, kad pareiškėjui žinant apie išieškojimą, jis galėjo nusiimti turimas lėšas iš sąskaitos ir taip sutrukdyti atlikti išieškojimo veiksmus.

Teismo nuomone, dar vykstant baudžiamosios bylos nagrinėjimui ar jau priėmus nuosprendį, pareiškėjas galėjo susižinoti informaciją, reikalingą skolai sumokėti. Be to, logiška, kad pareiškėjui ilgą laiko tarpą nemokant skolos, bus pradėtas išieškojimas ir pareiškėjas turėjo tą numatyti. Pareiškėjas turėjo pareigą domėtis kaip atlyginti žalą, tačiau to nedarė. Antstolis veikė teisingai, nuskaičiuodamas skolą nuo pareiškėjo banko sąskaitos ir taip iškart įvykdydamas teismo sprendimą. Savo veiksmais jis apgynė išieškotojo interesus ir veikdamas operatyviai baigė vykdomosios bylos veiksmus. Tenkindamas pareiškėjo prašymą mokėti skolą dalimis, antstolis pažeistų išieškotojo inetresus, be to, išieškojimas užtruktų ir atsirastų galimybė, kad nesant lėšų jis nebūtų įvykdytas. Teismas sutiko su antstolio argumentu, kad esant 42 vykdomosioms byloms dėl išieškojimo iš skolininko, galima abejoti jo sąžininigumu ir geranoriškumu. Todėl vienkartinis skolos ir vykdymo išlaidų nuskaitymas yra efektyviausia priemonė, kurią ir pasirinko antstolis.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas G. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartį ir pareiškėjo skundą tenkinti, pripažinti, jog antstolis netinkamai atliko skolininko paiešką, pripažinti, jog raginimas pareiškėjui nebuvo įteiktas, grąžinti pareiškėjui neteisėtai nuskaičiuotas lėšas ir įpareigoti antstolį tinkamai įteikti raginimą, išaiškinti, ar lėšos, gautos už neturtinės žalos atlyginimą, yra pagal įstatymą prilyginamos darbo užmokesčiui. Nurodo, jog nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. spalio 13 d. skolininkas atliko bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, todėl negalėjo susipažinti su internetiniame tinklapyje paskelbtu raginimu. Naudotis internetu pataisos namuose yra uždrausta. Antstolis galėjo ir privalėjo surasti duomenis, jog pareiškėjas atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje. Civilinėje byloje Nr. 2-35308-994/2015 teismas nurodė, jog duomenys apie asmens atliekamą laisvės atėmimo bausmę nėra nevieši ar neprieinami antstoliui. Priešingai, antstolis turi prieigą prie Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro duomenų. Todėl pripažintina, kad raginimas pareiškėjui nebuvo įteiktas tinkamai. Teismas nutartyje nepasisakė dėl lėšų kilmės ir galimo išieškojimo dalies. Pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 6 d. atlieka bausmę ir negauna jokių pajamų. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjui buvo priteista 819,00 € neturtinės žalos atlyginimo. Būtent į šią sumą antstolis ir nukreipė išieškojimą. Pagal įstatymą neturtinės žalos atlyginimas yra prilyginamas pajamoms arba darbo užmokesčiui. Tačiau iš darbo užmokesčio ar jam prilygintų pajamų antstolis negali išskaičiuoti daugiau nei 20 procentų nuo sumos, neviršijančios 1 MMA.

Antstolis ir suinteresuotasis asmuo atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimu bei su CPK nustatytų reikalavimų raginimui ir lėšoms, į kurias galima nukreipti išieškojimą, taikymu, tinkamai aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad antstoliui 2012 m. lapkričio 8 d. buvo pateiktas vykdyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 1-726-497/2012 dėl 1.647,00 Lt (477,00 €) žalos išieškojimo iš G. B. išieškotojui „If P&C Insurance AS“. Vykdomajame rašte buvo nurodyta, jog skolininkas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Antstolis 2012 m. lapkričio 8 d. priėmė vykdomąjį raštą vykdyti, apskaičiavo 117,41 Lt vykdymo išlaidų ir parengė raginimą įvykdyti sprendimą, kurį paskelbė interneto tinklapyje www.antstoliai.lt. Vykdydamas išieškojimą, antstolis 2015 m. rugsėjo 29 d. gavo informaciją iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro, jog skolininkas atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Antstolis 2015 m. rugsėjo 29 d. patvarkymu areštavo skolininko sąskaitoje esančią 638,34 € (477,00 € skolos ir 161,34 € vykdymo išlaidų) sumą ir pateikė (duomenys neskelbtini) pataisos namams patvarkymą dėl nurodytų lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą.

Pagal CPK 660 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai nežinoma skolininko buvimo vieta, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimą įvykdyti sprendimą negalima, raginimas įvykdyti sprendimą skelbiamas specialiame interneto tinklapyje Sprendimų vykdymo instrukcijos nustatyta tvarka. Antstolis 2012 m. lapkričio 8 d. neturėjo duomenų apie skolininko gyvenamąją vietą, todėl pagrįstai raginimą įteikė, paskelbdamas jį specialiame interneto tinklapyje. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad 2012 m., kai buvo išduotas vykdomasis raštas, anstoliai neturėjo galimybės patikrinti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro ir taip sužinoti ar skolininkas atlieka bausmę ar yra suimtas. Todėl antstolis vykdymo veiksmų atlikimo pradžioje galėjo pasinaudoti tik CPK 660 straipsnyje nustatyta raginimo įteikimo tvarka. Antstoliams suteikus prieigą prie minėto registro, nagrinėjamoje byloje antstolis nustatė skolininko buvimo vietą ir informavo jį apie atliktus išieškojimo veiksmus.

Pareiškėjo cituojamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-35308-994/2015 buvo vertinama, ar skolininkas tinkamai vykdė savo pareigą pagal CPK 644 straipsnio 2 dalį pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog antstolis galėjo ir turėjo anksčiau surinkti duomenis, kad pareiškėjas yra laikomas laisvės atėmimo vietoje, ir nukreipti išieškojimus pagal nutarimus į jam priklausančias lėšas, pripažino, jog skolininkas savo pareigų nepažeidė. Taigi, minėtoje byloje nebuvo vertinama, ar raginimas pareiškėjui buvo įteiktas tinkamai, o į antstolio galimybę naudotis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registro duomenimis buvo atsižvelgta, analizuojant, ar nėra praleisti išieškojimo vykdymo senaties terminai. Todėl skolininko nurodytoje byloje padarytos išvados nėra susiję su nagrinėjamos bylos situacija. Konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog raginimas skolininkui buvo įteiktas netinkamai.

Iš dalies sutiktina su pareiškėju, jog pirmos instancijos teismas neanalizavo lėšų iš skolininko sąskaitos išieškojimo pagrįstumo. CPK 736 straipsnis nustato išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jo pajamų dydį. Pagal CPK 737 straipsnio 4 punktą išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės taip pat taikomos ir išieškant iš skolininkui priklausančių sumų, gaunamų atlyginti žalai, padarytai suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9137-821/2015 pareiškėjui buvo priteista 819 € neturtinės žalos atlyginimo už tai, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, žala pareiškėjui buvo atlyginta ne už suluošinimą ar kitokį sveikatos sužalojimą, bet už higienos normų neatitinkančias ir todėl žmogaus orumą žeminančias sulaikytų asmenų laikymo sąlygas. Todėl išieškojimui iš 819 € pareiškėjo lėšų netaikomi CPK 736 straipsnyje nustatyti apribojimai. Pripažintina, kad antstolis pagrįstai priėmė patvarkymą pervesti į jo depozitinę sąskaitą 638,34 € sumą iš pareiškėjui išmokėtų 819 € žalos atlyginimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.