- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-05
- Bylos Nr.
- AN2-209-574/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00469-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Jurgita Mačionytė (pirm.)
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiosios R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria patenkintas R. Ž. skundas –panaikintas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2022 m. kovo 4 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-4633-2022 ir administracinio nusižengimo teisena R. Ž. atžvilgiu nutraukta, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. Ž. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2022 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-4633-2022 (toliau – ir skundžiamas nutarimas) pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalyje. Jai paskirta 150 EUR bauda. R. Ž. nubausta už tai, kad ji, 2021 m. spalio 2 d., apie 19.25 val., (duomenys neskelbtini), prižiūrėdama V. B. priklausančius du vokiečių bokserio veislės šunis, neužtikrino, kad gyvūnai neištrūktų iš aptvertos teritorijos, dėl ko buvo užpultas ir sužalotas su pavadėliu vedamas R. P. priklausantis labradorų retriverių veislės šuo ir tuo padaryta turtinė žala (gydymo išlaidos 305,20 EUR), kuri nebuvo atlyginta. Tokiais veiksmais R. Ž. pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių tvirtinimo“ 5.4 punkto reikalavimus.
2. Nesutikdama su minėtu nutarimu, R. Ž. jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2022 m. gegužės 16 d. nutarimu Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2022 m. kovo 4 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-4633-2022 panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną R. Ž. atžvilgiu nutraukė.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2022 m. kovo 4 d. nutarimą.
3.1 Skunde nurodoma, jog su tokiu Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu nesutinka. Byloje yra pakankamai medžiagos, kuri rodo, kad R. Ž. nesiėmė ne tik visų įmanomų priemonių, bet išvis nesiėmė jokių priemonių, kad jos prižiūrimi šunys neišbėgtų iš kiemo ir neįvyktų nelaimė.
3.2 R. Ž. savo paaiškinime ir bylos metu pati teigia, kad per 3 dienas, kol prižiūrėjo šunis, nei karto net nebuvo nuėjusi prie vartų, pro kuriuos išbėgo šunys, todėl nežino kokia buvo jų būklė prieš įvykį. Įvykio metu ji buvo namo viduje, šunys buvo palikti kieme vieni. Tai paneigia teismo vertinimą, kad R. Ž. buvo atidi ir rūpestinga, ėmėsi visų įmanomų būtinų priemonių.
3.3 Tai, jog R. Ž. per tris dienas net nebuvo nuėjusi prie vartų, kurie yra tik keliolika metrų nuo namo, nematė ir nežino, ar jie buvo užrakinti, arba kaip buvo užrakinti, taip pat paliko šunis lakstyti kieme vienus be priežiūros, tik parodo, kad R. Ž., prižiūrėdama šunis, išvis nesiėmė jokių priemonių, kad šunys nepabėgtų, elgėsi neatsakingai ir lengvabūdiškai tikėjosi, kad šunys negali pabėgti iš kiemo.
3.4 Remiantis teismo argumentais, būtų galima teigti, kad jei bevedžiojant šunį, asmuo jo nenulaikė ir šuo apkandžiojo kitus asmenis, tai asmuo, kuris vedžiojo šunį, yra nekaltas, nes tą šunį jis tik laikinai prižiūrėjo ir nenumatė, kad šuo gali stipriai truktelti ir jis jo neišlaikys. Arba jei vairuotojas, vairuodamas ne savo automobilį, sukėlė autoįvykį, nes nesuveikė kuri nors apsaugos ar saugumo sistema, yra nekaltas, nes automobilis buvo ne jo ir jis negalėjo numatyti, kad nesuveiks saugumo sistema.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius prašo tenkinti nukentėjusiosios skundą ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarimą ir palikti galioti ne teismo tvarka priimtą Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus nutarimą Nr. 10-ANR_N-4633-2022.
4.1 Nurodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A27(1)-2876 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ (Suvestinė 2018-01-17 - 2019-12-09 redakcija) (toliau – Taisyklės) 8.9 ir 8.10 punktai nustato, kad gyvūnų laikytojas (ne savininkas), be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų pareigų, turi <...> garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų; užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas, patalpas.
4.2 Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2016-07-05) 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas įpareigoja gyvūnų laikytojus (ne savininkus) užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.
4.3 Nagrinėjamu atveju, nekilo ginčo, kad vokiečių bokserių veislės šunys sužalojo nukentėjusios R. P. labradorų veislės šunį. Aplinkybė, kad labradoras buvo sužalotas kieme, yra visiškai įrodyta. Mano, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas neteisingai įvertino R. Ž. veiksmus. R. Ž. kaip šunų laikytoja privalėjo užtikrinti, kad vokiečių bokseriai neišbėgtu iš kiemo, neįsitikinus, kad tai saugu, nepalikti jų be priežiūros.
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą asmuo, kurio atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta R. Ž. prašo apeliacinį skundą atmesti.
5.1 Atsiliepime nurodoma, jog kaip matyti iš teismo nustatytų aplinkybių, privati teritorija, kurioje įvyko incidentas, buvo aptverta fizine ir elektronine tvora, kiemo vartai buvo uždaryti ir aklinai uždengti nepermatoma danga, kad šunys nematytų gatve einančių kitų šunų, V. B. prieš išvykdamas ir perduodamas namus man patikrino teritoriją ir vartus, R. B. paaiškino, kaip veikia elektroninės apykaklės, ir kad jokiu būdu negalima jų nuimti ir t.t., todėl Teismas pagrįstai nustatė, jog B. namuose būdama tik svečias, aš neturėjau pareigos eiti tikrinti uždarytų vartų ar abejoti, jog šunys gali kelti grėsmę. Taip pat dėl visų aukščiau išdėstytų aplinkybių nebuvo pagrindo abejoti, kad aš kelioms minutėms negaliu palikti šunų privačioje, fizine ir elektronine tvora aptvertoje teritorijoje.
5.2 Skundžiamame nutarime yra aiškiai nurodyta, kuriais įrodymais teismas vadovaujasi spręsdamas dėl jos, kaltės, pateikti tokio vertinimo motyvai. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu juos savaip interpretuodama, teismo nutarime padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia.
5.3 Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kaltės klausimą, buvo aktyvus (papildomai pakvietė ir apklausė liudytojus, t.t.). Teismas rėmėsi tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, kuriuos skundžiamame nutarime išsamiai aprašė, išanalizavo ir įvertino. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad vieni iš įrodymų šioje byloje buvo jos ir šunų savininkų parodymai, kuriuose, jokių prieštaravimai dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių nėra nustatyta, šiuos įrodymus patvirtina ir kiti įrodymai. Iš byloje esančių aplinkybių akivaizdu, kad pagrindo netikėti mano ir B. parodymais, sprendžiant mano kaltės klausimą, nėra.
5.4 Net ir tuo atveju, jeigu teismo vertimu ji būtų turėjusi pareigą eiti nuolat tikrinti vartus, kurie privačioje teritorijoje buvo gerai matomi tiek pro namo langus, tiek būnant kieme, buvo uždaryti, jai atsakomybė nebūtų galėjusi kilti Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, remiantis kuriuo visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
5.5 Nors apeliantė ir nurodė, jog B. šunys neva išbėgo iš privačios teritorijos, tačiau faktas, jog šunys buvo atskirti privataus kiemo teritorijoje ir apeliantės bei jos sūnaus nurodomų aplinkybių, kaip jų šuo atsidūrė privačioje teritorijoje, neatitikimas/prieštaringumas, suponavo, kad byloje esminis ginčas buvo kilęs ir dėl to, ar apeliantės ir jos sūnaus nurodomos jų šuns patekimo į privatų kiemą aplinkybės yra patikimos, o jų įrodomoji vertė aiški ir nedviprasmiška. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, apeliantė nurodo, kad ji pati įtempė tris besipešančius ir apie 90 kg sveriančius šunis į kiemo vidų (nors šios versijos nepatvirtina apeliantės šuns sužalojimų pobūdis, abejonių kelia ir tai, ar žmogus galėtų patempti tris šunis, sveriančius kartu sudėjus daugiau už save patį). Apeliantės sūnus nurodė, kad būtent B. šunys lyg susitarę 3-5 metrus pešimosi metu tempė jų šunį į privataus kiemo vidų (akivaizdu, kad esant tokiai įvykių eigai, labradoro sužalojimų pobūdis būtų plėštinės žaizdos, pagrįstų abejonių kelia ir tai, ar du šunys peštynių metu viena kryptimi atbuline eiga, galėtų atlikti patį kito šuns įsitempimo į privačią teritoriją veiksmą). Byloje yra kitų apeliantės ir jos sūnaus nurodomų neatitikimų bylos medžiagai (apeliantė nurodė, jog įvykus incidentui, ji nieko nedarė, tik stovėjo ir šaukė šunis vardais, nesakė adreso, nors byloje esanti medžiaga patvirtina, kad su apeliante iškart po įvykio susisiekė B., kas patvirtina, kad apeliantės ir jos sūnaus parodymai vertintini kritiškai). Taigi esant tokioms aplinkybėms, net ir tuo atveju, jeigu teismo vertimu, ji būtų turėjusi pareigą eiti nuolat tikrinti vartus, kurie privačioje teritorijoje buvo gerai matomi tiek pro namo langus, tiek būnant kieme, nebūtų pagrindo konstatuoti, kad yra ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo sudėtis dėl byloje esančių prieštaravimų/neaiškumų.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu R. Ž. kaltės vertinimu ir prašo pastarąją patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį.
7. Nagrinėjamu atveju, išnagrinėjus bylą apylinkės teisme, nustatyti ANK 346 straipsnio 4 dalies objektyvieji požymiai, t. y., tai, kad 2021 m. spalio 2 d., apie 19.25 val., (duomenys neskelbtini), V. B. priklausantys du vokiečių bokserio veislės šunys, nagrinėjamo įvykio metu prižiūrėti R. Ž., ištrūko iš aptvertos namo teritorijos, dėl ko buvo užpultas ir sužalotas su pavadėliu vedamas R. P. priklausantis labradorų retriverių veislės šuo ir tuo padaryta turtinė žala (gydymo išlaidos 305,20 Eur). Taigi, byloje nustatyta, jog V. B. priklausantys šunys ištrūkę pro pravirus gyvenamojo namo kiemo vartus, apkandžiojo R. P. priklausantį šunį. Vis tik, vien objektyviųjų administracinį nusižengimą apibūdinančių požymių nustatymas nėra pakankamas, todėl kaip, teisingai nurodoma skundžiamame nutarime, būtina nustatyti, ar R. Ž., įvykio dieną prižiūrėdama šunis, buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, galėjo numatyti, kad jos prižiūrimi šunys gali ištrūkti iš aptvertos kiemo teritorijos ir užkirsti tam kelią.
8. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, bei skundžiamą nutarimą sutinka, jog byloje esančių aplinkybių viseto nepakanka subjektyviąją administracinio nusižengimo pusę sudarančioms aplinkybėms nustatyti.
9. Įvykis vertintinas kaip teisinis kazusas, esant pažeidimo objektyviems požymiams, bet nesant subjektyviosios pusės požymio – kaltės. ANK nenumato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir ANK numatytus padarinius sukėlusiam be kaltės (ANK 7 straipsnis). Kazusas (lot. casus) – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo). Jei asmuo, darydamas veiką, nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, nenumatė padarinių ir neturėjo arba negalėjo jų numatyti, toks psichinis santykis neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos ir vadinamas kazusu. Taigi administracinė atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės ir ANK negali būti taikomas. Neatsargi kaltė nuo kazuso skiriasi tik pagal valinį kaltės momentą, todėl turi būti motyvuotai ir argumentuotai nustatomas asmens turėjimas ir galėjimas suprasti veikos rizikingumą (pavojingumą) ir numatyti galimus padarinius. Kazuso atveju, asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla.
10. Apeliantė nurodo, jog R. Ž. aplaidumą bei kaltę patvirtina tai, jog ji prižiūrėdama šunis, bei palikdama juos vienus kieme nepatikrino vartų (ar jie tinkamai užrakinti), nesiėmė jokių priemonių, jog šunys nepabėgtų. Vis tik, aukštesnės instancijos teismas su apeliantės pateikiamu aplinkybių vertinimu nesutinka.
11. Nagrinėjamu atveju, skundžiamu nutarimu nustatyta, jog R. Ž. žinojo (ją apie tai buvo informavęs šunų savininkas), jog kiemas yra apjuostas elektrine tvora, dėl kurios, šunys priėję prie tvoros arčiau nei 1 metro atstumu, į specialius antkaklius gauna elektros impulsą, elektroninės tvoros veikimo principas jai buvo žinomas, pati nurodė, jog yra mačiusi kaip šunys sustoja prie tvoros ir nesiartina arčiau nei 1 metro atstumu. Taip pat teismo nustatyta, jog įvykio metu šunys antkaklius segėjo. Nustatyta ir tai, jog prieš išvykdamas ir perduodamas namus R. Ž., V. B. teigė patikrinęs teritoriją ir vartus, todėl R. Ž. neturėjo pagrindo abejoti, jog vartai tvirtai užrakinti ir kiemo teritorija yra saugi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog R. Ž. šunis prižiūrėjo ne pirmą dieną, iš bylos duomenų galima suprasti, jog ir ankstesnėmis dienomis šunys buvo paleidžiami kieme vieni ir panašių įvykių nebuvo, todėl pastaroji neturėjo pagrindo įtarti, jog vartai būtų uždaryti netinkamai, be to, kaip nurodė, vartus aiškiai matė tiek būdama kieme, tiek ir pro virtuvės langą, vartai buvo uždaryti.
12. Taigi atsižvelgiant į tai, jog R. Ž. žinojo apie teritorijoje veikiančią elektrinę tvorą ir jos veikimo principą, nebuvo perspėta šunų šeimininko apie galimus sistemos veikimo trikdžius, taip pat nežinodama vartų atsidarymo ypatumų, bei neturėdama pareigos užtikrinti vartų užrakto saugumą, būdama patikinta dėl teritorijos uždarumo ir saugumo, bei ne pirmą dieną paleisdama šunis namų teritorijoje, neturėjo pagrindo įtarti, jog kiemo vartai nebuvo uždaryti tinkamai, o prižiūrimi šunys gali ištrūkti iš kiemo, todėl nesuvokė ir neturėjo pagrindo įtarti daromos veikos pavojingumo ir nenumatė padarinių kilimo galimybės. Be kita ko, R. Ž. ėmėsi visų įmanomų būtinų priemonių, kurių šioje konkrečioje situacijoje iš jos buvo galima reikalauti, t. y., išgirdusi R. P. šauksmą stengėsi atskirti šunis, iš karto paprašė nukentėjusiosios numerio, domėjosi apkandžioto šuns būkle, apie įvykį pranešė šunų šeimininkams.
13. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog administracinio nusižengimo teisena dėl ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo R. Ž. atžvilgiu, nenustačius subjektyviųjų nusižengimo požymių, nutraukta pagrįstai.
14. Vis tik, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog, nagrinėjamu atveju, būtent šunų savininkas V. B. turėjo pareigą užtikrinti, jog šunis palieka teritorijoje, į kurią negalėtų patekti pašaliniai asmenys, o šunys patys iš jos negalėtų ištrūkti, todėl, palikdamas šunis prižiūrėti R. Ž., turėjo ir galėjo patikrinti elektrinės tvoros sistemą, bei vartų užraktą, pvz. šaligatvio plyteles kaip vartų stabdį V. B. ir R. B. nurodė padėję jau po įvykio, taigi prieš palikdamas du šunis kito (svetimo šunims) asmens priežiūrai, V. B. galėjo neatlikti visų veiksmų šunų bei aplinkinių saugumui užtikrinti, todėl ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai gali būti V. B. veiksmuose.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiosios R. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.