Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-73-840/2012 pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovui Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centrui dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindų. Teismas nesvarstė kitos ieškovo atleidimo priežasties - ieškovo elgesio darbe, kuri buvo pagrįsta rašytinais įrodymais (t. 1, b. 1. 42-48, 50-53, 54) bei liudytojų paaiškinimais, kadangi, teismo vertinimu, ieškovas apie šią darbo sutarties nutraukimo priežastį atsakovo nebuvo įspėtas. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantas nesutinka. Ginčo atveju darbdavys įrodė reikiamas aplinkybes: ieškovas ne vieną kartą tiek žodžiu, tiek raštu buvo įspėtas apie tai, kad jo kvalifikacija ir elgesys yra netinkami, rašytiniai įspėjimai apie atleidimą ieškovui buvo teikiami juose nurodant konkrečias atleidimo priežastis – 2009 m. gruodžio 18 d., 2011 m. rugsėjo 1 d., 2011 m. spalio 13 d. raštai. Apelianto nuomone, ieškovas buvo tinkamai informuotas apie visas jo atleidimo priežastis, o įspėjimo apie atleidimą turinys yra pakankamai informatyvus, darbuotojo teisė žinoti priežastis, dėl ko jis yra atleidžiamas, nebuvo pažeista, su visais raštais, įsakymais ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas, todėl esant tokiems duomenims, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovo pateiktas ieškovui įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, dėl to atitinkamai turėjo analizuoti ir kitą ieškovo atleidimo iš darbo priežastį - netinkamą j o elgesį. Teismui nesvarsčius klausimo dėl ieškovo elgesio, taip pat netinkamai vertinus įrodymus dėl ieškovo kvalifikacijos, buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas, nors byloje surinkta įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovas tiek dėl netinkamos kvalifikacijos, tiek dėl netinkamo elgesio negalėjo toliau eiti trenerio pareigų.

Dėl darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Pagal viešos juridinių asmenų paieškos duomenis, Kaišiadorių kūno kultūros sporto centro profesinė sąjunga nėra įregistruota viešame juridinių asmenų registre. Taigi laikytina, kad profesinė sąjunga įkurta neteisėtai ir tai buvo svarstoma teisme. Apie tai liudijo visi kviesti liudytojai. Teismas turėjo ex officio įvertinti profesinės sąjungos įsteigimo aplinkybes ir apie tai pasisakyti sprendime, tačiau to nepadarė. Profesinių sąjungų įstatymo nustatyta tvarka neįregistruota profesinė sąjunga neįgyja juridinio asmens statuso, todėl ji neturi ir juridinio asmens teisnumo, todėl negali veikti kaip įmonės profesinės sąjungos organizacija, ginanti ir atstovaujanti darbuotojų interesams, todėl laikytina, kad įmonėje veikiančios profesinės sąjungos, galinčios duoti (arba neduoti) sutikimą dėl darbuotojų atleidimo iš darbo, nėra. Nors atsakovas buvo informuotas apie neva įsteigtą profesinę sąjungą, patikrinęs duomenis viešame juridinių asmenų registro centre, ir nustatęs, kad tokia profesinė sąjunga nėra registruota, atsakovas laikė, kad ji įsteigta neteisėtai - pažeidžiant įstatymų reikalavimus, todėl nesikreipė į ją dėl išankstinio sutikimo atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

Dėl grąžinimo į ankstesnį darbą ir dėl vidutinio darbo užmokesčio bei metinių palūkanų priteisimo. Teismas nepagrįstai nenustatė priežasčių, dėl kurių ieškovas S. J. negalėtų būti grąžinamas į ankstesnį darbą (DK 134 straipsnio 4 dalis), nors tokie duomenys buvo pateikti. Sporto centro darbuotojai yra išreiškę nepasitenkinimą ieškovo elgesiu, darbu, nelojalumu darbovietei, darbo įrangos, inventoriaus naudojimu ne darbo reikmėms, todėl ieškovo grąžinimas į darbą nėra tinkamas teismo sprendimas. Teismas, grąžindamas ieškovą į iki tol buvusias trenerio pareigas ir nurodydamas, kad ieškovas sutaria su kolektyvu, auklėtiniais, vienpusiškai vertino tik ieškovo paaiškinimus, ignoravo atsakovo pateiktus įrodymus, kad ieškovo elgesys yra nesuderinamas su pedagogo pareigomis ir morale. Be to, kaip minėta, ieškovo kvalifikacija nėra pakankama trenerio pareigoms užimti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2005-06-06 ieškovas S. J. su atsakovu Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centru sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 92, pagal kurią jis buvo priimtas į futbolo trenerio pareigas (b. l. 9-10, t. 1). Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro direktorius 2011-09-01 raštu Nr. SD 1.10-58 įspėjo ieškovą S. J., kad jis bus atleistas iš užimamų pareigų nuo 2011 m. lapkričio 1 d. pagal DK 129 straipsnį, nes nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. prarado teisę dirbti treneriu (b. l. 76, t. 1). Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro direktoriaus 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymu S. J. nuo 2011-11-05 atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (b. l. 77, t. 1).

DK 129 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad darbdavys neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju gali nutraukti tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnio nustatyta tvarka, ir jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, o 2 dalyje nurodyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe.

Nagrinėjamu atveju atsakovas pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise inicijuoti darbo sutarties nutraukimą su ieškovu. Įspėjimas ieškovui S. J. buvo įteiktas DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytu ne mažesniu kaip dviejų mėnesių iki darbo sutarties nutraukimo terminu, ieškovas pasirašytinai susipažino su šiuo įspėjimu, ginčo, jog atsakovas tinkamai, laikydamasis DK 130 straipsnio reikalavimų, įgyvendino savo iniciatyvą atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį, nagrinėjamos bylos atveju nėra.

DK 130 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta: 1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 2) atleidimo iš darbo data; 3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį. Ją vertinant, taip pat atsižvelgtina į kitas darbuotojui žinomas aplinkybes, sąlygojančias tą priežastį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005). Atsakovo įteiktame įspėjime nurodyta, kad ieškovas bus atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį, motyvuojant tuo, jog neįgijęs reikiamos kvalifikacijos darbuotojas t.y. ieškovas S. J., prarado teisę dirbti treneriu. Kiti kokie nors ypatingi atvejai įspėjime nebuvo numatyti, atleidimo iš darbo priežastys įsakyme apie darbo sutarties nutraukimą taip pat nebuvo detalizuotos. Atleidimo iš darbo priežasčių ir įspėjimo formuluotė, jog ieškovas neturi kvalifikacijos dirbti trenerio darbą ir dėl šios priežasties nutraukiama darbo sutartis, leido ieškovui suprasti, jog numatomo atleidimo iš darbo priežastis – kvalifikacijos neturėjimas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti byloje pateiktus įrodymus apie netinkamą ieškovo elgesį darbe ir juos vertinti kaip savarankišką atleidimo iš darbo pagrindą.

Sprendžiant ieškovo atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtumo klausimą turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu atveju, kai darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 4.1 punkte išaiškino, kad Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 129 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Svarbia priežastimi nutraukti neterminuotą darbo sutartį dėl aplinkybių, susijusių su darbuotojo kvalifikacija, gali būti pripažinta darbuotojo nepakankama kvalifikacija, jo neturėjimas reikiamos kvalifikacijos ir pan. Faktas, kad darbuotojas neturi tam tikro diplomo, pažymėjimo ir pan., pats savaime nėra pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejus, kada norminiai teisės aktai įsakmiai nustato, jog tam tikrą darbą dirbti (eiti pareigas) gali tik atitinkamą diplomą, pažymėjimą turintis asmuo. Kitais atvejais aplinkybė, jog darbuotojas neturi atitinkamo išsimokslinimo (diplomo, pažymėjimo ir pan.), gali būti tik vienas iš įrodymų, kad dėl kvalifikacijos trūkumo toks darbuotojas netinkamas pavestam darbui. Sąvoka ,,profesiniai gebėjimai" tam tikra prasme apibūdina sąvoką ,,kvalifikacija". Darbuotojas gali turėti reikiamą kvalifikaciją (formalia prasme - išsilavinimą ir jį patvirtinančius diplomą, pažymėjimą ar pan.), tačiau dėl kitų aplinkybių, susijusių su profesiniais gebėjimais, gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą.

Byloje nustatyta, kad atsakovas šalių darbo sutartį nutraukė spręsdamas, kad ieškovas per darbdavio nustatytą terminą neįgijo atitinkamos kvalifikacijos, suteikiančios jam teisę toliau vykdyti darbo funkcijas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės Tarybos 2006-05-25 sprendimu Nr. V17-1362 buvo patvirtinti Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro nuostatai, pagal kuriuos Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centras yra Kaišiadorių rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga, įstaigos grupė – neformaliojo švietimo mokykla, įstaigos tipas – neformaliojo vaikų švietimo mokykla. Įvertinęs atsakovo pagrindines veiklos sritis, centro tikslus, funkcijas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo S. J. atveju taikytinos Kūno kultūros ir sporto įstatymo 16-18 straipsnių nuostatos, skirtos kūno kultūrai ir sportui švietimo įstaigose. Kūno kultūros ir sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog kvalifikacinius reikalavimus mokytojams dirbti šio įstatymo 16 ir 17 straipsniuose nurodytose švietimo įstaigose nustato Švietimo įstatymas. Švietimo įstatymo 48 straipsnyje yra nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, kurie turi teisę dirbti mokytojais, t.y. pagal šio įstatymo nuostatas bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas teisę dirbti mokytoju turi pedagogas (48 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Švietimo ir mokslo ministro 2005-03-29 įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtintas Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašas. Pagal šio aprašo 11.1 punktą dirbti mokytoju pagal neformaliojo vaikų švietimo programą gali asmuo, įgijęs aukštąjį, aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 m.) išsilavinimą ir turintis pedagogo kvalifikaciją. Aprašo 3 punktas reglamentuoja koks asmuo laikomas pedagogo kvalifikaciją turinčiu asmeniu. Pagal šio punkto nuostatas pedagogo kvalifikacija turinčiu asmeniu laikomas asmuo, įgijęs aukštąjį, aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 m.) išsilavinimą ir turintis diplomą, kuriame įrašyta, kad yra įgijęs atitinkamo dalyko mokytojo, auklėtojo ar dėstytojo kvalifikaciją. Ginčas, kad ieškovas S. J. 2005 m. Vilniaus Pedagoginiame Universitete įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei, kad jam suteiktas matematikos ir informatikos bakalauro laipsnis, mokytojo, tuo pačiu ir pedagogo, kvalifikacija, nagrinėjamos bylos atveju nekyla. Dalyko specialistu laikomas asmuo, jeigu jo specialybė (studijų programa) visiškai arba iš dalies atitinka mokomąjį dalyką (nepriklausomai nuo to ar turi pedagogo kvalifikaciją). Kolegijos vertinimu, specialybė (studijų programa) iš dalies atitinka mokomąjį dalyką, jeigu studijų programos turinys suteikė pakankamai atitinkamo dalyko mokymui reikalingų žinių ir įgūdžių. Sutinkamai su minėto Švietimo ir mokslo ministro 2005-03-29 įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtintu Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašo priedo 20 punktu, mokamajam dalykui kūno kultūra mokamąjį dalyką atitinkanti studijų kryptis yra sportas. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ieškovas priimtas į darbą trenerio-sporto mokytojo pareigoms švietimo įstaigoje, kurios tikslai siejami su kūno kultūros ir sporto programų įgyvendinimu. Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 2 straipsnio 32 punkte įtvirtinta trenerio sąvoka: „Treneris – asmuo, sporto (šakos) federacijos (nacionalinės arba tarptautinės) nustatyta tvarka įgijęs kvalifikaciją ar kvalifikacinę kategoriją, kurios nors sporto šakos specialistas, turintis teisę rengti ir rengiantis sportininkus arba komandą varžyboms. Taip pat šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad „kūno kultūros ir sporto pratybas gali vykdyti tik kūno kultūros ir sporto specialistai. Kūno kultūros arba sporto specialistas įstatyme apibrėžiamas, kaip asmuo, turintis sporto krypties aukštąjį išsilavinimą arba kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą (įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovo S. J. atveju, norint dirbti futbolo treneriu pas atsakovą, Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centre, atleidimo iš darbo metu buvusiomis sąlygomis, pagal neformaliojo vaikų švietimo programą, sutinkamai su atsakovo direktoriaus 2011-09-26 įsakymu Nr. V 1.3.-99 patvirtinta Trenerio pareigybės aprašyme nustatytais reikalavimais, trenerio pareigybei užimti nepakanka turėti įgytą aukštąjį išsilavinimą ir pedagogo kvalifikaciją, tačiau reikia įgyti ir išsilavinimą, kuris visiškai ar iš dalies atitinka mokamąjį dalyką.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės apie ieškovo studijas laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2009 m., patvirtina darbdavio argumentus apie suteiktą ieškovui galimybę, įsigaliojus Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatoms, įtvirtinusioms reikalavimus asmenims, siekiantiems tapti kūno kultūros arba sporto specialistu, įgyti reikiamą išsilavinimą, tačiau neįgalina spręsti, kad šių studijų metu ieškovas įgijo išsilavinimą, atitinkantį mokamąjį dalyką.

Ieškovas, neįgijęs atitinkamo išsilavinimo, negalėjo pateikti ir nepateikė atsakovui privalomo dokumento, suteikiančio jam teisę toliau vykdyti darbo funkcijas ir patvirtinančio jo profesinę kvalifikaciją. Kadangi Kūno kultūros ir sporto įstatymo įstatymas įsakmiai nustato, kad kūno kultūros ir sporto pratybas gali vykdyti tik kūno kultūros ir sporto specialistai, tai ieškovui neįgijus išsilavinimo atitinkančio mokamąjį dalyką, atsirado su ieškovo kvalifikacija susijusi svarbi priežastis atsakovui nutraukti šalių darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, nes atsakovas yra įstatymo įpareigotas neleisti reikiamos specialybės neturintiems asmenims dirbti darbą, kuriam dirbti būtinas sporto krypties aukštasis išsilavinimas arba kūno kultūros ir sporto veiklos leidimas. Kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 129 straipsnio nuostatas, šalių darbo sutarties pasibaigimas atitinka DK 129 straipsnyje numatytą darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindą.

DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojams – draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo yra taikoma darbuotojams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis). Ši garantija taikoma tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 134 straipsnio 1 dalis). Šios garantijos yra nustatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose, taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. DK 20 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo Kodeksu ir savo įstatais. Šia įstatymo norma, ginant darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, pirmenybė suteikiama profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiam įstatymui – Profesinių sąjungų įstatymui, tačiau ne visais darbo santykių atvejais, bet tais, kurie yra susiję su profesinių sąjungų veikla. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnį profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga yra atitinkamos veiklos šakos profesinė sąjunga, vienijanti pedagogus, dėstytojus ir kitus asmenis, kurie darbo, profesiniu, socialiniu ir kito bendrumo pagrindu jungiasi į bendrą organizaciją. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė organizacija, kuri yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pagrindas, steigiama švietimo įstaigoje (LŠDPS įstatų 5.1 punktas).

DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos darbuotojų atstovams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus, jų atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį atvejais, kurios taikymas yra nulemtas ne tik atitinkamo profesinės sąjungos organo renkamumo, bet ir jo (organo) atstovavimo darbuotojams.

Apie profesinės sąjungos atstovaujamuosius organus turi būti sprendžiama pagal profesinės sąjungos įstatus (statutą) (Profesinių sąjungų įstatymo 1 dalies 7 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. UAB „Švarinta“, R. R., bylos Nr. 3K-3-426/2010). Pagal Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjungos įstatų 5.11 punktus profesinės sąjungos renkamieji organai yra: profesinės organizacijos pirmininkas (5.11.1 punktas), komitetas (5.11.2 punktas) bei iždininkas (5.11.3 punktas). Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo išrinktas profesinės organizacijos iždininku (b. l. 108, t. 1), tačiau buvimas renkamuoju organu nereiškia, kad tokiam darbuotojui yra taikomos DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija – draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo darbuotojus, išrinktus į darbuotojų organus, yra nulemtas ne tik atitinkamo profesinės sąjungos organo renkamumo, bet ir jam (organui) būdingos atstovavimo darbuotojams funkcijos. Įstatyme įtvirtinta garantija taikoma tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius-renkamuosius organus, turinčius DK 19, 22 straipsniuose ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjungos įstatų 5.11.1-5.11.2 punktuose nustatytas teises. Iždininkas pagal LŠDPS įstatus ir CK 2.47, bei DK 19, 22 straipsnių nuostatas nors ir yra renkamasis, tačiau nėra atstovaujamasis profesinės organizacijos organas, todėl ieškovui, kaip profesinės organizacijos iždininkui, kaip nepagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, netaikomos DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos.

Apeliacinio skundo argumentų, susijusių dėl profesinės organizacijos įkūrimo teisėtumu, nagrinėjamu atveju kolegija, spręsdama, jog ieškovo atžvilgiu DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos netaikytinos, nenagrinėja, taip pat pažymi, kad LR Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijų – draudimas darbdaviui atleisti iš darbo darbuotoją – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narį – negavus tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo; ši garantija taikoma ne visiems atleidimo iš darbo atvejams, o tik jei atleidžiama pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir darbdavio valia. Nuo 2003 m. sausio 1 d., įsigaliojus Darbo kodeksui, Darbo sutarties įstatymas neteko galios, o aptariamą garantiją atitinkantys atleidimo iš darbo atvejai bei garantija renkamojo profesinės sąjungos organo nariams suformuluota bei įtvirtinta DK 134 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką, yra nurodęs, kad, nepriklausomai nuo to, jog įstatymų leidėjas nesuderino LR Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų su įvykusiais darbo įstatymų pasikeitimais, aptariama garantija DK 134 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu taikytina ir teritoriniu (ar šakiniu kaip yra nagrinėjamos bylos atveju) pagrindu įsteigtos bei įmonėje veikiančios profesinės sąjungos, kuri yra įregistruota į LŠDPS įskaitą, padalinio renkamiems organams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011 UAB „Eiginta“ v. Kauno apskrities profesinė sąjunga).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino DK 129 straipsnį, 134 straipsnį, todėl priimtas procesinis sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui tenkinant atsakovo apeliacinį skundą ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmetant, iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovo Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro atstovas prašo priteisti iš ieškovo 5980,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikia 2011-12-20 mokėjimo nurodymą, kuriuo sumokėta 3 000 Lt už advokato paslaugas (b. l. 29, t. 2) bei 2012-03-30 detalizuotą užmokesčio apskaičiavimo pažymą 4 380,00 Lt sumai (b. l. 55, t. 2) ir 2012-03-30 sąskaitą už teisines paslaugas 1 600 Lt sumai (b. l. 56, t. 2). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Kadangi atsakovas pateikė duomenis apie 3 000 Lt sumokėtą sumą, t. y. pagrindė tik 3 000 Lt išlaidas, todėl iš ieškovo S. J. priteistinos atsakovui Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centrui priteistina 3 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. J. atsakovui Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centrui 3 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.