Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. B2-5257-866/2015 pagal ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Neiseris“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas taip pat numato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, savo ar suinteresuoto asmens iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Iš šių įstatymų nuostatų spręstina, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones reiškiamas kartu su pareiškimu iškelti atsakovui bankroto bylą, neeliminuoja CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatymo, todėl ieškovas ir byloje, kurioje siekiama iškelti atsakovui bankroto bylą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti dviejų privalomų sąlygų egzistavimą: pirma, kad ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, antra, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas (šiuo atveju atsižvelgiama ir į bankroto proceso specifiką) gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tačiau, laikinosios apsaugos priemonės, taikomos bankroto byloje turi tam tikrų šio proceso nulemtų ypatumų: atskiruose bankroto proceso etapuose įmonės turto apsauga užtikrinama nevienodai. Pasirengimo nagrinėti bylą dėl bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas, gavęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.). Teismui priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 str. 4 d. 2 p.).

Nagrinėjamu atveju ginčijama teismo nutartimi buvo vertinamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki priimant nutartį, kuria bus įvertintas atsakovo mokumas. Laikinųjų apsaugos priemonių, taikomų iki teismo nutarties, kuria įmonei iškeliama bankroto byla arba atsisakoma ją kelti, įsiteisėjimo, lemia poreikis apsaugoti įmonės turtą iki kol jis, iškėlus įmonei bankroto bylą, bus perduotas saugoti bankroto administratoriui. ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p. norma siekiama apsaugoti ne tik ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet ir visų įmonės kreditorių teises, užkertant kelią galimam atsakovo turto ar jo vertės sumažėjimui, tačiau tokios priemonės atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės apsunkinti įmonės veiklos. Taigi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei iki klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog turi būti atsižvelgiama į tai, ar ieškovas pateikė teismui prima facie įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo galimą nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2508/2013.).

Šioje byloje ieškovas, siekdamas įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį (CPK 178 str.), grėsmę jo ir kitų atsakovo kreditorių reikalavimų neįvykdymui grindė aplinkybėmis, jog atsakovas nemoka ieškovui pagal tarp šalių sudarytą taikos sutartį, neteikia juridinių asmenų registrui aktualių finansinių ataskaitų, įmonės atžvilgiu vykdoma daug išieškojimų, kurių bendra suma viršija 400 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas nemanė, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, Lietuvos apeliacinis teismas šiai išvadai pritaria.

Nagrinėjamo klausimo įvertinimui svarbu paminėti tai, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atsisakė atsakovui UAB „Neiseris“ iškelti bankroto bylą pagal ieškovo AB „Baltic Shopping Centers“ pareiškimą, nustatęs, kad remiantis 2015 m. liepos 15 d. ir 2015 m. liepos 31 d. atsakovo balansų duomenimis įmonės turtas (remiantis 2015 m. liepos15 d. balansu įmonės turto vertė - 363 414 Eur, remiantis 2015 m. liepos 31 d. balansu - 469 688 Eur) viršija pradelstus ir vykdytinus įsipareigojimus, kurių suma sudaro 124 044,99 Eur. Ieškovo atskirąjį skundą įvertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą dėl atsakovo mokumo įvertinimo perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptarti aktualūs atsakovo pateikti finansinių ataskaitų duomenys (2015 m. liepos 15 d. ir 2015 m. liepos 31 d.), bei nuspręsta, kad nesant visų atsakovo finansinės atskaitomybės už 2014-2015 metus dokumentų, tarp jų kapitalo pokyčių ataskaitų, pinigų srautų ataskaitų bei aiškinamųjų raštų ir kitų įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčių dokumentų, nėra galimybės objektyviai nustatyti atsakovo turto, kapitalo, įsipareigojimų bei pinigų srautų pokyčių, turinčių reikšmės, įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, nesant įrodymų, patvirtinančių, ieškovo teigimu, galimą atsakovo nemokumą, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismas nuspręs dėl atsakovo mokumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis 2015 m. lapkričio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatyta, kad atsakovas turtą ne mažina, o priešingai – tariasi su kreditoriais dėl skolų nurašymo ir pan., todėl nesant įrodymų, kurie leistų spręsti apie aktyvius atsakovo veiksmus slepiant ar švaistant įmonės turtą, nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovo turto areštą ir taip trikdyti įmonės veiklą.

Teismo manymu, ieškovo akcentuojama aplinkybė, jog atsakovas ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu pagal tarp šalių Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį, nesudaro savarankiško pagrindo kelti atsakovui bankroto bylą. Ši aplinkybė gali reikšti ne atsakovo finansinių galimybių atsiskaitymui su ieškovu trūkumą, bet ir tarp šalių kilusį ginčą dėl tarpusavio įsipareigojimų, nors ir patvirtintų Taikos sutartimi. Tokią išvadą teismas priėmė įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, kuriais remiantis nustatyta, jog tarp šios bylos šalių teismuose buvo ir yra sprendžiami ginčai dėl skolų, iš ko galima spręsti, kad atsakovas yra sustabdęs mokėjimus ieškovui pagal taikos sutartį iki kol bus išspręsti kiti tarp šalių kilę ginčai.

Ieškovo teiginiai, jog atsakovo atžvilgiu yra pradėti išieškojimai 34 vykdomosiose bylose, o bendras atsakovo įsiskolinimas viršija 400 000 Eur, esant atsakovo pateiktiems ir nenuginčytiems duomenims, jog visi jo vykdytini įsipareigojimai sudaro 124 044,99 Eur, nesudaro pagrindo spręsti apie poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo nutarties, kuria bus įvertintas jos mokumas, įsiteisėjimas.

Ieškovas mano, kad teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesiėmė priemonių užtikrinti viešą interesą ir apsaugoti atsakovo kreditorių interesus. Teismas pažymi, jog bankroto bylų nagrinėjimo specifika ir jose vyraujantis viešas interesas suponuoja teismo pareigą veikti aktyviai ir imtis priemonių viešajam interesui apsaugoti, tačiau teismas savo veiksmais neturi proteguoti vienos iš šalies interesų ir, nesant pagrįstų įrodymų, sąlygojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, varžyti atsakovo turtines teises nesant tam teisinio pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas nemano, kad priimant skundžiamą nutartį buvo pažeisti atsakovo įmonės kreditorių ar viešas interesas.

Nustatyta, kad pateiktame pareiškime ieškovas taip pat buvo prašęs sustabdyti išieškojimus ir turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus. Pažymėtina, kad remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalimi, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Taigi, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, nebėra pagrindo stabdyti išieškojimų ir turto realizavimo pagal vykdomuosius dokumentus iš UAB „Neiseris“, nes turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas privalomai (įstatymo pagrindu), teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto atskirojo skundo ir naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, kadangi šiuo atveju nėra įrodyta grėsmė jog atsakovo mokumas nuo pareiškimo, kuriuo prašoma iškelti bankroto bylą, pateikimo momento iki teismo nutarties, kuria bus įvertintas įmonės mokumas, įsiteisėjimo, gali pasikeisti tiek, kad bus pažeisti įmonės kreditorių interesai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti galioti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį.