Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „BALTIC AUTO PARTS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „BALTIC AUTO PARTS“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. VR-17.5-89 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei įpareigoti atsakovą Departamentą įskaityti pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą permoką į mokesčio nepriemoką bei naujai apskaičiuoti šio mokesčio nepriemokos dydį.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Sprendimu patvirtintas 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-143 ir nurodyta Bendrovei sumokėti 405,06 Lt bei 7 768,34 Lt mokesčio už aplinkos teršimą sumas (b. l. 11). Patikrinimo aktas surašytas Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus vyresniajai valstybinei aplinkos apsaugos inspektorei atlikus UAB „BALTIC AUTO PARTS“ planinį specifinį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekomis ir iš mobiliųjų taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą už 2008–2011 metus. Patikrinimo akte nustatyta, kad: 1) Bendrovė 2008–2011 metais nedeklaravo dalies apmokestinamųjų gaminių, todėl mokestis už aplinkos teršimą už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį skaičiuotas taikant dvigubą tarifą ir apskaičiuota 7 768,34 Lt mokesčio suma; 2) Bendrovė 2008 metais nedeklaravo dalies apmokestinamosios pakuotės, todėl mokestis už nuslėptą pakuotės kiekį skaičiuotas taikant didesnį tarifą ir apskaičiuota Bendrovei 405,06 Lt mokesčio už aplinkos teršimą suma. Iš Patikrinimo akto taip pat matyti ir pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, kad pareiškėjas deklaravo ne visus 2008 metais į Lietuvos rinką išleistus apmokestinamuosius gaminius ir kad nesumokėjo už juos aplinkos taršos mokesčio, t. y. pareiškėjas nedeklaravo 1,590 t akumuliatorių (mokesčio suma 611,04 Lt, mokestis dvigubu tarifu 1 222,08 Lt), 2252 vnt. tepalo ir kuro filtrų (mokesčio suma 2 884,81 Lt, mokestis dvigubu tarifu 5 769,62 Lt), 45 vnt. oro filtrų (mokesčio suma 57,65 Lt, mokestis dvigubu tarifu 115,30 Lt), iš viso mokesčio suma už minėtus gaminius 3 553,5 Lt, mokestis dvigubu tarifu 7 107 Lt (b. l. 7–9).

Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog Bendrovė 2012 m. gruodžio 5 d. raštu kreipėsi į Departamentą, prašydama į nepriemokos už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį sumą, t. y. 3 553,50 Lt, įskaityti Bendrovės 2008 metais turimą 2 206 Lt mokesčio už aplinkos teršimą permoką (b. l. 10). Departamentas 2012 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. (38-17)-VR-1.7-2510 patvirtino, kad Bendrovės 2008 metais permokėta mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis suma už amortizatorius yra 2 205,88 Lt, bei informavo pareiškėją, kad norėdama susigrąžinti permokėtą sumą Bendrovė gali patikslinti Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis 2008 metų deklaraciją nurodant faktiškai į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleistų apmokestinamųjų gaminių kiekį, kaip tai reglamentuota MUATĮ 8 straipsnio 4 dalyje bei MAĮ 80 straipsnio 1 punktu (b. l. 12).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei bylos medžiagos, jis iš esmės ginčija tą Departamento Sprendimo dalį, kuria taikant dvigubą tarifą apskaičiuotas mokestis už 2008 metais nuslėptą apmokestinamųjų gaminių (akumuliatorių, tepalo ir kuro filtrų bei oro filtrų) kiekį, prieš tai neįskaičius 2008 metais permokėtos mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis (amortizatoriais) 2 205,88 Lt sumos. Pareiškėjas šioje byloje ginčą kelia iš esmės dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, Departamentas, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną mokestį dvigubu tarifu už 2008 metus, turėjo jį skaičiuoti nuo sumos, likusios iš 3553,5 Lt atėmus pareiškėjo 2008 metais turėtą 2 205,88 Lt permoką, t. y. nuo 1 347,62 Lt. Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog jis neginčija, kad jo 2008 metais permokėta mokesčio už aplinkos taršą suma (2 205,88 Lt) turėjo būti įskaitoma į atsakovo apskaičiuotą galutinę mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis sumą. Ginčas dėl atsakovo apskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą sumos už 2009–2011 metais nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį bei 2008 metais nuslėptą apmokestinamosios pakuotės kiekį taip pat nėra keliamas. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, nors Bendrovė skunde prašė panaikinti visą Departamento Sprendimą, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo turinį, pagrįstai vertino tik Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjo keliamu ginču, teisėtumą.

Departamentas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, nurodė, jog jis nėra įgaliotas spręsti dėl mokesčio už aplinkos teršimą susigrąžinimo ar įskaitymo, o MUATĮ nuostatos įpareigoja Departamentą mokesčius skaičiuoti už nedeklaruotą apmokestinamųjų gaminių kiekį, o ne už sumokėtas ar nesumokėtas sumas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis MUATĮ 3 straipsnio 2 punktu, 4 straipsnio 3 dalimi, 8 straipsnio 4 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 3 punktu, 10 straipsnio 4 dalimi, MAĮ 14 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 8 punktu, darė išvadą, kad Departamentui yra pavesta administruoti mokesčius už aplinkos teršimą, kontroliuoti apmokestinamųjų gaminių apskaitą ir tikrinti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą, tačiau MUATĮ nenustato kaip vykdomas mokesčio permokos įskaitymas. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nurodė, kad jis nėra kompetentingas spręsti dėl mokesčio permokos įskaitymo, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą visi Departamento įgaliojimai mokesčio už aplinkos teršimą administravimo srityje nustatyti MUATĮ. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą teisė įskaityti mokesčio permoką suteikta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Teismas konstatavo, jog Departamentas, nustatęs, kad Bendrovė nuslėpė dalį apmokestinamųjų gaminių ir nesumokėjo už šiuos gaminius skaičiuojamo mokesčio už aplinkos teršimą, pagrįstai vadovaudamasis MUATĮ 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu bei Aprašo nuostatomis, mokestį didesniu tarifu skaičiavo už visą nedeklaruotą apmokestinamųjų gaminių kiekį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, jog vadovaujantis MAĮ 36 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 5 dalies, Taisyklių 48.1 punkto nuostatomis, mokesčio mokėtojui prašant mokesčio mokėtojo turima mokestinė permoka turi būti įskaitoma į mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog MUATĮ 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad permokėta mokesčio suma grąžinama MAĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas mano, kad analogiška nuostata turėtų būti taikoma ir dėl mokesčio permokos įskaitymo. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju paneigiama jo teisė pasirinkti mokestinės prievolės įvykdymo būdą bei pareiškėjo teisė įvykdyti mokestinę prievolę. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas Departamentas įpareigotinas į mokesčio už aplinkos taršą nepriemoką už 2008 metus įskaičiuoti nustatytą pareiškėjo to paties mokesčio permoką, konstatuojant galutinę mokesčio nepriemoką – 1 347,62 Lt, ir nuo šios sumos pareiškėjui naujai apskaičiuoti atitinkamas mokestines sankcijas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu teigiama, jog Departamentas, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną mokesčio už 2008 metais nuslėptą apmokestinamųjų gaminių (akumuliatorių, tepalo ir kuro filtrų bei oro filtrų) kiekį, privalėjo pirmiausia įskaityti pareiškėjo nurodytą 2008 metais permokėtą mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis (amortizatoriais) 2 205,88 Lt sumą, yra nepagrįsti.

MAĮ 13 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą yra administruojamas pagal šį įstatymą. MAĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Naftos ir dujų išteklių mokesčio bei Miškų įstatymus.

Pagal MUATĮ 8 straipsnio 2 dalį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį.

Vadovaujantis MUATĮ 7 straipsniu mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai (1 dalis). Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (2 dalis). MAĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad deklaravimas nustatyta tvarka ir terminais pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą yra pakankamas teisinis pagrindas taikyti paminėtą mokesčio apskaičiavimo tvarką. Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir lemia didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005).

MUATĮ 9 straipsnyje yra įtvirtinta mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo kontrolė. Pagal šio straipsnio 1 dalį Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (3 dalis). Mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio Įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2 (4 dalies 3 punktas). MUATĮ 3 priedėlyje yra nustatyti apmokestinamųjų gaminių sąrašas ir mokesčio tarifai, į šį priedėlį (priedėlio redakcija galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) įtraukti ir akumuliatoriai (0,50 Lt už 1 kg), vidaus degimo variklių degalų arba tepalų filtrai (1 Lt už vnt.), vidaus degimo variklių įsiurbimo oro filtrai (1 Lt už vnt.), automobilių hidrauliniai (tepaliniai) amortizatoriai (3 Lt už vnt.).

Įvertinus pirmiau išvardytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad mokesčio už aplinkos teršimą gaminių atliekomis dydis priklauso nuo faktiškai per mokestinį laikotarpį tiekto Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių kiekio ir kad mokestis skaičiuojamas už kiekvieną gaminį atskirai. O tais atvejais, kai tam tikro apmokestinamojo gaminio kiekis yra nuslepiamas, mokestis už aplinkos teršimą šiuo gaminiu yra mokamas taikant didesnį tarifą, t. y. keičiasi šio mokesčio dydis.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas nedeklaravo už 2008 metus šių gaminių – 1,590 t akumuliatorių (mokesčio suma 611,04 Lt), 2 252 vnt. tepalo ir kuro filtrų (mokesčio suma 2 884,81 Lt), 45 vnt. oro filtrų (mokesčio suma 57,65 Lt) – iš viso mokesčių suma už minėtus gaminius – 3 553,5 Lt (b. l. 7). Tai nustatęs, Departamentas, apskaičiuodamas už šiuos konkrečius nedeklaruotus gaminius mokėtiną mokestį, kurio pareiškėjas nebuvo sumokėjęs, vadovaudamasis MUATĮ 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 9 punktu (įtvirtinančio mokesčio didesniu tarifu už nuslėptą taršą atitinkamos rūšies apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimą), pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokestį taikydamas didesnį tarifą. Pabrėžtina, jog mokestis skaičiuojamas didesniu tarifu būtent dėl to, kad pirmiau nurodyti apmokestinamųjų gaminių kiekiai buvo nuslėpti (nedeklaruoti).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Departamentas, apskaičiuodamas mokestį didesniu tarifu už pareiškėjo nedeklaruotus konkrečius gaminius (1,590 t akumuliatorių, 2 252 vnt. tepalo ir kuro filtrų, 45 vnt. oro filtrų), t. y. už nuslėptą taršą atitinkamos rūšies apmokestinamųjų gaminių atliekomis, už 2008 metus, prieš taikydamas didesnį tarifą šį mokestį turėjo mažinti pareiškėjo tais pačiais metais permokėta mokesčio už aplinkos teršimą suma už amortizatorius. Kaip teisingai nurodė atsakovas bei pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Departamentas mokėtino mokesčio sumą skaičiuoja pagal nedeklaruotą apmokestinamųjų gaminių kiekį, o ne pagal sumokėtas (permokėtas) ar nesumokėtas sumas.

Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai darė išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad pagal MAĮ 82 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 5 dalies, Taisyklių 48.1 punkto nuostatas, reglamentuojančias mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimą (įskaitymą), Departamentas privalėjo į pareiškėjo nurodomą 3 553,5 Lt mokesčio už nedeklaruotą apmokestinamųjų gaminių kiekį už 2008 metus sumą įskaityti jo turimą permoką. Pažymėtina, jog ši pareiškėjo nurodoma 3 553,5 Lt suma nėra Departamento nustatytas mokestis už pareiškėjo nedeklaruotus konkrečius gaminius (1,590 t akumuliatorių, 2252 vnt. tepalo ir kuro filtrų, 45 vnt. oro filtrų) už 2008 metus, o yra tik šio mokesčio dalis. Minėtas Departamento apskaičiuotas mokestis už šį laikotarpį yra 7 107 Lt (b. l. 7). Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog jis neginčija, kad jo 2008 metais permokėta mokesčio už aplinkos taršą suma (2 205,88 Lt) turėjo būti įskaitoma būtent į šią sumą, t. y. 7 107 Lt. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju įskaityti pareiškėjo permoką į pareiškėjo nurodomą 3 553,5 Lt sumą nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog MUATĮ 10 straipsnio 4 dalies nuostata, kad permokėta mokesčio suma grąžinama MAĮ nustatyta tvarka, turėtų būti taikoma ir dėl mokesčio permokos įskaitymo, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo situaciją vertinti kitaip. Taip pat šioje byloje nėra teisinio ir faktinio pagrindo daryti išvadą, jog Departamento veiksmais buvo paneigta pareiškėjo teisė pasirinkti mokestinės prievolės įvykdymo būdą bei pareiškėjo teisė įvykdyti mokestinę prievolę.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo UAB „BALTIC AUTO PARTS“ skundą ir panaikinti Departamento 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. VR-17.5-89 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei įpareigoti atsakovą įskaityti Bendrovės mokesčio už aplinkos teršimą permoką į mokesčio nepriemoką.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad teismas netenkino pareiškėjo teismo posėdžio metu pareikšto prašymo taikyti MAĮ 100 straipsnį ir nenurodė nei motyvų, nei argumentų, kodėl jis nebuvo tenkinamas. Pažymėtina, jog MAĮ 100 straipsnyje reglamentuotas atleidimas nuo delspinigių, o nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas ginčas dėl delspinigių mokėjimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo UAB „BALTIC AUTO PARTS“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą aplikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.