- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-15
- Bylos Nr.
- 2A-1412-611/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-01753-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- Klaipėdos miesto apylinkės teismo
- Atsakovas
- Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės teismo ieškinį atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo 2000-11-21 iki 2008-01-17 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos išrašytas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismui adresuotas sąskaitas dėl teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimo išlaidų apmokėjimo bei priteisti iš atsakovo 75200 Lt lėšų, atsakovo nepagrįstai gautų ieškovui apmokėjus ginčijamas sąskaitas. Nurodė, kad 2001-2007 metais pagal Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos (toliau – Tarnyba) pateiktas sąskaitas apmokėdavo teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimo išlaidas Klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėtose civilinėse bylose. Vėliau paaiškėjo, jog atsakovas neturėjo pagrindo gauti apmokėjimą už atliktas teismo psichiatrijos ekspertizes, nes jų kainą nustatė neįgaliotas tai daryti subjektas – Tarnybos direktorius savo aplinkraščiu, nors Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 8.3 punkte nurodyta, jog nustatyti Tarnybos teikiamų paslaugų kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles turi teisę Tarnybos steigėjas – Sveikatos apsaugos ministerija. Už teismo skiriamų psichiatrijos ekspertizių atlikimą civilinėse bylose dėl asmens pripažinimo neveiksniu apskritai joks apmokėjimas negalėjo būti nustatytas, nes šių ekspertizių atlikimas apmokamas iš valstybės lėšų, skiriamų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos egzistavimui ir išlaikymui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2000-11-21 iki 2008-01-17 atsakovas išrašė ir pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui apmokėti sąskaitas už teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimą 75200 Lt sumai. Teismas nustatė, kad LR sveikatos apsaugos ministro 2003-07-11, 2010-11-26 įsakymuose teisė tvirtinti Tarnybos atliekamų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių kainas numatyta (suteikta) Sveikatos apsaugos ministerijai, o LR sveikatos apsaugos ministro 2003-08-18 įsakyme ir LR teisingumo ministro 2002-12-06 įsakyme – pačiai Tarnybai. Teismas pažymėjo, kad pirmą kartą LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Tarnybos atliekamų ekspertizių kainos buvo nustatytos tik 2007-08-23, ligi tol buvo taikomos Tarnybos direktoriaus 1995-10-11 įsakymu patvirtintos orientacinės ekspertizių kainos.
Teismas padarė išvadą, kad nors teisės aktai Teismo psichiatrijos centrui (Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai, jos direktoriui) teisės tvirtinti Tarnybos atliekamų psichiatrijos ekspertizių įkainius tiesiogiai nesuteikė, o aiškių įrodymų, patvirtinančių šios teisės delegavimą Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai, byloje nėra, turint omenyje tai, kad Teismo psichiatrijos centro direktoriaus 1995 m. spalio 11 d. įsakymo priede nurodyti orientaciniai teismo psichiatrijos ekspertizių įkainiai, suderinti su Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijomis, buvo taikomi nuo 1995 metų ir iki 2007 metų, ginčų dėl jų dydžio ar nustatymo tvarkos nekilo, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teismo psichiatrijos ekspertizių įkainių nustatymo tvarkos teisinio reglamentavimo istorines aplinkybes, minėtų įkainių nustatymas Teismo psichiatrijos centro direktoriaus 1995 m. spalio 11 d. įsakymu buvo laikomas legitimiu.
Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktų sąskaitų už teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimą pripažinimas negaliojančiomis vien tuo pagrindu, kad sąskaitose nurodyti ekspertizių įkainiai (kainos) buvo nustatyti ne Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, o Teismo psichiatrijos centro direktoriaus įsakymu, turint omenyje aukščiau išdėstytus motyvus, prieštarautų per ilgą laiką susiklosčiusiai, viešojo administravimo subjektų ir teismų legitimuotai apmokėjimo už teismo psichiatrijos ekspertizes neveiksnumo nustatymo bylose tvarkai, protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijams.
Teismas, atlikęs sisteminę Civilinio proceso kodekso, Teismo ekspertizės įstatymo, poįstatyminių teisės aktų – LR Vyriausybės 1992-01-23 nutarimu Nr. 38 patvirtintos Liudytojams, nukentėjusiems, ekspertams, specialistams, vertėjams, kviestiniams ir kitiems šaukiamiems asmenims išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo tvarkos, LR teisingumo ministro 2002-12-06 įsakymu Nr. 344 patvirtintos Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų LR sveikatos apsaugos ministro 2003-08-18 įsakymu Nr.V-499, LR Vyriausybės 2003-04-25 nutarimu Nr.524 patvirtintos Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarkos nuostatų, - kuriose aiškiai įtvirtinta teismo skiriamų teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimo išlaidų apmokėjimo būtent iš teismo biudžeto tvarka, analizę, padarė išvadą, jog ieškovo argumentai dėl to, kad minėtų ekspertizių atlikimo išlaidos yra (turi būti) apmokamos iš Tarnybai skiriamų asignavimų, yra nepagrįsti. Teismas pažymėjo, jog LR sveikatos apsaugos ministro 2009-01-30 įsakymo pagrindu sudaryta darbo grupė, susidėjusi iš Sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinės teismų administracijos, Teisingumo ministerijos, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos atstovų, taip pat konstatavo, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą teismai privalo apmokėti paskirtas teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizes civilinėse bylose pagal jiems Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos pateikiamas sąskaitas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas pažymėjo, kad aukštesnės teisinės galios teisės aktai - iki 2002-12-31 galiojęs 1964 m. CPK ir nuo 2003-01-01 galiojantis 2002 m. CPK teisę tvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizių kainas (įkainius) suteikė tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Duomenų, aiškiai patvirtinančių tą faktą, kad Teismo psichiatrijos centrui ar Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai (jos direktoriui) būtų suteikti įgaliojimai tvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizių įkainius, byloje nėra. Konstatavęs įgaliojimų Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai nustatyti kainas savo nuožiūra ir ne nustatyta valstybėje tvarka, teismas besąlygiškai turėjo konstatuoti imperatyvių teisės normų pažeidimą, dėl kurio bet kuris sandoris tampa niekiniu. Vietoje imperatyvių teisės normų pažeidimo ir teisinių pasekmių ieškovui pripažinimo teismas nurodė, kad jis legitimuoja pažeidimą, remdamasis LR sveikatos apsaugos ministro 2003-08-19 įsakymo Nr.V-499 110 punkto norma, kuri indikuojanti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos steigėjo valią Tarnybos nuostatų 8.3 punkte (dabar galiojančioje Nuostatų redakcijoje - 9.8 punktas) įtvirtintos Sveikatos apsaugos ministerijos teisės įgyvendinimą deleguoti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai. Šis motyvas prieštarauja nustatytam teisiniam reguliavimui.
2. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktoriaus 1995-10-11 raštas Nr. 132, kuriuo buvo nustatyti mokėjimai už teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimą, teisės aktu nevadintinas, nes šis aplinkraštis neturi teisės aktui reikalingų požymių. Teismas legalizavo Tarnybos savivalę - neįgaliotų ir nekompetentingų veikti asmenų veiksmus, tuo pažeisdamas konstitucinį reguliavimą - Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 29 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje nėra numatyta nei galimybės, nei būdų legalizuoti teisės aktą, kuris neatitinka įstatymų.
3. Už teismo skiriamų teismo psichiatrinių ekspertizių atlikimą civilinėse bylose dėl asmens pripažinimo neveiksniu apmokėjimo negalėjo būti reikalaujama, nes šių ekspertizių atlikimas apmokamas iš valstybės lėšų, skiriamų Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos egzistavimui ir išlaikymui.
4. Bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka - tai specialios normos, kurių taikymas nusakytas LR CPK V dalies „Ypatingoji teisena" 443 straipsnio 1 dalyje. LR CPK ir nustato, kad bylinėjimosi, išskyrus atstovavimo, dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu išlaidos padengiamos iš valstybės lėšų. Teismo sprendime apsiribota bendrųjų LR CPK normų dėl ekspertizių apmokėjimo analize, tačiau visiškai neanalizuotos specialiosios normos, skirtos būtent teismo psichiatrijos ekspertizių apmokėjimui, bei atsakovo veiklą reglamentuojantys norminiai aktai.
5. Ekspertizių apmokėjimo klausimus nagrinėjusios LR sveikatos apsaugos ministro 2009-01-30 įsakymo pagrindu sudarytos darbo grupės nuomonė nėra teisiškai įpareigojanti, nes darbo grupė padiskutavo dėl jos nariams kylančių neaiškumų dėl kai kurių civilinio proceso nuostatų, tačiau visiškai neužsiminė apie Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
6. Teismui apmokėjus už atliktas psichiatrijos ekspertizes civilinėse bylose dėl asmens pripažinimo neveiksniu, Tarnyba už atliktą darbo gavo apmokėjimą du kartus - tai yra viešosios tvarkos ir geros moralės pažeidimas, nes švaistomos valstybės biudžeto lėšos.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Atsakovo pateiktų sąskaitų už teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimą pripažinimas negaliojančiomis vien tuo pagrindu, kad sąskaitose nurodyti ekspertizių įkainiai buvo nustatyti ne Sveikatos apsaugos ministro, o Teismo psichiatrijos centro direktoriaus, prieštarautų per ilgą laiką susiklosčiusiai, viešojo administravimo subjektų ir teismų legitimuotai apmokėjimo už teismo psichiatrijos ekspertizes neveiksnumo nustatymo bylose tvarkai, protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijams.
2. Tarnyba vykdo „Asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo" programą", pagal kurią tarnybai iš biudžeto skiriamas finansavimas jos funkcijų vykdymui. Gautos iš teismų už teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių atlikimą specialios lėšos skiriamos tarnybos „Specialiosios sveikatos priežiūros stiprinimo ir modernizavimo" programos įgyvendinimui. Skiriant tarnybai finansavimą pagal pirmą programą, atsižvelgiama ir į antrai programai numatomą skirti finansavimą. Tarnyba iš specialiosios programos gautas lėšas naudoja materialinės bazės stiprinimui, kai kurių darbuotojų darbo užmokesčiui, kvalifikacijos kėlimui ir kt. Esant teismų įsiskolinimui, nesurenkamos programos įgyvendinimui planuotos lėšos, trikdoma Tarnybos veikla, didėja ekspertizių atlikimo eilė, terminai, dėl to ne visuomet gali būti užtikrinamas ekspertų dalyvavimas teismo posėdžiuose.
3. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi tarp tų pačių šalių kilusį ginčą dėl Tarnybos nepagrįsto praturtėjimo civilinėje byloje Nr.2A-630-567/2009, išnagrinėjo Tarnybos taikomų ekspertizės kainų nustatymo aplinkybes ir konstatavo, kad nustatant kainas pažeidimų nenustatyta, o nagrinėtu 2007-2008 m. laikotarpiu jokio nepagrįsto praturtėjimo iš atsakovo pusės nebuvo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo reikalavimai buvo nepagrįsti. Atitinkamai galima daryti išvadą, kad nepagrįsto praturtėjimo negalėjo būti ir ankstesniais laikotarpiais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas pagal ieškovo priimtas nutartis civilinėse bylose atliko psichiatrines ekspertizes per laikotarpį nuo 2000-11-21 iki 2008-01-17 atsakovas išrašė ir pateikė ieškovui apmokėti sąskaitas už teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimą 75200 Lt sumai, šią sumą ieškovas sumokėjo.
Ieškovas prašo šią sumokėtą sumą jam priteisti, kadangi mano, jog atsakovas ją įgijo nepagrįstai, be teisėto pagrindo, todėl praturtėjo ieškovo sąskaita (CK 6.242 str.). Toks reikalavimas iš esmės buvo grindžiamas dviem argumentais: 1) jog atsakovo vadovas pagal teisinį reglamentavimą neturėjo teisės nustatyti ekspertizių įkainių; 2) ieškovas iš viso neturėjo mokėti atsakovui už ekspertizes, kadangi atsakovas yra išlaikomas iš biudžeto lėšų, iš kurių ir turėtų būti dengiamos ekspertizių išlaidos, o gavus apmokėjimą iš ieškovo, atsakovas iš esmės gavo atlyginimą už ekspertizių atlikimą du kartus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
1964 m. CPK 109 str., 110 str., 111 str. 2 d. nustatė, kad už atliekamas ekspertizes civilinėse bylose ekspertams apmoka teismas pagal pateiktą sąskaitą, o šios lėšos išmokamos nepriklausomai nuo to ar jos paimamos iš šalių. Išmokamų sumų dydį pagal CPK 110 str. buvo pavesta nustatyti LR Vyriausybei. 1964 m. CPK 286 str. 2 d. nustatė, kad teismo išlaidos, susijusios su civilinės bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu išnagrinėjimu, apmokamos iš valstybės lėšų. Minėtų normų sisteminė analizė verčia daryti išvadą, kad CPK 286 str. 2 d. norma, nors ir yra ypatingos teisenos bylų nagrinėjimą reglamentuojančiame skyriuje, nepaneigia kitų minėtų CPK 109-111 str. nuostatų ir reiškia tik tiek, kad civilinėje byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu byloje dalyvaujantys asmenys neapmoka jokių išlaidų, įskaitant ir ekspertizės išlaidų. Tačiau ši norma nepanaikina teismo pareigos apmokėti iš ekspertizę, nes skirta proceso dalyviams. Pagal galiojantį CPK iš esmės nesikeitė teisinis reguliavimas. Pagal galiojančio CPK 89 str. 1 d., 91 str. 2 ir 3 d. ekspertams už atliekamas ekspertizes civilinėse bylose apmoka teismas. Pagal CPK 468 str. 3 d., 473 str. 3 d. bylose dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu bylinėjimosi išlaidos padengiamos iš valstybės lėšų, o nuo 2011-10-01 ši norma papildyta nuostata, kad už teismo paskirtas ekspertizes apmokama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Minėtų normų sisteminė analizė verčia daryti išvadą, kad CPK 468 str. 3 d., 473 str. 3 d. taip pat, kaip ir galiojant 1964 m. CPK, nepaneigia kitų minėtų CPK nuostatų, jog už ekspertizę apmoka teismas, tačiau nurodo, kad šios patirtos išlaidos nėra išieškomos iš byloje dalyvaujančių asmenų. Kad teismai privalo atsakovui apmokėti už atliekamas ekspertizes, patvirtina ir LR Vyriausybės 1992-01-23 nutarimu Nr.38 patvirtintos tvarkos (iki 2003-01-01 galiojusi redakcija) 7 ir 16 p. nuostatos, LR teisingumo ministro 2002-12-06 įsakymu Nr.344 patvirtintos Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos 10 p., 12 punkto 2 dalis, LR sveikatos apsaugos ministro 2003-08-18 įsakymu Nr.V-499 patvirtintų Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 110 p.. Minėti teisės aktai nenumato išimties dėl ekspertizių išlaidų apmokėjimo iš teismo sąskaitos nei vienai bylų kategorijai, įskaitant ir civilines bylas dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu. Be to, iš minėtų teisės aktų darytina išvada, kad teismams valstybės biudžete tam tikslui yra skiriamos specialios lėšos (asignavimai), skirtos būtent tokių ekspertizių išlaidoms apmokėti. Minėtų aktų teisėtumo ieškovas neginčija ir abejonių dėl to nekelia. Todėl nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas turėtų atlikti ekspertizes neatlygintinai, nes apmokėjimą už tai jau gavo per iš valstybės biudžeto gaunamą išlaikymą ir kad ieškovo padaryti mokėjimai reiškia dvigubą apmokėjimą. Ieškovo apeliaciniame skunde minimi teisės aktai (LR sveikatos apsaugos ministro 2003-07-11 įsakymas Nr.V-425, Sveikatos sistemos įstatymas) dėl atsakovo finansavimo iš valstybės biudžeto nepaneigia minėtų išvadų. Ieškovo apeliaciniame skunde minimi LR finansų ministerijos 2009-01-13 raštas Nr.(2.34-02)-5K-0900015-6K-0900349 ir 2010-06-27 raštas Nr.(2.34)-5K-1010754)-6K-1005373 atskleidžia esamos tvarkos ydingumą, tačiau nepaneigia ieškovo pareigos mokėti už atliekamas atsakovo ekspertizes, kurią nustato aukščiau minėti teisės aktai. Atitinkamai iš dalies nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.242 str. 1 d. taikymo, nes nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisę reikalauti iš ieškovo apmokėti už atliktas ekspertizes.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, ką beje pripažino ir pirmosios instancijos teismas, jog atsakovas pagal teisės aktus neturėjo teisės atsakovo vadovo sprendimu nustatyti ekspertizių kainas. LR Vyriausybė 2003-01-23 nutarimu Nr.94 pavedė sveikatos apsaugos ministerijai parengti ir patvirtinti Teismo ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnyboje nuostatus. Be to, pagal sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 6.9 p. ministerija turi teisę nustatyti mokamų medicininių paslaugų, kurias teikia valstybinės įstaigos, kainų reguliavimo tvarką. Pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2003-07-11 įsakymu Nr. V-425 patvirtintų nuostatų 8.3 p. Sveikatos apsaugos ministerija turi teisę nustatyti atsakovo teikiamų paslaugų kainas ir tarifus bei jų apskaičiavimo taisykles. Tokia pati nuostata išliko ir LR sveikatos apsaugos ministro 2010-11-26 įsakymu Nr. V-1022 patvirtintų atsakovo nuostatų 9.8 p.. Pagal LR sveikatos apsaugos ministro 2003-08-18 įsakymu Nr.V-499 patvirtintų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinė teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 110 p. už ekspertizės darymą tarnybai pagal jos patvirtintus įkainius apmoka teismai. Taigi, nors teisinis reglamentavimas apie kompetenciją nustatyti ekspertizių įkainius yra painus, tačiau tiesiogiai teisės aktuose nėra nustatyta teisė atsakovui nustatyti ekspertizių įkainius. Bet atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo ekspertizės darymo išlaidų atlyginimo pagal teisės aktus ir tai, kad įstatymo įgalioto viešojo subjekto aktu nebuvo įkainiai nustatyti, nereiškia, kad ieškovas nebeturi pareigos atsakovui apmokti už ekspertizę. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo sumokėtos sumos pagal atsakovo pateiktas sąskaitas-faktūras viršija būtinų išlaidų atlyginimą ar kad jos neatitinka LR Vyriausybės 1992-01-23 nutarimu Nr.38 patvirtintoje tvarkoje nurodytų kriterijų. Kita vertus, ieškovas, priimdamas ir pasirašydamas atsakovo pateiktas sąskaitas-faktūras, taip pat jas apmokėdamas išreiškė sutikimą su jose nurodytais išlaidų dydžiais, nagrinėjamoje byloje tų dydžių pagrįstumo neginčijo. Esant nurodytoms aplinkybėms bei vadovaujantis minėtais motyvais, nėra pagrindo konstatuoti ieškovo ginčijamų sąskaitų-faktūrų neteisėtumo CK 1.80 str. ir 1.81 str. įtvirtintais pagrindais. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.