Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2018-10-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1-2574-929/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-10-29
Bylos Nr.
1-2574-929/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-59497-2017-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Rasa Paužaitė
Kaltinamasis
A. B.
Nukentėjusysis
R. B.
Advokatai
Julius Jasaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-2574-929/2018Proceso Nr. 1-01-1-59497-2017-7Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.6.2. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 29 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Paužaitė,sekretoriaujant Daivai Paliokaitei,dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,kaltinamajam A. B., jo gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui,nepilnamečio nukentėjusiojo R. B. atstovei pagal įstatymą A. V.,Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovėms Z. B., G. M.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, nedirbantis, teistas:

1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-06 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d.10 MGL dydžio bauda, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose;

2) Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-05-29 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 286 str., paskirta galutinė bausmė - 6 mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. 2017-11-09, apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), socialinės pedagogikos kabinete, panaudojo fizinį smurtą prieš savo nepilnametį sūnų R. B., kas pasireiškė tuo, kad jis pastūmė kėdę ant kurios sėdėjo R. B., įsakmiai liepė sūnui R. B. parodyti sąsiuvinius, po ko vieną kartą tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam R. B. į kairįjį petį, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam R. B. sukėlė fizinį skausmą.

Taip pat jis 2017-11-15, apie 17.00 val. namuose adresu (duomenys neskelbtini) panaudojo fizinį smurtą prieš savo nepilnametį sūnų R. B., kas pasireiškė tuo, kad jis tyčia vieną kartą kumščiu trenkė į pilvą savo sūnui nepilnamečiui sūnui R. B., tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam R. B. sukėlė fizinį skausmą.

Kaltinamasis A. B., apklausiamas teismo posėdžio metu, savo kaltę pripažino iš dalies ir paaiškino, kad 2017-11-09 atvyko į mokyklą, nes buvo susitaręs su sūnaus R. B. klasės vadove pakalbėti apie jo rezultatus. Ieškojo sprendimų pagerinti sūnaus mokymosi rezultatus. Sutiko sūnų mokykloje, užėjo į klasės vadovės kabinetą. Vadovės nebuvo, ten buvo dvi merginos praktikantės. Klasės gale buvo stalas. Prie jo pasodino sūnų ir paprašė parodyti vadovėlius. Jis kažko buvo neperrašęs, todėl jam liepė perrašyti į sąsiuvinį. Sūnus sėdėjo prie stalo susikūprinęs. Pasakė pastabą, kad sėdėtų tiesiai, tačiau jis nereagavo. Pastūmė kėdę, tačiau sūnus vis tiek nereagavo. Tas pastūmimas buvo, kad patiesintų kėdę. Jis sudavė sūnui, pliaukštelėjo delnu per petį, kad jis sėdėtų tiesiai ir rašytų. Tada R. atsisėdo tiesiai. Pripažįsta, kad sudavė sūnui, bet tai nebuvo smūgis iš jėgos. Jo smūgis skausmo negalėjo sukelti, nes tai buvo pliaukštelėjimas per petį. Atėjo klasės vadovė ir paprašė R. išeiti. Sūnus buvo nepatenkintas, kad jis atvažiavo į mokyklą ir eis pas auklėtoją. Nenorėjo, kad aiškintųsi dėl jo mokslų. Jam nepatiko, kad jis stengiasi jį kontroliuoti. Jis skubėjo iš kito miesto, kad susitiktų su klasės vadove, todėl kalbėjo emocingai. R. nežinojo, kad atvažiuos susitikti su auklėtoja, nes jis ignoruodavo jo skambučius. Jis neturėjo tikslo pažeminti sūnų, norėjo, kol sulauks klasės vadovės, peržiūrėti jo pamokas, nes sūnus gaudavo pastabas, kad ateina į pamokas nepasiruošęs, yra nepažangus.

2017-11-15 atvyko į sūnaus mokyklą. Buvo sutarę eiti pas mokytojus, tačiau sūnaus nerado, telefono jis nekėlė. Atvykau pas jį į senelių namus, jis žaidė kompiuteriu su draugu. Paklausė, kodėl jis ne mokykloje, tačiau sūnus nieko neatsakė. Draugui pasiūlė išeiti, dar pasiūlė jį pavėžėti pakeliui. Su R. nuėjo į antrą aukštą. Jam pasakė, kad dirbs su juo prie pamoku. Sūnus buvo nepatenkintas. Sudavė jam raginamojo pobūdžio smūgį atgaline ranka į šoną. Jis nenoromis dėjosi vadovėlius, jis jį ragino, buvo emocionaliai nusiteikęs. Neatsimenu į kurią vietą sudaviau, gal į pilvą. Tai nebuvo tikslingas smūgis, tai buvo tik paraginimas, kad greičiau dėtųsi knygas. Kitų smūgių nesudavė, daugiau smurto nenaudojau. Su sūnumi išvažiavo ruošti pamokų į (duomenys neskelbtini). Dabar jų santykiai su R. geri. Padarė išvadas, lankė kursus, išmoko valdyti emocijas. Turėjo asmeninių problemų, kurios ir lėmė jo elgesį.

Nukentėjusysis R. B., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2017 m. lapkričio mėn., (duomenys neskelbtini), po pamokų prie jo priėjo tėtis. Jie kartu nuėjo prie auklėtojos, socialinės pedagogės kabineto. Tėtis buvo susinervinęs, nes skubėjo, pyko, kad auklėtoja vėlavo. Tėtis ten rado lapelį, kur liepė viską perrašyti. Sakė sėstis prie auklėtojos stalo ir rašyti kas nebuvo perrašyta. Atsisėdus tėčiui nepatiko, kaip jis sėdi. Jis pats patraukė jo kojas, trenkė į kėdę. Tėtis neaiškino, kam reikėjo tą kėdę pristumti. Tiesiog, liepė kad perrašinėtų tekstą iš lapelio, ko nebuvo parašęs. Tada kai pasakė, kad nerašys, tėtis jam trenkė į šoną (rodo, kad trenkė į dešinės pusės šonkaulį). Ranka, smūgio metu buvo suspausta į kumštį. Trenkė jam vieną kartą. Pradžioje jam skaudėjo. Ta vieta niekaip nepasikeitė. Atėjo socialinė pedagogė, nes norėjo pakalbėti, bet tėtis su ja kalbėjo vienas. Įvykis vyko 3-arne aukšte, prie bibliotekos ir socialinės pedagogės kabineto. Tuo metu, kai įvyko įvykis kabinete buvo - jis su tėčiu ir dar dvi moterys: viena dirbo Vaikų linijos atstovė, kita – studentė. Šį įvykį matė, visi kas tuo metu buvo kabinete. Vaikų linijoje atstovė paklausė, ar jis sutinka apie tai papasakoti kitiems žmonėms, jis sutiko. Po įvykio jautėsi blogai, nenorėjo grįžti į (duomenys neskelbtini), o dabar tėčiui nieko nejaučia. Tada pyko, o dabar praėjo. Nežino, kaip tėtis galėtų pagerinti jų santykius. Kai mamos nebūdavo, vos ne kiekvieną savaitgalį praleisdavo kartu su tėčiu. Jis gyvena pas senelius. Su tėvu nesimatė jau apie mėnesį laiko (t. 1, b. l. 59-62).

Lapkričio mėnesį apie ketvirtą valandą jis buvo su draugu namuose (duomenys neskelbtini). Atvažiavo tėtis. Tėtis pasakė, kad draugas eitų namo. Jie nuėjo į antrą aukštą. Tėtis pasakė, kad susidėtų pamokas, nes važiuos į (duomenys neskelbtini). Jis buvo užpykęs, kad jis nekėlė telefono ragelio. Tėtis vieną kartą sudavė jam į dešinės pusės pilvą, bet nestipriai. Sudavė su ranka, ne su delnu, bet kita puse, vieną kartą. Kai sudavė, truputį skaudėjo, bet tiksliai nepamena. Jie tada išvažiavo namo. Tėtis dar paklausė, ar reikia draugą pavežti namo, jei pakeliui į (duomenys neskelbtini). Sakė tėčiui, kad nenori važiuoti į (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad su tėčiu susipyko sužinojo seneliai ir mama. Jis jiems pasisakė. Jiems papasakojo tą patį. Kompiuteriu per mesendžerį parašė, kaip viskas buvo. Dabar su tėčiu pradėjo normaliai bendrauti. Tėtis atsiprašė sakydamas, kad negerai pasielgė lapkričio mėnesį. Jis jam atleido. Jam patinka, kai su tėčiu užsiima kokia nors veikla: kuria laužą, padeda seneliams kaime, kai nuvažiuoja į Kauną darbo reikalais (t. 1, b. l. 174-176).

Liudytoja D. K., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad ji atliko socialinės pedagogės praktiką (duomenys neskelbtini). Atėjo į socialinės pedagogės R. kabinetą. Ten buvo A. B. su sūnumi ir kita praktikantė. A. B. buvo labai įsiaudrinęs, sūnus sėdėjo už socialinės pedagogės darbo stalo. Jis pirmiausia paklausė, kur R., kodėl vėluoja. Kaltinamasis stovėjo šalia, prašė sūnaus namų darbus parodyti, jis buvo susinervinęs, o ji buvo apie 6 m. atstumu. Sūnui jis liepė kažką rodyti ar ruošti pamokas. Matė, kaip A. B. stumtelėjo kėdę su sūnumi, kai sūnus sėdėjo R. darbo vietoje. Paskui dešinės rankos plaštaka sudavė R. į šoną. Kėdę stumtelėjo su sėdinčiu vaiku, paskui buvo smūgis. Mano, kad kėdės pastūmimas vaikui sukėlė diskomfortą. Smūgis nebuvo stiprus, tai buvo susinervinusio žmogaus smūgis. Vieną smūgį jis sudavė į kėdę, o kitą vaikui. Vaikas nereagavo, kaip sėdėjo taip ir sėdėjo. Mano, kad vaikas bijo tėčio, todėl ir nesureagavo į smūgį, jo ir sesuo minėjo, kad vaikai bijo tėčio. Vaikas skausmą galėjo pajusti, tai buvo nerviško, nesivaldančio žmogaus smūgis. Iki smūgių sudavimo kaltinamasis nesielgė agresyviai, bet buvo susinervinęs, kad jam tenka laukti vėluojančios socialinės pedagogės. R. buvo pas direktorę, ji išėjo jos pakviesti. Atėjo R., kaltinamasis prašė, kad sūnus liktų sėdėti, nors R. prašė palikti jos darbo vietą. Reikėjo pakartoti, kad sūnus užleistų R. darbo vietą. Kaltinamasis norėjo, kad jie visi išeitų iš kabineto. Jo balsas buvo įsiaudrinęs. Jos išėjo iš kabineto ir sėdėjo su kita socialine pedagoge ir R. koridoriuje. Ji R. paklausė, ar gali pranešti apie įvykį Vaikų linijai. Jis sutiko, kad praneštų dėl šio incidento. Jos nuomone, vaikas buvo apimtas apatijos, nusivylęs šeimynine situacija, nereagavo į tėvo pastabas, neprieštaravo, nesiginčijo.

Liudytoja A. V. paaiškino, kad R. B. yra jos sūnus. Vienas įvykis buvo mokykloje. Tai buvo 2017 m., tikslios datos neatsimena, ji tuo metu buvo išvykusi iš Lietuvos. Mokėsi Maskvoje universitete, o vaikai gyveno su jos tėvais Apie įvykį jai pranešė socialinė pedagogė. Atėjo vaiko tėvas, vaiką atvedė pas auklėtoją, pradėjo rodyti savo galią. Vaiką pasodino prie stalo, buvo tampoma kėdė, vaikas juto smūgį. Tėtis trenkė per kėdę ranka ir tai pajuto vaikas. R. tokias situacijas patiria ne pirmą kartą. Iš sūnaus paaiškinimų suprato, kad jam skaudėjo. Gruodžio mėnesį grįžo, pradėjo aiškintis, kas įvyko. Išsiaiškino, kad buvo du įvykiai. R. jai nepasako, kad jam skauda, kad kenčia, jis daugiau viduje laiko viską. Gal po poros savaičių R. pasakojo, kad grįžo su draugu iš mokyklos. Į namus užėjo tėtis, trenkė vaikui, kaip suprato, iš kumščio. Įvykis buvo namie, pas jos tėvus, ten kur gyvena vaikai. Apie smurtą jai pranešė vaikas, tėvai, pedagogai. R. sakė, kad jis nenorėjo važiuoti iš namų su tėčiu. Dabar vaikai gyvena su ja, R. su tėčiu nesusitinka, jis pakeitė mokyklą. A. B. nevaldo emocijų.

Liudytoja D. G., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad įvykis buvo maždaug prieš metus. Ji atliko praktiką (duomenys neskelbtini). Apie 16.00 val. buvo socialinės pedagogės kabinete. Jos mentorė R. V. išėjo pas direktorę, nes direktorė ją kvietė. Atėjo kaltinamasis su sūnumi. Jis buvo susinervinęs. Jo pyktį sukėlė gal tai, kad R. vėlavo. Tėvas pasakė, kad R. sėstų prie stalo, išimtų knygas, parodytų pamokas. Sūnus pradėjo traukti knygas. Kaltinamasis šaukė ant sūnaus, kad knygos neaplenktos. Liepė kažką perrašyti. Vaikas buvo išsigandęs, susikūprinęs. Kalbėjo tyliai, net bijojo kažką pasakyti. Tėvas pastūmė kėdę su sūnumi, liepė atsisėsti normaliai, R. kažką rašė. Kaltinamasis kalbėjo griežtai, pakeltu, piktu tonu. R. sėdėjo toliau nuo stalo, tėvas kėdę su vaiku pastūmė arčiau stalo. Kėdė buvo be ratukų, ją su vaiku kaltinamasis staigiai pristūmė prie stalo. Vaikas tik galvą nuleido ir kažką perrašinėjo. Matėsi, kad vaikas pažemintas, išsigandęs. Neprisimena, kad kaltinamasis būtų sudavęs smūgį vaikui. Jis sėdėjo už kito stalo, galėjo spinta užstoti ir kažko nematyti. Atėjo R., kaltinamasis piktinosi, kad ji vėluoja. Jis norėjo, kad jos su kolege išeitų. Kolegė D. koridoriuje klausė R., ar gali kreiptis į Vaikų liniją. R. sutiko ir sakė, kad tai nieko nepakeis.

Liudytoja R. V., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad dirba socialine pedagoge (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Tais metais buvo R. auklėtoja. Buvo susitarusi susitikti su R. tėčiu pasikalbėti dėl mokymosi. Atėjusi į kabinetą, prie savo stalo pamatė sėdintį R.. Jo tėtis buvo piktas. R. prie jos stalo ruošė pamokas tėčio nurodymu. Nėra įprasta jos kabinete ruošti pamokas, ten yra dokumentai, kitų vaikų duomenys. Ji pasakė, kad yra kitų vietų ruošti pamokoms, ne prie jos stalo. Paskui su kaltinamuoju sukonfliktavo. Jis norėjo eiti į klases žiūrėti, kaip mokytojai dirba, ji atsakė, kad tam jis neturi kompetencijos. Tuo metu R. mokymosi rezultatai nebuvo patys geriausi, bet ir nebuvo patys prasčiausi. Kabinete buvo dvi studentės ir R. su tėčiu. Tarp jos ir kaltinamojo vyko emocingas pokalbis. Iš pradžių R. buvo kabinete, paskui jį išsiuntė. Studentės jai pranešė apie smurtą, pasakojo, kad tėtis pasodino R., ar niuktelėjo, ar stumtelėjo, detalių neatsimena. Apie įvykį raštu pranešė Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Smurto aplinkybes sužinojo iš praktikančių. R. buvo tylus, ramus vaikas, turintis psichologinių problemų. Moksle jam pasistengti reikėjo, tačiau problemų, kad reikėtų kviestis tėvus, nebuvo. 2016 m. rugsėjo mėn. A. B. sėdėjo su savo vaikais prie jos kabineto ir juos barė, rėkė ant jų. Ji pranešė Vaiko teisių apsaugos tarnybai, kad jis emociškai smurtauja prieš savo vaikus. R. buvo uždaras, klasėje sėdėjo abejingas. Matėsi patiriamo emocinio smurto požymiai. Fizinio smurto įrodyti negalėjo. A. B. domėjosi vaikais, bet netinkamais būdais, vaikai jo bijojo, ypač dukra R..

Liudytoja V. K. G., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad socialinės pedagogės kabinete vykusiame konflikte nedalyvavo. Jai daugiau žinoma iš R. sesers R. pasakojimų, kad R. bijo eiti namo. Ji vieną kartą pasakė, kad ją tėvas pakratė ir metė ant lovos kaip lėlę, o R. perplėšė marškinius. Kiek supratau tai vyko senelių bute.

Liudytoja S. V., apklausiama teismo posėdyje, paaiškino, kad A. B. yra buvęs jos dukros vyras. R. gyveno pas juos, tėvui nedraudė su juo bendrauti. 2017 m. lapkričio gale R. grįžo iš mokyklos su draugu. Ji tuo metu buvo darbe. Atėjo A., išvijo draugą ir du kartus sudavė R.. Iš R. apie tai sužinojo. Vieną kartą sudavė R. į krūtinę, kitą smūgį kur sudavė, nežino. R. jautėsi neramus, tai buvo ne pirmas kartas. Anksčiau kaltinamasis yra R. už rankos spaudęs, nelabai atsimena. R. nelabai gerai mokosi. A. B. R. myli, bet savotiškai, gal per griežtai.

Liudytojas A. V., apklausiamas teismo posėdyje, paaiškino, kad maždaug prieš metus R. pasakojo, kad buvo konfliktas tarp jo ir tėvo. Sakė, kad jį pastūmė, ar paspyrė, įžeidė, konkrečiai neatsimena. R. pasakojo, kad tėvas išvijo draugą, sudavė R. du smūgius, į galvą ir į krūtinę. Namie tada buvo tik R. su draugu, jie buvo darbe, dukra irgi darbe. Būdavo, atvejų, kad A. B. smurtavo prieš R.. Kai R. neklausydavo, jis panaudodavo jėgą, paimdavo už rankos, pasodindavo. Dukra A. vežė sūnų pas gydytojus. Jo santykiai su A. normalūs, jis dabar pasitaisė. Jo santykiai su R. labai geri, jie bendrauja, kartais išsiveža sūnų. Žinojo, kad buvo naudojamas psichologinis smurtas anūko atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir teismo išvados

Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje žmogui, be kita ko, sukeliamas fizinis skausmas. Fizinis skausmas - tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją. Nustatant fizinį skausmą nėra būtini padariniai – asmens sužalojimas, susargdinimas.

Kaltinamasis A. B. dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų savo kaltę pripažino iš dalies ir paaiškino, kad 2017-11-09 sūnaus R. B. mokykloje, socialinės pedagogės kabinete norėdamas, kad sūnus sėdėtų tiesiai, pastūmė kėdę, o kai sūnus vis tiek nereagavo į jo pastabas - sudavė sūnui, pliaukštelėjo delnu per petį. 2017-11-15, sūnaus gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) sudavė jam raginamojo pobūdžio smūgį atgaline ranka į pilvo sritį. Daugiau smurto prieš sūnų nenaudojo.

Be kaltinamojo A. B. prisipažinimo, aplinkybę, kad jis (duomenys neskelbtini) pastūmė kėdę ir sudavė R. B. į šoną, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu patvirtino ir nukentėjusysis R. B., tiesiogiai smurtą mačiusi liudytoja D. K., taip pat liudytojos D. G., R. V., A. V., kurį apie smurtą mokykloje sužinojo iš sūnaus ir socialinių pedagogių.

Dėl fizinio smurto panaudojimo R. B. gyvenamojoje vietoje – jo senelių namuose (duomenys neskelbtini), A. B. kaltinamas tuo, kad nukentėjusiajam tyčia spyrė koja į dešinį šoną, bei keletą kartų tyčia kumščiu trenkė į pilvą. Nukentėjusysis R. B., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad „tėtis vieną kartą sudavė jam į dešinės pusės pilvą, bet nestipriai. Sudavė su ranka, ne su delnu, bet kita puse, vieną kartą“. Liudytoja A. V., apklausiama teismo posėdyje paaiškino, kad R. jai pasakojo, jog į namus užėjo tėtis ir trenkė vaikui, kaip suprato, iš kumščio. Liudytoja S. V. teisme paaiškino, kad iš R. sužinojo, kad A. B. vieną kartą sudavė R. į krūtinę, kitą smūgį kur sudavė - nežino. Liudytojas A. V. parodė, kad R. sakė, jog tėvas jį pastūmė ar paspyrė, sudavė du smūgius, į galvą ir krūtinę, tačiau tiksliai nurodyti negali. Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. V. nurodė, kad jos sūnus pasiskundė močiutei, nurodydamas, jog jam A. B. koja spyrė į dešinį šoną, bei kumščiu keletą kartų sudavė į pilvą, tačiau teisme šių parodymų liudytoja nepatvirtino. Kitų patikimų, keliais objektyviais įrodymų šaltiniais patvirtintų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis A. B. 2017-11-15, namuose (duomenys neskelbtini), spyrė koja R. B. į dešinį šoną, bei keletą kartų tyčia kumščiu trenkė jam į pilvą, byloje nesurinkta. Įvertinęs tai, kad minėti liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, teismas neturi pagrindo netikėti nepilnamečio nukentėjusiojo R. B. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šios apklausos metu R. B. nurodė, kad senelių namuose tėvas jam sudavė vieną smūgį į pilvą. Remdamasis išdėstytu bei visas abejones aiškindamas kaltinamojo naudai, teismas pripažįsta įrodyta, kad A. B. 2017-11-15, apie 17.00 val. namuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą kumščiu trenkė į pilvą savo sūnui nepilnamečiui sūnui R. B., todėl šioje dalyje kaltinimas atitinkamai tikslinamas.

Kaltinamasis A. B. paaiškino, kad jo suduotas smūgis sūnui mokykloje tebuvo pliaukštelėjimas, o suduotas smūgis sūnui jo senelių namuose buvo „raginamojo pobūdžio“, todėl šie smūgiai sukelti fizinio skausmo negalėjo. Išties baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

Vertindamas kaltinamojo A. B. parodymus, kad jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam negalėjo sukelti fizinio skausmo, teismas pažymi, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 str.). Fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 str. 1 d. tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tai, kad abiem atvejais suduodant smūgį nepilnamečiui R. B. buvo sukeltas fizinis skausmas nustatyta įvertinus paties nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, konkrečias smūgių sudavimo aplinkybes. R. B., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad socialinės pedagogės kabinete tėtis jam trenkė į šoną. Ranka, smūgio metu buvo suspausta į kumštį. Trenkė jam vieną kartą. Pradžioje jam skaudėjo. Būnant jo senelių namuose tėtis vieną kartą sudavė jam į dešinės pusės pilvą, bet nestipriai. Sudavė su ranka, ne su delnu, bet kita puse. Kai sudavė, truputį skaudėjo, bet tiksliai nepamena. Liudytoja A. V. parodė, kad iš sūnaus paaiškinimų suprato, kad jam nuo tėvo smūgių skaudėjo. Liudytoja D. K. paaiškino, kad po tėvo smūgio socialinės pedagogikos kabinete R. nereagavo, kaip sėdėjo taip ir sėdėjo. Jis skausmą galėjo pajusti, tai buvo nerviško, nesivaldančio žmogaus smūgis. Liudytojos teigimu, visi požymiai rodė, kad R. bijo tėčio, todėl ir nesureagavo į smūgį. Liudytoja D. G. parodė, kad nukentėjusysis buvo išsigandęs, susikūprinęs, kalbėjo tyliai, net bijojo kažką pasakyti. Šios liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis R. B. dėl kaltinamojo suduotų smūgių bent minimalų skausmą, būtiną baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. 2 d. kilti, neabejotinai pajuto.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015). Šioje byloje nustatyta, kas smūgis mokykloje nukentėjusiajam R. B. buvo suduotas kumščiu, o namuose (duomenys neskelbtini) - į jautrią kūno dalį – pilvo sritį. Kaltinamasis, būdamas suaugęs ir pakaltinamas asmuo, suduodamas į skausmingą žmogaus (vaiko) kūno vietą – pilvą, šoną, suvokė, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmą, ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Sprendžiant, ar A. B. veiksmai, suduodant sūnus nepilnamečiui sūnui R. B. buvo tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, svarbu įvertinti platesnį nagrinėjamų įvykių kontekstą. Nustatyta, kad 2017-11-09 kaltinamasis, atvykęs į (duomenys neskelbtini) gimnaziją, vertė sūnų ruošti pamokas, su juo kalbėjo pakeltu tonu, konfliktavo su klasės vadove. Pažymėtina, kad tuo metu kabinete buvusios atitinkamą pasirengimą turinčios darbuotojos šį atvejį identifikavo kaip smurtą prieš vaiką ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Be to, iš jų parodymų nustatyta, kad dėl panaudoto smurto nukentėjusysis buvo pažemintas, išsigandęs ir susigūžęs. Liudytoja R. V. (R. B. klasės auklėtoja) paaiškino, kad R. B. elgesyje stebimi emocinio smurto požymiai. Bylos duomenys patvirtina, kad A. B. prieš savo sūnų smurtauja ne pirmą kartą, naudoja kitus netinkamus auklėjimo metodus. Dėl įvykio R. B. gyvenamojoje vietoje, pastarasis taip pat parodė, kad iš pradžių juto fizinį skausmą, nors ir nestiprų, jautėsi blogai. Apie tai papasakojo savo senelei ir mamai. Šios teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. B. veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ar nepavojingi. Teismas, įvertinęs visus paminėtus įrodymus daro išvadą, kad A. B. veikos atitinka BK 140 str. 2 d. numatytų nusikaltimų sudėtis.

Bausmės skyrimas, kiti klausimai

Kaltinamojo A. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 str. 2 d. nuostatomis ir atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, sukeltas pasekmes, šio nusikaltimo motyvus ir tikslus. A. B. padarė du tyčinius, nesunkius smurtinio pobūdžio nusikaltimus prieš savo nepilnametį sūnų. Teismas taip pat įvertina kaltinamojo asmenybę – A. B. teistas du kartus, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikaltimą, baustas administracine tvarka, nedirbantis. Teismas teigiamai vertina, kad kaltinamasis atsiprašė savo sūnaus, stengiasi keisti savo elgesį, kreipėsi į specialistus, mokosi valdyti emocijas. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas sprendžia, kad BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam A. B. paskyrus BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytas švelniausias - viešųjų darbų bausmes. Teismo posėdyje kaltinamasis patvirtino, kad sutinka dirbti viešuosius darbus.

A. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti- du vokai su kompaktiniais diskais, kuriuose įrašyta nepilnamečio R. B. apklausa, paliktini saugoti baudžiamojoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 str.,

nusprendžia:

A. B. pripažinti kaltu:

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (2017-11-09 padaryta nusikalstama veika) ir skirti jam 4 (keturis) mėnesius viešųjų darbų.

padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. (2017-11-15 padaryta nusikalstama veika) ir skirti jam 4 (keturis) mėnesius viešųjų darbų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti A. B. subendrintą bausmę - 6 (šešis) mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 ir 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-05-29 baudžiamuoju įsakymu A. B. paskirta bausme, ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 8 (aštuonis) mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant jį per šį laiką neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

A. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Du vokus su kompaktiniais diskais, kuriuose įrašyta nepilnamečio R. B. apklausa, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Rasa Paužaitė