Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-219-123/2014

2014 m. kovo 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Aušra Maškevičienė, Bronius Valius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų UAB „GALAKA“ ir L. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „GALAKA“, L. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. D. įgyjamosios senaties būdu įgyja nuosavybės teisę į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 4Plp dalį, pažymėtą žymenimis 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, bei nustatyti, kad kitą šio pastato dalį, pažymėtą žymenimis 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, įgyjamosios senaties būdu nuosavybėn įgyja UAB „GALAKA“. Pirmosios instancijos teismui atmetus pareiškėjų pareiškimą, apeliantai prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą tenkinti visiškai.

Apeliantai nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, nes teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei materialines normas, nesivadovavo teismų praktika, formuojama panašiose bylose, teismo motyvai prieštaringi, nesivadovaujama suformuotais precedentais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiaip apeliantų teiginiais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011): 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 d.). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju prašomas nustatyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi faktas neatitinka visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų šiam faktui konstatuoti.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija, kai dėl vykstančių nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesų, valstybė pereinamuoju laikotarpiu tinkamai neapskaitė savo turto ir nepriėmė sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, taigi yra susijęs su viešuoju interesu. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Taigi sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Apeliantai nurodo, kad valstybė (ar savivaldybė) daugiau kaip dvidešimt metų, turėdama visas galimybes įgyvendinti savo teises į pastatą, jei iš tiesų būtų jo savininkė, to niekada nedarė. Nurodo, kad panašias aplinkybes, spręsdamas, kad ginčo daiktas nėra valstybės (ar savivaldybės) nuosavybė, yra įvertinęs ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2006-11-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006, bet teismas priimdamas sprendimą, jų manymu, į šią kasacinio teismo praktiką neatsižvelgė. Nustatyta, kad skundžiamame teismo sprendime teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, kurioje išaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad minėtą pastatą statė Lėbartų tarybinis ūkis, t. y. jis buvo pastatytas valstybės lėšomis (t. 1, b. l. 95–96). Byloje nėra pateikta tiesioginių rašytinių įrodymų, kad pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 4Plp, dalys, pažymėtos 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, ir 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, būtų buvusios parduotos apeliantams kaip privatizavimo objektas ar kitaip pagal įstatymus perleistos privačion nuosavybėn, todėl laikytina, kad šios pastato dalys yra valstybės nuosavybė ir vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi bei formuojama teismų praktika, negali būti įgyjamos nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.

Apeliantai nurodo, kad teismo motyvai yra prieštaringi, nes nurodoma, kad 1992 metų sutartimi pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į pastato dalių statybines medžiagas, ir jie nupirktą daiktą valdė, juo naudojosi ir disponavo, t. y. sutartimi pareiškėjai įgijo išimtinių nuosavybės teisių į nupirktą daiktą bei tapo šio daikto savininkais, tuo pačiu sprendime teismas konstatavo, kad pastatas yra valstybės (ar savivaldybės) nuosavybė, ir būtent dėl šios priežasties negali tapti privačių asmenų nuosavybe įgyjamosios senaties pagrindu. Šie apeliantų teiginiai laikytini nepagrįstais, nes šiuo atveju buvo pagrindas pareiškimui atmesti dviem pagrindais, t. y. pripažinus, kad apeliantai 1992 metų sutartimi įgijo nuosavybės teisę į pastatus, klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi negali būti sprendžiamas, nes įgyjamoji senatis yra galima, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-10-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2013), ir esant duomenų, jog minėtą pastatą statė Lėbartų tarybinis ūkis, t. y. jis buvo pastatytas valstybės lėšomis, skundžiamu sprendimu taip pat buvo pagrindas netenkinti pareiškimo vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi.

Apeliantai nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo jau išnagrinėtų dviejų identiškų civilinių bylų sprendimais, kuriuose pareiškėjai (privatūs asmenys) prašė teismo nustatyti faktus, jog jie įgyjamosios senaties pagrindu yra tapę gretimų pastatų savininkais – byloje Nr. 2-6898-730/2009 buvo sprendžiama dėl pareiškėjų nuosavybės teisės į pastatą, plane pažymėtą numeriu 1Plp, o byloje Nr. 2-14103-328-2012 – į pastatą Nr. 5Plp.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009-08-12 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6898-730/2009 tenkino pareiškėjos J. S. (T.) pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1P1p. Šį pastatą pareiškėja 2009-10-14 dovanojimo sutartimi perleido savo dukteriai K. S. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-02-08 nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės pareiškimą. Pareiškėjas V. S. individuali įmonė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad būtent jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atmesti pareiškėjos J. T. analogišką pareiškimą, taip pat pripažinti 2009-10-14 dovanojimo sutartį, sudarytą J. T. ir K. S., niekine. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-09-26 sprendimu pareiškėjo V. S. individualios įmonės pareiškimą tenkino iš dalies: pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-08-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6898-730/2009 ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai J. T. ir V. S. individuali įmonė pagal įgyjamąją senatį lygiomis dalimis (po ½ dalį) įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1P1p; J. T. su K. S. 2009-10-14 sudarytą pastato dovanojimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia. Klaipėdos apygardos teismas 2013-02-07 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimą panaikino ir atmetė pareiškėjo V. S. individualios įmonės pareiškimą. Išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013 panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-02-07 nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimą bei perdavė civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad teismas pagrįstai nesivadovavo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6898-730/2009, nes šioje byloje dar nėra priimtas galutinis sprendimas dėl vykstančio proceso atnaujintoje civilinėje byloje. Civilinė byla Nr. 2-14103-328/2012 pagal pareiškėjos UAB „Arvaldija“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo buvo užbaigta ją išnagrinėjus pirmosios instancijos (apylinkės) teisme, priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, tačiau apylinkės teismas neformuoja teismų precedentų ir teisės aiškinimo/taikymo praktikos, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-04 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-14103-328/2012 nesaisto Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjančio šią civilinę bylą apeliacine tvarka.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-04 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.