Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-05-28 · Civilinė byla Nr. 2A-595-823/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-28
Bylos Nr.
2A-595-823/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Višinskienė, Henrichas Jaglinskis, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Atsakovas
K. P.
Ieškovas
B. K., S. Č.
Advokatai
Lilija Semaškas, Ina Navickienė
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-595-823/2009Procesinio sprendimo kategorija: 63.1; 34.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gegužės 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės,

teisėjų Henricho Jaglinskio ir Dalios Višinskienės,sekretoriaujant Vaidai Čistiakovienei,

dalyvaujant atsakovo K. P. atstovei advokatei Lilijai Semaško, ieškovių B. K. ir S. Č. atstovei advokatei Inai Navickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių B. K. ir S. Č. ieškinį atsakovui K. P. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamos:

1) priteisti B. K. naudai 14250 Lt (keturiolika tūkstančių du šimtus penkiasdešimt litų) paskolos, 16245 Lt (šešiolika tūkstančių du šimtus keturiasdešimt penkis litus) palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 15 d. iki 2008 m. vasario 15 d., 1,875 procentus (dalis nuo 5 procentų) metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo;

2) priteisti S. Č. naudai 23750 Lt (dvidešimt tris tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt litų) paskolos, 27075 Lt (dvidešimt septynis tūkstančius septyniasdešimt penkis litus) palūkanų už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 15 d. iki 2008 m. vasario 15 d., 3,125 procentus (dalis nuo 5 procentų) metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad 2005 m. balandžio 15 d. mirė A. Č. , B. K. tėvas ir S. Č. sutuoktinis. Po jo mirties palikimą priėmė ieškovės. Mirusysis savo mirties dieną turėjo teisę į eilę hipoteka užtikrintų kreditorinių reikalavimų bei teises į kreditorinius reikalavimus pagal sudarytas paskolos sutartis. AB banke NORD/LB mirusysis nuomojo seifą, teisę į kurio nuomą taip pat paveldėjo ieškovės. Šiame seife mirusysis saugojo dokumentus, tarp kurių ieškovės rado tarp mirusiojo A. Č. ir atsakovo pasirašytas dvi paskolos sutartis, sudarytas 2001 m. rugpjūčio 20 d. Viena paskolos sutartimi mirusysis paskolino atsakovui 8000 Lt (aštuonis tūkstančius litų) ir susitarė, kad atsakovas paskolą grąžins iki 2001 m. gruodžio 20 d. Kita paskolos sutartimi paskolino 30000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) ir susitarė, kad atsakovas paskolą grąžins iki 2002 m. rugpjūčio 20 d. Paskolos sutartyse buvo susitarta ir dėl 3 procentų dydžio mėnesinių palūkanų. Nors paskolų grąžinimo terminas yra pasibaigęs, ieškovės nerado jokių duomenų, patvirtinančių paskolų ar jos dalių grąžinimą. Todėl atsakovas privalo grąžinti 38000 Lt (trisdešimt aštuonis tūkstančius litų) paskolos, taip pat 3 procentų dydžio mėnesines palūkanas, skaičiuojamas nuo A. Č. mirties datos (kadangi ieškovėms nėra žinoma, ar atsakovas mokėjo palūkanas mirusiajam iki jo mirties). Bendra palūkanų suma sudaro 43320 Lt (keturiasdešimt tris tūkstančius tris šimtus dvidešimt litų). Kadangi atsakovui buvo paskolintos santuokinės lėšos, priteistina suma tarp ieškovių turi būti padalinta tokiu būdu: S. Č. - ½ dalis lėšų, kurios yra bendroji jungtinė nuosavybė ir ¼ nuo paveldėtos ½ dalies, B. K. – ¾ dalys lėšų nuo paveldėtos ½ dalies.

Atsakovas K. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovėms išduotuose paveldėjimo teisės liudijimuose nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad ieškovės paveldėjo reikalavimo teisę pagal nurodytas paskolos sutartis, byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovėms reikalavimo teisė buvo perleista kitu būdu. Be to, ieškovės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad paskola negrąžinta. Atsakovo nuomone, vien tik paskolos sutarčių radimo faktas nepatvirtina skolos egzistavimo. Sutarčių terminai yra pasibaigę, pretenzijų dėl paskolos sutarčių neįvykdymo atsakovui nebuvo pateikta, mirusysis A. Č. jokių pretenzijų atsakovui nereiškė, nors vertėsi pinigų skolinimu už didelius procentus ir nebūtų atleidęs vėlavimo nieko už tai nereikalaudamas. Atsakovo teigimu, su mirusiuoju jis visiškai atsiskaitė, pinigus atiduodavo A. Č. grynaisiais, nes taip pageidavo pats A. Č. . Pakvitavimų dėl grynųjų pinigų sumokėjimo atsakovas neišsaugojo, nes 2005 m. persikraustė gyventi į užsienį ir pasiėmė tik būtiniausius daiktus, be to, savo įsipareigojimus laikė įvykdytais ir nemanė, kad pakvitavimus būtina saugoti. Pasibaigus paskolų sutarčių terminams A. Č. dar trejus metus iki savo mirties turėjo galimybę pareikšti pretenzijas atsakovui, tačiau to nepadarė, o tai reiškia, kad jokių pretenzijų atsakovui mirusysis neturėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nurodė, kad ieškovės turi reikalavimo teisę pagal paskolų sutartis, nes jos yra vienintelės mirusiojo A. Č. turto paveldėtojos, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 5.50 straipsniu, neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Palikimas yra priimtas visas, ieškovėms išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, atsakovas, teigdamas, kad paskolą yra grąžinęs, turi šį teiginį įrodyti. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalėjo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą (rašytinę paskolos sutartį), tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalėjo tą dokumentą grąžinti skolininkui, o jeigu tokios galimybės nėra – nurodyti tai pakvitavime. Ieškovės pateikė teismui paskolos sutarčių originalus, o tai, pirmosios instancijos teismo nuomone, įrodo, kad paskola A. Č. nebuvo grąžinta. Atsakovas K. P. ieškovių argumentų dėl paskolos pagrįstumo nenuginčijo, paskolos grąžinimo fakto neįrodė. Palūkanų dydžio ar pagrįstumo atsakovas neginčijo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas K. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių - ieškovės turėjo teismui pateikti įrodymus, jog paskola nebuvo grąžinta, bei kad jos turi teisę reikalauti grąžinti paskolą. Pirmosios instancijos teismas visiškai atleido ieškoves nuo įrodinėjimo pareigos, leisdamas joms įrodyti tai, ko atsakovas net neginčijo – paskolų sutarčių sudarymo faktą, ir neįpareigojo ieškovių pateikti nors menkiausius įrodymus, kad paskola nebuvo grąžinta, ypač atsižvelgiant į tai, jog ieškovės nėra kreditorės pagal šias sutartis ir apie sutarčių vykdymo eigą nieko nežino. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad paskolos grąžinimo terminai yra seniai pasibaigę, A. Č. iki pat savo mirties nepateikė apeliantui nei vienos pretenzijos, nesikreipė į teismą dėl paskolos grąžinimo, tarp šalių taip pat nebuvo sudaryta jokia nauja sutartis dėl paskolos apmokėjimo termino pratęsimo, nors mirusysis A. Č. versdavosi paskolų teikimu už didelius procentus ir nebūtų taikęs atsakovui jokių nuolaidų. Apeliantas pažymi, kad paskolą mirusiajam atidavė grynaisiais pinigais, nes būtent to pageidavo A. Č. , vengęs oficialių banko pavedimų dėl savo vykdomos veiklos neteisėtumo. Pakvitavimų apeliantas teigia neišsaugojęs, nes 2005 m. su šeima persikraustė gyventi į Airiją, persikraustymo metu dokumentai buvo prarasti, o apeliantas jų ir neieškojo, nes nuo atsiskaitymo su A. Č. jau buvo praėję keleri metai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė CK 5.50 straipsnį ir nepagrįstai nusprendė, jog ieškovės turi teisę reikalauti grąžinti paskolas. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime yra aiškiai išvardintas visas ieškovių paveldėtas turtas bei turtinės teisės, tačiau reikalavimo teisės pagal nurodytas paskolos sutartis tarp jų nėra. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu taip pat nepagrįstai priteisė iš apelianto palūkanas, kurių dydis daugiau nei du kartus viršija priteistas sumas. Įstatymų nustatytas palūkanų dydis tarp fizinių asmenų yra 5 procentai, o paskolų sutartyse numatytų palūkanų dydis yra 36 procentai, todėl akivaizdu, kad toks palūkanų dydis prieštarauja teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams. Prašydamas teismo ieškinį atmesti, atsakovas prieštaravo visiems ieškinio reikalavimams, tarp jų ir palūkanų dydžiui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir K. P. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovės turi įrodyti, kad paskola nebuvo grąžinta. Ieškovių nuomone, jos turi pateikti teismui įrodymus, kad K. P. paskola buvo suteikta, o atsakovas privalo įrodyti, kad paskolą grąžino, t.y. pateikti skolos dokumento originalą arba pakvitavimą apie skolos grąžinimą. Ieškovės teigia, kad jos turi reikalavimo teisę pagal paskolos sutartis, nes paveldėjo visą A. Č. turtą, tarp jo ir palikėjo turtines reikalavimo teises. Ieškinio senaties terminai nėra praleisti, atsakovas neprašė teismo juos taikyti. Sudarant paskolos sutartis, šalys susitarė, jog už paskolą turi būti mokamos sutartyje nustatyto dydžio palūkanos. Atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo nei fakto, kad pagal sudarytas paskolos sutartis jis buvo prisiėmęs įsipareigojimą mokėti palūkanas, nei šių palūkanų dydžio, be to, teigė, kad palūkanas mokėjo, tik neturi tai patvirtinančių dokumentų, t.y. su sutartyje nurodytu palūkanų dydžiu sutiko.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atskirtimus. Įrodinėtinos aplinkybės ir jų įrodinėjimo naštos paskirstymas priklauso nuo to, iš kokių teisinių santykių yra kilęs ginčas konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš paskolos teisinių santykių. Esant paskolos teisiniams santykiams kreditorius, reikalaujantis skolininko įvykdyti prievolę, privalo įrodyti, kad paskola skolininkui buvo suteikta, t.y. kad pinigai pagal paskolos sutartį skolininkui buvo realiai perduoti (kadangi paskolos sutartis yra realinė), o skolininkas, ginčijantis savo prievolę, turi įrodyti, kad paskola kreditoriui yra grąžinta (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-463/2006, ir kt.). Tai, kad ieškovėmis nagrinėjamoje byloje yra ne pats kreditorius pagal paskolos sutartį, o jo teisių perėmėjos, įstatyme nustatytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės nepakeičia, kadangi teisių perėmėjų materialinių ir procesinių teisių ir pareigų apimtis sutampa su teisių perleidėjo materialinių ir procesinių teisių bei pareigų apimtimi. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, atsižvelgdamas į kilusio ginčo teisinę prigimtį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas pripažįsta aplinkybes, kurias pagal įstatymą privalėtų įrodyti ieškovės, tokiu būdu palengvindamas ieškovėms tenkančią įrodinėjimo pareigą, neperkelia ieškovėms pareigos įrodinėti aplinkybes, kurias įrodyti pagal įstatymą priklauso atsakovui, ir toks įrodinėjimo naštos paskirstymas negali būti laikomas šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu. Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįpareigojo ieškovių įrodyti paskolų negrąžinimo fakto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažįstami teisiškai nepagrįstais, kadangi, kaip jau minėta, esant paskolos teisiniams santykiams ir kreditoriui įrodžius paskolos suteikimo faktą pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą tenka ne kreditoriui, o savo prievolę ginčijančiam skolininkui. Ieškovės paskolos suteikimo atsakovui faktą įrodinėjo rašytinėmis paskolos sutartimis (CPK 197 straipsnis), be to, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, šio fakto neginčijo ir pats atsakovas (CPK 187 straipsnio 1 dalis), taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės, įrodžiusios paskolos suteikimo faktą, joms tenkančią įrodinėjimo pareigos dalį įvykdė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovės be kita ko turėjo įrodyti turinčios reikalavimo teisę pagal tarp atsakovo ir A. Č. sudarytas paskolos sutartis ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šią savo pareigą ieškovės įvykdė, pateikdamos teismui įrodymus, jog yra vienintelės kreditoriaus pagal paskolos sutartis A. Č. turto paveldėtojos (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 6.190 straipsnis). Reikalavimo teisė pagal paskolos sutartis yra turtinė teisė, kuri yra paveldima bendra tvarka. Vien ta aplinkybė, kad apie nurodytą mirusiojo turtinę teisę nebuvo žinoma išduodant ieškovėms paveldėjimo teisės liudijimą, ir dėl to ši teisė liudijime nėra įvardyta, nesudaro pagrindo teigti, kad ši teisė nebuvo ieškovių paveldėta įstatymų nustatyta tvarka, kadangi tai prieštarautų paveldėjimo kaip universalaus palikėjo teisių ir pareigų perėjimo įpėdiniams sampratai (CK 5.1 straipsnis, 5.50 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad paveldėjimas yra universalus palikėjo teisių ir pareigų perėjimo įpėdiniams būdas, palikėjo įpėdiniai paveldi visas palikėjo turtines teises, egzistavusias palikėjo mirties momentu, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo žinomos išduodant įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimą, ar paaiškėjusios vėliau. Taigi ieškovėms pateikus teismui įrodymus, kad jos yra vienintelės kreditoriaus A. Č. turto paveldėtojos, ieškovių reikalavimo teisė galėtų būti nuginčyta tik atsakovui įstatymų nustatyta tvarka įrodžius, kad paskola A. Č. buvo grąžinta iki jo mirties, t.y. kad savo mirties momentu A. Č. nebeturėjo reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu, ir dėl to ši teisė ieškovių negalėjo būti paveldėta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007, ir kt.). Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo pripažįstama, kad tokių aplinkybių nebuvo. Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti. Paskolos sutarties atveju tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006), t.y. paskolos grąžinimo faktas nagrinėjamoje byloje atsakovo turėtų būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais (CK 6.871 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnio 4 dalis). Atsakovas, kuriam pagal įstatymą tenka pareiga įrodyti paskolos grąžinimo faktą, nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, teigdamas, kad nurodyti įrodymai nėra išlikę. Nors įstatymas suteikia galimybę bylą nagrinėjančiam teismui tam tikrais atvejais atleisti šalį nuo pareigos sandorio sudarymo faktą įrodinėti rašytiniais įrodymais (CK 1.93 straipsnio 6 dalis), teigdamas, kad rašytiniai paskolos grąžinimą patvirtinantys įrodymai nėra išlikę ne dėl jo kaltės, atsakovas kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių paskolos grąžinimo faktą, teismui taip pat nepateikė. Savo poziciją byloje atsakovas grindė išimtinai savo atstovės pateiktais žodiniais ir rašytiniais paaiškinimais (b.l. 41-42, 51, 64), pats neatvykdamas į teismą ir neprisiekęs įstatymų nustatyta tvarka (CPK 186 straipsnio 2 dalis, 6 dalis), ir jau vien tai, apeliacinės instancijos eismo teisėjų kolegijos nuomone, buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui atsakovo atstovės paaiškinimus vertinti kritiškai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai civilinėse bylose yra specifinis įrodymų šaltinis, kadangi šalys yra materialiai suinteresuotos nagrinėjamos bylos eiga, ir į tai turi būti atsižvelgiama vertinant šių paaiškinimų turinį. Be to, atsakovo atstovės paaiškinimų turinys nėra konkretus, jie iš esmės grindžiami prielaidomis apie tikėtiną mirusiojo A. Č. elgesio būdą, nenurodant jokių konkrečių paskolos grąžinimo aplinkybių. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pripažino, kad atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neįrodė paskolos grąžinimo fakto, o atsakovui šio fakto neįrodžius ieškovių reikalavimas dėl paskolos priteisimo turėjo būti teismo patenkintas.

Dėl ieškovėms priteistinų palūkanų dydžio

Apeliaciniu skundu atsakovas be kita ko nesutinka su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistu palūkanų dydžiu. Palūkanas pagal prievolę, jų nustatymo pagrindus, palūkanų dydžio nustatymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.37 straipsnis. CK 6.872 straipsnis yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Šios teisės normos suteikia teisę šalims pasirinkti: palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi, arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas, apeliaciniu skundu nurodydamas pagal įstatymą taikytiną palūkanų dydį, nepagrįstai remiasi CK 6.210 straipsniu, numatančiu palūkanų kaip netesybų dydį. Iš byloje esančių paskolos sutarčių turinio matyti, kad paskolos sutarties šalys buvo sutarusios dėl palūkanų kaip atlyginimo kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais mokėjimo, ir būtent šias palūkanas savo ieškiniu prašo priteisti ieškovės (b.l. 3-4, 6-7). Palūkanų kaip atlyginimo kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais dydį reglamentuoja ne CK 6.210 straipsnis, o CK 6.872 straipsnio 1 dalis, pagal kurią nesant atitinkamo šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Paminėta komercinių bankų vidutinė palūkanų norma paskolos sudarymo momentu yra fakto klausimas, todėl pagal bendrą taisyklę įrodymus, patvirtinančius komercinių bankų vidutinę palūkanų normą paskolos sudarymo momentu teismui turėtų pateikti paskolos sutartyje nurodytą palūkanų dydį dėl jo neatitikimo įstatyme nustatytam palūkanų dydžiui ginčijantis atsakovas (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad ieškinio ginčijimas teigiant paskolą esant grąžintą apima ir sutartyje numatyto palūkanų dydžio ginčijimą, kadangi sutarties šalis, ginčydama savo įsipareigojimų buvimą tuo pagrindu, kad jau yra įvykdžiusi savo prievolę pagal sutartį, nebūtinai turi nesutikti su sutartyje numatytu palūkanų dydžiu. Be to, CPK nuostatos reikalauja iš bylos šalių pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius kiekvieną jų reiškiamą reikalavimą ar atsikirtimą. Tuo atveju, jei skolininkas nesutinka su paskolos sutartyje nurodytu palūkanų dydžiu, jis privalo teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius savo teiginius, kad sutartyje numatytos palūkanos yra neprotingai didelės (CPK 178 straipsnis), o apeliantas, kaip pagrįstai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, to nepadarė. Visgi, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose, susijusiose su pagal sutartis priteisiamų palūkanų dydžio nustatymu, taip pat į ieškovių reikalaujamą priteisti palūkanų sumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovėms priteistinų palūkanų dydį peržiūrėti ex officio, kadangi susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarauja viešajai tvarkai (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK nuostatų, reglamentuojančių palūkanų nustatymo tvarką bei dydį, turinį, yra ne kartą pažymėjęs, kad palūkanos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/1999, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1334/2000). Paskolos santykiuose kreditorius, ypač kai kreditavimas – jo verslas, yra ekonomiškai stipresnė, geriau informuota apie kreditavimo sąlygas, didesnę patirtį turinti šalis. Nustatant palūkanas šalių susitarimu, nesąžiningas kreditorius gali pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Neprotingai didelės palūkanos praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją. Tokiu atveju palūkanos faktiškai tampa skolininko nubaudimo priemone. Gindamas kreditorių nuo skolininko netinkamų veiksmų - piniginės prievolės neįvykdymo laiku, teismas turi ginti pažeistą teisę taip, kad būtų pašalinta galimybė kreditoriui lupikauti, t. y. gauti neprotingai dideles palūkanas. Taigi esant sutarties šalių susitarimui dėl mokėtinų palūkanų dydžio ir byloje dėl to kilus ginčui, teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio nuostatomis, turi vertinti atitinkamas sutarties sąlygas ir spręsti, ar jos iš esmės nepažeidė šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 straipsnis) ir ar jos neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas, ar šalių sutartos palūkanos atitinka išvardytus principus, teismas individualizuoja konkretų prievolinį santykį, atsižvelgia į prievolės pobūdį, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, jos santykį su palūkanų dydžiu ir gali vadovautis įstatyme nustatyta palūkanų norma kaip vienu iš kriterijų, juo neapsiribodamas (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-1085/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2003). Vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, teismas turi teisę mažinti tiek pagal sutartį nustatytas šalių palūkanas kaip pelno ir atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais dydį, tiek palūkanų kaip netesybų dydį. Ši teismo teisė susijusi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga vykdyti teisingumą (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3 K-3-258/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001). Pastebėtina, kad vien pagrindinės prievolės ir prašomų priteisti palūkanų dydžio santykis (reikalaujamų palūkanų sumai ženkliai viršijant paskolos dydį) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamas pakankamu pagrindu teismui sumažinti priteistinų palūkanų sumą vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ir CK 6.37 straipsnio 4 dalimi (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005).

Byloje esantys duomenys patvirtina apelianto teiginius, kad A. Č. vertėsi pinigų skolinimu (b.l. 10-13), šio fakto iš esmės neginčija ir ieškovės, taigi pripažintina, jog A. Č. buvo stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, galėjusi piktnaudžiauti savo pranašesne padėtimi nustatant palūkanas. Vadovaujantis Lietuvos banko Pinigų politikos departamento 2001 m. spalio 16 d. informaciniu pranešimu Nr. 09-3235, vidutinė svertinė per trečiąjį 2001 m. ketvirtį bankų priimtų rezidentų terminuotųjų indėlių litais metų palūkanų norma buvo 2,42 procento, o vidutinė per trečiąjį 2001 m. ketvirtį bankų rezidentams suteiktų trumpalaikių paskolų litais metų palūkanų norma - 9,48 procento. Paskolų sutartyse, dėl kurių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, numatytos palūkanos – 3 proc. mėnesinių palūkanų, arba 36 proc. metinių palūkanų, nurodytas normas gerokai viršija. Be to, ieškovių prašoma priteisti palūkanų suma gerokai viršija ir pagrindinės skolos sumą (b.l. 3). Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis CK 1.5 straipsniu ir CK 6.37 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgiant į per trečiąjį 2001 m. ketvirtį bankų rezidentams suteiktų trumpalaikių paskolų litais metų palūkanų normą, yra pagrindas sumažinti iš atsakovo ieškovėms priteistą palūkanų sumą iki 10000 Lt, šią sumą paskirstant tarp ieškovių tokiu būdu: ieškovei S. Č. – 6250 Lt, ieškovei B. K. – 3750 Lt.

Ieškovės pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti joms atitinkamas procentines dalis procesinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnis). Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovių prašomą priteisti procesinių palūkanų procentinę dalį priteisė ne nuo bendros ieškinio sumos, o nuo kiekvienai iš ieškovių priteistos sumos (b.l. 4, 74). Kadangi ieškovės dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nėra padavusios apeliacinio skundo, nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliantui yra palanki, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 320 ir 313 straipsniais, nekeičia ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu kiekvienai iš ieškovių priteisto procesinių palūkanų procento, pakeisdama tik šių palūkanų skaičiavimo pagrindą pagal apeliacinės instancijos teisme patenkintus materialinius teisinius ieškovių reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai keistinas šiuo sprendimu nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 4 dalis), atsižvelgiant į teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį. Pakeitus iš atsakovo priteistinų palūkanų dydį, teismo sprendimu tenkinami ieškovių reikalavimai sudaro 59 proc. pareikštų ieškinio reikalavimų sumos (59 proc. nuo 81320 Lt).

Bylinėjimosi išlaidos turėtos pirmosios instancijos teisme, priteisiant jas iš atsakovo proporcingai patenkintų ieškininių reikalavimų daliai, sudaro 540 Lt (59 proc. nuo 915 Lt) ieškovei B. K. ir 1230 Lt (59 proc. nuo 2085 Lt) ieškovei S. Č. . Tuo pačiu atsakovui proporcingai atmestų ieškininių reikalavimų daliai iš atsakovių priteisiama 205 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme (41 proc. nuo 500 Lt – b.l. 45).

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme vadovaujantis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, 98 straipsnio 3 dalimi, tarp šalių paskirstytinos tokiu būdu: atsakovui iš ieškovių priteistina 41 proc. žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą, t.y. 1000 Lt (b.l. 75), o ieškovei S. Č. - 59 proc. advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų, t.y. 443 Lt (b.l. 85).

Susumavus nurodytas priteistinas sumas, iš atsakovo priteistina 540 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės B. K. naudai ir 1673 Lt ieškovės S. Č. naudai, iš ieškovių priteistina 1205 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo K. P. naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo K. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B. K. , a.k. (duomenys neskelbtini), 14 250 Lt negrąžintos paskolos, 3750 Lt palūkanų, 1,875 procentus metinių palūkanų už priteistą 18000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 540 Lt bylinėjimosi išlaidų;

Priteisti iš atsakovo K. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei S. Č. , a.k. (duomenys neskelbtini) 23750 Lt negrąžintos paskolos, 6250 Lt palūkanų, 3,125 procentus metinių palūkanų už priteistą 30000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1673 Lt bylinėjimosi išlaidų;

Priteisti iš ieškovių B. K. , a.k. (duomenys neskelbtini) ir S. Č. , a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui K. P. , a.k. (duomenys neskelbtini) 1205 Lt bylinėjimosi išlaidų.“

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė - BalynienėTeisėjai Henrichas JaglinskisDalia Višinskienė