- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-03
- Bylos Nr.
- 2S-818-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13737-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- UAB „Verslo inkorporacijos centras“, D. S.
- Ieškovas
- UAB „JG reklamos dovanos“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir D. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „JG reklamos dovanos“ kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ per 7 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus UAB „JG reklamos dovanos“ atžvilgiu, t.y. įpareigoti D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ nutraukti tarpusavio darbo santykius, įpareigoti atsakovus nutraukti UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdomą verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant ta prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos, įpareigoti UAB „Verslo inkorporacijos centras“ išstoti iš tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI.
Ieškovas UAB „JG reklamos dovanos“ taip pat teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 145 str. 1 d. 6 p.) – iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje uždrausti D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant ta prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos. Nurodė, kad atsakovė D. S. pažeidė Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimu prisiimtą įsipareigojimą darbo sutarties galiojimo metu ir dviejų metų laikotarpiu po jos pasibaigimo be išankstinio raštiško ieškovo sutikimo neužsiimti jokia konkuruojančia veikla ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas yra konkurentai, nes šiuo metu abu šie subjektai toje pačioje rinkoje užsiima tapačia veikla – verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba Lietuvoje. Atsakovus sieja tarpusavio darbo teisiniai santykiai, kurie yra draudžiami Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimu. Pasak ieškovo, atsakovas UAB „Verslo inkorporacijos centras“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme įtvirtintą draudimą ūkio subjektui atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems įpročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas savo neteisėtais veiksmais pagerino savo ir pablogino ieškovo konkuravimo sąlygas. Prašyme taip pat teigiama, kad atsakovai pripažįsta, jog nesąžiningai konkuruoja su ieškovu ir šios veiklos neketina nutraukti, kas, pasak ieškovo, rodo, jog ginčas tarp šalių tęsis ilgiau nei vienerius metus ir neapsiribos ginčo nagrinėjimu pirmos instancijos teisme. Pagal Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą atsakovei draudžiama užsiimti konkuruojančia veikla tik dviejų metų laikotarpiu po darbo sutarties pasibaigimo. Darbo sutartis buvo nutraukta 2010-12-21, taigi tikėtina, kad atsakovei draudimas užsiimti konkuruojančia veikla baigsis dar nepasibaigus ginčo nagrinėjimui iš esmės, o iki tol atsakovai galės nevaržomai tęsti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu. Tokiu būdu, ieškovo teigimu, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galutinis ieškovui palankus teismo sprendimas bus tik deklaratyvus, nes ieškovo pažeisti teisėti interesai nebus apginti ir apsaugoti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-19 nutartimi ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ prašymą patenkino ir uždraudė atsakovams D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant ta prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo prašyme išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas, nes ieškovui pareiškus ieškinį teisme ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Verslo inkorporacijos centras“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-19 nutartį. Nurodo, kad ginčo šalių argumentus dėl ginčo dalyko tirs ir vertins teismas, bylą išnagrinėjęs iš esmės. Ieškovo teiginiai dėl ieškinio reikalavimų galimo pagrįstumo nepatvirtina grėsmės galimo teismo sprendimo vykdymui. Pažymi, kad ieškovas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones numato, ką priima ir teismas, kad teismo sprendimas gali būti ieškovui nepalankus. Taigi teismas pritaiko atsakovui neigiamas teisines pasekmes, remdamasis ieškinio nepagrįstumo tikimybe, nors CPK 114 str. nustato priešingą ieškinio pagrįstumo tikimybę, kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pasak atsakovo, ieškovas pateiktu prašymu iš esmės prašo ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ieškinio patenkinimo iki bylos išnagrinėjimo. Apeliantas pažymi, kad skundžiama nutartimi buvo uždrausta atsakovui užsiimti verslo dovanų prekybos veikla Lietuvos teritorijoje. Toks draudimas viršija ieškinio patenkinimo galimybes, nes verslo dovanų prekyba Lietuvoje nėra ieškovui priklausanti išskirtinė teisė. Taigi atsakovui buvo uždrausta apskritai užsiimti teisėta veikla, kuria užsiimti turi teisę bet kuris subjektas. Toks sprendimas daro žalą atsakovo teisėtiems interesams.
Atsakovė D. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus 1 apylinkės teismo 2011-12-09 nutartį ir ieškovo prašymą atmesti. Pažymėjo, kad ieškovas nepagrindė savo argumentų apie konkrečius atsakovų vykdymo nesąžiningos konkurencijos veiksmus konkrečioje teritorijoje su konkrečiais atsakovais. Nesant byloje rašytinių įrodymų, pagrindžiančių grėsmę tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pasak apeliantės, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra ir nepagrįstai suteiktas ieškovui pranašumas byloje. Ieškovas visą bylinėjimosi laikotarpį galės naudotis didesne rinkos dalimi ir atitinkamai gauti didesnes pajamas, o atsakovai tuo metu negaus pajamų iš pagrindinės jų vykdomos verslo rūšies – verslo dovanų prekybos ir atitinkamai negaus pajamų, kas per bylinėjimosi laikotarpį galimai padarys įmonę nemokia. Atsakovė D. S. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negaus darbinių pajamų, kas pablogins jos šeimos finansinę padėtį. Pasak apeliantės, šiuo atveju teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais ir tuo pažeidė proceso šalių interesų pusiausvyrą. Atsakovės manymu, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas iš esmės pasisakė dėl bylos baigties, nes patenkino pagrindinį ieškovų reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Verslo inkorporacijos centras“ pateikė atsiliepimą į atsakovės D. S. atskirąjį skundą, su kuriuo sutiko ir prašė jį patenkinti.
Ieškovas UAB „JG reklamos dovanos“ pateikė atsiliepimą į atsakovų UAB „Verslo inkorporacijos centras“ ir D. S. atskiruosius skundus, kuriuos prašė atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-19 nutartį civilinėje byloje palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad iš teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog atsakovės D. S. pažeidė šalių sudarytą Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą, o atsakovas UAB „Verslo inkorporacijos centras“ pažeidė LR konkurencijos įstatyme įtvirtintą draudimą ūkio subjektui atlikti bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentais, jog, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turėjo vertinti ir apriboti tik atsakovo ir atsakovės darbo santykius, o ne atsakovo vykdomą verslo dovanų prekybą apskritai. Pažymėjo, kad atsakovas šią veikla užsiima nesąžiningai konkuruodamas, pasinaudodamas atsakovės darbo pas ieškovą metu sukaupta patirtimi ir informacija. Taip, išnaudodamas ieškovo know-how potencialą, neteisėtai perėmė dalį ieškovo vykdomo verslo. Pasak ieškovo, teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kurios yra tiesiogiai susijusios su ieškovo reikalavimais, atsakovams būtų suteikiama galimybė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo įsiteisėjimo tęsti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriuose jie patys pripažįsta, ir toliau pažeisti ieškovo teisėtus interesus, tokiais veiksmais darant jam dar didesnę žalą. Tokiu atveju, teismui priėmus palankų ieškovui sprendimą, ir siekiant jį įvykdyti, t.y. atkurti padėtį, kuri buvo iki atsakovams pradedant nesąžiningos konkurencijos veiksmus, ieškovas privalėtų inicijuoti naujus teisminius ginčus dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Taigi, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Atsiliepime pažymima, kad atsakovų teiginiai, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės pasisakė dėl bylos baigties, nes patenkino pagrindinį ieškovo reikalavimą, yra teisiškai nepagrįsti. Tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas neprieštarauja formuojamai teismų praktikai. Ieškovo teigimu, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovų tariamai patiriamus nuostolius. Pažymėjo, kad LR CPK suteikia atsakovams teisę reikalauti ieškovo užtikrinti galimų jų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą, tokiu būdu išlaikant ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, atsiliepime teigiama, kad atsakovams uždrausta vykdyti tik verslo dovanų prekybą, kuri nėra atsakovo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ pagrindinė veikla. Dėl šių aplinkybių ieškovo teigimu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ginčo šalių interesų pusiausvyros, yra teisėtos ir pagrįstos, nes jomis siekiama užkirsti kelią tolimesniam ieškovo teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui, taip pat ir naujo teisinio ginčo tarp bylos šalių kilimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo bei ieškovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, 2011-12-19 skundžiama nutartimi pritaikė prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. uždraudė atsakovams D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant ta prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos. Atskiruosiuose skunduose išdėstyti apeliantų teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės teisėtumo ir pagrįstumo.
Kaip minėta pagal CPK 144 str. 1 d. asmenys, teikiantys prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, leidusias daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantų teiginiai, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu, remdamasis ieškovo reikalavimų galimu nepagrįstumu ir ieškovo teise pateikti apeliacinį skundą dėl galimai jam nepalankaus teismo sprendimo, nėra pagrįsti, grindžiami išskirtinai tik atsakovų subjektyviais išvedžiojimais.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Iš byloje pateiktų duomenų seka, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį atsakovams dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo, iš esmės teigia, kad atsakovė D. S. neteisėtais veiksmais pažeidė šalių pasirašyto Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo nuostatas, o atsakovas UAB „Verslo inkorporacijos centras“, nesąžiningai konkuruodamas, pasinaudodamas atsakovės darbo pas ieškovą metu sukaupta patirtimi, žiniomis ir informacija bei ieškovo know how potencialu, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas. Ieškovo ir atsakovės pasirašytu Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimu D. S. įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir dviejų metų laikotarpiu po jos pasibaigimo laikytis ieškovo atžvilgiu nekonkuravimo ir neviliojimo įsipareigojimų (Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo 2.1., 2.3. punktai). Esant ginčui dėl šių nuostatų pažeidimo, ieškovui prašant įpareigoti atsakovus nutraukti nekonkuravimo ir neviliojimo įsipareigojimų pažeidimus, nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kartu atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo nutraukta prieš daugiau nei vienerius metus (2010-12-21) bei kad teisminis ginčas gali užsitęsti dar kurį laiką iki įsiteisės teismo sprendimas, dėl ko draudimo atsakovei užsiimti konkuruojančia veikla galiojimas gali baigtis dar nepasibaigus ginčo išnagrinėjimui, o visą šį laikotarpį atsakovai ir toliau galės tęsti galimai nesąžiningos konkurencijos veiksmus, sutiktina su ieškovo pagrįstais argumentais, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių jam galimai palankus teismo sprendimas bus tik deklaratyvus ir faktiškai neįvykdomas, o ieškovo pažeisti teisėti interesai liks neapginti ir neapsaugoti. Dėl šių aplinkybių pripažintina, kad laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje byloje pritaikytos pagrįstai.
Atskiruosiuose skunduose apeliantai teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo jų teises, pažeidžia ginčo šalių interesų pusiausvyrą, nepagrįstai suteikia ieškovui pranašumą byloje, daro žalos atsakovams. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Teismo vertinimu, pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis laikinas draudimas atsakovams vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą nagrinėjamu atveju yra proporcingas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams, nes atsakovų tokios veiklos vykdymas galimai pažeidžia ieškovo teises, taip galimai pažeidžiamos nesąžiningą konkurenciją draudžiančių norminių teisės aktų nuostatos. Apeliantai neįrodė, kad teismo nutartimi draudimas vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą yra vienintelė juridinio asmens veikla. Priešingai, iš ieškovo pateiktų duomenų seka, kad verslo dovanų prekyba nėra atsakovo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vienintelė ar pagrindinė veikla. Atsakovas ilgą laiką (nuo 2001 metų) užsiima ir kita veikla, susijusia su įmonių steigimu, reorganizavimu ar pertvarkymu bei paslaugų teikimu, iš kurios tikėtina ir gauna didžiąją dalį pajamų. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nutraukti galimai neteisėtus atsakovų veiksmus ir jais galimai daromos žalos didėjimą bei siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyra, taip pat siekdamas užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, skundžiama nutartimi pagrįstai nustatė atsakovams veiklos draudimus. Pažymėtina, kad atsakovai, manydami, jog ieškovo iniciatyva pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia jiems nepagrįstus nuostolius (žalą), gali kreiptis su motyvuotu prašymu į teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Taip pat atmestini atsakovų teiginiai, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės pasisakė dėl bylos baigties, nes patenkino pagrindinį ieškovo reikalavimą. Nors skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimas atsakovams vykdyti Lietuvoje verslo dovanų prekybą, įskaitant bet neapsiribojant ta prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos, sutampa su vienu iš ieškinio reikalavimu (ieškinio 44.1.2. p.), tačiau tai nereiškia, kad taikydamas tokią priemonę teismas pasisakė dėl bylos esmės ar dėl ieškinio pagrįstumo. Aplinkybė, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra iš dalies susijusios su vienu iš šioje byloje ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymui, nes teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Dėl šių aplinkybių, apeliantų teiginiai, jog ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės siekė ieškinio patenkinimo iki bylos išnagrinėjimo, o teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pasisakė dėl bylos esmės, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.