- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-30
- Bylos Nr.
- 2A-2891-345/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13737-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Ieškovas
- UAB „JG reklamos dovanos“
- Atsakovas
- D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės, Zitos Smirnovienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo bei ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo ir 2012 m. gegužės 2 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ ieškinį atsakovams D. S. bei UAB „Verslo inkorporacijos centras“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo ir atsakovės D. S. priešieškinį ieškovui UAB „JG reklamos dovanos“ dėl nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „JG reklamos dovanos“ prašė teismo įpareigoti atsakovus per 7 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu; įpareigoti atsakovus nutraukti tarpusavio darbo santykius; įpareigoti atsakovus nutraukti atsakovo UAB „Verslo inkorporacijos centras“ vykdomą verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu „VIC Dovanos“; įpareigoti atsakovą UAB „Verslo inkorporacijos centras“ išstoti iš tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI; teismo sprendimo nevykdymo atveju paskirti atsakovams 10000 Lt baudą bei išieškoti visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad su atsakovė D. S. dirbo pas ieškovą pardavimų vadybininke, su ja buvo sudaryta Konfidencialumo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ir po darbo santykių pasibaigimo saugoti ieškovo konfidencialią informaciją, ir Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimas (toliau ir Nekonkuravimo susitarimas), pagal kurį atsakovė įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir dviejų metų laikotarpiu po jos pasibaigimo laikytis ieškovo atžvilgiu nekonkuravimo ir neviliojimo įsipareigojimų, o ieškovas – mokėti atsakovei kompensaciją. Nutrūkus ieškovo ir atsakovės darbo santykiams, atsakovė pradėjo dirbti įmonėje, kuri verčiasi analogiška ieškovo vystomai veiklai, bendrauja su ieškovo klientais ir atlieka kitus veiksmus, kuriais kenkia ieškovo galimybei konkuruoti rinkoje.
Atsakovė D. S. pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti tarp šalių sudarytą Nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ginčo susitarimas iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams bei imperatyvioms įstatymų nuostatoms, nes jis iš esmės pažeidžia darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra dėl jame nustatytos kompensacijos už nustatytą darbinės veiklos ribojimą dydžio.
II. Ginčijamų pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys bei atsakovės priešieškinis yra nepagrįsti bei neįrodyti, todėl atmestini. Ieškovas neįrodė visų aplinkybių, reikalingų ieškiniui pagrįsti, t. y. kad atsakovė pažeidė tarp šalių sudaryto Nekonkuravimo susitarimo nuostatas. Teismas kritiškai vertino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, kadangi jie neįrodo tiesioginio ryšio būtent su atsakove ir jos teisėtais ar neteisėtais veiksmais. Byloje nėra duomenų, jog informacija buvo paimta būtent iš atsakovės darbinio kompiuterio ir būtent tik jos darbo metu pas ieškovą, taip pat apie tai, kad būtent atsakovė siuntė informaciją klientams dėl jų perviliojimo ir atliko neteisėtus nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu. Tai, jog atsakovai įkūrė įmonę, vykdančią veiklą, analogišką ieškovo vykdomai veiklai, dalyvavo tarptautinėje parodoje ir bendrauja su ieškovo verslo partneriais, be to, atsakovų įmonė tapo Tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI nare ir naudojasi prekės ženklu „VIC dovanos“, neturi jokio tiesioginio ryšio su tarp šalių sudaryto Nekonkuravimo susitarimo nuostatų pažeidimu iš atsakovės pusės, t. y. negalima tai traktuoti kaip atsakovės nesąžiningo konkuravimo veiksmų atlikimą.
Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog Nekonkuravimo susitarimas iš esmės prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo reikalavimams ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms, kadangi ginčijamą susitarimą abi šalys sudarė abipusiu sąlygų derinimu bei susitarimu ir byloje nėra jokių duomenų, kad šis susitarimas jo sudarymo metu neišreiškė atsakovės tikrosios valios ir buvo sudarytas primetimo būdu atsakovei. Atsakovė, pasirašydama susitarimą, pilnai sutiko su visomis jame išdėstytomis darbinės veiklos ribojimo termino bei kompensacijos už tokį ribojimą dydžio ar kitomis sąlygomis.
2012 m. gegužės 2 d. papildomu teismas sprendimu priteisė atsakovui UAB „Verslo inkorporacijos centras” iš ieškovo 4 240 Lt advokato pagalbai apmokėti. Teismas mažino prašomų priteisti bylinėjimosi dydį, nes, anot teismo, kai kurių atsakovo advokato suteiktų teisinių paslaugų kaina viršija Lietuvos advokatų tarybos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nurodytą tokių paslaugų maksimalų dydį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovė D. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą toje dalyje, kurioje atsakovo priešieškinis atmestas panaikinti ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti bei priteisti iš ieškovo apeliantės naudai visas, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas, laikydamas Nekonkuravimo susitarimą civiliniu sandoriu, vadovaudamasis CK 1.78 str. 5 d. turėjo ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nekonkuravimo susitarimams pagal analogiją taikomas CK 2.164 str., kurio nuostatos, dėl maksimalaus nekonkuravimo susitarimu nustatomo termino ir nekonkuravimo įsipareigojimą prisiimančio asmens teisės į adekvačią kompensaciją, yra imperatyvios. O vienas iš pagrindų pripažinti sandorį niekiniu yra jo prieštaravimas imperatyvioms įstatymų normoms. Teismas privalėjo vertinti niekinių sandorio pagrindų buvimą, siekdamas apginti ne tik darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, bet ir apskritai viešąjį interesą.
2. Teismas nevertino to fakto, kad Nekonkuravimo susitarimas su atsakove apskritai neturėjo būti sudaromas, o sudarytas, be pagrindo užkirto jai kelią 2 metus dirbti Lietuvoje bet kokia forma visus darbus reklamos srityje, kurioje ji turi geriausius įgūdžius ir patirtį, todėl pripažintinas negaliojančiu kaip nepagrįstai varžantis atsakovės teises ir pažeidžiantis bendruosius teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principus, taip pat CK 2.6 str. ir CK 2.164 str. 8 d. Pasak atsakovės, toks susitarimas turėtų būti sudaromas tik su tais darbuotojais, dėl kurių nesudarius susitarimo, darbdavys galėtų realiai patirti didelės žalos ir kurie galėtų realiai konkuruoti su darbdaviu. Tuo tarpu atsakovė yra tik įmonės pardavimų vadybininkė. Vienas vadybininkas savo veiksmais negalėtų realiai kelti grėsmę stabiliai rinkoje veikiančiai bendrovei. Teismas, nepasisakydamas dėl Nekonkuravimo susitarimo pagrįstumo bei teisėtumo ir nenurodydamas motyvų, kodėl nusprendė nepasisakyti, be pagrindo susiaurino įrodinėjimo dalyką.
3. Teismas neįvertino darbo santykių specifikos ir atsakovės kaip darbuotojos ir silpnesnės šalies galimybės reikalauti Nekonkuravimo susitarimo nuostatų keitimo ir/ar jos galimybės daryti įtaką faktiniam jų pakeitimui savo naudai, todėl nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog šis susitarimas jo sudarymo metu neišreiškė atsakovės tikrosios valios ir buvo sudarytas primetimo būdu atsakovei. Darbo sutarties sudarymo su ieškovu metu, apeliantė turėjo akivaizdžiai mažesnę derybinę galią, be to, Nekonkuravimo susitarimas, buvo pasirašytas nepasibaigus darbo sutartyje numatytam trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui. Atsakovė, norėdama darbo santykių tęstinumo ir po bandomojo laikotarpio pabaigos bei neturėdama ankstesnės patirties dėl darbo sąlygų keitimo ar papildomų susitarimų sudarymo, buvo priversta pasirašyti Nekonkuravimo susitarimą ieškovo nurodytomis sąlygomis. Ieškovas atsakovei nesiūlė derėtis arba bent kartu peržiūrėti ir suderinti susitarimo sąlygų, o tiesiog liepė pasirašyti bei grąžinti po kelių dienų.
4. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad Nekonkuravimo susitarimą šalys sudarė abipusiu derinimu bei susitarimu, todėl visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad susitarimas buvo sudarytas abiejų šalių valia ir atitiko jų valią. Be to, Nekonkuravimo susitarimo standartinė nuostata, jog susitarimo šalims susitarimas yra aiškus, suprantamas ir atitinka šalių išreikštą valią, negali būti absoliutinama, atsižvelgiant į minėtas susitarimo sudarymo aplinkybes. Nekonkuravimo susitarimo pasirašymas laikytinas prisijungimu prie sutarties pagal CK 6.185 str., kadangi apeliantei buvo pateikta pasirašyti iš anksto paruošta forma, kurią ieškovas naudojo sudarydamas nekonkuravimo susitarimus su savo darbuotojais. Taigi teismas be pagrindo neatsižvelgė ir neįvertino stipresnės šalies – darbdavio (ieškovo) – galimybių diktuoti sąlygas sudaromam Nekonkuravimo susitarimui. Remiantis liudytojos (buvusios ieškovo darbuotojos) K. L. parodymais (CPK 314 str.), ieškovas nekonkuravimo susitarimus sudarė su visais darbuotojais taikant to paties dydžio, t.y. 9 % kompensaciją, ir darbuotojai neturėjo galimybių keisti susitarimo sąlygų.
5. Nekonkuravimo susitarime įtvirtinta kompensacija iš esmės suvaržo apeliantę ir neatitinka sąžiningos, proporcingos bei teisingos kompensacijos. Draudimas konkuruoti nesumokant adekvačios kompensacijos pažeidžia imperatyvias CK 2.164 str. normas ir pablogina nekonkuravimo įsipareigojimą prisiėmusio asmens padėtį, o dėl to toks susitarimas laikomas negaliojančiu. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apeliantei priskaičiuota kompensacija buvo beveik tris kartus mažesnė nei Nekonkuravimo susitarimo sudarymo metu patvirtinta minimali mėnesinė alga. Tuo tarpu, Nekonkuravimo susitarimo nuostatomis atsakovė buvo ribojama dirbti tose srityse, kuriose galėjo geriausiai realizuoti savo įgytą kvalifikaciją. Be to, kompensacija realiai neatlieka dėl susitarimo apribojimų atsiradusių nuostolių kompensavimo funkcijos, nes atsakovei susiradus darbą kitoje verslo srityje nei nurodyta Nekonkuravimo susitarimo 2.2 p., kompensacijos mokėjimas yra nutraukiamas be atskiro pranešimo. Darbdavys, siekiantis, kad buvęs darbuotojas sutartą laikotarpį nedirbtų toje pačioje srityje, turi kompensuoti darbuotojo patiriamus nuostolius, t.y. sumažėjusį atlyginimą dėl to, kad darbuotojas negali pilnai išnaudoti savo potencialo jo kvalifikaciją atitinkančioje srityje.
6. Nekonkuravimo susitarimas neproporcingai išplečia verslo sritis, kuriose numatomi apribojimai apeliantei. Ieškovas vykdo tik verslo dovanų prekybos, bet ne visų reklamos paslaugų veiklą. Reklamos verslo sąvoka yra žymiai platesnė už bendrovės vykdomą veiklą. Tuo tarpu susitarimas konkuruojančią veiklą apibrėžia kaip reklamos verslo, verslo dovanų, reklaminių suvenyrų verslo vykdymą. Remiantis CK 2.164 str. 2 d., konkurencijos ribojimas gali būti apibrėžtas tik tam tikra teritorija ir prekių ir paslaugų rūšimi arba klientų grupe ir teritorija, kurios asmeniui buvo patikėtos.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „JG reklamos dovanos“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skundą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo bei teismo sprendimo motyvavimo taisykles, be to, nenustatė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Teismui pakako kelių abstrakčių sakinių visai bylos medžiagai įvertinti ir kilusiam ginčui išspręsti, nors byla yra sudėtinga ir didelės, trijų tomų, apimties. Ieškovo pateikti įrodymai, priešingai nei pasisakė teismas, tiesiogiai patvirtina atsakovės neteisėtus veiksmus, tačiau teismas įrodymus vertino paviršutiniškai.
2. Byloje įrodyta, kad dar atsakovei dirbant pas ieškovą susiformavo atsakovų bendra valia pradėti vykdyti verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekybą ir taip nesąžiningai konkuruoti su ieškovu. Atsakovė, negavusi išankstinio raštiško ieškovo sutikimo, įsidarbino atsakovo projektų vadove ir buvo atsakinga už tapačios ieškovo vykdomai atsakovo veiklos vykdymą. Atsakovė pažeidė Nekonkuravimo sutartį. Tuo tarpu atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo draudimą atlikti veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Atsakovė susituokė su atsakovo direktoriumi ir vieninteliu akcininku dar iki darbo sutarties su ieškovu nutraukimo. Netrukus atsakovas pradėjo verstis verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba, o atsakovė netikėtai nusprendė nutraukti darbo santykius su ieškovu ir tapo atsakovo projektų vadove.
3. Ieškovas buvo parengęs Komercinių paslapčių sąrašą ir su juo pasirašytinai supažindinęs atsakovę, su kuria sudarė ir Konfidencialumo sutartį. Atsakovai neįrodė, kad ši informacija buvo kada nors viešai skelbta ar žinoma tretiesiems asmenims, tuo tarpu akivaizdu, kad ieškovas ėmėsi protingų pastangų savo komercinėms paslaptims apsaugoti ir atsakovė tikrai žinojo, kokiai ieškovo informacijai suteikta apsauga. Per ilgą laikotarpį klientų duomenų bazėje sukaupta informacija, kurios neįmanoma rasti internete, yra jo komercinė paslaptis, kadangi ji užtikrina jo veiklos stabilumą bei pranašumą prieš kitus ūkio subjektus. Atsakovė, eidama analogiškas pareigas pas atsakovą, vargu ar galėtų nepasinaudoti darbo pas ieškovą metu įgytos konfidencialios informacijos. Aplinkybę, kad atsakovė konfidencialia informacija sėkmingai naudojasi dirbdama atsakovui paliudija faktinės aplinkybės: atsakovė, jau nuspendusi nutraukti darbo santykius su ieškovu, sukūrė savo kompiuteryje komercinį pasiūlymą (kuriame yra informacija apie ieškovo prekes, tiekėjus, galimas kainas), turėdama tikslą perduoti jį atsakovui, be to, atsakovo naudojamos pirkimo-pardavimo sutartys, komercinių pasiūlymų formos yra analogiškos ieškovo sutartims, naudojamoms pasiūlymų formoms. Identiška ir informacija, pateikta ieškovo ir atsakovo internetinėse svetainėse.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. papildomo sprendimo ieškovas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Paaiškina, kad ieškovas stengėsi išspręsti kilusį ginčą taikiai, todėl atsakovas, kuris nebendradarbiavo, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išvengta teisminio proceso ir didelių bylinėjimo išlaidų patyrimo, atsakovas privalo pats prisiimti savo patirtas išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovo ir atsakovės darbo santykiai nutrūko, nes atsakovai siekė nevaržomai vykdyti nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu. Aplinkybės, kad atsakovė 2011 m. sausio 11 d. – 2011 m. sausio 14 d. atsakovė kaip atsakovo atstovė dalyvavo Vokietijoje vykusioje tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI rengtoje specializuotoje verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų parodoje, 2011 m. sausio 7 d. – 2011 m. sausio 10 d. tarp ieškovo partnerio bendrovės „Midoceanbrands” ir atsakovės kaip atsakovo atstovės vyko elektroninis susirašinėjimas dėl verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų įsigijimo, patvirtina, kad faktiniai atsakovų santykiai susiklostė dar iki to, kai atsakovė nutraukė darbo sutartį. Būtent atsakovės darbo pareigų pobūdis ir geri darbo rezultatai suteikė ieškovui pagrindą manyti, kad darbo metu sukauptą patirtį, žinias bei informaciją atsakovė gali panaudoti tiek pati nesąžiningai konkuruodama su ieškovu, tiek padėdama tai daryti tretiesiems asmenims. Tam, kad išvengti tokios grėsmės ir buvo sudaryti ginčijamas susitarimas. Atsakovės nepateisinamas neveikimas neatsakant į ieškovo ikiteismines pretenzijas, priešiekinio pareiškimas daugiau nei po metų nuo darbo sutarties nutraukimo patvirtina atsakovės nesąžiningumą. Nekonkuravimo susitarime nustatytas kompensacijos dydis visiškai atitinka atsakovės interesus, kadangi tiek sudarant susitarimą, tiek vėliau jį vykdant atsakovė nerodė jokio suinteresuotumo šios kompensacijos padidinimu ir gavimu. Bet kuriuo atveju vien tik kompensacijos dydis negali būti pagrindas pripažinti Nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu. K. L. kaip liudytojos parodymus teismas turėtų atsisakyti priimti pagal CPK 314 str.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad atsakovė įsidarbino atsakovo įmonėje projektų vadove tik po to, kai buvo nutrauktas Nekonkuravimo susitarimas (2011 m. vasario 1 d.). Atsakovės dalyvavimas Vokietijoje vykusioje PSI rengtoje specializuotoje verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų parodoje negali būti laikomas neteisėtų veiksmų atlikimu. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent atsakovė siuntė informaciją klientams dėl jų perviliojimo ir atsakovo vardu atliko kokius nors neva neteisėtus nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu. Ieškovas neįrodė, kad atsakovė būtų atlikusi jokio atžvilgiu kokius nors nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Ieškovas taip pat neįrodė, kad dėl atsakovų veiksmų buvo pakenkta jo galimybėms konkuruoti. Atsakovė darbo sutartį su ieškovu nutraukė ne dėl nesąžiningų ketinimų, bet dėl nuolat vėluojančio atlyginimo, prastos darbo atmosferos, priverstinai sudaromo darbo grafiko. Nėra jokių duomenų, kad ieškovo neva turima klientų duomenų bazė buvo komercinė paslaptis ir atsakovai pasinaudojo šia informacija, siekdami nesąžiningai konkuruoti. Ieškovas neįrodė, kad būtent atsakovė sukūrė komercinį pasiūlymą UAB „Panevėžio statybos trestas“, nes dokumentas atsakovės kompiuteryje rastas jau po darbo sutarties nutraukimo ir jį galėjo parengti ir kiti asmenys. Atsakovo naudojamų pirkimo – pardavimo sutarčių formos yra skelbiamos internete, be to, atsakovo vadovas yra įgijęs teisinį išsilavinimą ir turi pakankamai įgūdžių paruošti teisinius dokumentus. Atsakovo ir ieškovo internetiniuose puslapiuose pateikiama informacija nėra ta pati, o be to, ši informacija yra prieinama viešai ir negali būti prilyginama konfidencialiai. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokios aplinkybės, kurios pateisintų absoliutų draudimą testi darbo santykius tarp atsakovų, o atsakovui drausti vykdyti veiklą, susijusią su verslo dovanų prekyba. Ieškovas taip pat neturi pagrindo reikalauti, kad atsakovas būtų įpareigotas išstoti iš tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI, nes narystė joje negali būti laikoma nesąžiningais konkurencijos veiksmais. Papildomų įrodymų pateikimo būtinybė kilo tik gavus ieškovo apeliacinį skundą, todėl šie įrodymai turėtų būti prijungti prie bylos ir ištirti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Nustatytos faktinės aplinkybės.
Ieškovas ir atsakovė 2007 m. liepos 17 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovo įmonėje pradėjo dirbti pardavimų vadybininke (t. 1, b. l. 13-17). 2007 m. liepos 18 d. ieškovas ir atsakovė sudarė Konfidencialumo sutartį, pagal kurią atsakovė darbo sutarties galiojimo metu įsipareigojo saugoti ieškovo konfidencialią informaciją, o pasibaigus šalių tarpusavio darbo santykiams tokios informacijos neatskleisti, nenaudoti ir neplatinti tol, kol informacija ne taps vieša, tačiau ne trumpiau nei 5 metus (t. 1, b. l. 18-19). Prieš pasibaigiant darbo sutartyje nustatytam 3 mėnesių išbandymo terminui, t.y. 2007 m. spalio 16 d., su atsakove ieškovas sudarė Nekonkuravimo susitarimą, pagal kurį atsakovė darbo sutarties galiojimo metu ir 2 metų laikotarpiu po jos pasibaigimo įsipareigojo susitarime nustatymos sąlygomis ir apimtimi neužsiimti konkuruojančia veikla, o ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovei kompensaciją (t. 1, b. l. 21-22). 2008 m. liepos 1 d. atsakovės pareigos buvo pakeistos į projektų vadovės (t. 1, b. l. 15). 2010 m. gruodžio 21 d. atsakovė pateikė prašymą atleisti ją iš užimamų pareigų nuo 2010 m. gruodžio 21 d. jos noru (t. 1, b. l. 23), ieškovas šį prašymą tenkino ir darbo sutartį nutraukė nuo 2010 m. gruodžio 21 d. pagal DK 127 str. 1 d. (t. 1, b. l. 17). 2010 m. vasario 1 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovą, kad vienašališkai nutraukia Nekonkuravimo susitarimą dėl esminio susitarimo 2.5. p. nustatyto įsipareigojimo pažeidimo (t. 1, b. l. 27). Ieškovas 2011 m. vasario 8 d. atsakyme į atsakovės pranešimą nurodė, kad laikysis Nekonkuravimo susitarimo ir atsakovės vienašalis susitarimo nutraukimas yra neteisėtas (t. 1, b. l. 25-26). Ieškovo įsipareigojimų laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 14 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. mokėti atsakovei Nekonkuravimo susitarime nustatytą kompensaciją vykdymą patvirtina pateikti mokėjimo nurodymai (t. 1, b. l. 28-34), tačiau ieškovo pervestas kompensacijas atsakovė ieškovui grąžindavo atgal (t. 1, b. l. 199-209). 2011 m. kovo 14 d. atsakovė įsidarbino atsakovo įmonėje projektų vadove (t. 1, b. l. 254). 2011 m. balandžio 1 d. bei 2011 m. birželio 15 d. ieškovas kreipėsi į atsakovus reikalaudamas nutraukti vykdomą verslo dovanų prekybą naudojantis prekės ženklu „VIC Dovanos“ bei išstoti iš tarptautinės verslo dovanų organizacijos (PSI) (t. 1, b. l. 126-127).
Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl Nekonkuravimo susitarimo galiojimo, nesąžiningų konkurencijos veiksmų atlikimo.
Dėl atsakovės D. S. apeliacinio skundo.
CK 6.156 str. 1 d. įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Esant ginčui tarp šalių dėl sutarties kvalifikavimo, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; kt.).
Ieškovas ir atsakovė Nekonkuravimo susitarimu susitarė, kad nutraukus darbo sutartį atsakovė ne daugiau kaip dvejus metus neužsiims veikla, kuri pagal susitarimą priskirtina konkuruojančiai veiklai. Taigi Nekonkuravimo susitarimui remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismine doktrina pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 str., reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat taikytinos CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007). Kasacinis teismas šioje nutartyje be kita ko išaiškino, kad nekonkuravimo susitarimas, pirma, turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, antra, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, jis negali būti sudaromi su bet kuriuo darbuotoju, trečia, susitarime turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų – darbdavio interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant darbuotojo veiksmus, jo naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Taigi konkretaus nekonkuravimo susitarimo neatitikimas šioms sąlygoms konkrečiu atveju traktuotinas kaip pagrindas pripažinti tokį susitarimą negaliojančiu ir nesaistančiu jo šalių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokie susitarimai dėl nekonkuravimo turėtų būti vertinami atsižvelgiant ir į konkurencijos teisės principus, tokius kaip draudimas suvaržyti verslo laisvę, monopolizuoti rinką, piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ir pan.
Pagal Nekonkuravimo susitarimo 2.1., 2.2. punktus atsakovė įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir dvejų metų laikotarpiu po jos pasibaigimo be išankstinio ieškovo sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus savarankiškai, kaip partneris, įmonių valdymo organų narys bei jų įgaliotinis neužsiimti jokia Konkuruojančia veikla, t.y. verslo veikla, tapačia ar panašia į ieškovo: reklamos verslo; verslo dovanos reklaminių suvenyrų verslo vykdymą, įsigijimą, turėjimą nuosavybės teise, valdymą, kontrolę, dalyvavimą ir (ar) investimą (tiesiogiai ir netiesiogiai, individualiai ir kartu su kitais asmenimis) į asmenį, užsiimantį Konkuruojančia veikla bei kitokį su ieškovu konkuruojančių įmonių veiklos skatinimą ar vystymą; ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam Konkuruojančia veikla. Iš tokio Nekonkuravimo susitarimo turinio matyti, kad, pirma, atsakovė įsipareigojo po darbo sutarties nutraukimo be ieškovo sutikimo neužsiimti jokia Konkuruojančia veikla, antra, atsakovė taipogi įsipareigojo neteikti paslaugų jokiam subjektui, užsiimančiam Konkuruojančia veikla, ir tokios su ieškovu konkuruojančio subjekto veiklos neskatinti.
Vienas ginčo aspektų yra nekonkuravimo ribojimų turinio apimtis. Nekonkuravimo susitarime Konkuruojanti veikla apibrėžta kaip draudimas užsiimti verslo veikla, tapačia ar panašia į ieškovo: reklamos verslo ir verslo dovanų reklaminių suvenyrų verslo vykdymas. Tačiau faktiškai ieškovo vykdoma ūkinė veikla iš esmės yra susijusi tik su verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekyba, todėl ir Konkuruojančios veiklos apibrėžties turinys turėtų būti iš esmės subordinuotas ieškovo faktiškai vykdomos ūkinės veiklos apimčiai (CK 6.193 str.). Taigi pagal Nekonkuravimo susitarimą konkurencijos ribojimas horizontaliai yra apibrėžtas ieškovo vykdomos verslo veiklos ribomis, tačiau vertikaliai jis apima besąlyginį draudimą, kaip minėta, ne tik užsiimti tokia veikla, bet ir neteikti tokio pobūdžio paslaugų konkuruojančiam su ieškovu subjektui ir tokios jo veiklos neskatinti.
Tokie ribojimai pagal Nekonkuravimo susitarimą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aiškiai neproporcingi. Ribojimai darbuotojui pasirinkti savo veiklą ar darbą atitinkamoje verslo srityje negali būti besąlygiškai pateisinami vien tuo pagrindu, kad jį su verslo subjektu siejo darbo santykiai. Tokie ribojimai pagal savo prigimtį gali būti nustatomi tiems darbuotojams, kurie savo darbinių funkcijų vykdymo metu įgija specialių įgūdžių, kurie darbdavio buvo apmokyti vykdyti specifinę veiklą ir panašiai. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Atsakovės, darbo pas ieškovą metu, darbinės funkcijos buvo susijusios iš esmės su ieškovo platinamos produkcijos pardavimais. Duomenų, kad ieškovas būtų investavęs į atsakovės apmokymus, tam kad ji galėtų dirbti sutartą darbą, kaip prekybos vadybininkas, kaip ir prekybos agentas (CK 2.164 str.), ieškovo įmonėje būtų glaudžiai susijęs su įmonės veikla, ieškovas nepateikė. Todėl laikytina, kad draudimas nekonkuruoti tokiam darbuotojui negali būti suabsoliutinamas bei atsiejamas nuo draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, ūkinės – komercinės veiklos vykdymo laisvės ir pan.
Išdėstyto pagrindu darytina išvada, kad ginčo Nekonkuravimo susitarimas su atsakove apskritai neturėjo būti sudaromas, nes, pirma, atsakovės vykdytos darbo funkcijos ieškovo veikloje nebuvo esminės; antra, atsakovė darbo pas ieškovą metu nebuvo kaip nors specialiai apmokyta ar kelta jos kvalifikacija; trečia, nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovės pasitraukimas iš ieškovo įmonės sąlygojo ieškovui jo veikloje svarbios patirties ir informacijos (ne komercinės paslapties), suteiktų būtent ieškovo, netekimą, kurios atskleidimas su ieškovu konkuruojančiam subjektui ar asmeninis panaudojimas sąlygotų ieškovo konkurencinės veiklos aplinkos pabloginimą; ketvirta, ieškovo interesų apsaugą bet kuriuo atveju turėjo užtikrinti su ieškove sudaryta Konfidencialumo sutartis, remiantis kuria atsakovė įsipareigojo tretiesiems asmenims neatskleisti informacijos, kurią ieškovas laiko gamybine, komercine ar technologine paslaptimi
Taigi Nekonkuravimo susitarimas pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis CK 2.164 str. 8 d., nes su atsakove tokio pobūdžio susitarimas pagal jos vykdytas darbines funkcijas neturėjo būti sudaromas, o susitarime apibrėžtas draudimas užsiimti veikla akivaizdžiai neproporcingai suvaržė atsakovės ūkinės veiklos laisvę ir blogino jos padėtį.
Esant šioms aplinkybėms atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria atmestas priešieškinys, naikintinas ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas – priešieškinį tenkinti ir Nekonkuravimo susitarimas pripažįstamas negaliojančiu ab initio (CK 1.84, 2.164 str. 8 d.). Kadangi atsakovė ieškovui grąžino viską, ką buvo gavusi pagal Nekonkuravimo susitarimą, restitucijos klausimas nespręstinas (CK 6.145 str.).
Papildomai pažymėtina, kad Nekonkuravimo susitarimo sudarymo aplinkybės, t.y. tos, jog atsakovę ir ieškovą siejo subordinaciniai darbo teisiniai santykiai, susitarimas buvo sudarytas prieš pasibaigiant išbandymo terminui, susitarimą parengė būtent ieškovas, suponuoja, kad atsakovė tikėtinai negalėjo ne tik iš esmės įtakoti susitarimo turinio, bet ir buvo apribota jos galimybė tokio susitarimo nepasirašyti. Todėl bet kuriuo atveju Nekonkuravimo susitarimo atitikimas įstatymų nustatytiems reikalavimams (pvz., CK 2.164 str.) turi būti vertinamas atsižvelgiant į minėtą tarp ginčo šalių buvusį santykį. Taigi net ir tuo atveju, jeigu laikytume, kad ieškovas turėjo teisę sudaryti su atsakove Nekonkuravimo susitarimą, tokio susitarimo negaliojimą kaip prieštaraujantį CK 1.5, 2.164 str. 8 d. lemtų ir neadekvačiai maža susitarime nustatyta kompensacija už nekonkuravimą palyginus su nustatytos konkurencijos ribojimo apimti, t.y. ribojimas susietas ne su atsakovės vykdytomis darbinėmis funkcijomis, bet su visa ieškovo vykdoma ūkine - komercine veikla. Nors ieškovas teisus teigdamas, kad atsakovė turėjo teisę reikšti pretenzijas dėl kompensacijos dydžio, tačiau tai nekeičia ginčo susitarimo turinio, kaip neatitinkančio CK 1.5, 2.164 str. 8 d., vertinimo, nes favor contractus principas negali sukurti prievolės šalims išsaugoti sutarties, neatitinkančios įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų.
Išdėstyto pagrindu pirmosios instancijos teismo dalis, kuria atmestas priešieškinys, naikintina ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas – priešieškinį tenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ apeliacinio skundo.
Pripažinus Nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, apeliacijos objektą pagal ieškovo apeliacinį skundą sudaro patikrinimas, ar atsakovė pradėdama dirbti pas atsakovą, ieškovo konkurentą, kartu su atsakovu neatliko nesąžiningos konkurencijos veiksmų.
Iš byloje pateiktų dokumentų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovo vadovas yra atsakovės sutuoktinis, atsakovas tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI nariu tapo 2010 m. gruodžio 7 d. (t. 1, b. l. 48-63). Atsakovė pas atsakovą projektų vadove įsidarbino 2011 m. kovo 14 d. Iš esmės nėra ginčo dėl to, kad atsakovas vykdo verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekybos veiklą. Atsižvelgiant į ieškinio dalyką, esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi nustatymas, ar atsakovas konkuruojančią veiklą pradėjo vystyti bei vysto pasinaudojęs ir/ar naudodamasis ieškovo konfidencialia informacija, disponavimas kuria sudaro prielaidas nesąžiningai įgyti pranašumą prieš konkuruojantį asmenį.
Nors atsakovo ir atsakovės tarpusavio ryšių pobūdis, atsakovės darbo sutarties su ieškovu nutraukimo ir atsakovo pradėjimo verstis verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų prekybos veikla panašus laikas, sudaro prielaidas konstatuoti buvus atsakovų kryptingus veiksmus pradėti veiklą, analogišką vykdomą ieškovo, tačiau vien tik šis faktas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, ar to, kad atsakovė būtų suteikusi atsakovui pranašumą prieš ieškovą panaudodama naujoje darbovietėje informaciją, kuri yra ieškovo komercinė paslaptis, ir šios informacijos panaudojimas būtų padėjęs atsakovui įsitvirtinti konkurencinėje ginčo rinkos srityje ir tokiu apribojant bei pabloginant ieškovo konkurencijos galimybes.
Iš kasacinio teismo jurisprudencijos, aiškinant ir taikant CK 1.116 str. 1 d., kurioje apibrėžiama komercinės (gamybinės) paslapties samprata, darytina išvada, kad informacija, sudaranti komercinę paslaptį, turi būti slapta, ji turi turėti tikrą ar potencialią vertę (naudą), komercinės paslapties subjektas turi imtis priemonių jai apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007). Pareigą neatskleisti informacijos, kuri ieškovo laikoma konfidencialia, bei buvo detalizuota Priede Nr. prie Konfidencialumo sutarties (t. 1, b. l. 20), atsakovė prisiėmė 2007 m. liepos 18 d. pasirašydama Konfidencialumo sutartį.
Pažymėtina, kad informacija, turinčia ieškovui potencialę vertę ar teikiančia naudą jo vykdomoje veikloje, galima laikyti tokią, kuri analogišką veiklą vykdančiam subjektui yra neprieinama dėl jos specifiškumo ir jos įgyjimas yra siejamas su tam tikrais kaštais bei įdirbiu, o disponavimas ja sąlygotų pranašumo prieš jos savininką įgyjimą. Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė buvus tokios ieškovo informacijos atskleidimą atsakovui iš atsakovės pusės.
CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Antai kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).
Ieškovas nurodo, kad konfidencialios informacijos atskleidimą besąlygiškai patvirtina UAB „Panevėžio statybos trestas“ sprendimas nebepirkti verslo dovanų iš ieškovo (t. 3, b. l. 76-77). Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad nėra pateikta duomenų, kurie patys savaime suponuotų, jog atsakovas iš tiesų būtų vertęsis verslo dovanų prekybos veikla laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis). Be to, iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovo vardu 2012 m. vasario 1 d. komercinį pasiūlymą UAB „Panevėžio statybos trestas“ ruošė darbuotoja, su kuria atsakovas darbo sutartį nutraukė dar 2011 m. gruodžio 29 d. (t. 4, b. l. 39). Šie įrodymai leidžia daryti išvadą, jog nėra tikėtina, kad būtent atsakovas būtų ruošęs ieškovo pateiktą 2012 m. vasario 1 d. komercinį pasiūlymą, skirtą UAB „Panevėžio statybos trestas“. Net ir laikantis priešingos pozicijos, iš ieškovo pateikto el. laiško (t. 3, b. l. 77) akivaizdu, kad UAB „Panevėžio statybos trestas“ organizavo prekių pirkimo konkursą, todėl abejotina, kad atsakovei, nutraukusiai darbo sutartį su ieškovu daugiau nei prieš metus, būtų buvusi žinoma ieškovo pasiūlymo UAB „Panevėžio statybos trestas“ kaina bei turinys. Be to, nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad UAB „Panevėžio statybos trestas“ iki tol būtų buvęs ieškovo klientas. Pažymėtina, kad klientų perviliojimo faktui patvirtinti ieškovas nepateikė daugiau jokių kitų įrodymų, o pateikti įrodymai patvirtina tik tai, kad UAB „Panevėžio statybos trestas“ atsakovo pasiūlymą pasirinko ne dvišalių derybų, bet konkurso būdu. Atskirai pažymėtina, kad ieškovo klientų perviliojimo ar ieškovo konfidencialios informacijos atskleidimo atsakovui iš atsakovės pusės nepatvirtina ir pateikta susirašinėjimo el. paštu medžiaga tarp atsakovės ir bendrovės „Midoceanbrands“ (t. 1, b. l. 97-100), atsakovo ir UAB „Floravitas“ susirašinėjimas, ir tarp jų susiklostę pirkimo – pardavimo santykiai (t. 1, b. l. 105-120). Pažymėtina, kad nepateikta ir įrodymų, jog UAB „Floravitas“ būtų buvęs ieškovo klientu, kad bendrovė „Midoceanbrands“ būtų nutraukusi verslo santykius su ieškovu, ar kad ieškovas būtų buvusi vienintelė įmonė, veikianti ginčo rinkos srityje, turėjusi verslo santykių su minėta bendrove (CPK 12, 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas verčiasi ne tik prekyba verslo dovanomis ir reklaminiais suvenyrais, ieškovo teismo posėdžio metu pateikti atsakovo banko sąskaitos išrašai nepatvirtina fakto, jog tarp atsakovo ir UAB „Vilniaus regiono keliai“, UAB „Soliris“ ir UAB „Klijų pasaulis“ būtų susiklostę verslo dovanų ir reklaminių suvenyrų pirkimo – pardavimo santykiai ir net laikant, kad jie egzistuoja, jog jie būtų susiklostę išimtinai dėl to, kad atsakovas disponuotų ieškovo komercine paslaptimi – ieškovo klientų duomenų baze. Be to, ieškovas pats pripažįsta, kad minėtos įmonės iki šiol yra ieškovo klientai, todėl nepateikus įrodymų, kad ieškovo iš minėtų klientų gaunamos pajamos būtų sumažėjusios atsakovui pradėjus verstis ginčo ūkine veikla, ieškovo argumentai šioje dalyje atmestini kaip neįrodyti.
Nepagrįsti ir ieškovo argumentai esą atsakovės darbiniame kompiuteryje rastas 2010 m. gruodžio 16 d. datuojamas komercinis pasiūlymas (t. 1, b. l. 35-43) buvo sukurtas tikslu jį perduoti atsakovui ir šie ketinimai buvo realizuoti. Būtina pastebėti, jog nėra jokių objektyvių duomenų, remiantis kuriais būtų galima nustatyti šio komercinio pasiūlymo autorių. Net ir laikant, kad jo autorė – atsakovė, nėra pagrindo išvadai, kad jis būtų buvęs perduotas atsakovui, ar kad jis būtų sukurtas minėtu tikslu, o ne atsakovei vykdant savo tiesiogines darbines pareigas. Negalima nesutikti su tuo, jog į bylą pateikta neva atsakovo komercinio pasiūlymo UAB „Panevėžio statybos trestas“ forma yra panaši į minėtą 2010 m. gruodžio 16 d. pasiūlymą, tačiau vien tik konkrečios formos naudojimas pats savaime negali lemti nesąžiningų konkurencijos veiksmų atlikimo, kai konkretaus sandorio su klientu sudarymą iš esmės lemia tokių pasiūlymų turinys.
Konfidencialios informacijos atskleidimo fakto nepatvirtina nei atsakovo savo veikloje naudojamų pirkimo – pardavimo sutarčių forma, nei atsakovo ir ieškovo galimi internetinių svetainių panašumai. Ginčo pirkimo – pardavimo sutartys skiriasi tiek vizualiai, tiek iš dalies turinio požiūriu, kurio panašumas yra neišvengiamas, atsižvelgiant į tapatų sutarčių dalyką bei teisinį reglamentavimą. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė atsakovui būtų perdavusi ieškovo naudojamus sutarčių šablonus. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, jog jo internetinėje svetainėje publikuojama informacija yra viešai prieinama, todėl ja pasinaudoti gali bet kuris subjektas, be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad svetainėje publikuojama informacija būtų išimtinai jo intelektinės nuosavybės dalis.
Visetas nustatytų aplinkybių neleidžia daryti išvados, kad atsakovė būtų askleidusi atsakovui ieškovo konfidencialią informaciją ar informaciją, kuri leistų atsakovui nesąžiningai įgyti pranašumą prieš ieškovą konkurencinėje veikloje ar gauti naudos ieškovo sąskaita. Papildomai pasisakytina, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas pripažinti buvus konfidencialios informacijos atskleidimą iš atsakovės pusės atsakovui, ieškinio reikalavimai bet kuriuo atveju negalėtų būti tenkinami, kadangi įpareigojimas atsakovus nutraukti tarpusavio darbo santykius aiškiai prasilenktų su darbo teisinių santykių laisvės principu, juolab, kad atsakovas verčiasi ne tik prekyba verslo dovanomis ir reklaminiais suvenyrais; įpareigojimas atsakovams nutraukti atsakovo vykdomą verslo dovanų prekybą, įskaitant, bet neapsiribojant ta prekyba, kuri yra vykdoma naudojantis prekės ženklu VIC Dovanos, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pradėjo šia veikla verstis dar iki nutrūko darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės, nėra duomenų, jog atsakovo pasirinkimą verstis ginčo veikla lėmė būtent atsakovė, prieštarautų CK 1.137 str. 4 d.; įpareigojimas atsakovui išstoti iš tarptautinės verslo dovanų organizacijos PSI apskritai būtų nesuderinamas su kiekvieno subjekto teise jungtis į asociacijas.
Išdėstyto pagrindu keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. papildomo sprendimo.
Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu neišsprendė dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo klausimo, šis klausimas pagrįstai buvo išspręstas priimant papildomą sprendimą (CPK 277 str. 1 d. 3 p.).
Kadangi ieškovo ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, aplinkybė, jog šalims nepavyko kilusio ginčo išspręsti neteisminiu būdu negali būti priežastis be pagrindo mažinti atsakovui iš ieškovo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, tokiu būdu ieškovą atsakovo sąskaitą apsaugant nuo turtinių netekimų, susijusių su nepagrįstu kreipimusi į teismą ir civilinės bylos iniciavimu. Nenustačius, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovo atsakovui pastarojo patirtų išlaidų advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą būtų netinkamai taikęs CPK 98 str. įtvirtintas normas, nėra pagrindo nei naikinti skundžiamo papildomo sprendimo, nei teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų mažinti dar labiau nei jos buvo sumažintos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, iš naujo tarp šalių paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).
Atmetus ieškinį, o priešiekinį pripažinus pagrįstu, pašto išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, valstybei priteistinos tik iš ieškovo. Iš ieškovo taip pat priteistina atsakovei už priešiekinį sumokėtas žyminis mokestis ir atsižvelgiant į parengtų procesinių dokumentų kiekį, spręstų klausimų sudėtingą, visos atsakovės patirtos išlaidos, atsiskaitant su advokate už suteiktą teisinę pagalbą (t. 2, b. l. 113; t. 3, b. l. 144, 172) (CPK 93, 98 str.).
Iš ieškovo atsakovei taip pat priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą. Atsakovė pateikė prašymą iš ieškovo priteisti 8 951,26 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, tačiau šiam savo prašymui pagrįsti nepateikė mokėjimus patvirtinančių dokumentų, todėl šios išlaidos iš ieškovo nepriteistinos. Atsakovas pateikė įrodymus, kad turėjo 13 049,77 Lt dydžio atstovavimo išlaidas, tačiau atsižvelgiant į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintas Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, atsakovui iš ieškovo priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į parengtų procesinių dokumentų skaičių, suteiktos teisinės pagalbos apimtį, žodinį skundų nagrinėjimą, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus mažintinos iki 2 500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės D. S. priešieškinys ieškovui UAB „JG reklamos dovanos“ dėl Nekonkuravimo ir neviliojimo 2007 m. spalio 16 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti.
Pripažinti tarp ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ ir atsakovės D. S. 2007 m. spalio 16 d. sudarytą Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą negaliojančiu ab initio.
Priteisti iš ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ atsakovei D. S. 3 772 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 23,16 Lt pašto išlaidų valstybei.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ atsakovei D. S. 142 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ atsakovui UAB „Verslo inkorporacijos centras“ 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo UAB „JG reklamos dovanos“ valstybei 12,85 Lt pašto išlaidų, apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.