Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-01-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-56-497/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-10-10Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-01-17Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-17
Bylos Nr.
1A-56-497/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-59313-2017-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
Kaltinamasis
E. K.
Advokatai
Justas Vilys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-56-497/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59313-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Masiulionytei,išteisintajai E. K., jos gynėjui advokatui Justui Viliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. K. išteisinta pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad ji 2017 m. spalio 28 d. apie 15.30 val. viešoje vietoje, gatvėje prie pastato Rugių g 4A, Vilniuje, įžūliu elgesiu demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, priėjusi prie stovinčio nukentėjusiojo D. K. automobilio Toyota Prius, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), staigiu judesiu atidarė minėto automobilio dureles, necenzūriniais žodžiais keikėsi nukentėjusiojo atžvilgiu ir be priežasties tyčia vieną kartą spyrė į vidinę durelių pusę, dėl ko dvejose vietose skilo plastikinė durelių apdaila, 984,73 eurų vertės, tokiais įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti E. K. kalta pagal BK 284 straipsnį ir paskirti jai vienerius metus laisvės apribojimo, įpareigojant ją tęsti darbą ir būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

2.1. Priešingai nei nurodė teismas, byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinamosios kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Bendrojo pagalbos centro pateikti garso įrašai, iš parduotuvės pateiktas vaizdo įrašas patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes. Išsamesnes, įvykio aplinkybes nukentėjusysis pateikė policijos komisariate įvykio dieną surašytame pareiškime bei apklausos protokole, tas pačias automobilio apgadinimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir atpažįstant automobilį apgadinusią moterį pagal jam pateiktas nuotraukas. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusysis patvirtino ir teisme. Automobilio apgadinimo faktą patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, bet ir 2017-11-07 automobilio apžiūros protokolas. Teismo argumentas, kad pareigūnas tiksliai neatsimena automobilio apžiūros protokolo surašymo aplinkybių, nėra priežastis abejoti šiuo įrodymu. Teismas taip pat nepagrįstai suabejojo ir nuotraukų, pridėtų prie automobilio apžiūros protokolo, patikimumu.

2.2. Teismo nuosprendyje nurodyti argumentai, kad nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, visiškai nepagrįsti. Teismo nustatytos aplinkybės, kad vienas praeivis praėjęs atsisuko, o dėl kaltinamosios gatvėje sustojusio automobilio negalėjo pravažiuoti kiti automobiliai iki jai išvažiuojant, ir rodo, kad visuomenės tvarka bei rimtis buvo sutrikdyti, nes į įvykį buvo atkreiptas dėmesys, dėl gatvėje sustojusio kaltinamosios automobilio negalintys pravažiuoti automobiliuose esantys asmenys patyrė nepatogumų, nes buvo priversti sustoti dėl kaltinamosios veiksmų. Teismo nurodytas argumentas, kad niekas kitas be nukentėjusiojo į Bendrąjį pagalbos centrą dėl minėto įvykio nesikreipė, nepaneigia visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo fakto, nes teismo minimi asmenys turi teisę, bet ne pareigą informuoti Bendrąjį pagalbos centrą apie viešoje vietoje vykstančius incidentus. Priešingai nei nurodė teismas, nukentėjusiojo veiksmai pačiu pradėtu bylos procesu rodo, kad jis buvo šokiruotas ir sutrikdytas dėl kaltinamosios elgesio. Tai, kad nukentėjusysis teisme neprisiminė, po kiek laiko skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, niekaip nesusiję su jo būsena įvykio metu.

2.3. Kaltinamoji iš esmės be priežasties sustojo vidury gatvės, priėjo prie nukentėjusiojo automobilio, atidarė jo automobilio duris, keikėsi ir spyrė į duris. Tokia jos reakcija į jai nepatinkančią situaciją po to, kai nukentėjusysis jos vairuojamą automobilį praleido jau prisiparkavęs, buvo neadekvati. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nusikalstama veika padaryta tyčia ir dėl menkavertės dingsties, t. y. be priežasties. Nusikalstama veika šioje byloje padaryta viešoje vietoje - gatvėje, kurioje vyksta eismas, veika padaryta dienos metu. Nuo nukentėjusio automobilio durelių atidarymo momento ir spyrio į jas kaltinamosios veiksmai buvo įžūlūs - neleistini, akivaizdžiai agresyvūs ir moralės požiūriu nepriimtini, dėl jos veiksmų buvo apgadintas nukentėjusiojo turtas. Tokiais kaltinamosios veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Todėl priešingai, nei teigiama teismo nuosprendyje, bylos įrodymų visetas suponuoja išvadą, kad kaltinamoji viešoje vietoje - Rugių gatvėje, be priežasties tyčia spyrė į nukentėjusiojo automobilio vidinę durelių pusę, sugadindama durelių vidaus apdailą, tokiais veiksmais ji demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintosios E. K. gynėjas prašo prokurorės skundą atmesti ir palikti nuosprendį galioti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad konfliktas, nors ir kilęs viešojoje vietoje, nebūtinai pažeidžia viešąją tvarką bei rimtį. Prokurorė klaidingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino kitų įrodymų, o tik nukentėjusiojo ir kaltinamosios parodymus. Atvirkščiai, teismas įvertino visus byloje surinktus duomenis ir priėjo pagrįstos išvados, jog bylos medžiagoje nėra patikimų įrodymų, kurie pagrįstų nukentėjusiojo parodymus ir kaltinimą palaikančios prokurorės versiją, kad E. K. viešoje vietoje spyrė į nukentėjusiojo automobilio dureles ir jas apgadino. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Prokurorės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes šioje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys neįrodo E. K. veiksmuose esant BK 284 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl skundas atmestinas.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio prokurorė palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Prokurorė apeliaciniame skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su šio teismo išvadomis dėl to, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių E. K. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, nurodo, kad teismas be pagrindo nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes. Prokurorės įsitikinimu, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinamosios kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinę baudžiamosios bylos medžiagą, išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, išklausęs proceso dalyvių pateiktus argumentus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, neturi pagrindo pritarti prokurorei ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

6. Prokurorės akcentuojamą aplinkybę, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, konstatavo ir apylinkės teismas. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuoseklius parodymus davė ir išteisintoji. Kaip teisingai nurodyta nuosprendyje – kaltinamoji ir nukentėjusysis, nors viso proceso metu buvo nuoseklūs, tačiau, turėdami skirtingą suinteresuotumą bylos baigtimi, davė iš esmės skirtingus parodymus dėl to, ar kaltinamoji atliko jai inkriminuotus veiksmus, o objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų jų nurodomas aplinkybes, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir argumentuotai nurodė, kodėl objektyvūs įrodymai reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl E. K. kaltės, nei patvirtina, nei paneigia – nurodė, kodėl vaizdo įrašas nėra tinkamas nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, motyvavo, kodėl nevertino apžiūros protokolo kaip patikimo įrodymo. Šiems argumentams apygardos teismas visiškai pritaria, o pakankamo pagrindo jomis abejoti, prokurorė savo skunde nenurodė.

7. Iš visų apeliaciniame skunde minimų įrodymų, kuriuos, anot prokurorės, teismas netinkamai įvertino, tik vaizdo įrašas bei 2017 m. lapkričio 7 d. automobilio apžiūros protokolas su nuotraukomis gali būti vertinami kaip objektyvūs įrodymai. Bendrojo pagalbos centro įrašas, kuriame užfiksuotas nukentėjusiojo pranešimas apie įvykį, nukentėjusiojo pareiškimas, jo apklausos protokolai, jo parodymai teisme yra įrodymai, kuriuose užfiksuota subjektyvi nukentėjusiojo įvykių versija, kuri viso proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo nuosekli. Tačiau pirmiau minėti objektyvūs duomenys, kaip jau minėta, šios nukentėjusiojo versijos nepatvirtina, bet taip pat ir nepaneigia E. K. nuoseklių parodymų, kad nukentėjusiojo durų ji nespardė. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, vaizdo įrašo kokybė, atsižvelgiant į specialisto išvadoje konstatuotas aplinkybes, yra nepakankama, siekiant identifikuoti transporto priemones, asmenis ar juolab jų konkrečius veiksmus, nes nufilmuotas įvykis yra pernelyg toli nuo vaizdo stebėjimo kameros. Ši teismo išvada apeliaciniame skunde ir nėra ginčijama. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apylinkės teismui, kad 2017 m. lapkričio 7 d. apžiūros protokolas su nuotraukomis nėra patikimas įrodymas, kadangi jis surašytas praėjus 10 dienų po įvykio, o kada darytos nuotraukos, nėra aišku. Šių abejonių nepavyko pašalinti ir apylinkės teismo posėdyje, o būtent, tiksliai išsiaiškinti, kas ir kada darė automobilio kairės pusės durelių nuotraukas, protokolą surašęs M. R. teisme nurodė, kad protokolą surašė ir jame aplinkybes konstatavo iš jau prieš tai padarytų nuotraukų, taip pat nurodė, kad neatsimena, ar pats apžiūrėjo automobilį, konkrečių aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo automobilio apžiūros protokolo surašymu bei nuotraukų padarymu, jis tiksliai neatsiminė dėl praėjusio laiko. Prokurorė savo skunde tik patvirtina, kad M. R. surašytas 2017 m. lapkričio 7 d. apžiūros protokolas nėra patikimas, nes protokolo surašymo aplinkybių dėl darbinės rutinos ir praėjusio laiko šis asmuo neatsimena. Taigi 2017 m. lapkričio 7 d. apžiūros protokolas su nuotraukomis neabejotinai nepatvirtina, kad nuotraukose užfiksuoti automobilio durelių pažeidimai buvo padaryti nukentėjusiojo automobiliui ir būtent 2017 m. spalio 28 d.

8. Be to, kolegija pritaria ir išteisintosios gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytiems teiginiams, kad byloje yra kitų duomenų, keliančių abejonių dėl to, ar E. K. spyrė į nukentėjusiojo automobilio dureles. Gynėjas teisingai nurodo, kad nuotraukose matyti buvus slystančiam kontaktui, paliktas žvyruotas pėdsakas, tačiau tą dieną aikštelėje buvo šlapia (b. l. 25), todėl gynėjas kelia pagrįstą abejonę, ar nuo E. K. šlapio bato galėjo likti žvyruota žymė. Taip pat kolegijai kelia abejonių ir tai, ar tiesiai spirdama į duris, E. K. savo batu galėjo palikti slystančio kontakto žymę.

9. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-455/2014). Taigi įvertinusi pirmiau nurodytus argumentus bei kilusias abejones, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu ir pripažino, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad kaltinamoji E. K. atliko kaltinamajame akte jai inkriminuotus veiksmus. Šios išvados pagrįstumo apeliaciniame skunde nurodyti prokurorės argumentai nepaneigia.

10. Kolegija taip pat sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių buvus BK 284 straipsnyje nurodytas pasekmes – kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Kolegija nekartoja teismo argumentų, kuriais remdamasis jis šią išvadą padarė, tik pažymi, kad prokurorės skunde nurodyta teismų praktika nepaneigia apylinkės teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo ir E. K. 20 sekundžių trukmės konfliktas neperžengė privataus konflikto ribos ir netapo pavojingu aplinkai ar aplinkiniams. Iš tiesų iš vaizdo medžiagos matyti, kad tuo metu, kai E. K. buvo atėjusi iki nukentėjusiojo automobilio, visai greta praėjo praeivis, jis atsisuko, tačiau iš esmės nelėtindamas savo greičio, nuėjo toliau, nebeatsisukdamas, šiek tiek toliau ėjusi praeivė apskritai nereagavo į įvykį. Nors paskui išteisintosios automobilį važiavę kiti automobiliai buvo sustoję, tačiau stovėjo labai trumpai dėl to, kad jie objektyviai negalėjo pravažiuoti, išteisintajai sustabdžius automobilį, juolab kad kaltinamajai įsėjus į automobilį, visi minėti automobiliai išvažiavo. Tačiau dėl tokio trumpo stabtelėjimo, akivaizdu, neilgą laiką pastovėjusių automobilių vairuotojai bei juose buvę keleiviai neturėjo pasijusti šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, labai išsigandę ir pan. Taigi duomenų, kad dėl E. K. veiksmų kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, byloje nėra.

11. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį – pagrįstai E. K. išteisino pagal BK 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Audrius CininasTeisėjai Jurgita MačionytėVitalija Norkūnaitė