Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Baumilės, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Juditos Sungailaitės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų Jonavoje (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsniu, D. M. įpareigotas per 5 (penkių) mėnesių laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam padarytą 500 Eur neturtinę žalą, tęsti darbą, o jo netekus registruotis Užimtumo tarnyboje, per visą bausmės laiką uždrausti bendrauti bei ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju A. B. (BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 4 punktas, 5 dalies 2 punktas).

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš D. M. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš D. M. nukentėjusiajam A. B. priteista 750 Eur proceso išlaidų.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš D. M. priteista 139,37 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai. Iš D. M. priteista 212,72 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sutrumpinti paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmę ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), kartu patikrindamas ir tai, ar nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, galėję turėti įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

9. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. M., tinkamai taikė BK 54 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, nepažeidė materialiosios teisės normų ir pagrįstai skyrė individualizuotą bausmę. Teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su pačios nusikalstamos veikos pavojingumu, kaltės forma bei rūšimi, veikos stadija, padarytos žalos mastu, tiek su nuteistojo asmenybe bei nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi. Nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad kaltininko asmenybės vertinimas yra neatsiejama individualizuotos bausmės skyrimo sudedamoji dalis, ypač tais atvejais, kai būtina atriboti atsitiktinį nusikalstamą poelgį nuo veikų, kylančių iš jau susiformavusių antivisuomeninių nuostatų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Skirdamas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę su įpareigojimais ir, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, ją sumažindamas trečdaliu, teismas pagrįstai konstatavo, kad tokia bausmė yra proporcinga tiek padarytai veikai, tiek nuteistojo asmenybei. Paskirta bausmė atitinka ir BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus bei bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dali). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas pagrindą ją keisti turi tik tais atvejais, kai paskirta bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo ar individualizavimo principams. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė adekvačią ir teisėtą bausmę, todėl teisinio pagrindo ją keisti ar švelninti nenustatyta.

10. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo prisipažinimą dėl padarytos veikos ir nuoširdų gailėjimąsi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Pažymėtina, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, o tai formaliai sudarytų pagrindą svarstyti klausimą dėl nuteistojo pripažinimo recidyvistu. Vis dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir neperžengdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų skundo ribų, neturi teisės bloginti nuteistojo teisinės padėties. Todėl minėta aplinkybė negali būti kvalifikuojama kaip nuteistojo atsakomybę sunkinanti, kadangi toks vertinimas prieštarautų ne tik įstatyme įtvirtintam apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų principui, bet ir nuosekliai formuojamai teismų praktikai, draudžiančiai bloginti asmens teisinę padėtį tuo atveju, kai byla apeliacinėje instancijoje nagrinėjama išimtinai jo iniciatyva.

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. M., taip pat įvertino, kad jis praeityje yra teistas, teistumas neišnykęs, nebaustas administracine tvarka, dirba. Parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė praėjus vos vieneriems metams po anksčiau paskirtos arešto bausmės atlikimo. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė D. M. 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu. Toks sprendimas atitinka bausmės individualizavimo principus bei proporcingumo reikalavimus.

12. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu D. M. buvo paskirta 40 parų arešto bausmė, kurios vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą ir nustatant konkrečius įpareigojimus. Vis dėlto, nuteistajam nesilaikant nustatytų probacijos sąlygų, bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas. Ši aplinkybė neigiamai apibūdina nuteistojo požiūrį į jam suteiktą galimybę taisytis ir rodo, kad jis nepaisė paskirtų teismo įpareigojimų. Toks elgesys liudija apie nuteistojo polinkį nesilaikyti paskirto probacijos rėžimo, o tai vertintina kaip nepalankiai jį charakterizuojanti aplinkybė.

13. Apeliantas teigia, kad paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė jam, dirbančiam ir nebedarančiam teisės pažeidimų, yra aiškiai neteisinga. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog nuteistasis šiuo metu yra dirbantis ir nėra padaręs naujų teisės pažeidimų, savaime nesuponuoja pagrindo spręsti, kad jam paskirta bausmė yra neproporcinga ar prieštaraujanti teisingumo principui. Nusikalstamos veikos pavojingumas, jos padariniai bei kaltininko asmenybė – tai esminiai kriterijai, pagal kuriuos vertinamas paskirtos bausmės pagrįstumas. Per švelni bausmė pažeidžia humaniškumo ir teisingumo principus, nes neužtikrina įstatymo saugomų vertybių ir nukentėjusiųjų teisių apsaugos. Įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, nei savo rūšimi, nei trukme, nelaikytina aiškiai per griežta ar prieštaraujanti teisingumo principui. Priešingai, dar švelnesnė bausmė neužtikrintų nei proporcingumo principo, nei BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų įgyvendinimo.

14. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nukentėjusiojo provokuojantį ar rizikingą elgesį, kuris, anot nuteistojo, turėjo būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tam, kad nukentėjusiojo elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas, turi būti konstatuotas ne šiaip neetiškas, bet moralės normoms esmingai prieštaraujantis, įžeidžiančio pobūdžio, prieš kaltinamąjį ar jo artimuosius nukreiptas, aktyvus ir objektyviai pavojingas elgesys, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-377/2011, 2K-180-303/2023). Šioje byloje duomenų, leidžiančių pagrįstai konstatuoti tokių kriterijų visumą, nėra. Vien tai, kad tarp šalių įvyko žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusysis galėjo elgtis iššaukiančiai ar neatsargiai, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog toks elgesys iš esmės išprovokavo nusikalstamos veikos padarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimo.

15. Nuteistasis teigia, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. B. lėmė ankstesnis pastarojo smurtas prieš jo tėvą, dėl kurio, anot nuteistojo, jis neva buvo išprovokuotas. Tačiau byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis A. B. sėdėjo automobilyje su mažamečiu vaiku, o pamatęs atvykstant nuteistąjį, išvyko iš parduotuvės aikštelės, akivaizdžiai siekdamas išvengti konflikto. Tiktai D. M. automobiliu užblokavus kelią, A. B. sustojo ir atidarė langą, po ko nuteistasis sudavė jam į veidą. Byloje nėra duomenų, kad A. B. veikė iššaukiančiai, įžeidžiančiai ar smurtavo prieš pat įvykį. Net jei tarp A. B. ir nuteistojo tėvo anksčiau buvo kilęs konfliktas, toks įvykis, atsižvelgiant į praėjusį laiko tarpą ir aplinkybių pobūdį, negali būti vertinamas kaip turėjęs tiesioginę įtaką nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymui ar kaip objektyviai nulėmęs nuteistojo elgesį šioje situacijoje.

16. Aptartų duomenų pagrindu daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje 2025 m. kovo 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

17. Nukentėjusiojo A. B. atstovas advokatas Ramūnas Gudašius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pripažinti 350 Eur išlaidas už teisines paslaugas proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo D. M.. 18. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalį, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, kartu su nuosprendžiu priima sprendimą dėl proceso išlaidų išieškojimo, įskaitant ir nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti. Ši nuostata taikoma ir apeliacinės instancijos procese. Nagrinėjamu atveju apeliacinį procesą inicijavo pats nuteistasis, jo skundas atmetamas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus ir dirbantis, todėl nėra pagrindo manyti, kad jo turtinė padėtis yra tokia, jog jis negalėtų padengti prašomų priteisti 350 Eur dydžio išlaidų, kurios nėra akivaizdžiai per didelės ar neproporcingos. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Iš D. M. nukentėjusiojo A. B. naudai priteisti 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) atstovavimo išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.