- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-673-340/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00993-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- J. K.
- Ieškovas
- J. N.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Loretos Braždienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. N. ieškinį, pareikštą atsakovei J. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. K. 28 962 Eur (100 000 Lt) paskolą (ieškinyje per klaidą nurodyta prašoma priteisti 37 698,45 Eur paskolos suma, kuri yra bendra su palūkanomis), 8 736,45 Eur pelno palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodyta, kad 2013 m. spalio 23 d. ieškovas banko pavedimais į atsakovės sąskaitą pervedė ir jai paskolino 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą. Taigi, tarp bylos šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Atsakovės teiginiai, kad paskola tariamai yra grąžinta grynaisiais pinigais, yra melagingi. Atsakovė pagal realiai gaunamas ir deklaruotas įstatymų nustatyta tvarka pajamas, niekada neturėjo galimybės grąžinti tokios paskolos sumos. Kadangi atsakovė naudojosi paskolinta suma, už naudojimąsi šia suma jai paskaičiuotos 8 736,45 Eur dydžio palūkanos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė ieškinio dalies dėl 3 537,78 Eur pelno palūkanų ir prašė šią bylos dalį nutraukti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė J. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti ir priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovo nurodoma paskolos suma jau yra grąžinta. Paskolos sumokėjimo faktą patvirtina ieškovo ir atsakovės ranka pasirašytas 2015 m. balandžio 18 d. pakvitavimas dėl skolos sumokėjimo. Šiame pakvitavime ieškovas patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų dėl paskolintų pinigų. Nors atsakovė sumokėjo tik paskolintą pinigų sumą be palūkanų, šalys buvo sudariusios neatlygintinę paskolos sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu nusprendė priimti ieškovo J. N. atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 3 537,78 Eur pelno palūkanų priteisimo ir šią bylos dalį nutraukti; kitą ieškinio dalį tenkinti ir priteisti iš atsakovės J. K. ieškovui J. N. 28 962 Eur paskolos sumą, 5 198,67 Eur pelno palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (34 160,67 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 565 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
5. Teismas nustatė, kad ieškovas 2013 m. spalio 23 d. atsakovei pervedė 100 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas ,,Paskola pagal sutartį“. Ši suma buvo pervesta dviem pavedimais: 25 000 Lt iš AB Šiaulių banko sąskaitos ir 75 000 Lt iš AB SEB banko sąskaitos. Šių pavedimų pagrindu tarp bylos šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Atsakovė (paskolos gavėja) neginčija nei fakto, kad šią paskolos sumą (100 000 Lt) iš ieškovo gavo, nei savo pareigos ją grąžinti. Atsakovės nesutikimas su ieškiniu grindžiamas tuo, kad atsakovė šią pinigų sumą ieškovui yra grąžinusi.
6. Teismas nurodė, kad paskolos grąžinimo faktą atsakovė, visų pirma, įrodinėja į bylą pateiktu 2015 m. balandžio 18 d. pakvitavimu. Teismas iš šio pakvitavimo turinio, nustatė, kad jame nurodyta, kad ,,Aš, J. N., neturiu jokių pretenzijų dėl pinigų, paskolintų iš SWED ir SEB bankų. Pinigus gavau“. Šis pakvitavimas pasirašytas J. N. vardu. Po šiuo tekstu ir ieškovo parašu padarytas atsakovės prierašas, kad ji paskolos sumą (100 000 Lt) ieškovui grąžino 2013 m. spalio 25 d. Teismo posėdžių metu ieškovas neneigė, jog nurodytas pakvitavimas rašytas jo ranka ir jo pasirašytas, tačiau, ieškovo teigimu, šis pakvitavimas buvo rašytas ne atsakovei ir ne dėl ginčo paskolos. Teismas sutiko su ieškovu, jog ginčo pakvitavime nėra nurodyta nei kam jis išduotas, nei iš ko ieškovas gavo pinigus, nei kokia pinigų suma ieškovui buvo grąžinta, taip pat bankų sąskaitos iš dalies nesutampa su bankų sąskaitomis, iš kurių ieškovas pervedė paskolą atsakovei (pakvitavime nurodyta, kad ieškovas neturi jokių pretenzijų dėl pinigų, pervestų iš Swedbank ir SEB banko, tuo tarpu paskolą atsakovas ieškovei suteikė pervesdamas lėšas iš AB Šiaulių banko ir SEB banko).
7. Teismas sprendė, kad vien 2015 m. balandžio 18 d. pakvitavimas nėra pakankamas įrodymas, galintis patvirtinti, kad atsakovė grąžino ieškovui ginčo paskolą. Šios išvados nekeičia faktas, kad pakvitavimo originalą į bylą pateikė atsakovė, kadangi bylos šalis tuo metu siejo artimi santykiai (šalys tuo metu buvo gyvenimo draugai, juos siejo romantiniai santykiai) ir atsakovė turėjo galimybę prieiti prie ieškovo dokumentų. Be to, vertinant šio pakvitavimo įrodomąją reikšmę, teismas atsižvelgia ir į tai, kad atsakovė negalėjo įtikinamai paaiškinti, dėl kokių priežasčių po 1,5 metų nuo jos nurodomo paskolos grąžinimo, buvo nutarta pasirašyti tokį pakvitavimą.
8. Teismas nurodė, kad atsakovė paaiškino, jog paskolą ieškovui ji grąžino po dviejų dienų nuo jos pervedimo, t. y. 2013 m. spalio 25 d., grynais pinigais ieškovo namuose. Teismas nurodė, kad pakankamai keista situacija, nes atsakovė, kurios teigimu, jai 100 000 Lt paskolos nereikėjo, šią sumą ne pervestų atgal ieškovui, o grąžintų grynais pinigais. Taip pat byloje pateikti įrodymai paneigia atsakovės poziciją, kad ji grąžino nurodytą paskolą grynais pinigais 2013 m. spalio 25 d. vakare ieškovo namuose Biržuose. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis 2012 m. – 2014 metais studijavo Psichologijos akademijoje, o 2013 m. spalio 25-26 d. dalyvavo praktiniuose užsiėmimuose minėtoje akademijoje, esančioje Vilniuje. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti UAB ,,Psichologijos akademija“ pažyma, patvirtinančia šias aplinkybes. Ieškovas taip pat pateikė viešbučio sąskaitą, kurioje numatytas ieškovo apgyvendinimas viešbutyje 2013 m. spalio 25 d. Šiuos įrodymus teismas laiko patvirtinančiais ieškovo nurodomą aplinkybę, kad 2013 m. spalio 25 d. vakare jis negalėjo būti Biržuose. Taigi, atsakovės paaiškinimai apie tai, kad ji 2013 m. spalio 25 d. vakare ieškovo namuose Biržuose grąžino 100 000 Lt paskolą ieškovui grynais pinigais, yra neteisingi.
9. Teismas nurodė, kad atsakovei įrodinėjant, kad paskola buvo grąžinta 2013 m. spalio 25 d. grynais pinigais, abi šalys į bylą teikė specialisto išvadas, kuriomis įrodinėjo, kad atsakovė tuo metu galėjo ar negalėjo turėti tokią grynųjų pinigų sumą paskolos grąžinimui: ieškovas į bylą pateikė UAB ,,Verus auditus“ 2023 m. birželio 11 d. specialisto išvadą ir 2023 m. rugsėjo 25 d. papildomą specialisto išvadą, parengtas Č. M., o atsakovė – 2023 m. gegužės 8 d. UAB ,,Dormeda“ specialisto išvadą, parengtą J. P..
10. Atsakovė, įrodinėdama, kad 2013 m. spalio 25 d. turėjo pakankamai lėšų grynais pinigais, jog būtų galėjusi grąžinti paskolą, pateikė 2023 m. gegužės 8 d. UAB ,,Dormeda“ specialisto išvadą, parengtą J. P., kurioje konstatuota, kad 2013 m. spalio mėnesį atsakovė turėjo daugiau negu 100 000 Lt grynųjų pinigų. Teismas, susipažinęs su pateiktos išvados turiniu, taip pat išklausęs teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų išvadas byloje teikusių specialistų J. P. ir Č. M. paaiškinimų, sprendė, jog specialistės J. P. atlikto tyrimo metu padaryta išvada, kad 2013 m. spalio mėn. atsakovė galėjo turėti 100 000 Lt grynais pinigais, yra nepagrįsta. Kaip matyti iš specialistės J. P. išvados turinio, ji nustatė, kad bendra grynųjų lėšų suma, kuria galėjo disponuoti atsakovė 2013 m. spalio mėnesį, yra 229 638,32 Lt. Ši suma susideda iš 55 278,22 Lt sumos, gautos iš atsakovės darbovietės 1993-2002 m. laikotarpiu, 104 360 Lt sumos, kurią sudaro skirtumas tarp į atsakovės sąskaitą įneštų ir išimtų grynųjų pinigų laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2013 m., ir 70 000 Lt paskola iš J. J..
11. Teismas pažymėjo, kad kaip ir akcentavo ieškovo atstovas bei liudytoju apklaustas Č. M., minėtoje išvadoje nurodyta 55 278,22 Lt sukaupta suma iki 2002 metų, tačiau šią sumą sudaro atsakovės gautas darbo užmokestis grynais pinigais, iš šios sumos neišskaičiuojant jokių išlaidų. Teismas sprendė, kad toks skaičiavimas yra nelogiškas ir neteisingas, nes, nepriklausomai nuo to, kad atsakovė gyveno provincijoje ir turėjo šiltnamį, neįmanoma per 10 metų nepatirti jokių išlaidų, juo labiau gyvenant su trimis vaikais. Be to, pagal specialistės J. P. skaičiavimus, atsakovė 2003 m. gruodžio 31 d. datai turėjo 139 231,22 Lt (55 278,22 Lt + 70 000 Lt + 13 953 Lt) piniginių lėšų, tačiau atsakovė šių pajamų nedeklaravo. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, laikytina, kad atsakovė 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne daugiau nei 50 000 Lt grynų ir negrynų pinigų, o ne 139 231,22 Lt (į šią sumą įeina ir atsakovės gauta paskola iš J. J. pagal 2002 m. kovo 15 d. paskolos sutartį). Abejonių atsakovės gautos paskolos iš J. J. realumu kelia ir teismo posėdžio metu liudytoju apklausto J. J. paaiškinimai, kuomet jis nurodė, jog neatsimena, ar paskolą atsakovė jam grąžino ar ne, ir jei grąžino – kada ir kiek. Teismo vertinimu, yra nelogiška, kad asmuo nežinotų (ar neatsimintų), ar pakankamai didelė pinigų suma (70 000 Lt) yra jam grąžinta ar ne.
12. Teismas nustatė, kad nors specialistės išvadoje nurodyta, kad 2002 m. kovo 15 d. raštelis buvo įvertintas Rokiškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-36-620/2005, tačiau patikrinus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismui bylos tokiu numeriu Rokiškio rajono apylinkės teisme rasti nepavyko (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, siekiant pašalinti neaiškumus, susijusius su išvados turiniu, atsakovė buvo įpareigota pateikti informaciją/įrodymus, kaip 2002 m. kovo 15 d. skolos raštelis susijęs su Rokiškio apylinkės teisme išnagrinėta civiline byla Nr. 2-36-620/2005, tačiau, nors ne kartą žadėjo pateikti šiuos įrodymus, to taip ir nepadarė. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad argumentas apie tai, kad 2002 m. kovo 15 d. paskolos raštelis buvo įvertintas kitoje byloje, yra neįrodytas.
13. Taip pat nebuvo deklaruota ir 15 000 Lt atsakovės gauta paskola iš sūnaus J. K., nors privalėjo būti deklaruota, ką pripažino ir liudytoja apklausta specialistė J. P.. Teismo vertinimu, vien pirmiau nustatytos aplinkybės paneigia J. P. išvadą, kad atsakovė 2013 m. spalio mėn. turėjo daugiau nei 100 000 Lt santaupų. Be to, teismas sutiko su ieškovo atstovu, kad J. P. išvada kelia abejonių tiek jos kvalifikacija, tiek nešališkumu. Kaip matyti iš išvados turinio, specialistė atsako į klausimus, kurie priskirtini teismo kompetencijai, neetiškai pasisako apie kito specialisto išvadą.
14. Teismas sprendė, kad atsakovės įrodinėjamą aplinkybę, kad ji 2013 metų pabaigoje turėjo 100 000 Lt grynais pinigais, paneigia ir 2023 m. rugsėjo 25 d. specialisto Č. M. papildoma išvada, kurioje konstatuota, kad minėtu laikotarpiu atsakovė galėjo turėti ne daugiau nei 19 081,60 Lt piniginių lėšų likutį. Susipažinus su šios išvados turiniu ir išklausius teismo posėdžio metu liudytoju apklausto ją parengusio Č. M. paaiškinimų, teismas neturi pagrindo nesivadovauti šia išvada, nes ji parengta laikantis teisės aktų reikalavimų, yra logiška ir nuosekli. Objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą abejoti šiame specialisto akte suformuluotų išvadų pagrįstumu ir šio rašytinio įrodymo įrodomąja reikšme, byloje nenustatyta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliantė (atsakovė) J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-12-19 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
15.1. Pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius. Byloje nėra jokios rašytinės sutarties (pažeistas ginčo metu galiojęs CK 6.871 straipsnis dėl sandorio formos), nes šalių santykiai buvo kitokie. Šalių santykiai buvo artimi, ieškovas siekė, kad atsakovė apsigyventų pas ieškovą Biržuose. Minėtus 100 000 Lt ieškovas pervedė atsakovei siekdamas padaryti jai įspūdį (kaip vyras), o ne norėdamas jai paskolinti pinigų kaip teigiama ieškinyje. Atsakovė nurodė, kad pinigus grąžins kitą dieną, nes jai jų nereikėjo. Tačiau ieškovas prašė grąžinti pinigus grynais pinigais. Atsakovė 100 000 Lt grąžino iš savo santaupų grynaisiais. 2015-04-18 raštelis buvo pasirašytas Biržuose. Ieškovas raštelį (pakvitavimą) surašė savo iniciatyva. Pirmiausia atsakovė grąžino pinigus, o paskui 2013 m. lapkričio mėnesį pirmo butą Vilniuje. Atsakovė visuomet turėjo pinigų.
15.2. Ieškovas stengėsi nukreipti pirmos instancijos teismo dėmesį į nesvarbias aplinkybes, todėl piktnaudžiavo savo teisėmis ir elgėsi nesąžiningai. Pats ieškovas nedeklaravo įstatymų nustatyta tvarka neva paskolos.
15.3. Teismo nagrinėtos specialistų išvados nelabai ir reikšmingos, nes jos iš principo negali paneigti pakvitavime įtvirtinto fakto, kad paskola grąžinta. Paskolos grąžinimo faktą taip pat patvirtino liudytoju apklaustas atsakovės sūnus Justas Kaupas. Atsakovės sūnus ginčo metu turėjo 2012 m. – 296 665,43 Lt, 2014 m. 73 467,90 Lt. Tačiau sprendime apie tai nėra užsiminta. Tai, kad ieškovei buvo suteikta 70 000 Lt paskola teismo posėdžio metu patvirtino liudytoju apklaustas paskolos davėjas J. J..
15.4. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas 2013-10-25 buvo Vilniuje. Ieškovas Vilniuje buvo 2023 m. spalio 25 d. ir 26 dienomis, t. y. beveik po 10 metų nuo ginčo įvykių. Teismas labai neobjektyviai tyrė ir vertino įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
15.5. Teismas nurodė, kad jam nepavyko rasti Rokiškio rajono apylinkės teismo bylos, nors ši byla išnagrinėta ir Panevėžio apygardos teisme apeliacine tvarka (2A-353-544/2005).
15.6. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tai patvirtina tokios aplinkybės: pirmos instancijos teismo teisėja kartu mokėsi su ieškovo atstovu (advokatu) Vilniaus Universiteto Teisės fakultete; ieškovas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisėjų išplėstinės kolegijos pripažintas kaltu kaip organizatorius dėl nusikaltimo, susijusio su apgaulingos apskaitos tvarkymu, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimu; ieškovo samdytas liudytojas Č. M., kuris buvo kaltinamas baudžiamojoje byloje ir galimai nuteistas už organizavimą PVM grobstymo.
Atsiliepimas
16. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo prijungti prie bylos laikraščio „Gimtasis Rokiškis“ straipsnio nuorašą; atsakovės ir jos atstovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
16.1. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog ieškovas suteikė paskolą atsakovei, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog 2013 m. spalio 23 d. ieškovas J. N. banko pavedimais į atsakovės sąskaitą pervedė ir tokiu būdu jai paskolino 100 000,00 Lt, kas atitinka 28 962,00 Eur. Pavedimo paskirtyje buvo aiškiai ir konkrečiai nurodyta „Paskola“, todėl tarp ieškovo ir atsakovės neabejotinai susiklostė paskolos santykiai. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie tariamai pažeistas materialinės teisės normas, nes nėra rašytinės paskolos sutarties, yra visiškai nepagrįsti, o teismo sprendimas atitinka suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose. Kaip vieną iš argumentų apeliantė nurodo tai, kad tariamai ieškovas pats privalėjo deklaruoti jo suteiktą paskolą. Priešingai nei nurodoma skunde, ieškovas šios paskolos neprivalėjo deklaruoti, kadangi paskola buvo suteikta banko pavedimu, o ne grynais pinigais (tai teisme patvirtino ir apklausti specialistai). Bendro pobūdžio frazėmis kritikuodami teismo sprendimą šioje dalyje, apeliantė nenurodo jokio įstatymo, teisės normos ar teismų praktikos, kurie patvirtintų jų teiginį dėl ieškovui privalomo paskolos deklaravimo ir tuo pačiu paneigtų teismo argumentus.
16.2. Kaip nurodė ieškovas, tokio dokumento, skirto būtent atsakovei J. K., jis niekada nerašė, nes skola iki šiol nebuvo ir nėra grąžinta. Kaip matyti iš pateikto dokumento nuorašo analizės, šis dokumentas yra sudarytas 2015-04-18 ir šiame dokumente kaip kreditorius J. N. nėra nurodęs, kad būtent atsakovė jam grąžino kažkokią skolą, kadangi šiame dokumente nėra nurodyta skolininko pavardė ar kiti imperatyviai privalomi rekvizitai, nenurodyta net tariamai grąžintos paskolos suma. Be to, šiame raštelyje nurodyta aplinkybė, kad yra grąžinti pinigai, kurie buvo paskolinti iš SEB ir SWED bankų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi paskola J. K. buvo suteikta iš Šiaulių banko ir SEB banko. Be to, visiškai nesutampa šio raštelio surašymo data ir atsakovės nurodyta tariamo paskolos grąžinimo grynais pinigais data.
16.3. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką toks raštelis, be privalomų ir pakankamų rekvizitų, neįrodo paskolos gražinimo fakto, todėl paskolos grąžinimo faktą šioje byloje atsakovė privalėjo įrodyti kitais patikimais, pakankamais bei leistinais įrodymais. Tai, kad atsakovė šiame dokumente savo ranka pati įrašė jai naudingą tekstą, neįrodo paskolos grąžinimo fakto. Priešingai, ši aplinkybė sukelia pagrįstų įtarimų apie galimai suklastotą dokumentą, kadangi pagal suformuotą teismų praktiką tokį tekstą privalėjo įrašyti kreditorius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovą ir atsakovę 2012-2019 metais siejo itin artimi santykiai, todėl atsakovė turėjo galimybę, nežinant ieškovui, pasisavinti minėtą dokumentą ir pabandyti jį pritaikyti šio ginčo sprendimui.
16.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovė ir jos šeima turėjo pakankamai nuosavai disponuojamų grynųjų pinigų, todėl ieškovo paskolos jai nereikėjo. Pagal atsakovės paaiškinimus 100 000 litų dydžio paskolą ieškovas jai pervedė be jokio reikalo, tie pinigai jai buvo nereikalingi. Atsakovė nurodė, kad tariamai be tų pinigų, kuriuos ji sumokėjo už perkamą butą, ji dar papildomai turėjo grynaisiais 100 000 litų, kuriuos po 2 dienų ir grąžino ieškovui. Šias atsakovės nurodytas aplinkybes paneigė byloje esantys objektyvūs įrodymai. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovė, praėjus kelioms dienoms po tariamos 100 000 litų paskolos grąžinimo grynaisiais ieškovui, pirkdama nekilnojamąjį turtą, 2013-11-05 d. pinigų turėjo skolintis iš savo sūnaus J. K. (40 000 Lt paskola). Iš atsakovės pateikto banko išrašo matyti, kad, perkant butą, jai akivaizdžiai trūko 40 000 litų sumos, kurią mokėjimo paskirtyje, nurodydamas „paskola“, 2013-11-05 d. jai pervedė sūnus J. K.. Šie duomenys akivaizdžiai įrodo, jog atsakovė neturėjo pakankamai savo lėšų nei nekilnojamojo turto pirkimui, nei paskolos grąžinimui, be to neturėjo jų nei banko sąskaitoje, nei grynais pinigais. Yra visiškai akivaizdu, kad, jei kaip teigia atsakovė, ji tuo metu būtų turėjusi grynaisiais 100 000 litų, kuriuos tariamai grąžino ieškovui, jei nebūtų reikėję skolintis pinigų buto pirkimui iš sūnaus.
16.5. Šioje dalyje apeliantės veiksmai galėtų būti vertinami kaip akivaizdus ir sąmoningas piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Dar pirmosios instancijos teisme procesiniuose dokumentuose apeliantai nurodė, kad tariamai byloje Nr. 2-36-620/2005 yra teismo pripažinti ir patvirtinti įrodymai apie tai, kad šis liudytojas suteikė paskolą atsakovei. Kadangi pagal atsakovės atstovo nurodytus rekvizitus nei man, nei teismui nepavyko surasti minėtos bylos, teismas įpareigojo atsakovės atstovą pateikti minėtos bylos sprendimą. Pažymėtina, kad atsakovė ir jos atstovas nepateikė teismui Rokiškio apylinkės teismo sprendimo, nors buvo įpareigoti tai padaryti. Apeliantai, piktnaudžiaudami procesinėmis teisėmis, apeliaciniame skunde vėl nurodo tą pačią Rokiškio apylinkės teismo bylą - Nr. 2-36-620/2005 ir jos apeliacinės instancijos bylą – Panevėžio apygardos teismo bylą Nr. 2A-353-544/2005 bei skunde nurodo, kad jiems yra keista, kad pirmosios instancijos teismui „nepavyko rasti“ šios civilinės bylos, nors ji yra. Apeliantė nutyli faktą, kad teismas tokių bylų nerado, todėl jie buvo įpareigoti pateikti šių bylų sprendimus, kuriais remiasi, buvo įsipareigoję šiuos procesinius dokumentus pateikti (tai užfiksuota teismo posėdžių protokoluose), tačiau taip ir nepateikė, o dabar dėl to kaltina teismą. Gavus apeliacinį skundą, buvo dar kartą bandoma per LITEKO sistemą surasti nurodytas bylas ir jų sprendimus, tačiau to padaryti nepavyko.
16.6. J. J. paskola negalėtų būti vertinama, kadangi pagal Lietuvos Respublikos 2003-12-18 vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 str. gyventojas privalėjo deklaruoti piniginę sumą, viršijančią 50 tūkst. Lt. Kaip nurodyta minėto įstatymo 4 str. 2 punkte, nedeklaravęs sumos, viršijančios 50 tūkst. Lt., gyventojas negali minėtais pinigais grįsti savo išlaidų. Pagal turimus duomenis J. K., kuri pati tai pripažino teisme, Vienkartinės deklaracijos neteikė, todėl ši suma negali būti vertinama, kaip galimai turėta buto pirkimui. Be to, būtina atkreipti dėmesį ir į liudytojo J. J. paaiškinimus teisme. Šis liudytojas iš esmės negalėjo paaiškinti paskolos suteikimo aplinkybių, jo paaiškinimai skyrėsi nuo atsakovės. Liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti, ar paskola jam grąžinta (nors jos suma 20000 eurų), vėliau nurodė, kad paskola grąžinta, bet jis neatsimena kada ir kaip. Atsakovės samdyta specialistė, kuri rėmėsi atsakovės suteikta informacija, savo išvadoje nurodė, kad atsakovė šios paskolos iki šiol negrąžino.
16.7. Skunde nurodoma, jog ieškovas Vilniuje buvo 2023 metų spalio 25-26 dienomis. Skunde yra klaidinama, kadangi pateiktame atsakyme apie mokymus yra padaryta klaida – vietoje 2013 metų nurodyta 2023 metai. Pažymėtina, kad tai yra 2023 metų atsakymas, tačiau teismui buvo pateikta pažyma apie studijas bei viešbučio sąskaita, kurios yra būtent 2013 metų spalio 25-26 dienos. Šie įrodymai kategoriškai paneigia atsakovės teiginius apie tariamai grąžintus pinigus grynaisiais 2013-10-25. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovė, pateikdama paaiškinimus teismui, taip ir nesugebėjo aiškiai ir logiškai nurodyti, kodėl tariamas paskolos grąžinimo raštelis buvo surašytas, tik praėjus 2 metams nuo paskolos grąžinimo.
16.8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas nevertino, kad ieškovas ir toliau banko pavedimais pervedinėjo atsakovei tam tikras sumas. Šiuo atveju teismas vėl yra klaidinamas, kadangi ieškovas teismui yra paaiškinęs, jog tai yra sumos (mokesčiai) už turimą bendrą žemės sklypą (šis mokestis apskaičiuojamas kiekvienų metų spalio-lapkričio mėn., mokėjimai atlikti būtent tokiu laiku). Nurodomi pavedimai neturi nieko bendro su ieškovo suteikta paskola atsakovei.
16.9. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad apeliantams nėra suprantama, kodėl teismas sprendime vartoja tokias sąvokas kaip „nelogiška“, „didelė pinigų suma“ ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek galiojančios teisės normos, tiek ir suformuota teismų praktika įpareigoja teismus vertinti nagrinėjamus ginčus, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Akivaizdu, kad tokie atsakovės paaiškinimai apie tai, kad tariamai ieškovas 2 mokėjimo pavedimais pervedė atsakovei 100 000 litų sumą vien tik todėl, kad norėjo jai „padaryti įspūdį kaip vyras“, o ne suteikti paskolą buto pirkimui (kurį atsakovė iš karto ir nusipirko), neabejotinai yra nelogiški, todėl teismui nėra uždrausta vartoti tokius terminus ir vertinti aplinkybes savo nuožiūra.
16.10. Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai apie teismo šališkumą yra visiškai nepagrįsti. Bylą nagrinėjusi teisėja ir ieškovo atstovas kartu (viename kurse) baigė studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete, tačiau nei mokslo metu, nei po jo baigimo, ieškovo atstovas ir teisėja nėra bendravę. Minėtu metu studijas taip pat baigė dar apie 200 studentų, kurie šiuo metu dirba įvairiose teisėsaugos institucijose. Šias aplinkybes pati teisėja nurodė jau pirmojo posėdžio metu ir uždavė klausimą – ar minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo proceso dalyviams įžvelgti galimą teisėjos šališkumą, tačiau nei tada, nei visos bylos nagrinėjimo metu nebuvo pareikštas nepasitikėjimas teisėja. Jokio išskirtinio palankumo ieškovui ar ieškovo atstovui nebuvo, kadangi buvo tenkinami tiek ieškovo atstovo, tiek ir atsakovės atstovo prašymai, kurie buvo pagrįsti ir susiję su nagrinėjamu ginču. Apeliaciniame skunde atsakovės atstovas nenurodė konkrečių faktų, kurie pagrįstų ir įrodytų bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą, o tai, kad teismas priėmė atsakovei nepalankų sprendimą, nėra pagrindas įtarti teisėją šališkumu.
16.11. Apeliaciniame skunde nurodytas ieškovo teistumo faktas nėra susijęs su paskolos suteikimu bei šios bylos nagrinėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir garantuoja kiekvienam šalies piliečiui teisę ginti savo interesus teisme, tame tarpe ir teistiems asmenims. Šiuo atžvilgiu teisto asmens teisės yra lygiavertės kaip ir kitų asmenų, o teistumo faktas neturi jokios įtakos ir reikšmės civilinio ginčo nagrinėjimui, todėl šio argumento akcentavimas apeliaciniame skunde yra neteisėtas ir mums apskritai nėra suprantamas.
16.12. Argumentai dėl specialisto auditoriaus Č. M. tariamo teistumo yra visiškai nepagrįsti, neatitinkantys tikrovei ir akivaizdžiai žeminantys šio asmens reputaciją. Yra suprantama, kad tai daroma sąmoningai, norint sumenkinti šio specialisto išvadą. Specialistas Č. M. niekada nebuvo nuteistas, jis buvo nepagrįstai kaltinamas baudžiamojoje byloje ir vėliau byla buvo nutraukta. Dėl minėtos bylos Č. M., kaip auditorius ir specialistas, nepatyrė jokių neigiamų pasekmių, jo veikla nebuvo ir nėra apribota. Priešingai, jo parengtomis išvadomis remiasi visų instancijų teismai, tame tarpe ir Aukščiausiasis Teismas (tai patvirtina teismų praktika).
Šalies argumentai
16.13. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateiktos atstovavimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai ir prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašoma priteisti suma yra 1210 Eur, tačiau apeliacinis skundas yra 3 lapų. Yra akivaizdu, kad prašoma priteisti suma (400 eurų už 1 skundo lapą) yra nepagrįsta, neadekvati, įvertinant darbo apimtį, neatitinka rekomendacijų ir teismų praktikos.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
18. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
19. Apeliantė J. K. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose, apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių būtinumą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
20. Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 23 d. ieškovas J. N. banko pavedimais į atsakovės J. K. sąskaitą pervedė 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą; mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Paskola pagal sutartį“. Suma buvo pervesta dviem pavedimais: 25 000 Lt iš AB Šiaulių banko sąskaitos ir 75 000 Lt iš AB SEB banko sąskaitos.
21. 2022-10-27 ieškovas pareikalavo grąžinti skolą – kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo.
22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad paskola buvo suteikta, esminis ginčas kilos dėl to, ar atsakovė nurodytą paskolą ieškovui yra grąžinusi.
23. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį; atsakovė (apeliantė) nesutiko su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
24. Ginčas kilo dėl skolos, kuri įforminta tarp ieškovo ir atsakovės banko pavedimais, grąžinimo.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
25. Pagal CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).
26. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-313/2017).
27. Bylos duomenimis, 2013 m. spalio 23 d. ieškovas J. N. dviem banko pavedimais (25 000 Lt iš AB Šiaulių banko sąskaitos ir 75 000 Lt iš AB SEB banko sąskaitos) į atsakovės J. K. sąskaitą pervedė 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Paskola pagal sutartį“. Teismas konstatavo, kad paskola buvo suteikta, ginčo dėl paskolos suteikimo fakto bylos nagrinėjimo metu nebuvo. Banko pavedimais užfiksuotas faktas, kad pinigai perduoti, nurodytas pinigų perdavimo tikslas – paskola. Banko pavedimai (rašytiniai įrodymai) suponavo teismo išvadą apie paskolos santykių buvimą, nors formali paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Dėl išdėstyto atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad visiškai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė ginčijamame sprendime išvadą, kad paskola buvo suteikta.
28. Bylos nagrinėjimo metu savo atsikirtimus į ieškinį apeliantė (atsakovė) grindė tuo, kad paskola grąžinta.
29. Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba tokios pat rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija 2000 Eur (CPK 6.870, 6.871 straipsniai, įstatymo redakcija galiojusi nuo 2001-06-30 pagal 2000-07-18 LR įstat. Nr. VIII-1864 iki 2014-12-31).
30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog atsakovė grąžino ieškovui 100 000 Lt. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko nurodydama, kad teismas nepagrįstai atmetė byloje esančius įrodymus, t. y. ieškovo ranka surašytą pakvitavimą, liudytojų parodymus, kitus atsakovės pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
31. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).
32. Pažymėtina, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12,178 straipsniai). Paskolos teisiniuose santykiuose tai reiškia, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui.
33. Nagrinėjamu atveju atsakovė paaiškino, kad paskolą ieškovui grąžino po dviejų dienų nuo jos pervedimo (2013 m. spalio 25 d.) grynais pinigais, ieškovo namuose Biržuose vakare. Atsakovė taip pat paaiškino, kad ruošėsi pirkti butą, tačiau ieškovo pinigų jai nereikėjo; paskola buvo gražinta ne pavedimu, bet grynais pinigais, nes taip norėjo ieškovas.
34. Kaip rašytinį įrodymą apie paskolos grąžinimą atsakovė pateikė pakvitavimą, kuriuo tekstas susideda iš dviejų dalių. Ieškovo raštu surašytas tekstas: „2015-04-15 Aš, J. N. neturiu jokių pretenzijų dėl pinigų, paskolintų iš SWED ir SEB bankų. Pinigus gavau“; po tekstu – ieškovo parašas. Po J. N. sutaryto teksto – atsakovės raštu surašytas tekstas: „Aš, J. K., paskolą (100 000 litų) grąžinau (2013-10-25)“. Ši teksto dalis pasirašyta atsakovės parašu.
35. Pirmosios instancijos teismas atsakovės pateiktą pakvitavimą nelaikė pagrįstu įrodymu, nes ginčo pakvitavime nėra nurodyta, kam jis išduotas, dėl kokios sumos, iš dalies nesutampa bankų, iš kurių sąskaitų buvo pervesti pinigai, pavadinimai. Ieškovas pervedė pinigus atsakovei iš AB Šiaulių bankas ir SEB bankas, pakvitavime paminėti SWED ir SEB bankai. Teismas, vertindamas pakvitavimo turinį kitų bylos nagrinėjimo nustatytų aplinkybių kontekste, sprendė, kad pakvitavimas buvo parašytas ne atsakovei ir ne dėl jai paskolintų pinigų. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvu nesutiko nurodydama, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Apeliantė nurodė, kad pinigus grąžino ieškovui kitą dieną, nes jai jų nereikėjo; pats ieškovas prašė grąžinti pinigus grynais pinigais. Atsakovė 100 000 Lt grąžino iš savo santaupų grynaisiais. 2015-04-18 raštelis buvo pasirašytas Biržuose. Ieškovas raštelį (pakvitavimą) surašė savo iniciatyva. Pirmiausia atsakovė grąžino pinigus, o paskui 2013 m. lapkričio mėnesį pirko butą Vilniuje.
36. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovės apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
37. Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą.
38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovės pateikto pakvitavimo turinys prieštarauja pačios atsakovės paaiškinimams apie pinigų gražinimo aplinkybes; atsakovė šių prieštaravimų logiškai paaiškinti negalėjo. Pakvitavimas surašytas 2015-04-18, tuo tarpu atsakovė paaiškino, kad paskola buvo gražinta 2013-10-25 grynais pinigais ieškovo namuose Biržuose. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, kad tariamą paskolos grąžinimo dieną jis buvo Vilniuje, 2013 m. spalio 25-26 d. dalyvavo Psichologijos akademijos praktiniuose užsiėmimuose. Bylos duomenimis, atsakovė 2013-11-05 įsigijo butą Vilniuje. Atsakovė nepaneigė, kad 2012-2019 m. šalys buvo gyvenimo draugai, atsakovė turėjo galimybę prieiti prie ieškovo dokumentų. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės pateikto dokumento prieštaringą turinį visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateiktas 2015-04-18 pakvitavimas nelaikytinas įrodymu skolos grąžinimo faktui patvirtinti, nes buvo parašytas ne atsakovei, ir ne dėl jai paskolintų pinigų (CPK 12, 178 straipsniai). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiuo atsakovės pateiktu dokumentu.
39. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė (atsakovė) pateikė specialistų išvadas apie tai, ar atsakovė galėjo turėti 100 000 Lt pinigų sumą. Apeliaciniu skundu apeliantė nurodė, kad specialistų išvados nėra reikšmingos, nes negali paneigti pakvitavimu nustatyto fakto, jog pinigai grąžinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad specialistų išvados, patvirtinančias ar paneigiančias atsakovės prielaidas apie tai kad ji 2013 m. spalio galėjo turėti 100 000 Lt grynų pinigų, todėl ieškovo suteiktos paskolos jai nebuvo reikalinga ir buvo nedelsiant grąžinta, nepatvirtina ir nepaneigia paskolos grąžinimo fakto, t. y. neturi tiesioginio ryšio su pinigų grąžinimo faktu.
40. Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo atsakovės sūnaus J. K. parodymais apie tai, kad jis 2012-2014 metais turėjo pinigų daugiau, nei reikėjo atsakovei, jo mamai. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat neanalizavo, kad 70 000 Lt jai paskolino J. J., kuris, apklaustas liudytoju patvirtino šios paskolos suteikimą.
41. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantės nurodytų liudytojų parodymai neįrodo paskolos grąžinimo fakto. Pažymėtina, kad apeliantės pozicija nėra nuosekli: apeliantė teigia, kad ieškovo pinigų jai nereikėjo, todėl ji nedelsiant gražino ieškovo pervestus paskolintus pinigus grynais pinigais, kartu įrodinėja, kad dalį buto pirkimui reikalingos sumos (40 000 Lt) jai paskolino sūnus, pinigus skolino ir liudytojas J. J.. Nurodytų liudytojų parodymai nepatvirtina, kad atsakovė grąžino paskolą ieškovui, jie susiję su kita atsakovės įrodinėjama aplinkybė – kad atsakovė turėjo pinigų ir ieškovo pinigų jai nereikėjo. Tačiau pabrėžtina, kad esminė reikšmė nagrinėjamoje byloje turi paskolintos sumos grąžinimo faktas. Be to, pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžino paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto / pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti, tuo labiau, kad apeliantės paminėtų liudytojų parodymai susiję su atsakovės teiginiu, kad ji turėjo paskolintų pinigų ir ieškovo paskolos jai nereikėjo, įrodinėjimu.
42. Apeliantė taip pat nurodė, kad viena iš keistų aplinkybių yra tai, kad teismui nepavyko rasti civilinės bylos, kurioje Rokiškio rajono apylinkės teismas 2005-06-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-36-620/2005 vertino 70 000 Lt paskolos suteikimą, o Panevėžio apygardos teismas 2005-09-21 nutartimi civilinėje byloje 2A-3530-544/2005 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-36-620/2005 ir Panevėžio apygardos teismo civilinė byla 2A-3530-544/2005 teismų informacinėje sistemoje LITEKO yra, tačiau teismų procesinių sprendimų skaitmeninių kopijų LITEKO sistemoje nėra.
44. Teismai gali vadovautis LITEKO ir kitų viešųjų informacinių sistemų duomenimis, tačiau nagrinėjamu atveju teismų procesiniai sprendimai nebuvo skaitmenizuoti ir išviešinti. Atsakovė, laikydama, kad procesiniai sprendimai galėjo turėti reikšmę nagrinėjamoje byloje turėjo pareigą pateikti į bylą nagrinėjančiam teismui atitinkamus raštinius įrodymus; atsakovė buvo paminėtų bylų dalyvė, t. y. turėjo galimybę gauti iš archyvo teismų procesinių sprendimų kopijas ir pateikti teismui. Bylos duomenimis, atsakovė buvo įpareigota pateikti informaciją/įrodymus, susijusius su Rokiškio apylinkės teisme išnagrinėta civiline byla Nr. 2-36-620/2005, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas dėl duomenų iš teismo informacinės sistemos neradimo, atmetamas.
45. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nekritiškas įrodymų vertinimas yra susijęs su teisėjos šališkumu – teisėja kartu mokėsi su ieškovo atstovu (advokatu) VU teisės fakultete. Bylos duomenimis, šią aplinkybę bylą nagrinėjanti teisėja išviešino pirmame teismo posėdyje; nušalinimų pareikšta nebuvo. Faktas, kad teisėja ir ieškovo atstovas baigė tą patį fakultetą, savaime nesudaro pagrindo suabejoti teisėjos nešališkumu. Kokių nors kitų faktinių aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjos nešališkumo (CPK 66 straipsnis) apeliantė nenurodė, tai, kad teismas kitaip įvertino įrodymus, nei tikėjosi atsakovė, taip pat neįrodo teisėjos šališkumo. Apeliantės argumentas dėl bylą nagrinėjančios teisėjos galimo šališkumo atmetamas.
46. Apeliantė nurodė, kad baigiamųjų kalbų metu buvo pagarsintos kelios reikšmingos bylos aplinkybės, kurios nebuvo paminėtos teismo sprendime (ieškovas 2023-10-24 buvo nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą ir neteisingų duomenų apie pajamas pelną ir turtą pateikimą; ieškovo samdytas specialistas Č. M. buvo kaltinamas baudžiamojo byloje dėl PVM grobstymo, galimai nuteistas). Tokios aplinkybės reikšmingos vertinant ieškovo sąžiningumą ir Č. M. reputaciją.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliantės nurodytos aplinkybės buvo išdėstytos baigiamųjų kalbų metu, po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė, jų neįrodinėjo. Esant tokioms aplinkybėms, baigiamųjų kalbų metu pateiktos aplinkybės negali būti apeliacijos dalyku; kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
48. Apibendrindama anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
50. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, apeliantės (atsakovės) bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Iš atsakovės ieškovui priteisiamos 500 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos, kurios nėra neproporcingos bei atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamus dydžius (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovės J. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui J. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijose teisme atlyginti.