Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo biudžetinės įstaigos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui užsienio draudimo įmonei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kuriai atstovauja AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Aiba“.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3601,06 Eur draudimo išmokos pagal sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo liudijimą (polisą). Anot ieškovo, jis su trečiuoju asmeniu UAB „Aiba“ 2014 m. birželio 10 d. pasirašė statybos (remonto darbų) rangos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti tam tikrus darbus ir atliktų darbų rezultatą perduoti ieškovui sutartyje nustatytomis sąlygomis, terminais ir tvarka. Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo pagal nurodytos sutarties 7.1.2 punktą pateikė atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo liudijimą (polisą), pagal kurį atsakovas išrašė atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštą. Ieškovas pabrėžė, kad šiame atsakovo išduotame rašte nurodyta, jog naudos gavėjas neprivalo pagrįsti savo reikalavimo, t. y. atsakovo laidavimas besąlygiškas. Anot ieškovo, trečiojo asmens prašymu darbų atlikimo terminas buvo pratęstas iki 2014 m. rugsėjo 3 d., tačiau ir pratęsus terminą trečiasis asmuo savo įsipareigojimų neįvykdė. Dėl to ieškovas kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl sutartyje įtvirtintų netesybų sumokėjimo, o šiam atsisakius sumokėti netesybas, ieškovas kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutiko nurodydamas, kad rangos sutarties įsipareigojimai laiku neįvykdyti ne dėl UAB „Aiba“ kaltės. Ieškovo nuomone, pagrindinė priežastis, dėl kurios darbai neatlikti sutartyje nustatytais terminais, buvo trečiojo asmens prastas darbų organizavimas ir jo neveiklumas.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, trečiasis asmuo UAB „Aiba“ rangos sutartyje nurodytų darbų iki nustatyto termino neatliko, nes ieškovas (užsakovas) nepatvirtino darbo projekto. Atsakovo teigimu, trečiajam asmeniui atlikus darbų įvertinimą, buvo nutarta tikslinti dalį techninio projekto sprendinių, todėl trečiasis asmuo turėjo atlikti darbus, kurie nebuvo nurodyti techniniame projekte ir pagal faktinę padėtį (susidariusią ne dėl rangovo kaltės) privalėjo tikslinti darbų apimtis, pobūdį ir atlikimo terminus. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovo reikalaujama suma susideda iš delspinigių ir baudos, tačiau draudimo sutartyje nebuvo nustatyta, jog draudimo objektas yra ir netesybos, todėl draudimo apsauga dėl šios rizikos nebuvo suteikta ir draudimo išmoka negali būti išmokama.

Trečiasis asmuo UAB „Aiba“ neišreiškė savo procesinės pozicijos dėl ginčo esmės.

Ieškovas su trečiuoju asmeniu UAB „Aiba“ 2014 m. birželio 10 d. sudarė statybos (remonto darbų) rangos sutartį Nr. SŽ-777 (b. p. 9-21), pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti „Romuvos“ progimnazijos pastato (duomenys neskelbtini), rekonstravimo darbus, nurodytus techniniame projekte, ir parengti šių darbų darbo projektą, perduoti parengtą projektą bei atliktų darbų rezultatą ieškovui sutartyje nustatytomis sąlygomis, terminais ir tvarka. Pagal sutarties 7.1.2 punktą rangovas (trečiasis asmuo) per 10 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos įsipareigojo pateikti besąlyginį ir neatšaukiamą sutarties įvykdymo užtikrinimą – Lietuvoje ar užsienyje registruoto banko ar kredito unijos garantiją ar draudimo bendrovės laidavimą, ar piniginį užstatą, kurio suma būtų dešimt procentų nuo visos sutarties dalyko kainos. Trečiasis asmuo ir atsakovas 2014 m. birželio 20 d. pasirašė sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo liudijimą (polisą) (b. p. 30) ir atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštą (b. p. 31), pagal kuriuos atsakovas laidavo už trečiojo asmens prisiimtų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, neviršydamas 20 288,73 Lt draudimo sumos. Ieškovas, laikydamas, kad trečiasis asmuo sutartus darbus atliko pavėluotai, 2014 m. lapkričio 10 d. raštu (b. p. 22) kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl 8854,24 Lt baudos ir 3579,49 Lt delspinigių, iš viso – 12 433,73 Lt (3601,06 Eur) netesybų atlyginimo. Trečiajam asmeniui nurodytų netesybų nesumokėjus, ieškovas, remdamasis laidavimo draudimu, dėl netesybų kreipėsi į atsakovą (b. p. 23-25).

Šių faktinių aplinkybių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (Civilinio kodekso 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos spręsti dėl sutarties sudarymo ir jos sąlygų nustatymo. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl šalys privalo tinkamai, sąžiningai ir laiku vykdyti sutartines prievoles (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju dalyvaujantys byloje asmenys sudarė dvi sutartis: 1) ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė statybos rangos sutartį, kuria trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti sutartyje nurodytus darbus; 2) trečiasis asmuo ir atsakovas sudarė sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo, gavęs naudos gavėjo raštišką reikalavimą, sumokėti draudimo sumą už trečiojo asmens prisiimtų įsipareigojimų netinkamą vykdymą.

Spręsdamas dėl atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo sutarties (toliau – draudimo sutartis), teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014). Atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, taip pat į teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas sprendžia, kad, viena vertus, atsakovas laidavimo draudimo raštu (išduotu prie draudimo liudijimo) iš tikrųjų besąlygiškai įsipareigojo išmokėti ieškovui (naudos gavėjui) draudimo sumą. Kita vertus, išduotame laidavimo draudimo liudijime aiškiai nurodyta, kad draudžiamieji įvykiai yra Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo taisyklių Nr. 024 4.3.1, 4.3.2 ir 4.3.3 punktai. Be to, laidavimo draudimo rašte nurodyta ir tai, kad nurodytos taisyklės ir draudimo liudijimas yra neatsiejama šio rašto dalis. Nurodytų draudimo taisyklių 2.4 punkte nustatyta, kad sutartyje su naudos gavėju nustatytos netesybos (baudos, delspinigiai) dėl draudėjo prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo laikomos draudimo objektu tik tuomet, jei tas tiesiai ir nedviprasmiškai nustatyta draudimo sutartyje. Nagrinėjamu atveju tokių sąlygų, t. y. dėl netesybų įtraukimo į draudimo objektą, draudimo sutartyje tiesiai ir nedviprasmiškai nenustatyta, todėl darytina išvada, jog netesybos (atsiradusios dėl trečiojo asmens netinkamai vykdomų statybos darbų) atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta draudimo sutartimi nebuvo įtrauktos į draudimo sutartimi suteikiamą draudimo apsaugą. Taigi būtent pagal tokią (atsakovo ir trečiojo asmens susitarimu pasirinktą) draudimo apsaugą draudimo sutarties šalys įvertino prisiimamus įsipareigojimus, be kita ko, trečiojo asmens mokėtinos draudimo įmokos ir atsakovo mokėtinos draudimo išmokos dydžius bei išmokėjimo pagrindus. Kadangi draudimo sutartį sudarė dvi šalys – atsakovas ir trečiasis asmuo – tai šios sutarties sąlygų aiškinimui neturi įtakos tos aplinkybės, kurios susijusios su ieškovo argumentais apie jo žinojimą ar nežinojimą apie draudimo taisykles. Kadangi ieškovas nebuvo draudimo sutarties šalis, tai atsakovas ir neturėjo pareigos supažindinti ir (ar) įteikti nurodytų taisyklių ieškovui. Teismo vertinimu, pagal šalių 2014 m. birželio 10 d. sutarties nuostatas būtent trečiajam asmeniui (o ne atsakovui) teko pareiga pateikti ieškovui šios sutarties sąlygas atitinkantį įvykdymo užtikrinimą, t. y. tokį užtikrinimą, kuris apimtų ir netesybas. Tai, kad atsakovas pateikė ieškovui 2014 m. birželio 10 d. sąlygų neatitinkantį (ne visas sutarties sąlygas atitinkantį) užtikrinimą (ir kad ieškovas tokio masto užtikrinimą priėmė), negali lemti atsakovo pareigos atsakyti didesniu mastu, negu nurodyta atsakovo ir trečiojo asmens sudarytoje draudimo sutartyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, viena vertus, sutarties įvykdymo užtikrinimas, t. y. laidavimo draudimas, šiuo konkrečiu atveju neužtikrino visų trečiojo asmens sutartimi prisiimtų ieškovui pareigų masto, todėl ieškovo teisėti lūkesčiai ir interesai iš tikrųjų galėjo dėl to nukentėti. Kita vertus, ieškovas, būdamas juridinis asmuo (savivaldybės biudžetinė įstaiga), kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, priėmė tokį sutarties įvykdymo užtikrinimą, jo tinkamai ne(pa)tikrino, nesidomėjo draudimo taisyklėmis, todėl šiuo atveju jam tenka pareiga prisiimti riziką dėl trečiojo asmens pateikto sutarties vykdymo užtikrinimo masto. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad atsakovas negali būti įpareigojamas išmokėti draudimo išmoką tokiais pagrindais, kurie nepatenka į atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta sutartimi apibrėžtą draudimo apsaugos mastą.

Teismas iš dalies sutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovas neatšaukiamai įsipareigojo sumokėti pagal pirmąjį pareikalavimą (taip tai nurodyta laidavimo draudimo rašte). Nepaisant to, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, o straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Taigi pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2013). Atsižvelgiant į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, darytina išvada, kad atsakovas (draudikas) privalo išmokėti naudos gavėjui draudimo išmoką tik įsitikinęs tokios savo pareigos buvimu. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas dėl netesybų sumokėjimo nepriskirtinas prie draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos, todėl atsakovas iš esmės pagrįstai atsisakė sumokėti nurodytą draudimo išmoką.

Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas sprendžia, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti, todėl atmestini (Civilinio proceso kodekso 12, 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad atsakovui pareikštų ieškinio reikalavimų atmetimas nepaneigia ieškovo teisės kreiptis su atitinkamu reikalavimu į trečiąjį asmenį (rangovą). Priimdamas tokį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 4 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2008 buvo sprendžiamas iš dalies panašus ginčas, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės turi tam tikrų esminių skirtumų nuo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių – šiuo atveju draudikas (atsakovas) sudarydamas sutartį su draudėju (trečiuoju asmeniu UAB „Aiba“) aiškiai apibrėžė suteikiamos draudimo apsaugos ribas-mastą, t. y. kad draudimo sutartis neapima netesybų (kurios turi būti „tiesiai ir nedviprasmiškai“ nurodytos draudimo sutartyje). Taigi (skirtingai nuo kasacinio teismo nutartimi išnagrinėto civilinio teisinio ginčo) nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad: a) atsakovo ir trečiojo asmens sudarytoje draudimo sutartyje neva nenustatyta, kas yra draudiminiai įvykiai, b) atsakovas standartinėse draudimo sąlygose neva susiaurino draudimo rizikos mastą ir c) atsakovas, išduodamas laidavimo draudimo raštą, neva atsisakė draudimo taisyklėse nustatyto draudimo rizikos masto ir praplėtė ieškovui suteikiamą draudimo apsaugą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad šių bylų (procesinių sprendimų) ratio decidendi turi esminių skirtumų, todėl šiame sprendime neatsižvelgtina į nurodytoje kasacinio teismo nutartyje suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles bei priimtą procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.

Nagrinėjamu atveju ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 96 straipsnio 2 dalis). Nors atsakovas savo atsikirtimus dėl draudimo apsaugos masto nurodė tik po šios civilinės bylos iškėlimo (ir tokių atsikirtimų ieškovui nebuvo nurodęs ginčo ikiteisminio nagrinėjimo metu), tačiau šiuos atsikirtimus atsakovas nurodė atsiliepime į ieškinį ir triplike, t. y. dar pasirengimo bylos teisminiam nagrinėjimui metu. Toks atsakovo procesinis elgesys, teismo vertinimu, neužkirto galimybių ieškovui spręsti dėl atsakovų tinkamumo ar ieškinio šiam atsakovui atsisakymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nekonstatuoja atsakovo netinkamo procesinio elgesio, kaip CPK 93 straipsnio 4 dalyje ir 96 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto pagrindo nukrypti nuo atitinkamų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Remiantis nurodytais motyvais, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos nė iš vienos šalies.

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.