- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-212-634/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01135-2024-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- P. K.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Giačaitės ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau - Kauno apylinkės teismas) 2025 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į P. K. paskirtą arešto bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 8 d. 22.35 val. iki 2024 m. sausio 9 d. 12.27 val. (1 diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, P. K. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros.
Vadovaujantis BK 72² straipsniu, P. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 10 punktu, P. K. paskirtas įpareigojimas - per visą arešto bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. P. K. Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2024 m. sausio 8 d. apie 22.00 val. namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia parvertė ant grindų savo sugyventinę V. R., grumtynių metu sugriebė jai už plaukų bei juos tempė, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, mažiausiai du kartus įspyrė į galvos sritį, bei smūgiavo savo galva į V. R. veidą, padarydamas muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kairės galvos pusės sumušimą ir tokiais veiksmais sukėlė savo šeimos narei V. R. fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie P. K. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad P. K. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai V. R. įrodyta bylos duomenimis. Nors kaltinamasis nepripažino, kad prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, rašytiniai bylos duomenys, jiems neprieštaraujantys liudytojos parodymai, kaltinamojo parodymus paneigė. Teismas nustatė, kad P. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Teismas įvertinęs, kad nusikaltimas baigtas, tai, kad kaltinamasis praeityje teistas taip pat už nusikaltimą žmogaus sveikatai, už kurio padarymą jam buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, nusikalto praėjus kiek daugiau nei 1 metams po bausmės pabaigos, esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nenustačius lengvinančių aplinkybių, skyrė P. K. arešto bausmę, artimą vidurkiui. Teismas sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl arešto bausmės vykdymą atidėjo, netaikant intensyvios priežiūros. Kadangi nusikalstamą veiką P. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neneigė, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos jo elgesiui, teismas jam paskyrė pareigą - nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Be to, kaltinamasis padarė smurtinį nusikaltimą šeimos nariui, todėl teismas jam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo
Žemesnės instancijos teismas
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
3.1. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie apribojo jo galimybes tinkamai gintis ir nulėmė pirmosios instancijos teismo klaidas, pripažįstant įrodymais ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys, BPK 301 straipsnis, BPK 305 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl iš esmės pažeidė BPK normas. Nuteistojo manymu, nuosprendis yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, baudžiamojoje byloje neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jo kaltę grindė subjektyviomis prielaidomis, neanalizavo byloje surinktų įrodymų, taip pat išimtinai vertino tik nuteistajam nepalankius įrodymus, kurie paneigti objektyviais kitais įrodymų šaltiniais, todėl bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nes baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai nepagrindžia jo kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nepašalintomis prielaidomis, nepaisydamas to, jog kai kurios prielaidos patvirtina jo nekaltumą. Jis niekuomet nekeitė parodymų, visuomet laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos, kuri yra teisėta ir pagrįsta - jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nėra padaręs.
3.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardijo baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir konstatavo nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nuosprendyje pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo įrodymų teisėtumo, jų sąsajų ir jų tinkamai neįvertino.
3.4. Nuosprendis dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn grindžiamas iš esmės į įvykio vietą atvykusių pareigūnų G. K.-Š. ir E. V., kurie įvykyje nedalyvavo ir jo nematė, parodymais. Kauno apylinkės teismas priimant apkaltinamąjį nuosprendį neanalizavo jo nuoseklios ir argumentuotos įvykių versijos, kurią patvirtino ir pati nukentėjusioji V. R. bei dalį įvykio mačiusi nukentėjusiosios dukra A. M., kuri patvirtino, kad „...nematė, ar P. (K.) mušė mamą. <...> girdėjo, kad mama ir P. (K.) žodžiu konfliktuoja, bet jokią muštynių, smūgių nematė.<...> Ji (liudytoja) niekada nėra mačiusi, kad P. (K.) būtų smurtavęs prieš mamą, mama jai niekada nesakė, kad P. (K.) prieš ją anksčiau būtų smurtavęs “ (1 t. b. 1. 54- 55). Taip pat byloje yra surinkti ir kiti netiesioginiai įrodymai, be to, neatsižvelgta į faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo kilusio žodinio buitinio konflikto, būnant neblaiviems.
3.5. Pažymima, kad nei nukentėjusioji V. R., nei kartu gyvenanti dukra A. M. muštynių ir smūgių sudavimo fakto teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino. Liudytoja G. K.-Š. (pareigūnė) rinkdama pirmines įvykio aplinkybes nenustatė nukentėjusios neblaivumo, nors akivaizdžiai buvo matomas neblaivumas ir nukentėjusiajai nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, kaip numatyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje, nors nukentėjusioji V. R. iš karto paaiškino, kad su juo (P. K.) kartu gyvena 7 mėnesius, t. y. veda bendrą šeimos ūkį. Be to, pirminės įvykio aplinkybės buvo gautos iš V. R., kuriai 2024 m. sausio 8 d. 23.20 val. patikrinus blaivumą, buvo nustatytas 1,29 promilių girtumas (1 t., b. 1. 100). Taip pat dėl liudytojos A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kyla abejonės, kadangi iš apklausos protokolo turinio nėra aišku, ar liudytojai buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, kadangi liudytoja duodama parodymus paaiškino, kad jos mama V. R. turi sugyventinį P. K. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi pareigūnės atvykusios į įvykio vietą paaiškinimais ir pirminėmis įvykio aplinkybėmis, kurios buvo surinktos ir gautos iš neblaivios nukentėjusiosios, kuriai nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį. Taigi iš esmės įrodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gauti neteisėtu būdu. Taip pat V. R. ir A. M. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti paaiškinimus, todėl teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų paaiškinimais, tačiau apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu liudytojos nebuvo informuotas apie teisę atsisakyti duoti parodymus prieš artimus giminaičius. Tokiu būdu tiek ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, tiek teismas pažeidė BPK 82 straipsnio nuostatas.
3.6. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas nepašalino tarp įvykių chronologijos ir liudytojos bei nukentėjusiosios paaiškinimų esančių neatitikimų ir abejonių. Jo veiksmai nesudaro pagrindo taikyti BK 140 straipsnio, kadangi jis (P. K.) nenorėjo sužaloti ar sukelti fizinio skausmo V. R., priešingai - siekė apsaugoti, todėl nebuvo tyčios. Peržiūrėjus A. M. pateiktą vaizdo medžiagą matoma, kaip „moteris ir vyras žodžiu konfliktuoja, vyras guli ant grindų ant nugaros, moteris jį apžergusi iš viršaus, P. K. apglėbęs abiem rankom nukentėjusiosios kaklą lenkia jos galvą prie žemės, suima ir laiko suspaudęs V. R. ranką prie alkūnės, toliau vyksta žodinis konfliktas“. Tuo metu jis gal ir galėjo gindamasis ir siekdamas nustumti V. R. rankas netyčia pataikyti į kurią nors nukentėjusiosios kūno vietą, bet tai nepatvirtina tyčios buvimo fakto. Taigi, tarp jo (P. K.) ir V. R. kilo abipusis konfliktas ir konflikto metu jis neturėjo tyčios sužeisti V. R.
3.7. Nuteistojo išdėstytą įvykių chronologiją ir seką patvirtina netiesioginiai įrodymai, esantys byloje. Duodamas parodymus jis paaiškino, kad prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, vyko išprovokuotas buitinis žodinis konfliktas, plaukų nukentėjusiajai nerovė, tačiau nuo plaukų šepečio buvusį plaukų kuokštą pareigūnai surinko kaip įrodymo faktą, kad plaukai buvo išrauti. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad šalia vonios durų surastas šviesios spalvos, galimai plaukų, kuokštas, kuris supakuotas į paketą, tačiau nebuvo aptarta ta aplinkybė, kad būtent pati V. R. ir ištraukė plaukų kuokštą iš naudojamo plaukų šepečio. Taip pat įvykio vietos apžiūros metu buvo paimti trys peiliai, tačiau nebuvo aiškinamasi jų paėmimo aplinkybės, nors kilus buitiniam žodiniam konfliktui jis visada surinkdavo peilius, dėl nukentėjusiajai kylančių suicidinių minčių, kadangi būdavo nukentėjusiosios pasisakymai, kad prasipjaus venas. Deja, bet 2024 m. nukentėjusiajai buvo prasidėjęs pykčio priepuolis ir buvo prasipjovusi venines kraujagysles, gulėjo psichiatrijos skyriuje. Todėl jis surinkdamas peilius namuose siekė apsaugoti pačią nukentėjusiąją ir save patį. Tačiau apylinkės teismas visiškai nemotyvuotai jo paaiškinimus vertino kaip nepatikimus.
Žemesnės instancijos teismas
3.8. Nukentėjusiosios parodymų patikimumu leidžia abejoti ir tai, kad tiriamo įvykio metu renkant pirminės įvykio aplinkybes, ji buvo neblaivi. Nuosprendyje klausimai dėl nuteistojo bei jo šeimos narių, o būtent pačios nukentėjusiosios ir liudytojos A. M. parodymų patikimumo nėra analizuojami, bei nepasisakyta dėl šių asmenų. Teismas formaliai nuteistojo parodymus vertina kaip nepagrįstus, o kitų motyvų ar įrodymų bei aplinkybių teismas nevertina. Taigi, nors teismas turėjo pareigą išsamiai ir nešališkai įvertinti ir išanalizuoti byloje surinktus įrodymus, tačiau šią savo pareigą pažeidė, nes neišanalizavo įrodymų tarpusavio ryšio, jų sąsajos ir nepateikė vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės. Įrodymai buvo vertinami selektyviai ir pirmenybę suteikiant nuteistąjį kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus.
3.9. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės vadovavosi tik Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros kaltinamuoju aktu, kuriame išdėstytas kaltinimas grindžiamas į įvykio vietą atvykusių pareigūnų ir kitais netiesioginiams įrodymams prilygintinais duomenimis, t. y. nukentėjusiosios ir jos dukters parodymais, kurių parodymais teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų paaiškinimais, tačiau apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu liudytojos nebuvo informuotas apie teisę atsisakyti duoti parodomus prieš artimus giminaičius. Tokiu būdu tiek ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, tiek teismas pažeidė BPK 82 straipsnį. Nuteistojo kaltė baudžiamojoje byloje taip pat konstatuojama remiantis specialisto išvada, nors šiais bylos dokumentais konstatuojami sveikatos sutrikdymai, kurie galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, o ne dėl jo kaltės. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad P. K. kaltę patvirtina byloje surinkti įrodymai yra aiškiai neteisingi ir prieštarauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms.
3.10. Apylinkės teismo pozicija pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą įrodymų pakankamumo reikalavimą, kadangi tais atvejais, kai teismo išvados grindžiamos netiesioginiais įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik nustačius, jog faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Šiuo atveju teismas nuosprendyje tiesiog perkėlė kaltinamajame akte išdėstytas formuluotes, o darydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės, analizavo vien tik pareigūnų parodymus, nors nuosprendžio teiginius apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką visiškai paneigia jo paties parodymai bei tiesioginės liudytojos A. M., mačiusios įvykį, parodymai.
3.11. Teismas nepagrįstai ir visiškai neargumentuotai atmetė jo parodymus kaip nepatikimus, motyvuojant tik tuo, kad neva nuteistasis nori išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors viso baudžiamojo proceso metu jie išliko nuoseklūs. Be to, teismas nenurodo, kokios priežastys lėmė, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas atsisakė vertinti šiuos parodymus, kaip patikimus. Teismui kyla pareiga nurodyti, kodėl atmetamas vienas ar kitas keliamas klausimas ar pateikiamas argumentas, tačiau nuosprendyje tik formaliai ir deklaratyviai nurodoma, kad bylos duomenys nepaneigia policijos pareigūnų nustatytų ir užfiksuotų aplinkybių objektyvumo bei liudytojos G. K.-Š. parodymų patikimumo.
3.12. Nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso reglamentavimas garantuoja, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, tačiau iki šiol vykusio proceso metu to buvo tikimasi iš nuteistojo. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, o šiuo atveju byloje nesama kitokių duomenų, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Nagrinėjamu atveju teismas nesilaikė ne tik in dubio pro reo principo, tačiau ir Konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo, suponuojantį, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde ginčijama nuteistojo kaltė ir tvirtinama, kad P. K. nesmurtavo savo sugyventinės atžvilgiu, todėl prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kas ir sąlygojo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir nepagrįstą P. K. nuteisimą.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad P. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.
9. P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sukėlė savo šeimos narei V. R. fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, savo kaltės dėl sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai nepripažino, tačiau nuteistojo kaltę neabejotinai pagrindžia byloje surinkti įrodymai, tai yra duomenys, užfiksuoti liudytojų parodymuose, vaizdo įrašuose, specialisto išvadoje ir kiti byloje esantys įrodymai.
10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajai V. R. atsisakius duoti parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, pagarsino ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus. Iš nukentėjusiosios parodymų nustatyta, kad nukentėjusioji su P. K. yra sugyventiniai, gyvena kartu, veda bendrą ūkį. Įvykio dieną ji buvo namuose su dukra A. M., kai P. K. grįžo išgėręs, toliau kartu gėrė alkoholinius gėrimus ir susipyko. Ji iniciavo žodinį konfliktą, po to tarp jų įvyko grumtynės. Ji pasakė dukrai, kad filmuotų jų konfliktą, nes norėjo pagąsdinti P. K., kad jį policija išvežtų į areštinę (1 t., b. l. 35, 36, 39-41).
11. Liudytojai A. M. atsisakius duoti parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, pagarsino ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus. Iš liudytojos parodymų nustatyta, kad įvykio dieną jai būnant namuose su mama, atėjo mamos sugyventinis P. K., kuris buvo neblaivus. Jis kartu su mama vartojo alkoholį. Pavartojęs daugiau alkoholio, jis pradėjo agresyvėti. Ji buvo savo kambaryje ir girdėjo, kad tarp jų kilo žodinis konfliktas. Vėliau žodinis konfliktas virto muštynėmis. Mama ją pakvietė, kad ateitų filmuoti jų grumtynių, kad būtų įrodymas, jog ne ji P. K. puola. Jis dar labiau agresyvėjo, o pamatęs, kad filmuoja, jis bandė įsiveržti į jos kambarį. Mama bandė jį sulaikyti, po to P. K. puolė mušti jos mamą V. R.. Ji tuo metu paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir išbėgo į laiptinę laukti policijos. Atidarius duris pamatė, kad P. K. laiko rankoje peilį. P. K. prieš jos mamą V. R. smurtavo ne pirmą kartą (1 t., b. l. 48-51, 54, 55).
12. Iš liudytojos G. K.-Š. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną vyko į iškvietimą pagal nukentėjusiosios dukros skambutį, kad sugyventinis muša mamą. P. K. pareigūnus pasitiko su dviem peiliais, dėl to buvo panaudotas elektroimpulsinis prietaisas. Kaltinamasis priešinosi, keikėsi, buvo iškviestas pastiprinimas. Atvykus matė, kad nukentėjusioji sėdi ant žemės, buvo kruvina. Ant jos kūno ir lūpos matėsi sužalojimai, buvo išpešti plaukai. Vadovaujantis BPK 276 straipsniu teismas pagarsino liudytojos G. K.-Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių nustatyta, kad 2024 m. sausio 8 d. iš budėtojo gavo pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje. Kai atvyko nurodytu adresu, pasitiko pranešėja A. M., kuri sakė, kad mamos sugyventinis muša mamą. Atidarius buto duris pamatė vyrą, kuris buvo akivaizdžiai neblaivus, agresyviai nusiteikęs, abiejose rankose laikė peilius. V. R. sakė, kad P. K. girtas grįžo namo, pradėjo žodžiu konfliktuoti, gėrė atsineštą alkoholį. V. R. teigimu, ji nuėjo atsigulti į lovą, o P. K. atėjo jai iš paskos, suėmęs ją už kojų, ištempė iš lovos ir užgulęs ant jos pradėjo smaugti, pešti už plaukų, tampė ausis. Moteris liepė viską filmuoti dukrai. P. K. pastebėjo, kad dukra filmuoja ir puolė ją vytis. V. R. jį sulaikė prie lauko durų. Tada P. K. pradėjo prieš V. R. smurtauti ir keletą kartų spyrė jai į galvą, iš savo galvos jai trenkė į viršutinę lūpą ir dešinį skruostą. V. R. sakė, kad prieš ją P. K. smurtauja ne pirmą kartą. Apie visus šiuo sužalojimus pasakė pati V. R., pagal tai ji surašė tarnybinį pranešimą. Sužalojimai ant V. R. veido buvo akivaizdūs, matėsi praskelta lūpa (1 t., b. l. 58-60). Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes nurodė teisingai.
13. Iš tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, kad 2024 m. sausio 8 d. apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus P. K. fiziškai smurtavo prieš savo neblaivią sugyventinę V. R., t. y. smaugė, tempė jai abi ausis, tampė už plaukų, koja spyrė į kairį šoną ir kelis kartus spyrė į galvos sritį, savo galva keletą kartų smūgiavo V. R. į veido sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas V. R. sužalojimus (1 t., b. l. 4–6).
14. Iš tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodyta, kad ant V. R. kūno užfiksuoti sužalojimai: žaizda, patinimas, įdrėskimas, nubrozdinimas, kraujosruva, paraudimas, išpešti plaukai. Smurtą patyrusio asmens būsena: didelis susijaudinimas, akivaizdi baimė, vengimas bendrauti su pareigūnais, akivaizdžiai neblaivi. Pranešėja A. M. nurodė, kad mamos draugas smurtauja prieš mamą. Prie buto durų buvo galima girdėti grumtynių garsus, t. y. agresyvus vyras ir moters klyksmas. Prieš vyrą buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai, elektroimpulsinis prietaisas. Bendraujant su V. R., ji nurodė, kad ji vengia įsileisti į namus neblaivų P. K., nes jis elgiasi agresyviai, smurtauja. Kai jį (kaltinamąjį) įsileido, jis pradėjo žodžiu konfliktuoti, kabinėjosi, vartojo atsineštą alkoholį, darėsi vis agresyvesnis. Nukentėjusioji sakė jam eiti miegoti, tačiau P. K. ją ištempė iš lovos, užgulė, pradėjo smaugti, pešti plaukus ir tampė ausis, po to, keletą kartų spyrė į galvą, iš galvos trenkė į viršutinę lūpą ir dešinį skruostą. Nukentėjusioji liepė savo dukrai viską filmuoti. Kaltinamasis toliau konfliktavo, kažkuriuo metu bandė pulti dukrą, tačiau ji išbėgo pro duris ir iškvietė policiją. P. K. su nukentėjusiąja pradėjo grumtis, keletą kartų spyrė į galvą, iš galvos trenkė į viršutinę lūpą ir dešinį skruostą. Po to pasiėmė peilius ir teigė, kad papjaus atvažiuojančius pareigūnus. Nukentėjusioji taip pat teigė, kad P. K. prieš ją ranką kelia ne pirmą kartą, tai dažniausiai daro pavartojęs alkoholio (1 t., b. l. 7–10).
15. Iš alkotesterio naudojimo rezultatų žymėjimo žurnale užfiksuotos informacijos matyti, kad 2024 m. sausio 9 d. 03.58 val. patikrinus P. K. blaivumą, jam nustatytas 1,72 promilių girtumas (1 t., b. l. 104).
16. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad įvykio vietoje (duomenys neskelbtini), laiptinėje šalia buto ant grindų guli virtuvinis peilis su balta geležte, kuris paimtas ir supakuotas į dėžę. Įėjus į buto koridorių ant grindų rastas virtuvinis peilis pilka geležte, kuris paimtas ir supakuotas į dėžę. Pasukus iš buto koridoriaus į kairę pusę, matyti ant žemės išmėtyti daiktai, po egle surastas virtuvinis peilis balta geležte, kuris paimtas ir supakuotas į dėžę. Šalia vonios durų surastas šviesios spalvos, galimai plaukų, kuokštas, kuris supakuotas į paketą (1 t., b. l. 11–21).
17. Iš V. R. apžiūros protokolo nustatyta, kad nukentėjusioji parodė skaudamas vietas, galvos sritį, t. y. dešinį skuostą, viršutinę lūpą, galvos plaukuotą sritį kairėje pusėje ir gale. Ant dešinio skruosto matosi mėlynė ir patinimas. Ant viršutinės lūpos matėsi žaizda. Ant galvos plaukuotos srities kairėje pusėje yra jaučiamas patinimas. Ant galvos plaukuotos srities gale yra išpešti plaukai (jos teigimu). Kitose kūno vietose parodė kairę ir dešinę rankas. Ant dešinės rankos virš alkūnės yra nubrozdinimas ir paraudimas. Ant kairės rankos yra įbrėžimas. Ant asmens kairės kojinės ir kelnių yra raudonos spalvos dėmių, panašių į kraują (1 t., b. l. 22–33).
18. Iš A. M. pateikto vaizdo įrašo nustatyta, kad girdisi moters (V. R.) ir vyro (P. K.) balsai. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip moteris ir vyras žodžiu konfliktuoja, vyras guli ant grindų ant nugaros, moteris jį apžergusi iš viršaus, P. K., apglėbęs abiem rankom nukentėjusiosios kaklą, lenkia jos galvą prie žemės, suima ir laiko suspaudęs V. R. ranką prie alkūnės, toliau vyksta žodinis konfliktas, P. K. pradeda tempti V. R. plaukus, filmuojantis asmuo sušunka „paleidi“. Toliau matyti, kad P. K. pasižiūri į filmuojantį asmenį, paleidžia jos plaukus, V. R. atsisėda, tarp jų toliau vyksta žodinis konfliktas, filmuojantis asmuo sako „už plaukų tempė“, V. R., žiūrėdama į filmuojantį asmenį, stojasi nuo P. K., sako „tai viskas, tai yra medžiaga“, P. K. taip pat stojasi, bando eiti link kambario durų, filmuojantis asmuo uždaro duris, V. R. pasako, kad jis į jos dukros kambarį neįeis (1 t., b. l. 61,62, 86, 87).
19. Iš 2024 m. sausio 16 d. kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad apžiūrėtas Bendrojo pagalbos centro skambučio įrašas, sudaryta stenograma. Užfiksuota, kad pranešėja A. M. skambino 3 kartus. Pranešėja nurodė, kad mamą muša buvęs sugyventinis. Mamai tempė už plaukų, išpešė plaukus, girdėjo prieš tai mėtė peilius. Prašo greičiau, nes nori pabėgti, vėl muša. Klausia, ką daryti, bijo, kad užmuš mamą (1 t., b. l. 80-82).
20. Iš pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų nustatyta, kad atvykusius pareigūnus pasitinka A. M. Kai atsidaro buto durys, girdisi triukšmas, pareigūnas rankose laiko elektroimpulsinį prietaisą, liepia P. K. atsitraukti, jam nepaklusus, panaudoja prietaisą. Bute ant žemės matoma sėdinti V. R. Pareigūnas pamato ant žemės, prie lauko durų peilius, juos paspiria. Matyti, kaip ant sofos sėdi V. R., tada atsistoja, ant jos kelnių matomos dėmės. Pareigūnas sako, kad ant P. K. mato kraują, V. R. sako „tai nuo manęs čia“. Pareigūnė su V. R. išeina į kitą kambarį, pareigūnė liepia jai pasakoti, kas nutiko. V. R. sako: „man visą galvą sudaužė. Aš pati jį įsileidau, jis atvažiavo su alkoholiu ir girtas. Prasidėjo smurtas visoks (rodo į galvą, kaklą), ir plaukai... Dukrai sakiau iškviesti jus, nes pati negalėjau. Čia nėra pirmas kartas“. V. R. verkia, sako „aš nenoriu nieko, tik išvežkit jį“. Pareigūnė klausia V. R., ar jis smurtauja ne pirmą kartą. V. R. sako: „ne pirmą kartą, aš niekada nesakiau, bet ne pirmą. Buvo sumušęs, kojos raumuo trūkęs, su „fanarais“ buvau.“ Toliau užfiksuota, kaip atvyksta medikai, pareigūnė pasako „jai yra nudaužtas dantis, įskelta lūpa, išrauti plaukai“ (1 t., b. l. 83-85).
21. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2024 m. kovo 15 d. specialisto išvados nustatyta, kad V. R. konstatuota muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, kairės galvos pusės sumušimas. Sužalojimai nebūdingi griuvimui. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviem ar daugiau trauminių poveikių. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku 2024 m. sausio 8 d. ir būdu. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Kiekvienas sužalojimas sukelia fizinį skausmą. Išvadoje taip pat aprašyti greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenys, iš kurių matyti, kad kvietimo laikas – 2024 m. sausio 8 d. 22.37 val., susimušė su sugyventiniu, rodo nuskeltą dantį, paskui prisipažįsta, kad plomba tik numušta. Prakirsta viršutinė lūpa, guzas galvos kairėje viršugalvyje. Diagnozė: sukrėtimas (1 t., b. l. 78, 79).
22. Atsižvelgiant į byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas atmeta nuteistojo argumentus, kad teismas vadovavosi tik liudytojų parodymais, kurie prieštarauja bylos medžiagai. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų G. K.-Š., pirminius A. M. parodymus ir palyginus juos su kitais byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad liudytojų parodymai dėl visų bylos aplinkybių yra visiškai nuoseklūs, išsamūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų parodymus pripažino patikimais įrodymais ir jais rėmėsi spręsdamas dėl P. K. kaltės. Akivaizdu, kad šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir kiti rašytiniai bylos duomenys (tarnybiniai pranešimai, daiktų apžiūros protokolai, vaizdo įrašai, specialisto išvada ir kt.).
23. Liudytojos G. K.-Š. parodymai patvirtina, kad atvykus į įvykio vietą, A. M. jiems pasakė, jog sugyventinis muša mamą. Nuteistasis pareigūnus pasitiko su peiliais, o nukentėjusioji buvo kruvina, ant jos kūno matėsi akivaizdūs sužalojimai (praskelta lūpa, patinęs veidas). Iš karto po įvykio nukentėjusioji V. R. parodė, kad P. K. ją už kojų ištempė iš lovos, užgulęs ant jos pradėjo smaugti, pešti už plaukų, tampė ausis, keletą kartų spyrė jai į galvą, iš savo galvos jai trenkė į viršutinę lūpą ir dešinį skruostą. Sužalojimai ant nukentėjusiosios kūno buvo užfiksuoti ir tyrėjo E. V. tarnybiniame pranešime, iš kurio nustatyta, kad ant V. R. rankų, galvos, veido buvo matomi patinimai, nubrozdinimai, kraujosruvos, žaizda, paraudimai, buvo išpešti plaukai. Taigi, nors liudytoja A. M. papildomos apklausos metu pakeitė savo parodymus, nurodydama, kad nematė, ar P. K. mušė jos mamą, o nukentėjusioji V. R. parodė, kad P. K. prieš ją nesmurtavo ir fizinio skausmo nesukėlė, tačiau tokia liudytojos ir nukentėjusiosios versija vertinama, kaip siekis padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
24. Apie nukentėjusiajai V. R. sukeltą fizinį skausmą ir padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą akivaizdžiai patvirtina ir 2024 m. sausio 9 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog ant nukentėjusiosios kūno buvo užfiksuoti vizualiai matomi sužalojimai (patinimas, kraujosruva, žaizda ant lūpos, patinimas plaukuotoje galvos dalyje, nubrozdinimai ir paraudimai ant rankų, įbrėžimas). Taip pat Valstybinė teismo medicinos tarnybos specialisto išvada patvirtina, kad V. R. konstatuoti sužalojimai – muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, kairės galvos pusės sumušimas – galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (2024 m. sausio 8 d.) ir būdu, sužalojimai nėra būdingi griuvimui ir galėjo būti padaryti dviem ar daugiau trauminių poveikių. Taigi, P. K. apeliaciniame skunde nurodytą įvykio versiją, apeliacinės instancijos teismas atmeta, kaip nepagrįstą.
25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta nuteistojo argumentus, kad apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji V. R. ir liudytoja A. M. nebuvo informuotas apie teisę atsisakyti duoti parodomus prieš artimus giminaičius. Pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį, asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajai V. R. ir liudytojai A. M. teisės ir pareigos buvo išaiškintos 2024 m. sausio 11 d. (pakartotinai 2024 m. kovo 1 d.), t. y. prieš duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei surašytas teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolas, kuriame išaiškinta ne tik BPK 82 straipsnio 2 dalis, kad gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Be to, savo teise neduoti parodymų prieš savo šeimos narius, nukentėjusioji V. R. ir liudytoja A. M. pasinaudojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Akivaizdu, kad ši teisė joms buvo išaiškinta. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę proceso dalyvių teises.
26. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad grumtinių metu jis neturėjo tyčios sužeisti V. R., išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Byloje nenustatyta, kad P. K. siekė (turėjo tikslą) sukelti nukentėjusiajai V. R. fizinį skausmą, sutrikdyti jai sveikatą, tačiau pagal objektyviuosius veikos požymius (atliktų fizinio smurto veiksmų pobūdį, intensyvumą) kaltinamasis neabejotinai turėjo suprasti, kad dėl suduotų smūgių, plaukų tempimo, nukentėjusiajai gali būti padaryti sužalojimai, sutrikdyta sveikata, ji gali jausti skausmą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nusikalstamą veiką P. K. padarė veikdamas netiesiogine tyčia.
27. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad peilius P. K. turėjo savo rankose, nes norėjo apsaugoti nukentėjusiąją V. R. nuo savęs žalojimo, niekaip nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Vaizdo įrašų medžiaga patvirtina, kad policijos pareigūnams atidarius duris, nuteistasis stovėjo su peiliais rankose, grasino papjauti, o pareigūnams įsakius juos padėti ant žemės, P. K. nepakluso, dėl ko buvo panaudotas elektroimpulsinis prietaisas.
28. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Skundžiamu nuosprendžiu yra aptarti ir išanalizuoti visi nusikalstamos veikos tyrimui reikšmės turėję įrodymai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis, juos gretino tarpusavyje, atmesdamas duomenis, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga ir pašalino tarp įrodymų esančius prieštaravimus ir aiškiai nustatė nusikalstamos veikos padarymo veiksmų seką.
29. Taigi, jokie objektyvūs byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina P. K. pozicijos, kad žodinio konflikto ir grumtynių metu prieš nukentėjusiąją V. R. nepanaudojo fizinio smurto. Priešingai, įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu, kurios paremtos byloje esančiais ir teisme tinkamai ištirtais įrodymais, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.
30. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos nuosprendyje padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl nukentėjusios neblaivumo įvykio metu, dėl išrautų plaukų) teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
31. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės.
32. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę nuteistajam laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga tiek jo padarytam nusikaltimui, tiek jo asmenybei, todėl paskirti jam švelnesnę bausmę ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
33. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį (BK 61 straipsnio 2 dalis).
34. Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
35. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas P. K. paskyrė 60 parų arešto bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, atidėjo 6 mėnesiams be intensyvios priežiūros.
36. Byloje nustatyta, kad P. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jog nusikalstamą veiką P. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistasis anksčiau teistas du kartus, tame tarp ir už nusikaltimo žmogaus sveikatai padarymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. P. K. turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, vėl nusikalto, o tai rodo, jog nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, yra linkęs smurtauti. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus matyti, kad P. K. daug kartų baustas už įvairių administracinių nusižengimų padarymą, nuobaudos galiojančios, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Tai patvirtina, kad skiriamos piniginės baudos nuteistajam jokio poveikio nedaro ir bausmės tikslų nepasiekia.
37. Ankstesniais nuosprendžiais P. K. buvo skirta švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas, tačiau akivaizdu, jog tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus nuteistajam griežtesnę bausmės rūšį – areštą. Tokia bausmės rūšimi nuteistasis bus tinkamai nubaustas, ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
38. BK 49 straipsnyje numatyta, kad už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto. P. K. paskirta bausmė artima vidurkiui (60 parų), todėl dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydį nėra jokio teisinio pagrindo. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų. Pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nuteistajam P. K. paskirtą arešto bausmės vykdymą atidėjo 6 mėnesių laikotarpiui netaikant intensyvios priežiūros. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam P. K. paskirta arešto bausmė, kurios vykdymas yra atidėtas, yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį.
39. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. kovo 19 d. pažyma dėl 129,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo P. K., teikiant jam antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys.
41. Nagrinėjamoje byloje gynėja nuteistajam buvo paskirta vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas ir būtent šios normos pagrindu, nuteistajam buvo paskirta gynėja, nepriklausomai nuo jo valios. Duomenų apie nuteistojo gaunamas pajamas ir nuosavybės teise turimą turtą byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijoje metu valstybės turėtos išlaidos iš P. K. advokato pagalbai apmokėti neišieškotinos.
42. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo P. K. nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.