Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Taip pat jis pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 13 (trylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 2 punktu, 2013 m. lapkričio 8 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2013 m. lapkričio 14 d. Telšių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu skirtos bausmės subendrintos, paskiriant subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir 4 MGL dydžio baudą. Į bausmės laiką įskaityta atliktas laisvės atėmimo laikas ir sumokėta baudos dalis.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės (13 metų laisvės atėmimo) pridėta dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2013 m. lapkričio 8 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir dalis nesumokėtos baudos, paskirtos 2013 m. lapkričio 14 d. baudžiamuoju įsakymu, paskiriant galutinę subendrintą 13 (trylikos) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 75 eurų baudą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. K. K. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 26 d. (klaidingai nurodyta nuosprendyje, turi būti 2016 m. kovo 23 d.) apie 18.30 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), S. A. K. bute, veikdamas itin žiauriai – suduodamas daugybę smūgių bei sukeldamas nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą bei kančias, t. y. bute rastu peiliu tyčia ne mažiau 4 kartų dūrė S. A. K. į veido ir kaklo sritį, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 11 smūgių į veido ir galvos sritį, ne mažiau 2 smūgių į krūtinės ląstos sritį, ne mažiau 3 smūgių į dešinės kojos sritį bei tyčia, pirštų galais spaudė kaklą, padarydamas kairės bendrinės miego arterijos intimos įtrūkimą, gerklų kremzlių kairio rago lūžimą, kraujosruvas pažeidimų srityje, durtines – pjautines žaizdas veido ir kaklo dešinėje su priestuburinių kraujagyslių pažeidimu dešinėje, gerklų kremzlių vientisumo pažeidimą, dešinės miego arterijos pažeidimą, stuburo kaklinio IV slankstelio vientisumo pažeidimą dešinėje, stuburo smegenų vientisumo pažeidimą, pjautines žaizdas veide, kaklo srityje, poodines kraujosruvos veide, kaklo dešinėje, dešinio užausio srityje, galvos plaukuotoje dalyje, pogleivinės kraujosruvos abiejose lūpose, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, kaklo, krūtinės minkštuosiuose audiniuose, dešiniajame smilkiniame raumenyje, liežuvyje, odos nubrozdinimus veide, viršugalvyje, pakaušio srityje, nugaroje, dešinėje kojoje, muštines žaizdas abiejose lūpose, galvos plaukuotoje dalyje, plėštinę kiaurinę dešinės lūpos žaizdą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abipus ir į galvos smegenų skilvelių sistemą, ko pasėkoje S. A. K. įvykio vietoje mirė dėl ūmaus nukraujavimo į išorę per durtines – pjautines žaizdas veido ir kaklo dešinėje, po ko atvirai pagrobė nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną „Nokia 1112“, kurio vertė 10 eurų, piniginę, kuri bevertė ir piniginėje buvusius 30 eurų, tokiu būdu atvirai pagrobė Stasiui A. K. priklausantį turtą bei itin žiauriai nužudė Stasį A. K..

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tokius argumentus laiko nepagrįstais.

5.2. Patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, kolegija daro išvadą, kad priešingai nei tvirtinama apelianto, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl K. K. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų, jų apimties ir juridinės kvalifikacijos. Teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl K. K. atliktų veiksmų, nurodant tokių jo veiksmų kvalifikavimo motyvus. Ir nors su priimtu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinkama argumentuojant netinkamu bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių vertinimu, tačiau pažymėtina, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų nenustatyta.

5.5. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisingas, ir nors dėl to nesutinkama, bandant apeliaciniame skunde kiek kitaip interpretuoti bylos duomenis, tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl K. K. padarytų veiksmų apimties ir dėl to kilusių pasekmių nukentėjusiojo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje yra teisingos. Kaip ne kartą akcentuota, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis yra darytinos (BPK 20 straipsnis). Skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl K. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius duomenis, pateikė pakankamai išsamią ir aiškią jų analizę. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nėra. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis kvalifikacijos klausimu, tuo tarpu apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo padarytomis išvadomis ir daryti priešingas jau padarytoms. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl K. K. kaltės atitinka faktines bylos aplinkybes. K. K. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs K. K., nereiškia, jog teismo išvados dėl nuteistojo kaltės yra neteisingos. Pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant tokius įrodymus, tačiau jų išsakytos nuomonės teismui nėra privalomos, o jų pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrindo išvadai, jog apygardos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį, nėra.

5.7. Nuteistasis K. K. neneigia žodinio konflikto su S. A. K. ir to, kad jo atžvilgiu atliko tam tikrus veiksmus (nukentėjusiojo pastūmimą – dešine ranka į kairį petį – po ko šis kritęs, rankos pridėjimą prie barzdos, jog nešauktų bei dūrius peiliu), tačiau nuteistasis neigia jo padarytos veikos kvalifikuojančio požymio buvimą, o būtent nužudymą itin žiauriai. Apeliacinio skundu nuteistasis nesutinka su konstatuotų visų nukentėjusiajam specialisto išvadoje sužalojimų skaičiumi, tvirtinant, kad dalis jų galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis (nukentėjusiajam griūnant ir į ką nors atsitrenkiant ar pan.), o ne tiesiogiai jam kontaktuojant su pastaruoju. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, apeliantas be pagrindo neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su apygardos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki S. A. K. ir K. K. konflikto, nukentėjusysis būtų patyręs kokius nors sužalojimus, nebuvo surinkta. Viso šios bylos proceso metu to neparodė ir pats nuteistasis K. K.. Be kita ko, pagal byloje surinktus duomenis, nustatyta, kad po nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto ir K. K. pasišalinimo iš pastarojo buto, daugiau niekas iš pašalinių asmenų į butą nebuvo patekęs. Šios aplinkybės nustatytos paties nuteistojo K. K. parodymais, kuriais jis parodė, kad po konflikto su nukentėjusiuoju ir jo atžvilgiu atliktų tam tikrų veiksmų, išeidamas jis užrakino buto duris, o raktą išmetė į šiukšlių konteinerį; parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietos apžiūros protokoluose fiksuotais duomenimis taip pat patvirtintos aplinkybės apie nukentėjusiojo buto durų užrakinimą ir rakto išmetimą į šiukšlių konteinerį; nukentėjusiosios S. K. parodymais, kuriais ji atitinkamai parodė, kad į tėvo (S. A. K.) butą buvo patekta tik specialiųjų tarnybų pagalba, kadangi durys buvo užrakintos (t. 1, b. l. 1-9, 66-80; t. 2, b. l. 145-147). Taigi, aukščiau išdėstytais bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis iki susitikimo su nuteistuoju nebuvo sužalotas, o taip pat tai, jog po to, kai K. K. pasišalino iš nusikaltimo vietos – nukentėjusiojo buto, galimybės patekti kitiems asmenims į šį butą, nebuvo. Taip pat iš nuteistojo parodymų, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietos protokoluose esančių duomenų (fiksuojant nuteistojo nurodomų atliktų veiksmų eigą, įvykio, nukentėjusiojo lavono suradimo vietą, padėtį) nustatyta, kad nukentėjusiajam peiliu durta šiam gulint ant grindų, kad po dūrių S. A. K. daugiau nebesikėlė, liko gulėti būtent toje pačioje vietoje, kur ir buvo surastas. Tai rodo, kad po to, kai K. K. pasišalino iš nusikaltimo vietos, nukentėjusysis daugiau jokių kitų aktyvių veiksmų neatliko. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikęs teismo medicinos ekspertas R. Petrauskas, patvirtinęs išvadoje konstatuotų duomenų teisingumą, parodė, kad ištyrus mirusiojo kūną, buvo nustatyti daugybiniai sužalojimai ir mirties priežastis. Identifikuota vienuolika lokalizacijų, kurios yra skirtingo pobūdžio ir tarpusavyje nesusijusios. Kaklo srityje konstatuoti keturi durtiniai – pjautiniai sužalojimai, kurių vienas su dideliais sunkiais sužalojimais. Taip pat kaklo suspaudimai, krūtinėje nemažiau dviem trauminiais poveikiais padaryti sužalojimai ir galūnėse, ne mažiau kaip trys. Ekspertas pažymėjo, kad kojose, krūtinėje sužalojimai galėjo susidaryti nukentėjusiojo pastūmimo metu (nuteistasis neneigė stūmęs nukentėjusįjį ranka, be to, bylos ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas parodė, kad nukentėjusysis krito tik po antro jo pastūmimo), tuo tarpu galvoje buvo padaryta per daug sužalojimų, kad jie galėtų atsirasti vieno kritimo ar atsitrenkimo į kokį nors daiktą metu. Pasisakydamas dėl nustatyto kaklo suspaudimo, ekspertas parodė, kad kaklas yra siauresnė kūno dalis, nei galva ar pats kūnas, tai jei sužalojimai kakle būtų griuvimo metu, turėtų būti sužalojimų ir labiau atsikišusiose kūno dalyse (kūne, galvoje), šiuo atveju tokie sužalojimai fiksuoti tik kaklo srityje, kas parodo, kad buvo daromas poveikis galimai pirštų galais. Ar buvo laikoma, ar smaugiama nežinoma, tačiau pats sužalojimas rodo, kad buvo laikoma ilgesnį laiką nukentėjusiajam dar esant gyvam (t. 2, b. l. 173-174).

5.8. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, visi aukščiau aptarti baudžiamosios bylos duomenys, įvertinus kiekvieną atskirai, tiek jų visumą nagrinėjamo įvykio kontekste, susiejant juos į vientisą loginę grandinę, neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (laiku ir būdu) nukentėjusiajam S. A. K. visus tyrimo metu nustatytus kūno sužalojimus padarė būtent K. K.. Ir nors nuteistasis K. K. bando tvirtinti priešingai, nurodydamas mažesnę atliktų veiksmų apimtį nukentėjusiojo atžvilgiu, neigiant smūgių nukentėjusiajam sudavimą kojomis ir rankomis, kaklo suspaudimą, tačiau tai vertintina kaip nuteistojo gynybinė pozicija, siekiant sušvelninti savo padėtį. Pagal byloje nustatytą įvykių seką, matyti, kad iki S. A. K. ir K. K. konflikto ir po jo, nebuvo įsiterpęs joks pašalinis veiksmas. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad be K. K., nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą būtų panaudojęs dar kas nors, ar, kad pastarasis būtų pats kritęs ir susižalojęs. To neparodė ir pats nuteistasis. Neigiant nukentėjusiojo atžvilgiu atliktų veiksmų apimtį ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičių, kolegijos nuomone, nepagrįstai apeliuojama ir į teisme apklausto eksperto duotus paaiškinimus dėl tam tikrų sužalojimų atsiradimo galimybės. Iš tiesų teismo medicinos ekspertas, atsakydamas į jam užduodamus klausimus, teisme paaiškino, kad tam tikri sužalojimai, o būtent galvos plaukuotoje srityje dvi žaizdos vienoje menamoje linijoje, galbūt galėjo susidaryti ir griuvimo metu į staktos vertikalią dalį, gal dar koja, krūtinė galėjo užkliūti, tačiau, jis taip pat parodė, kad kiekvienu atveju apie sužalojimo pobūdį sprendžiama atsižvelgus į asmens padėtį, kryptį ir daiktą (paviršių), į kurį atsitrenkiama. Ekspertas, įvardindamas galimybę nukentėjusiajam minėtus sužalojimus pasidaryti jam griūvant, tik aptarė tokią galimybę, tačiau kategoriškos išvados dėl to nepateikė, priešingai, patvirtino specialisto išvadoje konstatuotų duomenų teisingumą, pažymėdamas, kad atsižvelgus į sužalojimų pobūdį, jų lokalizaciją ir kiekį, nukentėjusiajam buvo ne vieną kartą suduoti poveikiai, kurių metu traumavosi audiniai. Kita vertus, net ir konstatavus, kad dalis pirmiau minėtų sužalojimų galėjo atsirasti S. A. K. griuvus ir atsitrenkus į durų staktą, tai nemenkina K. K. kaltės jam inkriminuotos veikos padaryme, nes, kaip nustatyta byloje, nukentėjusiojo kritimas sąlygotas paties nuteistojo veiksmų – nukentėjusiojo pastūmimo. Taigi, konstatuotina, jog kaltininko veiksmus ir kilusius padarinius sieja priežastinis ryšys. Atsižvelgus į šioje byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumą (įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotus duomenis, paties nuteistojo nurodomas įvykio aplinkybes, specialisto išvadoje konstatuotus duomenis ir teismo medicinos eksperto paaiškinimus) atmetama galimybė, kad sužalojimai, kurių padarymą apeliantas neigia, būtų atsiradę vien tik nuo nukentėjusiojo griuvimo. Akivaizdu, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, pats griūdamas nukentėjusysis nebūtų patyręs tokio kiekio ir tokio pobūdžio jam nustatytų sužalojimų. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors K. K. nuosekliai teigė, jog jo pastumtas nukentėjusysis krito ir susižalojo, tačiau viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą K. K. parodė, kad S. A. K. susižalojo veidą kažkur prie kairės akies, bėgo kraujas; vėliau jis parodė, kad nukentėjusysis, atsitrenkdamas į durų staktą, prasikirto antakį, iš kurio bėgo kraujas; pirmosios instancijos teisme K. K. parodė, kad nukentėjusysis atsitrenkė dešine galvos puse. Analizuojant šiuos kaltininko parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto išvada toks sužalojimas, kaip prakirstas antakis, nebuvo fiksuotas. Be šių aptartų aplinkybių, byloje surinktais ir patikrintais įrodymais paneigta ir K. K. nurodoma aplinkybė, kad įvykio metu nukentėjusiajam nebuvo spaudžiamas kaklas. Nukentėjusiojo kakle nustatytų sužalojimų pobūdis, konstatuotos fiziologinės pasekmės – miego arterijos įtrūkimas, gerklų kremzlių kairiojo rago lūžimas, kraujosruvos pažeidimų srityje, leido padaryti atitinkamas išvadas ir dėl šio buvusio poveikio. Gi, pati aplinkybė, kad nenustatyta keliais poveikiais buvo padaryti konstatuoti nukentėjusiojo kaklo suspaudimai, nepaneigia teismo išvadų dėl K. K. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Taigi, visų šių aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, susijusios su S. A. K. nustatytų sužalojimų atsiradimu, pirmosios instancijos teismo buvo nustatytos teisingai. Bylos įrodymais paneigta kitokia nukentėjusiajam S. A. K. sužalojimų padarymo galimybė, nei nustatyta byloje.

5.9. Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo mirtį lėmęs tik vienas sužalojimas, todėl veika turėtų būti kvalifikuota pagal lengvesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį, yra nepagrįstas. Iš tiesų, minėta specialisto išvada nustatyta, kad iš nukentėjusiajam S. A. K. konstatuotų sužalojimų, trauminių smūgių poveikių pasekoje (ne mažiau keturių) duriančiomis – pjaunančiomis savybėmis pažyminčiais daiktais ar įrankiais padarytų sužalojimų (veido ir kaklo dešinėje su priestuburinių kraujagyslių pažeidimu dešinėje, gerklų kremzlių vientisumo pažeidimu, dešinės miego arterijos pažeidimu, stuburo kaklinio IV slankstelio vientisumo pažeidimu dešinėje, stuburo smegenų vientisumo pažeidimu), sužalojimas pasireiškęs kaklo dešinėje gerklų kremzlių projekcijoje yra sunkus, o likusieji laikomi nežymiais, tačiau taip pat konstatuota ir tai, kad papildomos trys durtinės – pjautinės žaizdos pablogino bendrą nukentėjusiojo būklę, nes per žaidas taip pat vyko kraujavimas. Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas R. Petrauskas, patvirtinęs specialisto išvadą, papildomai paaiškino, kad pagrindinė nukentėjusiojo mirties priežastis buvo ūmus nukraujavimas per durtines – pjautines žaizdas kaklo pusėje. Nors iš kaklo srityje konstatuotų keturių durtinių – pjautinių sužalojimų, vienas jų buvo su dideliais sunkiais sužalojimais (pažeista miego arterija ir stuburo kanalas), o kiti paviršiniai, tačiau visi jie turėjo įtakos nukentėjusiojo S. A. K. nukraujavimui. Be to, tai, kad nukentėjusiajam buvo konstatuotas tik vienas sunkus sužalojimas, o visi kiti laikyti nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties, šiuo atveju K. K. veiksmuose nustatyto jo padarytos veikos kvalifikuojančio požymio (nužudymo itin žiauriai) nepaneigia, kadangi priešingai negu mano apeliantai (nuteistasis ir jo gynėjas), šio požymio buvimas apsprendžiamas atsižvelgus į visas faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, o ne vien formalų tokio sužalojimo konstatavimą, kas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo ir buvo padaryta.

5.10. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų. Tai, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą, neturi reikšmės. Pati sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas, įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją bei kitas aplinkybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, taip pat yra būtina nustatyti ir kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. nustatyti, ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-376/2010, 2K-252/2011, 2K-253/2011, 2K-146/2014, 2K-72-746/2015, 2K-235-222/2016 ir kt.). Ypatingo žiaurumo požymio veikoje konstatavimas yra teisinė kategorija, o tai reiškia, kad dėl šio požymio buvimo sprendžia teismas, atsižvelgęs į visas faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs įrodymus.

5.11. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, baudžiamojoje byloje kvalifikuojantis požymis itin žiauriai pagal nustatytas faktines aplinkybes taikytas tinkamai, nuo teismų praktikos nebuvo nukrypta. Kvalifikuodamas K. K. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, jog nukentėjusysis S. A. K. įvykio metu patyrė daugybinius kūno sužalojimus padarytus rankomis ir kojomis, taip pat dūriais peiliu. Byloje išskirti trauminiai poveikiai į veido ir galvos (išskirta ne mažiau vienuolika trauminių poveikių, ne mažiau keturių dūrių peiliu), krūtinės (du trauminiai poveikiai), dešinės kojos (trys) sritis, kaklo suspaudimas. Visi šie sužalojimai buvo padaryti prieš nukentėjusiojo mirtį, o daugumos smūgių lokalizacija buvo išsidėsčiusi į gyvybiškai svarbias kūno sritis – veido, galvos ir kaklo, kas taip pat rodo, jog nuteistasis negalėjo nesuvokti savo veiksmų žiaurumo. Teismo medicinos ekspertas, įvertinęs nukentėjusiojo sužalojimų kiekį, kad trauminiai poveikiai nepavieniai, dėl jų traumavosi audiniai, konstatavo, jog nukentėjusysis jautė skausmą, o įvertinus tai, kad mirusiojo S. A. K. kraujyje ir šlapime etilo alkoholio nebuvo rasta, skausmo pojūčio alkoholio įtaka neslopino. Pagrindinė mirties priežastis buvo ūmus nukraujavimas per durtines – pjautines žaizdas kaklo pusėje. Po sužalojimų peiliu, nukentėjusysis buvo sąmoningas nuo kelių iki keliolikos minučių, t. y. mirė ne iš karto, kas rodo, kad tam tikrą laiką jis kentė nuo skausmo, išgyveno fizines kančias. Be to, nukentėjusiojo kūne nustatyti sužalojimai, jų pobūdis, nelaikytini netyčiniais. Sunkesnis iš jų rodo, kad jėga ir greitis buvo didelis, t. y. leidžia spręsti apie nukentėjusiojo atžvilgiu smurto intensyvumą ir agresyvumą. Tokiu būdu, darytina išvada, kad kvalifikuojančio požymio buvimą nuteistojo veiksmuose lėmė ne vien formalus nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų skaičius. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino smūgių skaičių, priemonių sužalojimams panaudojimo pobūdį, sužalojimų išsidėstymą ant kūno, mirties priežastį (nukraujavimas), kuri leidžia teigti, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto po pirmojo smūgio, bet kurį laiką kentė skausmus. Visų šių nustatytų aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad nužudymas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojančio požymio - itin žiauriai - turinį. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. K. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, aptarė aplinkybių visumą, kurių vertinimas leido padaryti išvadą dėl itin žiauraus gyvybės atėmimo būdo. Skundžiamo nuosprendžio argumentacija išdėstyta pakankamai aiškiai ir atitinka kvalifikuojančio požymio vertinimo kriterijus, išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų vertinimu, todėl keisti apygardos teismo procesinį sprendimą nėra pagrindo.

6. Apeliaciniame skunde, nuteistasis K. K. taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje kvalifikuojantis požymis – nužudymas dėl savanaudiškų paskatų, jam inkriminuotas nepagrįstai. Pasisakydama dėl šio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu apygardos teismui buvo perduota K. K. kaltinant nužudžius S. A. K. dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas), tačiau tuo pačiu atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, jog teismas šį veikos kvalifikuojantį požymį iš kaltinimo pašalino, konstatavęs, kad byloje nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, jog K. K. į nukentėjusiojo butą atvyko turėdamas tikslą S. A. K. nužudyti ir iš to turėti kokios nors naudos sau. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu K. K. nebuvo pripažintas kaltu dėl S. A. K. nužudymo iš savanaudiškų paskatų. Dėl to, toks nuteistojo K. K. apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu ir esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas K. K. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, neįspėjo nuteistojo apie tai, kad gali keistis veikos kvalifikacija. Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnyje yra nustatytos baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribos, kaltinimo pakeitimo galimybė bei sąlygos, o BPK 256 straipsnyje – kaltinimo pakeitimo procedūra, kuria užtikrinama viena iš esminių kaltinamojo teisių – teisė į gynybą. BPK 255 straipsnio 2 dalies redakcijoje numatyta teismo pareiga kaltinamajam pranešti apie galimybę perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, o jam nepranešus apie tokią galimybę, jis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota. BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuojama. Taigi, šiuo aspektu pastebėtina, kad tokiu atveju turi būti įvykdyta vienintelė sąlyga, t. y. kaltinamajam turi būti pranešta apie reiškiamo kaltinimo pakeitimą bei suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai.

7.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, K. K. kaltinimai byloje buvo pareikšti ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, t. y., jog siekdamas pagrobti svetimą turtą, veikdamas itin žiauriai <...>, nužudęs S. A. K., pagrobė nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną Nokia 1112, kurio vertė 10 eurų, piniginę, kuri bevertė ir piniginėje buvusius 30 eurų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, sprendė, kad K. K. veiksmai dėl įvykio metu daiktų paėmimo iš nukentėjusiojo, turi būti kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip atvira vagystė. Apygardos teismas sprendė, kad pagal šios bylos faktines aplinkybes, nenustatyta, jog K. K. į nukentėjusiojo butą būtų atvykęs turėdamas išankstinį tikslą turėti iš to naudos, t. y. panaudojus fizinį smurtą įvykdyti S. A. K. svetimo turto pagrobimą. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu kaltinime nurodytą K. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, teismas perkvalifikavo į BK 178 straipsnio 2 dalį, t. y., į baudžiamąjį įstatymą numatantį lengvesnį nusikaltimą, bei baigiamajame akte, išdėstydamas įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatavo, kad K. K. veikos (kvalifikuoto nužudymo) metu įvykdė ne plėšimą, o atvirąją vagystę. Vis dėlto, net ir tokiu būdu pakeisdamas K. K. kaltinimą, atsižvelgus į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, teismas turėjo įspėti kaltinamąjį apie tokio kaltinimo pakeitimo galimybę, tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, jog tai nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir buvo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, šiuo konkrečiu atveju, jis nelaikytinas esminiu, sutrukdžiusiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Visų pirma pažymėtina, kad tiek vagystę, tiek plėšimą apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, gi plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tik tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti turtą. Nagrinėjamu atveju, matyti, kad vertindamas K. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumą dėl svetimo turto pagrobimo, pirmosios instancijos teismas aiškinosi ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas būtent siekiant užvaldyti S. A. K. turtą. Be to, iš teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų K. K. paaiškinimų matyti, kad nuteistasis gindamasis nuo šio jam pareikšto kaltinimo, suprato jo esmę, nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį nebuvo jam netikėtas. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir nuteistasis K. K. buvo apklaustas papildomai. Tokiu būdu nuteistajam buvo suteikta galimybė gintis dėl jam pirmosios instancijos teisme pakeisto kaltinimo, o taip pat galimybė papildomai duoti parodymus, prašyti išnagrinėti papildomus įrodymus. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, K. K. jokių naujų ar papildomų aplinkybių nenurodė ir prašymų tirti kitus įrodymus dėl šios kaltinimo dalies nepareiškė. Priešingai, nurodė, kad jam buvo žinoma, jog jis buvo kaltinimas ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o pirmosios instancijos teismas veiką perkvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, taip pat, kad su šiuo veikos kvalifikavimu sutinka. Taigi, jokių pastabų apeliacinės instancijos teismui dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nuteistasis neturėjo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas apie galimą veikos perkvalifikavimą pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą K. K. ir neįspėjo, tačiau šiuo konkrečiu atveju, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, juolab, kad ši pirmosios instancijos teismo klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nuteistojo K. K. įstatymo garantuotos teisės, o būtent - žinoti, kuo jis yra kaltinamas, turėti pakankamai laiko pasirengti gynybai - pažeistos nebuvo. Tuo pačiu, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl K. K. pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nėra skundžiama, ji plačiau neanalizuojama.

8. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam K. K. paskyrė teisingą bausmę, ją individualizuodamas, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 53 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą. Skirdamas nuteistajam bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgė į padarytų nusikaltimų skaičių, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, K. K. asmenybę. Kaip matyti, K. K. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 178 straipsnio 2 dalyje, kurios remiantis BK 11 straipsnio, 4 dalies ir 6 dalies norma, atitinkamai priskiriamos apysunkiams ir labai sunkiems nusikaltimams. Labai sunkus nusikaltimas (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) padarytas veikiant netiesiogine tyčia, o apysunkis (BK 178 straipsnio 2 dalis) – tiesiogine nekonkretizuota tyčia. Nusikaltimai baigti, padaryto tyčinio labai sunkaus nusikaltimo pasekmės itin sunkios ir neatstatomos – atimta žmogaus gyvybė. Byloje nebuvo nustatytos K. K. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, jog nors K. K. pagal gyvenamąją vietą buvo charakterizuojamas teigiamai, tačiau taip pat nustatyta, kad nuteistasis buvo baustas administracine, teistas už vengimą atlikti paskirtą bausmę ir nusikaltimus žmogaus sveikatai (2013 m. lapkričio 8 d. Trakų rajono apylinkės teismo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas) ir 135 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas panaudojus peilį)), naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Taigi, visų šių nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad K. K. už dviejų sunkių nusikaltimų padarymą turi būti skirtos straipsnių dalies sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydį parinko artimą vidurkiui. Tinkamai taikęs baudžiamąjį įstatymą ir subendrinęs bausmes dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 2 punktas), apygardos teismas K. K. paskyrė galutinę – 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, skirdamas ją, apygardos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be kita ko, nuteistajam K. K. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta BK 64 straipsnio 1 dalies, 3 dalies pagrindu ir su ankstesniais nuosprendžiais jam paskirtomis ir neatliktomis bausmių dalimis, ko pagrindu, atitinkamai K. K. paskirta galutinė 13 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 75 eurų bauda. Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas nuteistajam bausmę, apygardos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

8.1. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti (sušvelninti, pagriežtinti) tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju, nuteistajam K. K. paskirtos bausmės, bei galutinė subendrinta bausmė, negali būti vertinama nei kaip neteisinga, nei kaip pernelyg griežta. Skirdamas ją, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Paskirtos bausmės ir jų dydžiai, tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinė bausmė, atitinka nuteistojo asmenybę, jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą. Byloje taip pat nenustatyta kitų aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, kurių pagrindu būtų galima skirti švelnesnę bausmę ar taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

8.2. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl įvykio nuoširdžiai gailisi. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teismas skundžiamu nuosprendžiu nenustatė nuteistojo K. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pagal suformuotą teismų praktiką atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Be to, vien kaltininko prisipažinimas, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką, irgi nepripažįstamas lengvinančia aplinkybe. Nuoširdus gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ar kitais veiksmais įrodo savo nuoširdų gailėjimąsi. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai konstatavo, jog proceso metu K. K. kaltę pripažino tik iš dalies, pažymėdamas, kad nuteistasis prisipažino kaltu tik dėl surinktų byloje įrodymų, o ne savo noru. Nuteistasis, pripažino faktą dėl nuvykimo pas nukentėjusįjį į butą ir jo atžvilgiu smurto vartojimo, tačiau neigė bylos nagrinėjimo metu nustatytų nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių (padarytų sužalojimų apimtį). Visa tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo K. K. gailėjimasis, apie kurį jis nurodo apeliaciniame skunde, yra formalus, todėl nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio1 dalies 2 punkte.

8.3. Atsižvelgiant į išdėstytą, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo K. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra. Nors nesutinkama su paskirta bausme, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvai dėl bausmės skyrimo nuteistajam yra teisingi bei pagrįsti.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas įrodytas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuosprendyje neteisingai nurodė nusikaltimo padarymo datą – 2016 m. kovo 26 d., kai ji turėtų būti 2016 m. kovo 23 d. Tačiau, atsižvelgus į skundžiamo nuosprendžio turinį, bylos duomenis, toks nuosprendžio netikslumas laikytinas akivaizdžiu rašymo apsirikimu, kuris gali būti ištaisytas nekeičiant nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nekeičiant nuosprendžio, ištaisyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje esantį rašymo apsirikimą, nustatant, kad K. K. nusikalstamą veiką padarė 2016 m. kovo 23 d.