- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-13
- Bylos Nr.
- e2YT-3805-867/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Sakalauskaitė
- Suinteresuotas asmuo
- Pajūrio regioninio parko direkcijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija
- Pareiškėjas
- A. V. S.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. V. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Pajūrio regioninio parko direkcija ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja pareiškimu prašo tikslu atstatyti sodybą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame 7,1299 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)Klaipėdos rajone, buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad palieka sprendimą priimti teismo nuožiūra ir prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.
Suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad kartografinėje medžiagoje nėra fiksuota statinių buvimo pareiškėjos žemės sklype fakto. Taip pat liudytojo R. A. T. parodymai yra abejotini ir neapibrėžti (nenurodytas konkretus žemės sklypas, o patys parodymai jau buvo panaudoti kitoje civilinėje byloje Nr. 2-153- 903/2014, nustatant buvusios sodybos faktą gretimame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, archeologinių tyrinėjimų metu rasti tik pavieniai radiniai, kurie, direkcijos nuomone, neįrodo buvusio gyvenamojo namo fakto. Siūlo netenkinti pareiškėjos prašymo ir jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos atstovas advokatas S. Č. teismo posėdžio metu parodė, kad pareiškimą palaiko ir prašo jį tenkinti. Ginčo teritorijoje buvo didelis sodybų kiekis, pagal kartografinius duomenis yra neišlikę ir nustatyti neįmanoma, todėl buvo atlikti du archeologiniai tyrinėjimai. Pirmus tyrinėjimus atliko 2013 metais A. M., kuris rado pavienius plytų fragmentus, geležinį raktą, kurie galimai yra susiję su buvusiais ir nugriautais pastatais, tačiau pačių pamatų nerado. Antrą kartą archeologinius tyrinėjimus atliko archeologas D. Z., kuris rado tiek pamatus, sudarytus iš riedulių, tiek molines plytas, darytą pamatų hidroizoliaciją. Atliekant antrą archeologinį tyrinėjimą dalyvavo ir antstolė, kuri surašė faktinių aplinkybių konstatavimo aktą. Jokie leidimai tokiems archeologiniams tyrimams nėra reikalingi. 2018 m. architektūrinių tyrimų išvadoje nurodyta, kad rasti pamatai patvirtina sodybvietės faktą, antstolės paimti radiniai buvo pateikti architektui, kuris nurodė, plyta rasta ginčo teritorijoje, pagaminta iki antrojo pasaulinio karo. A. D. Z. išvadoje nurodyta, jog pagal pamatus, jų masyvumą, galima spręsti, kad buvo rastas gyvenamojo namo fragmentas. Pareiškėja nesivadovauja liudytojo R. A. T. parodymais, nes jie nėra reikalingi šio fakto nustatymui, jie nėra aiškūs. Kito posėdžio metu prašė teismo vertinti byloje esančius liudytojo R. A. T. parodymus, kaip rašytinius įrodymus.
Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovas D. N. teismo posėdžio metu parodė, kad nesutinka su pareiškėjos pareiškimu. Paaiškino, kad saugomų teritorijų įstatyme yra numatyta tvarka, kaip gali vykti sodybų atkūrimas, pagrindinis dokumentas būna parko specialusis planas, kuriame numatytos galimybės ir išimtis atstatyti buvusią sodybą. Parko tvarkymo plane šiame sklype nenumatyta sodybų statyba. Šis sklypas patenka į Šaipių kraštovaizdžio draustinį ir kai buvo rengtas pirmasis tvarkymo planas, 2003 m. šioje teritorijoje numatyta 20 sodybų ir jos pažymėtos kaip buvusių sodybų atstatymas, tačiau specialistai šiame žemės sklype buvusių sodybų nenustatė. Šioje byloje niekas neginčija šių teritorijų ar Karklės kaimo užstatymo, istorikai, kurie tyrinėja Mažosios Lietuvos istoriją nurodo, kad Mažoji Lietuva išsiskiria tuo, kad šiam krašte yra išlikusi aiški kartografinė medžiaga, sodybų buvimo faktų nustatymui. Atsižvelgiant į žemėlapius, kurie pateikti byloje, šiame sklype nei viename iš jų nėra pažymėta buvusi sodyba. Lietuvos archyvas iš Amerikos gavo naujus duomenis, antrojo pasaulinio karo metu darytas airofotonuotraukas. Byloje yra pateikta tokia nuotrauka, daryta 1944 m. spalio 26 d., su atestuotos įmonės, Valstybės įmonės žemės fondo, pažymėtomis sklypo ribomis, ir šioje nuotraukoje net tik nesimato pastatų, bet nesimato ir pastatų liekanų ar griuvėsių. Pareiškėja nurodo, kad apie 1943 m. - 1944 m. karo metu buvusi sodyba sudegė, liko griuvėsiai, todėl jei šitas faktas būtų teisingas, tai airofotonuotraukoje matytųsi bent sodybos liekanos. Iš pavienių radinių sudėtinga teigti, kad čia buvo sodyba ir tuo labiau gyvenamasis namas, nes papildomų įrodymų - kartografinės medžiagos, ar liudytojų parodymų šioje byloje nėra. Radinių yra randama praktiškai kiekvienam žemės sklype, ir jie galėjo būti atvežti su statybiniu gruntu. Yra išlikę tik pavieniai rieduliai, nėra visos pamatų struktūros, nėra pamatų rišamosios medžiagos, todėl net nėra tikslo iš pavienės plytos nustatinėti amžių, nes tokių plytų galima rasti bet kur. Byloje nėra pateiktų aiškių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiame sklype yra buvusi sodyba.
Liudytojas D. Z. teismo posėdžio metu parodė, kad jis yra istorikas - archeologas, jo buvo paprašyta atlikti pamatų paiešką, fiksuojant antstoliui. Jam žinomos visos aplinkybės aplink sklypuose vykstančių procedūrų. Įmonė, kurioje jis dirba atlieka archeologinius tyrimus. Techniškai buvo atlikta pamatų paieška, naudojant archeologinę metodiką. Jo manymu, yra atrasti pamatai. Pamatai buvo užpildyti moliu. Pastatai toje teritorijoje daugiausiai buvo mediniai. Jo nuomone rasti yra gyvenamojo namo pamatai, tai sprendžia iš istorinio konteksto, liudininkas (gretimo sklypo), kuris teigia, kad tose vietose buvo sodybų, istoriniuose planuose pažymėtas kelių tinklas, rodo, kad tose vietose buvo gyventa, žmonės dirbdavo. Nerado toje vietoje nieko, kas paneigtų, jog toje vietoje nebuvo gyvenamasis namas, nerado malkų, skiedrų, kas liudytų buvus ūkinės paskirties pastatą ir pan. Radiniai negalėjo būti suvežtos šiukšlės, nes tai per daug vienodo konteksto radinys, kai randam užvesto sluoksnio, tai jis būna tankus. Rastos plytos galėjo būti nuo pečiaus, pastatas greičiausiai buvo medinis, o viena jo siena galėjo būti išmūryta dėl pečiaus. Paaiškino, kad supiltą sluoksnį labai lengvą atskirti. Paaiškino, kad techniškai tai nebuvo archeologiniai tyrimai, tai nėra saugoma teritorija, kuriai reikėtų specialisto tirti, jis buvo paprašytas padėti surasti pamatus, jeigu tokie yra. Radinių kompleksas rodo ne pokario, o ankstesnį laikotarpį. Tikėtina, kad pastatai buvo nugriauti pokario laikotarpiu, tačiau tai nėra faktas, galėjo būti nugriauta 20 a. pirmoje pusėje. Tiksliai negalima to nustatyti. Nežino ar liudytojo R. A. T. parodymai yra patikimi. Esant tarp planų 10 m. skirtumui, gali būti, kad namo ir nebebus per tą laikotarpį, reikia suprasti dinamiką, kad viskas kinta. 1997 m. Lietuvos istorinis institutas atliko archeologinius tyrinėjimus prie Placio ežero, buvo fiksuotas 18 a. kultūrinis sluoksnis, tačiau nėra nei vieno plano, kad ten stovėjo pastatai, todėl archeologijoje nėra retas atvejis, kad nors ir nėra plano, tačiau archeologinis sluoksnis yra randamas.
Liudytojas E. S. teismo posėdžio metu parodė, kad jis yra pareiškėjos sutuoktinis, ir įsigijus sklypą norėjo pastatyti ten sodybą. Sklypas buvo atidalintas ne mažiau kaip po 7 ha, tačiau nepatvirtinus įstatymo, kuris leistų statyti pastatą ne ant buvusios sodybos pamatų, teko galvoti, ką toliau su tuo sklypu daryti. Todėl skambino archeologams, domėjosi, kaip būtų galima padaryti pigiau, esant tokiam dideliam sklypui, nes kiekvienas šurfas labai brangiai kainuoja. Vienintelis archeologas Ivanauskas pasiūlė, kad su armatūrom galima ieškoti pamatų, siekiant sumažinti visų pirma paieškos plotą. Suradus tikėtinas vietas, tada jau buvo kasami šurfai, už kuriuos yra mokama pagal faktą. Archeologas tada negavo leidimo, jis bandė tris kartus, jam buvo pasakyta, kad leidimo nereikia toje teritorijoje, nes ten nėra saugoma teritorija, sakė galime patys imti ir ieškotis. Tačiau archeologas atsisakė sutarties, todėl ėmėsi ieškoti kito archeologo.
Liudytojas Gediminas A. S. teismo posėdžio metu parodė, kad jis yra architektas - restauratorius, turintis licenciją atlikti natūros tyrimus (architektūrinius tyrimus). Paaiškino, kad jis parašė išvadą pagal pirmus radinius. Paaiškino, kad atlikus platesnius kasinėjimus į vieną ir į kitą pusę, pastebėtos papildomos detalės - plytos, nukritusios šalia riedulių, kurios yra gan senai judintos. Plytos labai gerai įkibusios į dirvą ir yra gan senai nejudintos. Pagal architektūrinius tyrimus ir metodiką, jeigu daromi kasinėjimai ir surandama architektūrinei struktūrai būdingų bruožų, galima konstatuoti faktą, kas tai yra buvę. Architektūrinės struktūros sudėtinės dalys - pamatai, sienos, perdengimai. Šiuo atveju rasti akmenys, plytos, plaktas molis. Akmenys ir plytos yra sudėtinė pamatų dalis, nes ant akmenų būdavo dedamas plytų išlyginamasis sluoksnis ir ant jo būdavo dedami rąstai, taip būdavo statomas namas. Šalia matosi gerai suplūkto molio asla, tai irgi yra architektūrinės struktūros bruožas, pastato asla. Kasant naujoje vietoje, ne ten kur buvo daryti tyrimai, atrasta plyta. Toje vietoje rasta ir apdegusių ir neapdegusių plytų, rasti angliukai, dėl ko galima daryti išvadą, kad toje vietoje buvo krosnis, nes jeigu būtų rastos visos apdegusios plytos, tada galėtume teigti, kad čia buvo gaisras. Rastos liekanos yra gyvenamai funkcijai priklausančios liekanos, t. y. namui, nes tik name buvo naudojamos to amžiaus pradžioje, pagal šią teritoriją, krosnys. Kasant neliestą gruntą, plytos nebuvo išsimėčiusios toli nuo riedulių, jos buvo šalia, todėl esant nedideliam išsibarstymui, galima teigti, kad jos buvo kaip išlyginamasis sluoksnis, prieš dedant namo vainiką, o ne atvežtos šiukšlės. Plytos yra rankų darbo, matosi pirštų įspaudai, ji kreiva, kai kuriose vietose ji skirtingai sudžiūvusi, todėl galima teigti, kad ji tikrai ne pramoninės gamybos. Plytos skiriasi pagal spalvą ir dydį, pagal tai galima nustatyti kokio laikotarpio ji yra. Rasta plyta pagaminta iki antrojo pasaulinio karo. Rasti angliukai yra šalia riedulių, todėl galima teigti, kad toje vietoje buvo krosnis. Asla taip pat yra struktūrinis elementas, ji rasta tik vienoje pusėje, vidinėje, tai reiškia, kad žmogaus rankų darbu buvo suplūkta statybinė medžiaga, kuri dažniausiai buvo pastatuose, ūkiniuose pastatuos, vidinėje pastato struktūroje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, 15-16 punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja byloje prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Kretingalės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, buvo sodyba - gyvenamasis namas su priklausiniais, nes buvusios sodybos faktas nėra pažymėtas kartografiniuose žemėlapiuose.
Pagal suformuotą teismų praktiką juridinis faktas, kad sodyba - gyvenamasis namas su priklausiniais - buvo pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių liekanų arba kai sodyba yra pažymėta vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas pirmiausiai siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; 2008-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008; 2009-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009 ir kt.).
Iš byloje pateiktų 2017 m. birželio 30 d. Valstybės įmonės registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kretingalės seniūnijoje, Klaipėdos rajone, unikalus Nr. 4400-4654-4990, žemės sklypo plotas 7,1299 ha, gautas padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. 5528-0004-0147, įgytas 2013 m. spalio 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu (1 t., e. b. l. 7-9; 2 t., 42-45). Buvusios sklypo savininkės M. T. prašymu dar 2013 metais buvo atlikti sklypo istoriniai tyrimai. Iš 2013 m. balandžio 16 d. istorikės J. V. istorinės pažymos nustatyta, kad M. T. 15,73 ha žemės sklypas, kadastro Nr. 5528/0004:147 yra istorinėje buvusio Karklininkų kaimo teritorijoje, Pajūrio regioninio parko Šaipės kraštovaizdžio draustinyje. Istorinėje pažymoje nurodyta, kad sklypas suplanuotas Karklės šiaurės vakarų, dalyje, kuri intensyviau apstatyta nuo XIX a. II pusės, didžioji dalis sodybų nugriauta II Pasaulinio karo pabaigoje. Arčiau jūros vyravo mažos žvejų sodybos, atokiau, į šiaurę, šiaurės rytus nuo Plazės ežero - ūkininkų sodybos. Sklypo vietos apstatymo padėtis iki XX a. pradžios, neturint tikslesnės kartografijos, lieka nežinoma. Pagal XX a. I pusės žemėlapius, kurių dauguma schematiški, ir juose sklypas lokalizuotas apytiksliai, išskyrus 1936 m. žemėlapį, XX a. I pusėje sklypo teritoriją užėmė pieva. Jos pietvakarių dalyje, priešais gretimame sklype buvusią kūdrą fragmentiškai išlikę stambūs akmenys, molio plytų nuolaužos, kurių pokaryje būta daugiau. Tai galimai yra iki XX a. pradžios sunykusio apstatymo (buvusios atskiros sodybos?) požymiai ir liekanos. Tačiau tikslesnės informacijos neišlikę (1 t., e. b. l. 10-22).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas yra istorinėje buvusio Karklininkų kaimo teritorijoje, tačiau suinteresuoto asmens Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovui kyla abejonių ar pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. ar žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu rasti pamatai ir kiti radiniai, gali būti laikomi pakankamu pagrindu nustatyti, kad tai gyvenamojo namo pamatai, atsižvelgiant į tai, kad nei kartografiniuose žemėlapiuose, nei pateiktoje aerofotonuotraukoje nėra užfiksuotas jokios sodybos buvimo faktas, bei į tai kad šie archeologiniai tyrimai atlikti archeologo, neturinčio Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išduoto leidimo. Suinteresuoto asmens atstovui abejonių kelia ir 2013 m. duoti liudytojo R. A. T. parodymai.
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016 29 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, 25 punktas).
Suinteresuoto asmens atstovas į bylą pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo II pasaulinio karo metais (1944 m.) lėktuvo skrydžio metu darytą aerofotonuotrauką, kurioje matosi Placio ežero apylinkės sodybų išsidėstymas, bei Valstybės įmonės Valstybės žemės fondo Klaipėdos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus žemės sklypų, kadastriniai Nr. (duo9menys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), dislokacijos vietos 1944 m. darytoje aerofotonuotraukoje bei atliktų archeologinių tyrimų vietos schemų elektroninę versiją, iš kurių nustatyta, kad 1944 m. aerofotonuotraukos padarymo metu ieškovei priklausančio sklypo teritorijoje, nebuvo užfiksuotas sodybos buvimo faktas (1 t., e. b. l. 108-112). Teismo vertinimu, šis rašytinis įrodymas nepaneigia aplinkybių, jog sodybos, pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, negalėjo būti ankščiau, t. y. dar iki 1944 m. Nors suinteresuoto asmens atstovas posėdžio metu nurodė, kad teritorija, kurioje yra pareiškėjos žemės sklypas (buvusi Mažoji Lietuva), išsiskiria tuo, kad šiam krašte yra išlikusi aiški kartografinė medžiaga ir nei viename iš trijų byloje esančių kartografinių žemėlapių, 1912 metų, 1922 metų, 1936 metų, nėra užfiksuotas sodybos buvimo faktas, tačiau teismo vertinimu, tai, jog kartografiniuose žemėlapiuose nėra pažymėta buvusi sodyba, dar neįrodo, kad jos ten negalėjo būti iki 1912 metų.
Priešingai, iš byloje esančios 2017 m. lapkričio 6 d. archeologo D. Z. žvalgomųjų archeologinių tyrimų pažymos bei jo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad 2017 m. spalio 31 d., žemės sklype, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esančiame Karklės kaime, Klaipėdos rajone, vyko archeologiniai žvalgomieji tyrimai, fiksuojami antstolės G. Ž., 2017 m. lapkričio 15 d., faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. F17-022 (1 t., e. b. l. 40-44), kurių metu suformuotame šurfe Nr. 1, nuėmus velėnos sluoksnį buvo atidengtas pastato pamatas: lauko riedulių 42x38x25 – 55x43x27 cm dydžio, tarpais užpildytas moliu, plytų griuvenomis. Aplink pamatą taip pat rasta raudonų degtų molinių plytų, datuojamų XIX a. – XX a. pradžia. Šurfe taip pat aptikta dubens šukė, keletas metalinių radinių – durų vyris, durų sklendės, laikiklis, kirvis. Pagal pamatų masyvumą, matyti, kad pastatas buvo gyvenamosios paskirties, tai liudija ir pastato viduje matoma molio linzė (galimai plukto molio asla), kas rodo, kad statybos buvo vykdomos kruopščiai, pasirūpinta hidroizoliacija (1 t., e. b. l. 32-39). Taip pat iš architekto Gedimino A. S. 2018 m. vasario 9 d. išvados ir posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjai priklausančiame sklype rastos liekanos, turinčios architektūrinei struktūrai priskiriamų bruožų, priklauso gyvenamajam namui, o šalia rastos plytos pagamintos iki antrojo pasaulinio karo (1 t., e. b. l. 45-48). Be to, iš byloje esančio 2018 m. liepos 22 d. antstolės G. Ž. F18-014 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad dalyvaujant archeologui D. Z. ir architektui Gediminui A. S., apžiūrėtas pareiškėjai priklausantis žemės sklypas ir radus vietą, kurioje 2017 m. spalio 31 d. buvo atkasta riedulių linija, kasimo teritorija buvo išplėsta, siekiant pamatyti aiškesnį galimą pamatų vaizdą. Išplėtus kasimo teritoriją, greta ankščiau rastų riedulių rastas dar vienas riedulys, trys plytos, jų nuolaužos, matoma, kad riedulių eilė tęsiasi toliau, taip pat rastas apdegusios anglies gabaliukas, metalinis daiktas, galimai durų apkaustas, plačiau atidengta pastato asla (1 t., e. b. l. 132-138). Taigi, teismo nuomone, byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad labiau tikėtina, nei netikėtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo sodyba - gyvenamasis namas su priklausiniais. Kasinėjimų metu rasta pamatų struktūra, plūktinė asla, rankų darbo plytos, patvirtina, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype atkastos architektūrinės struktūros yra gyvenamojo namo, labiau tikėtina buvusio iki 1912 metų, liekanos.
Pažymėtina, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, 1994 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733 prasme, nėra priskirtas prie kultūros paveldo objektų, tai patvirtina ir byloje esantis šio sklypo Valstybės įmonės registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas (1 t., e. b. l. 7-9), todėl atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad archeologui D. Z. nebuvo reikalingas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimas, pareiškėjos prašymu, atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrimus, pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame sklype. Vien ta aplinkybė, kad archeologo D. Z. tyrimai atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538 patvirtintu Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, kuris reglamentuoja archeologinių tyrimų metodiką, teismo nuomone, nepaneigia atliktų kasinėjimų privačiame sklype, kuris nėra priskirtas nekilnojamajam kultūros paveldui, teisėtumo, ir kasinėjimų metu atrastų radinių įrodomosios vertės.
Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype sodyba stovėjo iki 1912 m., nes priešingu atveju sodyba būtų buvusi pažymėta kartografiniuose žemėlapiuose, dėl ko pareiškėjai nebūtų reikėję kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, teismas daro išvada, kad 2013 m. spalio 30 d. liudytojo R. A. T. parodymai, notarinio registro Nr. LM-2589 (1 t., e. b. l. 23-24; 64-65), šioje byloje neturi jokios reikšmės juridinio fakto, dėl kurio kreipėsi pareiškėja, nustatymui. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. tiek iš istorikės J. V. istorinės pažymos, tiek iš kartografinių žemėlapių, tiek iš aerofotonuotraukos nustatyta, kad šio liudytojo šeimai (giminei) priklausanti sodyba, kurią galimai sudarė keli gyvenamieji namai (pasak liudytojo, prie Placio ežero gyveno ir jo tetos šeima, jo mamos seserys ir broliai su šeimomis), stovėjo arčiau ežero, t. y. labiau į šiaurės vakarų pusę, nuo pareiškėjai priklausančio žemės sklypo, todėl darytina išvada, kad šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas, neturi reikšmės, ar pareiškėjai priklausančiame žemės sklype atkasti sodybos pamatai, priklausė būtent T. šeimai, tuo pačiu nėra reikšminga ir tai, jog pasak suinteresuoto asmens atstovo, šis liudytojas parodymus davė apie aplinkybes, kai jam tebuvo tik 2-3 metai.
Ištyręs ir įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pakankamai duomenų, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, todėl pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas dėl išlikusių buvusios sodybos pamatų, tenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pažymėtina, jog bylose, nagrinėjamose ypatingosios teisenos tvarka, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis), todėl pareiškėjos 1000,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (2 t., e. b. l. 149-152), neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniu, 448 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. V. S. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba (gyvenamasis namas su pagalbiniais statiniais).
Juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėja galėtų gauti leidimą vykdyti statybas jai priklausančiame žemės sklype.
Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.