Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta galutinė bausmė – 10 mėnesių laisvės atėmimo.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. L. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės 1 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), kalinamą suimtąjį A. P., gimusį (duomenys neskelbtini), apipylė su baltos spalvos elektriniame virdulyje buvusiu verdančiu vandeniu, tokiais savo tyčiniais veiksniais padarė veido ir kaklo I, II laipsnio A 4% nudegimą, dėl ko A. P. padaryti sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl veido ir kaklo nudegimų sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. L. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pripažino M. L. kaltu pagal BK 138 str. 1 d. Nuteistasis neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau mano, jog apylinkės teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Skunde apeliantas teigia, kad jis savo kaltę pripažįsta visiškai. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią aplinkybę ir ją pripažino M. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 1 p.).

Apelianto teigimu, padaryti nusikalstamą veiką jį išprovokavo nukentėjusiojo veiksmai – patalynės numetimas ant žemės, dėl to apeliantas buvo pažemintas kitų nuteistųjų akivaizdoje. Taigi apeliantas mano, kad turėjo būti pripažinta dar viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p. Dėl to pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme, yra vertinama, kiek toks elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2014). Atsižvelgiant į minėtą išaiškinimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie nukentėjusiojo veiksmai kaip patalynės numetimas ant žemės nelaikytini provokuojančiais BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, konfliktinę situaciją sukėlė ir paties apelianto veiksmai – nors jo ne kartą buvo prašyta po kamerą vaikščioti su šlepetėmis ir ant kitų kalinių gultų nelaipioti, M. L. į tai nekreipdavo dėmesio. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis negalėjo žinoti, jog virdulyje buvo verdantis vanduo, nes jis buvo afekto būsenos. Tačiau tokį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Pats M. L. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (34 b. l.) aiškiai nurodė, kad paėmė baltos spalvos elektrinį virdulį, kuriame buvo verdantis vanduo. Teismo posėdžio protokole (137–139 b. l.) užfiksuota, kad M. L. posėdžio metu taip pat pripažino žinojęs, jog virdulyje buvo verdantis vanduo, ir nusikaltimą padarė, siekdamas atkeršyti nukentėjusiajam. M. L. versija, kad jis buvo afekto būsenos atmetama, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad M. L. apipylė verdančiu vandeniu nukentėjusįjį dėl mažareikšmės dingsties – pastarasis numetė jo patalynę ant žemės. Nors toks nukentėjusiojo elgesys yra netinkamas ir galėjo sukelti M. L. neigiamus išgyvenimus, tačiau, kaip jau minėta ir anksčiau, nelaikytinas provokuojančiu, neteisėtu ar itin įžeidžiančiu pastarąjį, nes bylos duomenys liudija, jog M. L. ne kartą buvo reiškiamos pastabos dėl laipiojimo ant gultų, į kurias jis nekreipė dėmesio, todėl nukentėjusiojo veiksmai negalėjo būti M. L. tokie netikėti, kad sukeltų tokį didelį susijaudinimą, kuris iš dalies aptemdytų jo sąmonę. Taigi nėra pagrindo pripažinti nuteistojo M. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Be to, apeliantas skunduose prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su kitomis bausmėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. liepos 25 d. nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams, tačiau šis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs – dėl minėto nuosprendžio Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamas apelianto M. L. apeliacinis skundas. Pažymėtina, kad, kai 2014 m. liepos 25 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis įsiteisės, vėliausią nuosprendį priėmęs teismas pagal kelis neįvykdytus nuosprendžius paskirtas bausmes subendrins BPK 347, 361–362 straipsniuose nustatyta tvarka. Taigi šiuo atveju subendrinti bausmes, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo M. L. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.