Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-406-238/2012;

Teisėjas L. Noreika Proceso Nr. 1-03-1-00326-2011-0;

2012 m. gegužės 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės pagal Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį, skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nežymiai sužalojo žmogų, t. y. 2011-08-29 apie 7.45 val., Marijampolės pataisos namuose, esančiuose Marijampolėje, Sporto g. 7, (duomenys neskelbtini) nuteistųjų poilsio kambaryje, konflikto metu sudavė smūgį ranka vieną kartą R. S. į veidą, tuo padarydamas jam kairės akies vidiniame kampe kraujosruvą, o tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Baudžiamojo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad teismo nuosprendžiu M. G. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes nukentėjusiajam R. S. jis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o bausmė jam paskirta teisinga.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl tariamo jo nekaltumo. Be to, nuosprendyje teismas išdėstė teisme apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, atliko jų vertinimą, argumentavo, kuriais parodymais ir kodėl tiki bei grindžia apelianto kaltę, o kuriuos parodymus ir kodėl laiko nepagrįstais. Teismas atliko įrodymų patikrinimą teisiamajame posėdyje ir nuosprendyje pateikė įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. G. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad apeliantas nežymiai sužalojo R. S., kadangi dėl suduoto smūgio jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė jo iškeltą versiją dėl kaltės nebuvimo. Apeliantas M. G. nurodo, jog ikiteisminį tyrimą atlikusi įstaiga jo atžvilgiu buvo šališka, pareigūnai siekė jį priversti „bendradarbiauti“, jo parodymai nuo pradžių buvo nuoseklūs, sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti dar iki įvykio, todėl apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas. Kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais, jie yra nepagrįsti bei vertintini kaip nuteistojo gynybinė taktika. Šiuos nuteistojo argumentus paneigia nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Dėl to kolegija sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami išvadai, kad M. G. nežymiai sužalojo R. S. sveikatą. Nukentėjusiojo R. S. parodymai patvirtina faktą, kad M. G. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir jį sužalojo. Nukentėjusiojo R. S. parodymai apie M. G. smurtavimo aplinkybes ir jo sužalojimą nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Pažymėtina, kad apylinkės teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes R. S. parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nuosekliai aiškino, kad jį sužalojo M. G. ir nurodė prie kokių aplinkybių. Be to, įvertinama ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo R. S. parodymus apie tai, kad prieš jį smurtavo M. G. ir jį sužalojo, patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos teismas nurodė nuosprendyje. Iš 2011-08-30 specialisto išvados Nr. G 732/11(09) matyti, jog R. S. konstatuota kraujosruva kairės akies vokų vidiniame kampe, pereinanti į nosies sritį. Sužalojimas, padarytas kietu buku daiktu, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas galėjo būti padarytas 2011-08-29. Specialisto nuomone, mažai tikėtina, jog konstatuotą sužalojimą R. S. galėjo pasidaryti pats (b. l. 20). Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog nukentėjusiojo R. S. parodymai visiškai sutampa su liudytojo V. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad nukentėjusiajam pirmas į veidą sudavė M. G.. Smūgis buvo suduotas M. G. stovint, o nukentėjusiajam sėdint ir į veido sritį. Tokia nukentėjusiojo ir nuteistojo padėtis smūgio sudavimo momentu visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad M. G. buvo pasidėjęs ramentą ir, klubu atsirėmęs į spintelę, ranka sudavė į veidą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo pakeistais liudytojo V. P. parodymais ir juos įvertino kaip siekimą padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytojo L. S. parodymai patvirtina, jog pirminiai V. P. parodymai buvo duoti geranoriškai, užfiksuoti teisėtai, paties jo perskaityti ir patvirtinti. V. P. siekimą M. G. padėti išvengti atsakomybės akivaizdžiai patvirtina ir faktas, jog jis teisme parodė, kad R. S. buvo apdaužytas dar liepos ar rugpjūčio mėnesio konvojavimo metu. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina ne tik pats nukentėjusysis, bet ir liudytojas A. B., kuris teigė, jog R. S. iki incidento sužalotas nebuvo, ant jo veido nebuvo jokių sužalojimų.

Atmestinas apelianto argumentas, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas. Kolegija pažymi, kad toks teigimas yra deklaratyvus ir neparemtas jokiais bylos duomenimis. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas ir įrodymai surinkti teisėtu būdu, nepažeidus baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų. Taigi, nenuoseklūs apelianto argumentai apie aptariamo įvykio aplinkybes nesutampa tarpusavyje, neatitinka kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų turinio, todėl kolegija juos vertina tik kaip bandymą išvengti atsakomybės. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti nuosprendį. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.