- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- 2A-639-569/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01876-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Pareiškėjas
- individualios įmonės „Santovita“
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė Turto bankas, I. S., V. G., Ž. G., G. G., J. I., A. L., Šiaulių rajono savivaldybė, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos individualios įmonės „Santovita“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos individualios įmonės „Santovita“ patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės į pastato dalį pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, I. S., V. G., Ž. G., G. G., J. I., A. L., Šiaulių rajono savivaldybė, valstybės įmonė Registrų centras ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja individuali įmonė (toliau – IĮ) „Santovita“ kreipėsi į teismą patikslintu pareiškimu suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankas, I. S., V. G., Ž. G., G. G., J. I., A. L., Šiaulių rajono savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centras ir Nacionalinė žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, prašydama nustatyti, kad ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į ¼ dalį patalpos pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančiame (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu netenkino pareiškėjos patikslinto pareiškimo ir priteisė iš pareiškėjos 33,10 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
3. Teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai dėl 2008 m. garantinio rašto ir asmenų, gyvenančių (duomenys neskelbtini), 2008 m. sutikimų dėl bendro žemės sklypo registracijos teisinės reikšmės bylos baigčiai neturi, nes nustatyta, jog tiek pareiškėjos valdomas pastatas – veterinarinė vaistinė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek pastatas – sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nėra suformuotas.
4. Teismas vertino, kad J. Š. ir E. R. S. neturėjo teisės naudotis ginčo sandėlio dalimi, nes aukcione įgijo ir pardavė pareiškėjai tik turimą veterinarijos vaistinės pastatą.
5. Teismas sprendė, kad pareiškėjos pateikti turto įvedimo į eksploataciją aktas ir ilgalaikio turto apskaitos kortelė, kuriuose be vaistinės, esančios (duomenys neskelbtini), minima ir malkinė, adresu (duomenys neskelbtini), yra tik pareiškėjos vidinės apskaitos dokumentai. Turto įvedimo į eksploataciją aktas „Santovita“ sudarytas 1997 balandžio 1 d., kai tuo tarpu vaistinės pastatas pirkimo – pardavimo sutartimi įgytas tik 1997 m. balandžio 11 d. Todėl šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip neginčijami įrodymai, kuriuos būtų galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis kaip nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
6. Teismas darė išvadą, kad visas ūkinis pastatas buvo ir yra daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys, o atitinkamos šio ūkinio pastato dalys, vadinamos sandėliukais – atitinkamų butų priklausiniais.
7. Teismas konstatavo, kad sandėlio patalpos dalys nėra atidalintos, todėl darė išvadą, jog tai yra bendro naudojimo patalpa, kuri priklauso visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad veterinarijos vaistinės pardavėjai buvo sandėlio statinio bendrasavininkai ir jie atitinkamą sandėlio pastato dalį parleido pareiškėjai. Teismas vertino, kad sandėlio patalpos dalis yra daugiabučio namo visų butų priklausinys ir ginčo patalpos negali būti savarankišku nuosavybės teisės objektu, yra visų namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė, todėl ir negali būti taikomas įgyjamosios senaties institutas.
8. Teismas, įvertinus tai, jog sandėliukai ūkiniame pastate buvo skirti dėl konkrečios funkcinės paskirties – tarnauti buto (butų) gyventojams, darė išvadą, kad jie turėjo būti privatizuojami, t. y. perkami iš valstybės kartu su pagrindiniu daiktu – butu. Vadinasi, sandėliukai – tai viešoji nuosavybė, o tai reiškia, kad pareiškėja neturi teisės įgyti nuosavybės teisės į prašomą sandėliuką pagal įgyjamąją senatį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
9. Apeliaciniu skundu pareiškėja IĮ „Santovita“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas, nagrinėdamas bylą, nekreipė dėmesio į kadastrinių matavimų byloje esantį ir teismui pateiktą žemės sklypo planą, tai sudarė pagrindą priimti nepagrįstą sprendimą.
9.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 494 redakcija) nustatė „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles“, kurių 7 punkto 2 pastraipoje nurodoma, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Teismas į tai nekreipė dėmesio.
9.3. Žemės sklypas registro Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamo turto registre įregistruotas 2007 m. lapkričio 29 d. pagal atliktus kadastrinius matavimus. Žemės sklypui suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas adresų registre, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad (duomenys neskelbtini) namas yra pagrindinis daiktas, o sandėliukų patalpa yra priklausinys. Į žemės sklypo ribas patenka du pastatai (duomenys neskelbtini) ir neįregistruotas registre pastatas – (duomenys neskelbtini) su kitais sklype esančiais statiniais.
9.4. Teismas teisingai sprendimo 17 punkte citavo kasacinio teismo išaiškinimą, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui, tačiau byloje neįvertino tai, kad pagrindinis daiktas yra žemės sklypas, o ne jame esantys statinys.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras informuoja teismą, kad suinteresuotas asmuo savo poziciją dėl ginčijamo klausimo išdėstė pateiktame atsiliepime pirmosios instancijos teismui (2020-01-10 Nr. (duomenys neskelbtini)). Suinteresuotas asmuo visiškai palaiko šiame procesiniame dokumente išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis)
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Byloje ginčas kilo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo pareiškėja prašė nustatyti juridinį faktą, kad ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į ¼ dalį patalpos pastate.
13. CPK 444 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.
14. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010).
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-67/2011).
16. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-67/2011).
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja IĮ „Santovita“ 1997 m. balandžio 11 m. įsigijo veterinarijos vaistinės pasatą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr(duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad pardavėjai J. Š. ir E. R. S. jai taip pat perleido naudotis 33,2072 kv. m dalimi statinio, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minimos 0,354 dalies pastato – sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė nėra registruota; 15/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota G. G.; 12/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota I. S. (J.); 119/1000 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota Ž. G.; 127/1000 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota V. G. ir 13/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota J. I..
18. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nekreipė dėmesio į kadastrinių matavimų byloje esantį ir teismui pateiktą žemės sklypo planą, tai sudarė pagrindą priimti nepagrįstą sprendimą. Žemės sklypas registro Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamo turto registre įregistruotas 2007 m. lapkričio 29 d. pagal atliktus kadastrinius matavimus. Žemės sklypui suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas adresų registre, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad (duomenys neskelbtini) namas yra pagrindinis daiktas, o sandėliukų patalpa yra priklausinys. Į žemės sklypo ribas patenka du pastatai (duomenys neskelbtini) ir neįregistruotas registre pastatas (duomenys neskelbtini) su kitais sklype esančiais statiniais. Teismas byloje neįvertino to, kad pagrindinis daiktas yra žemės sklypas, o ne jame esantys statinys. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.
19. Pažymėtina, jog pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017; ir kt.).
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).
21. Iš bylos duomenų matyti, kad daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas 1958 m., butuose įrengtas apšildymas krosnimis. Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos, namų valdos ir techninės apskaitos kortelės matyti, kad (duomenys neskelbtini), be gyvenamojo namo yra įregistruotas ir pagalbinis pastatas – sandėlis, 1970 m. statybos, sienos – lentų, stogas – šiferis. Iš bylos duomenų matyti, kad sandėliukai ilgą laiką daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų buvo naudojami laikyti butų krosniniam apšildymui skirtą kurą (malkas, anglis).
22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pagrįsta vertintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad po atitinkamą dalį ūkinio pastato - sandėliuką - buvo skirta šio daugiabučio namo butų gyventojams dėl konkrečios tikslinės paskirties - jie turėjo užtikrinti daugiabučio namo gyventojams galimybę netoli namo laikyti butų krosniniam apšildymui skirtą kurą. Dėl to darytina išvada, kad pastatas – sandėlis, yra gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), priklausinys.
23. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie kokios nors pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies priklausymą veterinarinės vaistinės pardavėjams J. Š. ir E. R. S.. Ginčo statinio 0,354 dalies pastato – sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė nėra registruota; 15/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota G. G.; 12/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota I. S. (J.): 119/1000 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota Ž. G.; 127/1000 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota V. G. ir 13/100 dalies, priklausančios butui Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė registruota J. I..
24. Įvertinus aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju pareiškėja siekia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į ¼ bendro ploto sandėlio pastato 33,2072 kv. m dalį, kuri yra gyvenamojo namo (daugiabučio 7 butų pastato) priklausinys.
25. Taip pat pažymėtina, kad butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai yra fizinis asmuo A. L. ir savivaldybė. Jie nuosavybės teisės į sandėlio dalis nėra įregistravę, tačiau teisę registruoti nuosavybę turi ir nėra jos atsisakę. Kaip jau minėta nutarties 16 punkte, nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl ir dėl šios priežasties ginčo patalpa negali būti pareiškėjos įgyjama įgyjamosios senaties pagrindu.
26. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjos nuosavybės teisės įgijimo į pastato dalį pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos pareiškimo netenkino nesant vienos iš būtinų sąlygų – teisėto daikto valdymo bei esant duomenų, jog dėl dalies, į kurią prašoma nustatyti juridinį faktą, nerealizuotos turtinės teisės priklauso ir savivaldybei.
27. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
28. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.