Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-590-1062/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-21
Bylos Nr.: eA-590-1062/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02411-2019-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Stasys Gagys
Trečiasis asmuo: R. C., Vilniaus rajono savivaldybės administracija
Pareiškėjas: R. C.
Atsakovas: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnija

Administracinė byla Nr. eA-590-1062/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02411-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens R. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. C. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir R. C., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos (toliau – ir atsakovas, Seniūnija) 2019 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. A33(43)-103 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Seniūniją per 20 darbo dienų, laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio keliamų reikalavimų, pareiškėjo 2019 m. gegužės 31 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Seniūniją su prašymu išdeklaruoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), nuo 2018 m. birželio 5 d. nebegyvenančią R. C.. Sprendimu prašymas netenkintas, kadangi R. C. yra namo bendrasavininkė ir prašymo dėl išdeklaravimo nepateikė. Pareiškėjas pažymėjo, kad Seniūnija rėmėsi senomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartimis, kuriose, pasak Seniūnijos, nurodyta, kad R. C. yra Namo bendrasavininkė. Minėtos nutartys nėra priimtos dėl namo savininko pasikeitimo, o situacija nuo šių nutarčių priėmimo yra pasikeitusi. Santuokos nutraukimo byloje teismas tris kartus atmetė R. C. reikalavimus Namą pripažinti ir užregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – ir Registrų centras) kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Kituose teismuose analogiški R. C. reikalavimai ne kartą taip pat buvo atmesti kaip nepagrįsti. Pagal Registrų centro duomenis Namas yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė, įsigyta iki santuokos, todėl Seniūnija šio fakto negali vertinti kitaip, nei jis įrašytas Registrų centro išraše. Seniūnija neteisėtai netenkino pareiškėjo prašymo, savavališkai nuspręsdama, kad Namas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovas, peržengdamas savo įgaliojimų ribas, Registrų centro duomenų banko išraše nurodytą juridinį faktą vertino kitaip, nei jis yra išviešintas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Namą, kaip savo asmeninę nuosavybę, jis įsigijo iki santuokos, t. y. 1992 m. gruodžio 29 d. R. C. civilinėje byloje Nr. e2-289-897/2019 teismui nurodė, kad yra prisidėjusi prie namo gerinimo, todėl prašo teismo jai priteisti piniginę kompensaciją, o Namą palikti R. C. asmeninės nuosavybės teise. Nutartys dėl namo savininko pasikeitimo nėra užregistruotos ir išviešintos Registrų centre, nors pagal įstatymą tai turėtų būti padaryta per tris mėnesius po tokių nutarčių įsiteisėjimo dienos. Seniūnija, priimdama Sprendimą, kvestionavo kaip įrodymus pareiškėjo Seniūnijai pateiktas teismų nutartis: 1) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį, kurioje nurodyta, kad R. C. negyvenant Name, iš jos yra priteistos vaiko išlaikymo išlaidos, kaip nesirūpinančios savo nepilnamečiu sūnumi; 2) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą, neginčijamai patvirtinantį pareiškėjo Seniūnijai pateiktą Registrų centro duomenų banko išrašą, kad Namas asmeninės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, yra įsigytas iki santuokos ir Namo duomenis Registrų centre gali taisyti išimtinai tik pareiškėjas; 3) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 12 d. nutartį, nurodančią, kad Registrų centro išrašas, kol jis neužginčytas įstatymų nustatyta tvarka, yra privalomas ir galiojantis visiems asmenims. Pareiškėjas 2019 m. birželio 3 d. ir 2019 m. birželio 4 d. papildomais prašymais Seniūnijai pateikė įrodymus, kad R. C. Name jau daugiau nei devynis mėnesius negyvena ir yra išvykusi gyventi į užsienį.

4. Pareiškėjo nuomone, Seniūnija turėjo sustabdyti administracinę procedūrą, pagal VAĮ 27 straipsnį ir kreiptis į R. C. su siūlymu dalyvauti joje, kadangi jos gyvenamosios vietos duomenų pakeitimas gali įtakoti jos teisinio statuso pasikeitimą. Tačiau Seniūnija tokių veiksmų neatliko, į R. C. nesikreipė, o iškart priėmė Sprendimą.

Atsiliepimas

5. Atsakovas Seniūnija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Seniūnijai pateikė 2019 m. gegužės 31 d. prašymą, kuriame nurodė, jog R. C. 2018 m. liepos 5 d. išvyko į Airijos Respubliką nuolat gyventi, neatlikusi pareigos deklaruoti savo išvykimą ir išsideklaruoti iš namų, kuriuose nebegyvena. Seniūnija duomenų apie R. C. išvykimą neturi. R. C. 2018 m. spalio 24 d. buvo atvykusi į Seniūniją ir pateikė prašymą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo panaikinimo R. C. ir K. C., nes dėl jų negali patekti į savo Namą. R. C. į Seniūniją dėl gyvenamosios vietos panaikinimo šiems asmenims kreipėsi iš viso tris kartus. Tačiau Seniūnija negalėjo tenkinti R. C. prašymų išdeklaruoti minėtus asmenis, kadangi nebuvo gautas bendrasavininko sutikimas. Seniūnija atkreipė dėmesį, kad R. C. gyventi Name neturi galimybės dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kurie yra naudingi jam, o A. C. ir R. C. bei K. C., akivaizdžiai nusiteikusių prieš R. C., 2019 m. birželio 3 d. liudijimų Seniūnija negalėjo vertinti kaip įrodymų, patvirtinančių R. C. išvykimą.

7. Seniūnija teigė, kad priimdama Sprendimą, atsižvelgė į įsiteisėjusias Vilniaus miesto apylinkes teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartis. Pareiškėjas neturi teisinio pagrindo vienasmeniškai spręsti dėl nekilnojamojo turto naudojimo, valdymo ir disponavimo bei sudaryti sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu. Pareiškėjas Seniūnijai naujų teismo nutarčių, įrodančių, kad R. C. nėra turto bendrasavininkė, nepateikė. Todėl negavus bendraturtės R. C. pritarimo dėl jos gyvenamosios vietos deklaravimo panaikinimo, Seniūnija negalėjo tenkinti pareiškėjo prašymo. Duomenų apie santuokos nutraukimą pareiškėjas Seniūnijai nepateikė. Klausimą dėl R. C. išdeklaravimo gali nuspręsti tik abu turto savininkai (bendrasavininkai) arba R. C. Seniūnijai pati turi pateikti prašymą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Administracija nurodė, kad dėl R. C. išdeklaravimo gali nuspręsti tik abu turto savininkai (bendraturčiai) arba ji pati, pateikdama prašymą deklaravimo įstaigai – seniūnijai. Pareiškėjas reikalavimą panaikinti savo sutuoktinės deklaruotą gyvenamą vietą grindžia tuo, kad R. C. yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos, tačiau ne pareiškėjas, o būtent asmenys, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, deklaruoja išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Faktas, kad asmuo, kurio deklaruotą gyvenamąją vietą yra prašoma panaikinti, negyvena savininko, besikreipiančio administracine tvarka dėl tokių duomenų panaikinimo, gyvenamojoje patalpoje, turi būti akivaizdus ir nustatytas neginčijamai. Byloje tokį faktą neabejotinai patvirtinančių objektyvių įrodymų nėra. Pareiškėjas jokių įrodymų, naujų teismų nutarčių, kuriose nustatyta, kad R. C. nėra turto bendraturtė, nepateikia. Pareiškėjas, pateikdamas teismui tik sau palankias teismų nutartis, iškreipia faktus, kurie nesusiję su minėta byla. Seniūnija, neturėdama kitų duomenų, kad teisinė ir faktinė R. C. padėtis pasikeitė ir ji jau nėra nekilnojamojo turto bendraturtė, negalėjo priimti kito sprendimo.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. R. C. palaikė Administracijos ir Seniūnijos atsiliepimuose išdėstytus motyvus. Seniūnija padarė teisingą išvadą, kad R. C. nėra išvykusi iš savo namų, o juose negyvena ne dėl savo nenoro ar išvykimo, bet todėl, kad prieš jos valią juos užvaldė tretieji asmenys, kurie pakeitė spynas. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartyse konstatavo, kad, kol nenuspręsta kitaip, Namas yra laikytinas bendru sutuoktinių turtu. Seniūnija, priimdama Sprendimą, teisingai sprendė dėl nuosavybės formos bei pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiomis minėtomis teismo nutartimis. Pareiškėjo pateiktas Registrų centro išrašas patvirtina kitokius faktus, nei nurodo pareiškėjas, t. y. pareiškėjas nenurodė, kad 1992 m. gruodžio 29 d. jis nusipirko nebaigtą statyti namą, kurio buvo pastatyta tik 35 proc. rūsio. Statybos leidimas naujam Namui statyti buvo išduotas tik 2002 m., tuomet buvo paruoštas ir Namo projektas, o pats Namas buvo pastatytas 2006 m. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad administracinėje byloje Nr. eI-594-643/2019 Registrų centras nurodė, jog pagal Registrų centro duomenis, 1992 m. pareiškėjo nusipirkti pamatai yra neišlikę,1992 m. statinys ir naujai 2003–2006 m. pastatytas statinys yra nesusiję, nieko bendra neturintys pastatai. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad Registrų centro išrašo 7.1 punkte įregistruotas faktas, jog dėl Namo ir žemės sklypo padalijimo iškelta civilinė byla. Todėl Registrų centro išrašą reikia vertinti ne kaip įrodantį faktą, jog Namas asmenine nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, o kaip faktą, jog dėl Namo nuosavybės teisme sprendžiamas ginčas, t. y. jog nėra žinomas turto statusas.

Šalies argumentai

12. R. C. taip pat prašė teismą priimti atskirąją nutartį ir nurodyti Vilniaus miesto vaiko teisių skyriui išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti vaiko A. C. interesai jam įvardijant save įvykio liudytoju bei teikiant liudijimą Seniūnijai.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo R. C. skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. A33(43)-103 „Dėl gyvenamosios vietos panaikinimo“ ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2019 m. gegužės 31 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 31 d. Seniūnijai pateikė prašymą išdeklaruoti iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. liepos 5 d. nebegyvenančią R. C.. Prašyme paaiškinta, kad R. C. 2018 m. liepos 5 d. išvyko į Airijos Respubliką nuolat gyventi, neatlikusi savo pilietinės pareigos deklaruoti savo išvykimą ir išsideklaruoti iš pareiškėjui priklausančių namų. Pareiškėjas prie prašymo pridėjo Registrų centro 2018 m. rugsėjo 27 d. išrašą, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso R. C. (Išrašo 4.1, 4.2, 7.2 punktai). Šio išrašo 7.1 punkte įrašytas juridinis faktas – „Iškelta byla susijusi su nekilnojamuoju daiktu (žemės sklypu ir gyvenamuoju namu) Vilniaus miesto apylinkės teisme (byla dėl santuokos nutraukimo, turto (gyvenamojo namo, žemės sklypo ir šiame žemės sklype esančio pirties pastato padalijimo). Pareiškėjas 2019 m. birželio 3 d. Seniūnijai pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus bei Name deklaruotų asmenų (vaikų R. C. ir A. C.) liudijimus, pareiškėjo vertinimu, patvirtinančius, kad R. C. nuo 2018 m. birželio 5 d. Name negyvena ir yra išvykusi ir, jog Namas yra pareiškėjo asmeninė, o ne bendra jungtinė sutuoktinių, nuosavybė. Pareiškėjas su šiuo prašymu taip pat pateikė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. el-594-643/2019, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-4148-8600-2016, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2486-603/2016, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-69-298/2016, Vilniaus rajono policijos komisariato 2017 m. balandžio 12 d. atsakymą pareiškėjui apie pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. skundų išnagrinėjimą bei kitus dokumentus, pareiškėjo teigimu, patvirtinančius, kad Namas yra jo asmeninė nuosavybė. Pareiškėjas Seniūnijai 2019 m. birželio 4 d. pateikė papildomus įrodymus, pareiškėjo manymu, pagrindžiančius, kad R. C. daugiau nei pusę metų negyvena pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame Name.

15. Seniūnija 2019 m. birželio 17 d. Sprendimu (raštu) Nr. A33(43)-103 pareiškėjui pateikė atsakymą, kad jo prašymo tenkinti negali, nes vadovaujantis Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių 68.1 papunkčiu deklaravimo duomenys naikinami, jei gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Sprendime nurodyta, kad Seniūnija pareiškėjo prašymo tenkinti negali dėl to, kad namo bendrasavininkė R. C. dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo prašymo nepateikė, ir atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, kuriose nurodyta, kad dėl nekilnojamojo turto turi teisę nuspręsti abu sutuoktiniai bendru sutarimu.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. pateikė Namo statybos leidimą, Namo projektą kaip įrodymus, jos tvirtinimu, įrodančius, jog ji yra Namo bendraturtė. Taip pat nurodė, jog įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra nustatytos aplinkybės, jog ji ne savo noru išvyko gyventi kitur, bet gyvena kitur, nes fiziškai negali patekti į Namą dėl pakeistų spynų ir dėl sutuoktinio smurto (Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-621-406/13, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. I-87-927/2019).

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo sąlygas ir tvarką, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų tvarkymą nustato Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas (toliau – ir GVDĮ). Lietuvos Respublikos gyventojų – Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės gyvenamosios vietos deklaravimo, išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaravimo, gyvenamosios vietos deklaracijų ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaracijų pildymo, pateikimo ir priėmimo, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų teikimo, taisymo, keitimo ir naikinimo, gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento išdavimo, deklaravimo duomenų naudojimo, užsienio valstybėse gyvenančių asmenų išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaravimo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose užsienio valstybėse, deklaracijų pateikimą elektroniniu būdu, deklaracijų saugojimo tvarką reglamentuoja Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. v-24 patvirtintos Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad seniūnija tvarko gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, išduoda seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyventojams GVDĮ nustatytus, taip pat įstatymuose numatytus kitus faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus. Teismas aptarė šių teisės aktų nuostatas, aktualias kilusiam ginčui.

18. Teismas pažymėjo, kad deklaravimo įstaiga – Seniūnija – yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. VAĮ taikymo požiūriu viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, kuriam, be kita ko, yra taikytini VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl jo turinio ir formos. Individualiam administraciniam aktui keliamas ir motyvuotumo reikalavimas.

19. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas išsiaiškinti registruotino daikto statusą, teisinį režimą, savininką, taikomus suvaržymus ir pan., turi vadovautis viešojo registro duomenimis ir preziumuoti, kad jie yra teisingi.

20. Teismas konstatavo, kad Seniūnija ginčijamame Sprendime nepasisakė, kodėl nesivadovauja Nekilnojamojo turto registro išraše įrašytais duomenimis apie Namo savininką ir apie įrašytą to turto teisinį režimą – asmeninė nuosavybė, o sprendžia apie Namo teisinį režimą ir jo bendraturčius iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartyje ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų argumentų.

21. Teismas iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens R. C. yra nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų (įskaitant ginčą dėl Namo teisinio režimo) (civilinė byla Nr. eI-594-643/2019). Taigi tik teismas, išnagrinėjęs santuokos nutraukimo bylą, galutiniu teismo sprendimu nuspręs dėl Namo nuosavybės formos. Minėta civilinė byla nėra išnagrinėta, taigi nėra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl Namo savininkų. Teismas pažymėjo, jog santuokos nutraukimo byloje teismo priimtos nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Namo nuosavybės perleidimo draudimo), nepakeičia nekilnojamojo turto nuosavybės formos, todėl Seniūnija, priimdama sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo, nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 68.1 papunkčiu ir minėtomis teismo nutartimis.

22. Teismas pažymėjo, jog tik santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra galutiniu teismo sprendimu nuspręsti dėl ginčo Namo nuosavybės formos ir jo savininkų. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje negali vertinti trečiojo suinteresuoto asmens R. C. pateiktų įrodymų (Namo statybos leidimo, namo projekto, kitose bylose teismų priimtose nutartyse konstatuotų vienų ar kitų aplinkybių dėl ginčo Namo) ir jų pagrindu konstatuoti, kas yra Namo savininkai ir kokia Namo nuosavybės forma.

23. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad apie kitokius deklaravimo duomenų panaikinimo pagrindus Seniūnijos sprendime nepasisakyta, nepasisakė dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų kitų argumentų (R. C. name negyvena, nuolat gyventi išvykusi į kitą šalį), kurie nesusiję su ginčijamo Sprendimo turiniu.

24. Teismas konstatavo, jog Seniūnija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2019 m. gegužės 31 d. prašymą, nepagrįstai sprendė dėl Namo savininkų, atsižvelgdama į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, ir dėl to nepagrįstai vadovaudamasi Taisyklių 68.1 punktu netenkino pareiškėjo prašymo. Ši išvada sudaro pagrindą pripažinti, jog atsakovas neįvykdė pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą GVDĮ 8 straipsnio 3 dalies 6 punktui taikyti, o tai nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.

25. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog VAĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu administracinės procedūros sprendimas gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, administracinė procedūra sustabdoma ir šiems asmenims raštu pranešama apie teisę dalyvauti procedūroje, o asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra – apie administracinės procedūros sustabdymo pagrindą. Pagal teismų praktiką, esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, administracinė procedūra gali būti stabdoma neapibrėžtam laikui. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog atsakovas kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį ir siūlė jai dalyvauti administracinėje procedūroje, nors privalėjo tai atlikti, nes klausimo sprendimas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo gali daryti įtaką R. C. teisinio statuso pasikeitimui.

26. Teismas pažymėjo, kad minėtų VAĮ nuostatų nesilaikymas iš esmės yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų taisyklių pažeidimas. Todėl Seniūnijos 2019 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. A33(43)-103 „Dėl gyvenamosios vietos panaikinimo“ negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsniui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

27. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis ABTĮ 110 straipsniu spręsti apie atskirosios nutarties priėmimo būtinybę, įstatymu suteikta teisė bylą nagrinėjančiam teismui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nesivadovavo nepilnamečio A. C. pateiktu raštu (liudijimu). Atsižvelgęs į šią aplinkybę ir bylos ginčo dalyką, teismas vertino, kad nėra būtinybės atskirosios nutarties priėmimui.

III.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. C. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės – pareiškėjo R. C. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. A33(43)-103 „Dėl gyvenamosios vietos panaikinimo“ arba bylą sustabdyti, kol Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e2-289-897/2019; 2) vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 2 dalimi, 129 straipsniu, šią administracinę bylą ir administracinę bylą Nr. eI-594-643/2019 sujungti ir išnagrinėti kaip modulinę bylą; 3) priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo sprendimas sukelia pavojų jos turtiniams ir neturtiniams interesams, nes panaikinus jos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis ji nebeturės galimybių ginti savo teises prieš neteisėtais būdais užvaldžiusius Namą asmenis, negalės įrodyti savo teisių patekti į Namą. Be to, teismo sprendimas verčia atsakovą elgtis biurokratiškai, nors skundžiamas atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktinę situaciją.

Žemesnės instancijos teismas

30. R. C. pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas gina niekuo nepažeidžiamą pareiškėjo teisę, tačiau pažeidžia jos teises gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą santuokos metu pastatytame Name, kuris vertintinas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dėl kurio padalijimo dar nėra išspręstas ginčas santuokos nutraukimo byloje. Teismas konstatuodamas, jog Namas valdomas asmenine R. C. nuosavybės teise, nors kartu sprendęs, jog to nustatyti negali, pažeidė R. C. interesus, ignoruodamas, jos kaip Namo bendraturtės, teises, įskaitant ir išvestinę teisę deklaruoti savo gyvenamąją vietą savo namuose, kuriuose ji šiuo metu negyvena dėl to, kad į juos negali patekti ne savo noru, bet todėl, kad jos neįleidžia Namą užvaldę asmenys.

Šalies argumentai

31. R. C. nurodo, kad teismas neatsižvelgė į įsiteisėjusius kitų teismų procesinius sprendimus, kuriuose konstatuota, kad pareiškėjas negali vienasmeniškai spręsti jokių su Namu susijusių klausimų, nes turtas iki santuokos nutraukimo bylos pabaigos vertinamas kaip abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Registrų centro duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta pareiškėjo nuosavybė į Namą šiuo atveju atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Bylos teismuose nepaneigia bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į Namą prezumpcijos, kol galutiniu teismo sprendimu nebus išspręstas turto padalijimo klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

32. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18 straipsnį, nepaisydamas Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prievolės klausyti įstatymo. Vertindamas tik Nekilnojamojo turto registro išrašo 7.2 punktą ir netirdamas visų kitų įrodymų byloje, įskaitant ir atsakovo turėtų nagrinėjant pareiškėjo prašymą, teismas bylos neišnagrinėjo visapusiškai. Dėl teismo netinkamo įrodymų ištyrimo ir vertinimo, byla buvo išspręsta neteisingai, todėl teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies pagrindu.

33. R. C. pažymi, kad tik Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinus kitą jame išnagrinėtą administracinę bylą pagal R. C. skundą dėl R. ir K. C. gyvenamosios vietos deklaravimo Name be jos sutikimo, 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-594-643/2019, sprendė, jog Namas, kol neišnagrinėtas ginčas dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, laikytinas asmenine R. C. nuosavybe, nes taip nurodyta Nekilnojamojo turto registro išrašo 7.2 punkte. Teismas minėtu atveju neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes: įsiteisėjusius teismų sprendimus, tai, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teise. Situacija, kuomet tą patį faktą skirtingai vertina bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, neatsižvelgdami į įsiteisėjusius bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, pažeidžia teisinio apibrėžtumo principą. Šio principo pažeidimas kartu yra ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, pažeidimas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

34. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo išvada, kad atsakovas, spręsdamas prašymą, turėjo vadovautis VAĮ 27 straipsniu ir spręsti dėl administracinio sprendimo priėmimo klausimo atidėjimo neapibrėžtam laikui, neracionali ir neekonomiška. Kadangi bylą jau išnagrinėjo teismas, racionaliau ne grąžinti pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo, tačiau bylą sustabdyti, kol santuokos bylą nagrinėjantis teismas išspręs Namo nuosavybės klausimą. Tuo būdu bus panaikintos visos abejonės, kas yra Namo savininkas ir bus galima išspręsti gyvenamosios vietos deklaravimo problemą. Tikėtina, jog santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantis teismas išspręs ir ginčą dėl teisės deklaruoti gyvenamąją vietą realizavimo ir ši administracinė byla bus nutraukta. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo ir R. C. prašymo šią bylą sustabdyti.

35. R. C. pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-594-643/2019 apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Minėtoje byloje taip pat keliamas gyvenamosios vietos deklaravimo klausimas bei klausimai dėl to, kas laikytinas Namo savininku ar savininkais, kol neišnagrinėta santuokos nutraukimo byla. Todėl prašo šias bylas sujungti ir nagrinėti kartu tuo atveju, jei ši byla nebus sustabdyta.

Atsiliepimas

36. Pareiškėjas R. C. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Šalies argumentai

37. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog jis pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde nenurodyta, kokiais teisės aktais remdamasi Seniūnija galėjo nesivadovauti galiojančiais ir nenuginčytais Registrų centro išraše įrašytais duomenimis apie Namo savininką ir įrašytą turto teisinį režimą. R. C. nepagrindė savo teiginių teisės aktais, kuriais remiantis atsakovas galėjo nevykdyti pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą GVDĮ 8 straipsnio 3 dalies 6 punktui taikyti ar nesivadovauti VAĮ 27 straipsniu. Byloje esančioje civilinės santuokos nutraukimo bylos 2017 m. gegužės 25 d. nutartyje teismas pasisakė, kad santuokos nutraukimo bylose klausimai dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nesprendžiami, todėl reikalavimas bylą sustabdyti, kol Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e2-289-897/2019, netenkintinas. Pareiškėjas nesutinka su reikalavimu šią administracinę bylą ir administracinę bylą Nr. eI-594-643/2019 sujungti ir išnagrinėti kaip modulinę bylą, nes prašomoje prijungti byloje dalis proceso dalyvių su šia byla nesusiję, o trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjo statusai yra kitokie, nei šioje byloje. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad iš jo būtų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimas

38. Atsakovas Seniūnija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo sutinka.

39. Seniūnija laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Seniūnija pažymi, kad negali tenkinti pareiškėjo prašymo, kol galutinai nėra išspręstas klausimas dėl Namo nuosavybės teisių. Todėl yra pagrindas stabdyti šią administracinę bylą, kol bus išnagrinėta pareiškėjo ir R. C. civilinė byla dėl santuokos nutraukimo.

Atsiliepimas

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą. Administracija palaiko trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

41. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Seniūnijos 2019 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. A33(43)-103, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti R. C. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis pareiškėjo R. C. prašymu.

42. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 5 d. R. C. nebegyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jis yra šio Namo, kurį įsigijo iki santuokos, savininkas, todėl Seniūnija šio fakto negali vertinti kitaip, nei jis įrašytas Registrų centro išraše.

43. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnija atsisakė panaikinti R. C. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis vadovaudamasi Taisyklių 68.1 papunkčiu.

44. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2018 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti atvejai, kada deklaravimo įstaiga panaikina deklaravimo duomenis. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad duomenys panaikinami, kai patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje patalpoje ar pastate savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis ar gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Taigi duomenys panaikinami, jei yra dvi sąlygos: asmuo yra išvykęs ir dėl duomenų panaikinimo kreipiasi pastato savininkas. Ši nuostata atspindėta ir Taisyklių 68.1 papunktyje, kuriame nurodyta, kad deklaravimo duomenys naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis.

45. Byloje nėra ginčijama pirmoji sąlyga – išvykimo aplinkybė, ginčas kilo dėl Namo savininko. Dėl duomenų panaikinimo pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą, išduotą 2018 m. rugsėjo 27 d. (I t., b. l. 58) kreipėsi namo savininkas R. C.. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo – R. C., apeliaciniame skunde teigia, kad Namas vertintinas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dėl kurio padalijimo dar nėra išspręstas ginčas santuokos nutraukimo byloje.

46. Pagal Taisyklių 69 punktą deklaravimo įstaiga turi teisę pareikalauti, kad gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturtis) ar asmuo, pateikęs prašymą, pateiktų teisingus deklaravimo duomenis ir (ar) nuosavybę patvirtinančius dokumentus.

47. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatytą reguliavimą, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

48. R. C. pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-594-643/2019 apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šioje byloje taip pat keliamas gyvenamosios vietos deklaravimo klausimas ir klausimas, kas laikytinas Namo savininku ar savininkais. R. C. prašo šias bylas sujungti ir nagrinėti kartu tuo atveju, jei ši byla nebus sustabdyta.

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą Nr. eI-594-643/2019, 2020 m gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2503-261/2020 konstatavo, kad gyvenamojo namo savininkas pagal Nekilnojamo turto kadastro duomenis yra R. C. ir kol šie duomenys nėra nuginčyti, jie yra teisingi, todėl atsakovas privalėjo jais remtis priimdamas ginčijamą sprendimą. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjos nurodytomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. nutartimis nėra panaikinti ar pakeisti nekilnojamojo turto kadastro duomenys apie savininką, todėl atsakovas negalėjo jomis remtis. Teismas nurodė ir tai, kad nesant įrašo kadastre apie pareiškėjos nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, atsakovas turėjo pagrindą atmesti pareiškėjos skundą dėl deklaravimo duomenų panaikinimo. Kitaip tariant, teismas priėjo išvados, kad R. C. pagal viešame registre įregistruotus duomenis nėra Namo bendrasavininkė.

50. Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyta aplinkybė, kad R. C. nėra namo bendrasavininkė turi prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad nėra paneigta, jog tik R. C. yra Namo savininkas, nesant įrašo Nekilnojamojo turto registre apie pareiškėjos nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, atsakovas turėjo pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl R. C. deklaravimo duomenų panaikinimo.

51. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą tarp R. C. ir Registrų centro dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų klaidų ištaisymo registro įraše Nr. 41/12985 dėl Namo, 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1873-602/2020 pasisakė, kad teritorinis registratorius, įvertinęs visus turimus dokumentus (kadastro bylą, sutartis, pažymas), pagrįstai sprendė, kad Nekilnojamojo turto registre 1992 metais įrašyti gyvenamojo namo duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, todėl neturėjo pagrindo taisyti netikslius ar klaidingus Nekilnojamojo turto registro duomenis, kaip tai yra įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje.

52. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria Seniūnijos 2019 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. A33(43)-103 „Dėl gyvenamosios vietos panaikinimo“ panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nors ir kitais motyvais, yra teisėta. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsižvelgiant į šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus motyvus, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas. Atsakovas turi pareigą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens R. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasRamutė Ruškytė