- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-30
- Bylos Nr.
- 1A-343-383/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00147-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas, Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
- Nuteistasis
- I. D.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 2 (dviem) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme (laisvės atėmimu 13 metų), taikant bausmių apėmimo principą ir I. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1-3 dalimis, konfiskuoti pas I. D. kratos metu surasti ir išimti pinigai – 74 835 (septyniasdešimt keturi tūkstančiai aštuoni šimtai trisdešimt penki) eurai, kaip BK uždraustos veikos priemonė ir rezultatas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. I. D. nuteistas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, prie savęs bei išsinuomotame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą – 74 835 Eur grynųjų pinigų, žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, iki 2017 m. spalio 23 d., laikotarpio nuo 13.30 val. iki 14.15 val., kai šiuos pinigus kratų metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis I. D. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) pažeidimus tiriant bei vertinant byloje esančius įrodymus ir nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, jį grindė prielaidomis bei nepašalintomis abejonėmis. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl jo (I. D.) kaltės neatitinka bylos aplinkybių, o tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui pagrįsti, tačiau nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pakankamai argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką.
2.2. Nurodo, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka nurodytų imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismo išvados dėl apelianto kaltės įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei yra grindžiamos iš esmės dviem prielaidomis: pirma, kad 2017 m. spalio 23 d. kratos jo gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu rastos visos piniginės lėšos - 74 835 eurai – priklauso apeliantui, I. D.; antra, kad šios piniginės lėšos negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis. Tačiau nei viena iš šių prielaidų šio baudžiamojo proceso metu nepasitvirtino ir nebuvo pagrįstos teismo ištirtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti paremtas konkrečiais ir patikimais įrodymų šaltiniais, leidžiančiais padaryti vienareikšmę išvadą dėl asmens kaltumo. Skunde nurodoma, jog jo kaltė įvykdžius aptariamą nusikaltimą preziumuojama vien pinigų suradimo faktu. Absoliučiai visi šioje byloje ištirti įrodymų šaltiniai, kuriuos betarpiškai ištyrė ir teismas, patvirtina būtent jo (apelianto I. D.) poziciją dėl piniginių lėšų atsiradimo jo dispozicijoje aplinkybių, o jokių įrodymų (ne išvedžiojimų ar pamąstymų, o įrodymų), kurie paneigtų poziciją, byloje nebuvo nustatyta.
2.3. Teigia, kad jis viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad 74 000 Eur iš jo gyvenamojoje vietoje rastų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtų 74 835 eurų, nepriklausė jam nuosavybės teise. Skunde nurodo, jog piniginių lėšų atsiradimo aplinkybes, kurias nurodė apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir kiti įrodymų šaltiniai: 2017 m. spalio 18 d. sutarties (įgaliojimo) kopija, liudytojo A. E. parodymai, liudytojo V. B. parodymai, papildomi objektyvūs duomenys apie A. E. įsigytus automobilius, duomenys apie apelianto buvimo Vokietijoje ir grįžimo į Lietuvą datas. Tačiau teismas atsisakė remtis apelianto parodymais ir visais juos patvirtinančiais įrodymais, nurodydamas tam tikras abejones, kurios ir buvo įvertintos kaip jo kaltės įrodymai, ir šių subjektyvių abejonių, o ne teismo ištirtų įrodymų, pagrindu besąlygiškai akceptavo jokiais įrodymais nepagrįstą kaltinimo versiją.
2.4. Skunde apeliantas pažymi, kad šiame baudžiamajame proceso jam įtarimas dėl neteisėto praturtėjimo buvo pareikštas ir įtariamuoju dėl šio įtarimo jis apklaustas tik 2017 m. lapkričio 14 d. – tik nuo to laiko nurodytos aplinkybės apie kratos metu rastas pinigines lėšas, gali būti vertinamos kaip jo pozicija dėl jam pareikštų įtarimų/kaltinimų ir jo parodymai, kaip vienas iš įrodymų šaltinių. Apelianto įsitikinimu, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams pasakytos aplinkybės 2017 m. spalio 23 d. kratos metu, nei 2017 m. spalio 24 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, sprendžiant dėl jam skirtinos kardomosios priemonės, nurodytos aplinkybės nėra nei jo parodymai, nei apskritai gali būti pripažintos leistina įrodinėjimo priemone. 2017 m. spalio 23 d. kratos metu įrašytas pareigūnų ir apeliantų pokalbis negali būti vertinamas ir neturi jokios įrodomosios reikšmės, - šis įrašas yra neteisėtas ir neleistinas.
2.5. Vertinant apelianto poziciją dėl pas jį rastų piniginių lėšų, išreikštą 2017 m. spalio 24 d. sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės - suėmimo- skyrimo, nurodo, kad tai taip pat nebuvo jo (apelianto I. D.) parodymai. Tuo metu jis nebuvo įtariamas nusikalstamu praturtėjimu. Nurodo, jog apklausos metu jis aiškiai nurodė, kad, nedalyvaujant jo paties samdytam advokatui, jis nepageidauja duoti jokiu parodymu anie namuose rastus daiktus. Pažymėtina, jog prokuroro pareiškime dėl suėmimo skyrimo buvo nurodyta tik viena nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, pinigų radimo faktas neturėjo jokio sąryšio su šia veika ir su prašymu skirti suėmimą dėl šios veikos padarymo, todėl prokuroro klausimai apie pinigų radimą ir jų priklausomybę neturėjo jokio sąryšio su nagrinėjamu klausimu, jam nebuvo išaiškinta, kad jam gali būti įteiktas įtarimas dėl nusikalstamo praturtėjimo, kad jo pasakymai apie pinigus, dėl kurių jis nėra įtariamas, gali būti panaudoti prieš jį.
2.6. Apeliantas skunde nurodo, jog liudytojo V. B. parodymai iš tiesų yra itin svarbus įrodymų šaltinis šioje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas imperatyvius BPK reikalavimus, visiškai neanalizavo ir nevertino šio liudytojo parodymų, nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, dėl to, ar laiko juo patikimais, ar ne ir kodėl. Be to, nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė piniginių lėšų savininko liudytojo A. E. parodymais. Nurodo, jog apylinkės teismo akcentuojami apelianto bei liudytojo A. E. parodymų skirtumai yra neesminiai, jie nepaneigia nei vienos iš šių asmenų nurodytų aplinkybių apie pagrindines pinigų perdavimo aplinkybes. A. E. dar 2018-06-25, t. y. pirmojoje apklausoje, nurodė esmines aplinkybes, kad 2017-10-18 jis perdavė apeliantui grynaisiais 75 500 eurų, iš kurių 75 000 eurų buvo skirti automobilių pirkimui, o 500 eurų skirti I. D. už jo paslaugas, kad šis sandoris buvo įformintas rašytine sutartimi. Taigi, tiek pirminėje apklausoje, tiek ir 2018-10-26 liudytojas A. E., priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nurodė visas esmines aplinkybes, kuriomis apeliantui buvo perduotos piniginės lėšos - piniginių lėšų perdavimo laiką, vietą, sumą, paskirtį, kitas aplinkybes (kad buvo perduota grynaisiais, kokiomis kupiūromis, kad buvo pasirašytas rašytinis susitarimas dėl piniginių lėšų perdavimo), kurias nuosekliai patvirtino visų vėlesnių apklausų metu. Atmesdamas A. E. parodymus, teismas visiškai ignoravo tą tiesiogiai apklausto šio liudytojo parodymų dalį, kurioje jis nuosekliai ir logiškai paaiškino, jog tam tikrus neesminius jo parodymų nesutapimus lėmė vertimo ir protokolo surašymo aplinkybės.
2.7. Skunde apeliantas nurodo kitą itin svarbų objektyvų įrodymų šaltinį - įgaliojimą, kuriuo apeliantui 2017 m. spalio 18 d. buvo perduotos piniginės lėšos. Tačiau šis įrodymų šaltinis vėlgi pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertintas. Esminis momentas yra tai, kad abu sutartį pasirašę asmenys - A. E. ir apeliantas – parodė, kad abiejuose egzemplioriuose yra jų parašai ir jų daryti rankraštiniai įrašai, jie abu nurodė, jog sutartį pasirašė būtent 2017 m. spalio 18 d. Vokietijoje, nurodė identiškas pasirašymo aplinkybes, šias aplinkybes pilnumoje patvirtino liudytojas V. B.. Tai yra esminės įrodinėtinos aplinkybės ir šių trijų tarpusavyje sutampančių įrodymų šaltinių negali paneigti kokie nors teismo išvedžiojimai. Skunde pažymi, kad jis buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2018 m. spalio 5 d., visą šį laiką jis buvo kalinamas areštinėje, tardymo izoliatoriuje ir tokio dokumento pasirašyti su A. E. tiesiog neturėjo fizinių galimybių. Tai reiškia, jog 2017 m. spalio 18 d. įgaliojimą jis galėjo pasirašyti tik iki jo sulaikymo ir kratos 2017 m. spalio 23 d., apie kuriuos, akivaizdu, jam nebuvo iš anksto žinoma ir jis negalėjo susikurti išankstinio alibi. Negalėdamas paneigti šios objektyvios aplinkybės, kuri taipogi patvirtina įgaliojimo tikrumą, pirmosios instancijos teismas darė prielaidą, kad abu teismo nurodomi dokumentai buvo pasirašyti ne paties apelianto (I. D.), o atgaline data, jau po apelianto sulaikymo. Taigi iš esmės teismas nepagrįstai ir neteisingai konstatavo, kad abu dokumentai yra suklastoti.
2.8. Teigiama, kad jo parodymus apie tai, kad apelianto nuomojamame bute kratos metu rastos piniginės lėšos - 74 000 eurų - nėra jo (I. D.) nuosavybė, o priklauso A. E., kuris šias pinigines lėšas, skirtas į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atgabenamoms transporto priemonėms įsigyti, perdavė apeliantui, kad šis parvežtų jas į Lietuvą ir perduotų A. E. nurodytam asmeniui, patvirtina visi byloje esantys įrodymai (2017-10-18 įgaliojimas (kurio autentiškumas nebuvo paneigtas), liudytojo A. E. parodymai, liudytojo V. B. parodymai, jo paties (apelianto) parodymai (visi šie asmenys nurodė identiškas pinigų perdavimo aplinkybes - tą patį laiką, vietą, perdavimo metu dalyvavusius asmenis, pinigų sumą, kupiūras, pinigų perdavimo aplinkybes ir tikslą), duomenys apie automobilių „BMW X3“ ir „Mercedes Benz GLC“ atgabenimo į Lietuvos Respubliką ir išgabenimo iš jos aplinkybės), kuriuos, kaip aptarta, pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė, tačiau vertino tendencingai ir selektyviai, dalies įrodymų šaltinių apkritai nevertindamas, daliai suteikdamas klaidingą prasmę.
2.9. Skunde nurodoma, jog baudžiamojoje byloje ištirti ir anksčiau aptarti įrodymai neleidžia daryti išvadų, kad visos piniginės lėšos, kurių turėjimas kaip neteisėtas praturtėjimas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę, inkriminuotas apeliantui, priklausė būtent jam nuosavybės teise. Priešingai - byloje esantys įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kratos metu apelianto gyvenamojoje vietoje rastų piniginių lėšų didžioji dalis jam nepriklausė nuosavybės teise. Tas faktas, kad asmens žinioje tam tikru laiku tam tikroje vietoje yra konkretus turto objektas, nereiškia, kad tas turto objektas tam asmeniui priklauso nuosavybės teise ir kad asmuo tą turto objektą buvo įgijęs nuosavybėn. BK 189¹ str. dispozicijoje yra įtvirtinta kategoriška nuostata, jog baudžiamoji atsakomybė gali kilti ne už laikiną disponavimą turtu, ne už jo buvimą kaltinamojo dispozicijoje kažkokiu kitokiu teisiniu pagrindu, o tik už turėjimą nuosavybės teise. Šioje byloje nėra nustatyta absoliučiai jokių duomenų, kad 74 000 Eur suma būtų priklausiusi apeliantui nuosavybės teise, kad jis ją būtų įgijęs bent vienu iš CK 4.47 str. numatytu pagrindu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad visos rastos piniginės lėšos priklauso apeliantui I. D., yra neteisingos, kadangi dalis jų - 74 000 eurų - priklauso A. E., o 835 eurų, kurie buvo rasti atskirai, ir kurie neviršija 500 MGL sumos, yra asmeniniai jo pinigai.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo I. D. gynėjas advokatas L. B. prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Prokuroras Gintautas Tamulionis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo I. D. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
5. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.
8. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino I. D. kaltu padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įvirtintais reikalavimais, išsamiai išnagrinėjo teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo I. D. pripažino kaltu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių reikšmę renkant ir tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, I. D. kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant I. D. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Ir nors, sprendžiant iš apeliacinio skundo turinio, pagrindiniai nesutikimo su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu motyvai yra susiję su atskirų įrodymų vertinimu, subjektyviu įrodymų interpretavimu, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais nuteistojo ir jo gynėjo advokato teiginiais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio pagrindo. Todėl, teigti, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus, ar minėtąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl I. D. kaltės atitinka bylos aplinkybes, jos yra pagrįstos bei įrodytos.
10. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalies dispoziciją už neteisėtą praturtėjimą atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti. Teismų praktikoje aiškinant neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, taikymo ypatumus atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę.
11. Šioje byloje I. D. nuteistas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis žinodamas, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjo nuosavybes teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą – 74 835 Eur, kurį neturėdamas teisėtų pajamų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įgijo ir turėjo iki 2017 m. spalio 23 d., laikotarpio nuo 13.30 val. iki 14.15 val., kai šiuos pinigus kratų metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
12. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, jog I. D. žinojo, kad aukščiau aptartas turtas – pinigai, buvo gautas nusikalstamu būdu, dėl ko, pasak nuteistojo, jo veiksmuose nėra BK 189¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – kaltės, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti ne tik paties nuteistojo duotų parodymų analizė, bet ir rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
13. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi pirmine apklausa sulaikius I. D. bei apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuomet buvo sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, kuomet nuteistasis nurodė, kad kratos metu rasta pinigų suma priklauso jam, tačiau šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Įvertinus visus baudžiamosios bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrįstai nustatyta, kad I. D. parodymai buvo vertinami kritiškai, nustačius, kad jie nėra nuoseklūs, objektyvūs, atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis I. D. atliekant kratą (2017 m. spalio 23 d.) jo bute ir radus minėtą pinigų sumą, jis konkrečiai nurodė, kad pinigai priklauso būtent jam (t. 1, b. l. 61-64). Vėliau, 2017 m. spalio 24 d. teismo posėdyje, sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, I. D. taip pat patvirtino, kad bute rasti pinigai priklauso jam, jis juos pasiskolino savo reikmėms (t. 1, b. l. 74-75). Taigi, šie parodymai patvirtina tą aplinkybę, kad pinigų suma, rasta I. D. gyvenamoje vietoje, priklausė nuosavybės teise būtent jam, jis tai patvirtino du kartus – apklausiamas atliekamų kratų metu ir teismo posėdžio metu, kai buvo sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas. Vėliau, apklausiant I. D. įtariamuoju dėl šios nusikalstamos veikos (2017 m. lapkričio 14 d.), kaip matyti iš bylos duomenų, jis jau nurodė priešiningai, kad jo bute rasti pinigai yra ne jo ir jam nuosavybės teise nepriklauso, o jie yra pažįstamo draugo A. E.. Nurodė, kad draugas paprašė parvežti pinigus į Lietuvą ir juos perduoti asmeniui, atsakingam už automobilių pirkimą. Be to, jis nurodė, kad A. E. davė jam dokumentą/įgaliojimą, kad jis galėtų legaliai parvežti pinigus į Lietuvą, tačiau minėto dokumento negalėjo pateikti. Šių parodymų nuteistasis laikėsi ir papildomos apklausos įtariamuoju metu, t. y. 2018 m. vasario 23 d. bei papildomai nurodė, kad į Vokietiją jis išvyko liudytojui V. B. priklausančiu „Volvo V40“ automobiliu, kurį jam buvo davęs su sąlyga, kad jis (I. D.) parduos tą automobilį Lietuvoje. Tačiau tokių aplinkybių, apklausiamas teisme liudytoju V. B., jog būtų davęs automobilį I. D. parduoti, nepatvirtino. Taip pat nėra pagrindo laikyti itin svarbiu įrodymų šaltiniu liudytojo V. B. parodymus, todėl jie vertintini kritiškai. Iš bylos duomenų matyti, kad jis palaiko labai šiltus, draugiškus santykius tiek su nuteistuoju I. D., tiek su A. E., todėl jis (V. B.) galimai gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, nurodydamas neteisingas įvykio aplinkybes.
14. Įvertinus viso baudžiamojo proceso metu duotus I. D. parodymus, nėra jokio pagrindo teigti, kad jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, taip pat nėra jokio pagrindo tokių parodymų nevertinti kritiškai. Kaip matyti iš nuteistojo apklausos protokolų, nuteistasis kratų atlikimo metu ir teismo posėdžio metu, kuomet buvo sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, tvirtino, kad pinigų suma, rasta kratos metu jo bute, priklauso jam. Vėliau, duodamas parodymus, nurodė, kad rasta pinigų suma priklauso draugui, kuris buvo jo (I. D.) paprašęs parvežti pinigus iš Vokietijos į Lietuvą, automobilių pirkimui. Byloje nėra nustatyta faktinių aplinkybių, patvirtinančių vėlesnius I. D. parodymus, jog neva tie pinigai buvo liudytojo A. E.. Todėl, daryti išvadai, kad atliekant kratas nuteistojo gyvenamojoje vietoje rasta pinigų suma nepriklausė I. D. nuosavybės teise, nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistasis vėlesnę versiją dėl pinigų atsiradimo, kad jie priklausė A. E. ir jis juos buvo davęs I. D. parvežti į Lietuvą, automobilių pirkimui, buvo iškelta tuomet, kai I. D. suvokė, kad rastai pinigų sumai galimai bus taikomas konfiskavimas. Taip pat jis suvokė, kad jam reiks įrodyti šių pinigų teisėtą įgyjimą. Nors ir nuteistojo gyvenamoje vietoje atliekamos kratos vyko dėl visai kitos nusikalstamos veikos ir teismo posėdžio metu, kai vyko kardomosios priemonės skyrimo klausimas, tuo metu jam buvo pareikštas įtarimas visai dėl kitos nusikalstamos veikos (BK 260 straipsnio 3 dalis), tačiau tai nesudaro pagrindo netikėti jo duotais parodymais apie tai, kam priklauso nuosavybės teise rasta pinigų suma. Kuomet jis buvo sulaikytas kratų metu ir teismo posėdžio metu, sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo, nuteistasis neužsiminė apie tai, kad pinigai yra draugo iš Vokietijos A. E., kad pinigai skirti automobilių pirkimui, kad jis juos parsivežė iš Vokietijos ir turėjo perduoti A. E. nurodytam asmeniui, tačiau nurodė visiškai kitokias aplinkybes, priešingai, pats nuteistasis patvirtino, kad pinigų suma, rasta kratų metu jo namuose, priklausė jam, nurodė, kad dalį pinigų buvo pasiskolinęs, nes ruošėsi pirkti sklypą. Netikėti bei nesiremti šiais nuteistojo parodymais, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi jie patvirtina faktą – I. D. turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą.
15. Skundo argumentas, jog apylinkės teismas negalėjo remtis pirminių apklausų metu duotais parodymais, kuomet buvo sulaikytas I. D. ir teismo posėdžio metu duotais parodymais, kuomet buvo sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, yra nepagrįstas. Pirminių apklausų metu nuteistasis aiškiai nurodė, jog rasti pinigai priklauso jam nuosavybės teise, tačiau vėliau, kuomet jam buvo pareikštas įtarimas dėl neteisėto praturtėjimo (BK 189¹ straipsnis) ir supratęs, jog gresia pinigų konfiskavimas, jis kategoriškai neigė pirminių apklausų metu duotus parodymus, nurodydamas, kad pinigai priklauso A. E., kuris buvo davęs pinigus parvežti į Lietuvą. Byloje nėra duomenų bei įrodymų, kurie patvirtintų būtent tokią nuteistojo versiją dėl pinigų atsiradimo jo bute. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo parodymai apie pinigų atsiradimą jo bute ir jų priklausomumą A. E., vertinami kritiškai bei kaip nenuoseklūs, nurodyti iš gynybinės pozicijos. Nuteistasis jau tiek atliekant kratas metu, tiek teismo posėdžio metu, kada buvo sprendžiamas kardomosios priemonės skyrimo klausimas, galėjo nurodyti tas aplinkybes, kurias nurodė apklausiamas įtariamuoju 2017 m. lapkričio 14 d., tačiau to nepadarė, manydamas ir tikėdamasis, kad išvengs pinigų konfiskavimo, todėl konstatuojama, kad apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi ir vadovavosi pirminių apklausų metu duotais parodymais.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tokius nuteistojo I. D. parodymus, jog neva pinigus jam davė Vokietijoje draugas ir jis juos turėjo parvežti į Lietuvą, patvirtina 2017 m. spalio 18 d. sutarties (įgaliojimo) kopija, liudytojo A. E. parodymai, liudytojo V. B. parodymai, papildomi objektyvūs duomenys apie A. E. įsigytus automobilius, duomenys apie jo buvimo Vokietijoje ir grįžimo į Lietuvą datas. Tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais sutikti negali, todėl jie yra atmestini kaip nepagrįsti. Apklausiamas liudytoju A. E. Vokietijoje pagal ETO, liudytojas, nurodė, kad dokumento (įgaliojimo) originalo neturi, todėl akivaizdu, kad viso baudžiamojo proceso metu nebuvo pateiktas originalus įgaliojimas/užsakymas, kuris patvirtintų nuteistojo parodymus, t. y. kad pinigus jis gavo iš A. E. ir juos parvežė į Lietuvą automobilių įsigijimui, kuriuos, pasak nuteistojo parodymų, turėjo perduoti A. E. asmeniui, atsakingam už automobilių pirkimą. Vokiškas datuotas 2017 m. spalio 18 d. dokumentas (įgaliojimas) ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo pateiktas tik 2017 m. gruodžio 12 d. (t. 4, b. l. 138), t. y. praėjus ilgam laiko tarpui nuo atliktos kratos nuteistojo I. D. bute. Kaip nurodė nuteistasis, kad jis pasirašė kartu su draugu Vokietijoje įgaliojimą, kuriuo buvo įgaliotas parvežti pinigus į Lietuvą, tačiau kaip jau minėta, originalaus įgaliojimo byloje nėra, o bylos medžiagoje esančios dokumentų (įgaliojimų) kopijos yra skirtingos, nesutampančios, todėl įgaliojimo kopijomis, apylinkės teismas pagrįstai neturėjo jokio pagrindo remtis, vadovautis bei jomis tikėti. Kadangi byloje esančios įgaliojimų kopijos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra prieštaraujančios viena kitai, neturint originalaus įgaliojimo/užsakymo, laikytina, kad byloje pateiktos nesutampančios įgaliojimo kopijos, kuriuose yra kalbama apie pinigų perdavimą I. D., galimai buvo pasirašytos ne jo pačio, t. y. I. D., o atgaline data, jau po I. D. sulaikymo, tokiu būdu bandant išvengti gręsiančios baudžiamosios atsakomybės bei pinigų konfiskavimo. Taip pat iš bylos duomenų nustatyta, kad iš byloje pateikto įgaliojimo/užsakymo vertimo į lietuvių kalbą, I. D. tuo dokumentu buvo įgaliotas disponuoti jam perduotais pinigais – 75 000 Eur, vykdant įsipareigojimus, susijusius su lengvųjų automobilių pirkimo ir pardavimo sutarčių sudarymu. Tačiau, kaip teisingai ir pagrįstai nurodė apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje, šio dokumento tekstas, kuris buvo išverstas į lietuvių kalbą ir nuteistajam suteikti įgaliojimai visiškai neatitinka nei pačio nuteistojo I. D., nei liudytojų V. B., nei A. E. parodymų, kad I. D. gautus pinigus turėjo pervežti iš Vokietijos į Lietuvą ir perduoti nenustatytam asmeniui.
17. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateiktus pirkimo-pardavimo dokumentus apie A. E. bendrovės įsigytus automobilius, apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip nepagrįstus įrodymus, kadangi pateikti dokumentai buvo su paslėptais pirkėjų rekvizitais, taip pat iš dalies paslėpti buvo automobilių indentifikavimo numeriai. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai nustatė, kad vienas iš dokumentuose nurodytų automobilių, į Klaipėdos uostą iš JAV buvo atgabentas 2017 m. lapkričio 3 d., o kitas automobilis į Klaipėdos uostą buvo atgabentas 2017 m. rugsėjo 15 d. Šie duomenys patvirtina, kad tuo metu, kai, anot I. D. ir liudytojų V. B. ir A. E., pinigus iš nuteistojo turėjo paimti 2017 m. spalio 25 d. automobilių pirkimui, tačiau šie automobiliai jau buvo nupirkti JAV, o vienas iš jų jau prieš du mėnesius buvo pargabentas į Lietuvą. Šių pirkimo-pardavimo sutarčių pateikimas patvirtina tai, jog A. E. siekė padėti I. D. atgauti policijos pareigūnų paimtus kratų metu pinigus. Tokiu būdu, A. E. parinko pagal datą maždaug iš jo realiai vykdomos prekybos automobiliais dokumentų, o kad pareigūnai neturėtų realių galimybių nustatyti pirkėjų ir išsiaiškinti tikrąsias šių sutarčių sudarymo ir apmokėjimo už automobilius aplinkybių, atitinkamai duomenis paslėpė (užtušavo). Minėtos pirkimo-pardavimo sutartys nepatvirtino nuteistojo parodymų, kaip ir nepatvirtina įgaliojimo buvimo fakto, todėl visi šie skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Bylos medžiagoje nėra nustatyta neabejotinų aplinkybių, kurios patvirtintų būtent tai, kad pinigų suma, kuri buvo rasta nuteistojo bute, priklausė A. E. ir buvo skirta automobilių pirkimui iš JAV ir gabenimui į Vokietiją, priešingai, byloje yra nustatytos aplinkybės, kurios patvirtina, kad pinigai priklausė nuteistajam.
18. Apylinkės teismas taip pat kritiškai vertino ir liudytojo A. E. duotus parodymus, kuomet jis buvo apklausiamas Vokietijoje pagal ETO. Apklausiamas liudytoju jis nurodė, kad I. D. turėjo pasirūpinti automobilių pirkimu ir jų transportavimu į Vokietiją. Taip pat nurodė, kad su I. D. jis jau buvo susitikęs penkis ar šešis kartus, Vokietijoje ir Lietuvoje. Apklausiant liudytoju A. E. Vokietijos pareigūnams esminių įvykio aplinkybių apskritai nepaaiškino, tuo tarpu teisme duodamas parodymus, jis detaliai jau paaiškino pinigų perdavimo aplinkybes. Akivaizdu, kad aplinkybės jam buvo išaiškintos iki teismo posėdžio, kurias nurodė apklausiamas teismo posėdžio metu. Priešingai nei liudytojas A. E., nuteistasis I. D. nurodė, kad su liudytoju A. E. Vokietijoje pinigų perdavimo dieną matėsi pirmą kartą bei nurodė, kad jis buvo įgaliotas tik pervežti pinigus į Lietuvą ir perduoti juos A. E. pažįstamam, kuris rūpinasi automobilių pirkimu. Nors skunde apeliantas ir nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nesirėmė liudytojo ir pinigų savininko A. E. duotais parodymais, skirtumus tarp liudytojo ir I. D. parodymų įvardija kaip neesminius, tačiau aukštesnės instancijos teismas sutinka su tokiu apylinkės teismo įrodymų vertinimu, o apeliacinio skundo argumentus dėl minėto liudytojo parodymų neįvertinimo, atmeta kaip nepagrįstus. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojo A. E. parodymai neatitinka tiek nuteistojo I. D. parodymams, tiek ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Matyti, kad tiek liudytojas A. E., tiek nuteistasis I. D. pateikia skirtingas įvykio versijas, anksčiau įvardinti skirtumai negali būti laikomi neesminiais, kadangi skirtumas tarp parodymų yra akivaizdus, dėl įgaliojimo suteikimo ribų, dėl susitikimų skaičiaus. Aplinkybėms, kurios galimai lėmė liudytojo parodymų neatitikimus – vertimo ir protokolo surašymo, vertinti, apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių faktinių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad liudytojo parodymai buvo iškraipyti dėl vertimo ar protokolo surašymo aplinkybių, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas. Daryti išvadai, kad liudytojo A. E. parodymai nuoseklūs ir nėra prieštaringi byloje surinktai medžiagai, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi A. E. parodymus paneigia kiti byloje surinkti duomenys, todėl jie vertintini kritiškai. Byloje nėra nustatyta absoliučiai jokių duomenų, kad 74 835 Eur suma būtų nepriklausiusi nuteistajam I. D. nuosavybes teise. Darytina išvada, kad liudytojas, apklausiamas pirmą kartą 2018 m. birželio 25 d. nurodė visą eilę aplinkybių, neatitinkančių tiek nuteistojo I. D. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tiek ir byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad I. D. turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą ir žinojo, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kadangi jis neturėjo teisėtų pajamų didesnės negu 500 MGL vertės turto įsigijimui.
19. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą dėl nepagrįsto pinigų atsiradimo fakto, kad jie priklausė A. E., o juos tik į Lietuvą parvežė nuteistasis I. D. ir turėjo perduoti asmeniui, atsakingam už automobilių pirkimą, nurodo, jog tokią nuteistojo versiją paneigia ir tai, kad asmuo (nagrinėjamu atveju I. D.) iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių (pasak nuteistojo iš Vokietijos) į Lietuvos Respubliką įveždamas/gabendamas grynuosius pinigus, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, privalo deklaruoti pasienyje, tuo patvirtindamas pinigų įvežimą/išvežimą į/iš Lietuvos Respublikos. Iš bylos duomenų nėra nustatyta, kad nuteistasis I. D. būtų deklaravęs pinigų sumą, įvežamą į Lietuvą. Sutikti su kritiškai vertinamais nuteistojo I. D., liudytojų A. E., V. B. duotais parodymais, dėl pinigų atsiradimo nuteistojo bute, jų perdavimo nuteistajam – teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, kadangi byloje surinkti duomenys paneigia tokius tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymus.
20. Nors apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, nesutinka su apylinkės teismo padarytomis galutinėmis išvadomis, mano, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis ir spėlionėmis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, vieniems įrodymams suteikiant prioritetą prieš kitus, taip pat atsižvelgiant į ankstesnius nuteistojo teistumus, tačiau, apygardos teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikalingas aplinkybes ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje. Apylinkės teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi aukščiau aptarti duomenys yra logiškai ir nuosekliai tarpusavyje susiję, vienas kitą papildo ir vienas kitam neprieštarauja, gauti ir užfiksuoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos palaikė I. D. kaltės įrodymais.
21. Pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė I. D. veiksmus, duotus parodymus ir argumentavo, kodėl jie atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos požymius. Teismas teisingai įvertino visus nusikalstamos veikos požymius, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius ir kitus bylos duomenis, buvo išsamiai atskleistas nuteistojo kaltės turinys ir padaryta pagrįsta išvada, kad byloje esančių ir aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog atliekant kratas I. D. gyvenamojoje vietoje rasta pinigų suma – 74 835 Eur priklausė nuosavybės teise būtent jam ir žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Esant šioms aplinkybėms apeliacinio skundo argumentai dėl I. D. nekaltumo nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, darytina išvada, kad anksčiau išvardintų argumentų visuma patikimai paneigia nuteistojo gynybos versiją ir, kaip jau minėta, tuo pačiu patvirtina, kad I. D. disponavo didele suma neaiškios kilmės pinigų. I. D. veiksmuose nustatyti visi BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinieji objektyvieji požymiai, taip pat byloje įrodyta ir šio nusikaltimo sudėties subjektyvinė pusė – tiesioginė tyčia.
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos duomenys patvirtina, jog minėta pinigų suma 74 835 Eur nuosavybės teise priklausė nuteistajam I. D., piniginės lėšos negalėjo būti įgytos teisėtais būdais, kadangi nėra pateikta jokių įrodymų bei dokumentų, patvirtinančių pinigų kilmę. Apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo I. D. parodymus vertino kritiškai, kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apylinkės teismo vertinimu, tokiam vertinimui pritartina.
23. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
24. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudarė pagrindo jomis abejoti, todėl nuteistojo I. D. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 15 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo I. D. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.