- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-1308-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31126-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus
- Atsakovas
- COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio mėn. 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ieškinį atsakovui COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group, atstovaujamo Lietuvos filialo, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1089,01 Lt žalos atlyginimo. Ieškinys grindžiamas tuo, jog 2011-06-24 Eismo įvykio metu buvo sužalotos automobilio VW Passat, , kurį vairavo V. M., keleivės J. M. ir U. M. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-03-15 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-572/2013 eismo įvykio kaltininke pripažinta U. R., kuri vairavo automobilį Ford Mondeo ir suko iš šalutinio kelio nepraleisdama pagrindiniu keliu važiavusio automobilio VW Passat. U. R. savo civilinę atsakomybę pagal LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPSVCAPD įstatymą) buvo apdraudęs atsakovas. Dėl aukščiau minėto eismo įvykio J. M. laikotarpiu nuo 2011-06-24 iki 2012-02-15 buvo laikinai nedarbinga ir jai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriaus bei po 2012-01-01 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus sprendimais buvo paskirta 6843,11 Lt dydžio ligos pašalpa. Dėl eismo įvykio metu sužalotos mažametės U. M., jos tėvas V. M. turėjo nedarbingumo pažymėjimą vaiko slaugai nuo 2011-07-01 iki 2011-07-15. V. M. paskirta 908,44 Lt dydžio ligos pašalpa, viso Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas patyrė 7751,55 Lt žalos. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004-11-04 Nr.IX-2535) (toliau - VSD įstatymas) 18 str. l d. teigia, kad juridiniai ar fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. TPSVCAPD įstatymo (2004-03-05 Nr.IX-2041) 19 str. 10 d. nurodo, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra, į žalą padariusį asmenį, o 13 str. l d. nustato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai draudikui, apdraudusiam kaltininko civilinę atsakomybę. Ieškovas, skirdamas abiems nukentėjusiems dėl autoįvykio ligos pašalpas, kartu nuo priskaičiuotų ligos pašalpų sumų išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį (toliau - GPM) bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau - PSDĮ) bei pervedė į valstybės biudžetą, tačiau atsakovas atsisakė kompensuoti ieškovui jo sumokėtus mokesčius. Vadovaujantis LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPM įstatymas) 17 str. l d. 2 p., iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų mokamos ligos pašalpos nepriklauso neapmokestinamųjų pajamų grupei - ligos pašalpos yra pajamų mokesčio objektas. Ligos pašalpos priskiriamos A klasės pajamoms. Pajamų mokesčio iš A klasės pajamų apskaičiavimo, išskaičiavimo, sumokėjimo tvarką reglamentuoja GPM įstatymo 23 str. l d. nurodyta, jog asmenys, išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Socialinio draudimo įmokų mokėjimą reglamentuoja VSD įstatymas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės (toliau - Taisyklės). Pagal šių teisės aktų nuostatas ligos pašalpos taip pat nėra priskiriamos tiems atvejams, kada socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos (VSD įstatymo 8 str., Taisyklių 22 str.). Be to, teritoriniai ieškovo skyriai, išmokantys asmenims ligos pašalpas, vadovaujasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-06-22 įsakymu Nr. V-273 „Dėl valstybinio socialinio draudimo pašalpų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Valstybinio socialinio draudimo pašalpų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu taisyklėmis, kurių 3 punktas nurodo, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai, mokantys ligos, motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą bei ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpas, mokamas pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, apskaičiuoja ir į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą perveda iš nurodytų pašalpų išskaitytą gyventojų pajamų mokestį. Pagal CK 6.280 str. l d. regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė yra tokio dydžio, kiek sumokėta žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. LR Vyriausybės 2004-06-23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 34 p. nurodo, kad pageidaujantis gauti draudimo išmoką regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį turintis asmuo, kuris atlygino nukentėjusiajam trečiajam asmeniui eismo įvykio padarytą žalą ar mokėjo išmokas, siekdamas atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, turi pateikti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui pretenziją sumokėti atlyginimui išleistą sumą, kuri sudaro ne tik nukentėjusiajam išmokėta ligos pašalpa, bet ir nuo jos apskaičiuotas ir į biudžetą pervestas GPM bei KDĮ. Atsakovo išskaičiuota ir sumokėta į valstybės biudžetą 487,66 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei 410,57 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma už J. M. bei 136,27 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 54,51 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma už V. M. priskirtina prie atlygintinos žalos, nustatytos CK 6.290 str. l d.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad pagal teismų praktiką tuo atveju, kai dalį žalos nukentėjusiajam kompensuoja socialinio draudimo fondas, susidaro subrogacijos situacija, o socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas gražinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Šiuo atveju sprendžiamas nukentėjusiojo negautų pajamų atlyginimo klausimas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 str.). TPVCAPDĮ 15 str. 4 d. nustatyta: „Kai žala padaryta asmens sveikatai, turi būti įvertinama visa dėl sveikatos sužalojimo asmens patirta žala. Tokiu atveju nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtu gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota“. Taisyklių 8 p. nustatyta: „Nukentėjusio trečiojo asmens negautas pajamas, kurias nukentėjęs trečiasis asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, apskaičiuoja atsakingas draudikas ar Biuras, atsižvelgdamas į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus dokumentus dėl pajamų netekimo. Žalos dydis dėl negautų pajamų nustatomas atskaičius nukentėjusio trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį ir dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo pagal teisės aktus mokamas socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas, netekto darbingumo pensijas ar kompensacijas)“. Pagal TPVCAPDĮ, kuris taikytinas nagrinėjamu atveju, aiškiai nustatyta, kad atsakovas neturi pareigos mokėti GPM. Draudimo įstatymo 7 str. 3 d. 3 p. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas priklauso ne gyvybės draudimo šakai, todėl nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 7 p., kuriame nustatyta, jog ne gyvybės draudimo išmokos išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Valstybinis socialinis draudimas ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra skirtingi žalos kompensavimo būdai. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką atsiranda sudarytos draudimo sutarties pagrindu. Šiuo atveju ieškovas žalą atlygino alternatyviu žalos kompensavimo būdu, tačiau, išmokėjęs ligos pašalpą ir subrogaciįos pagrindu perėmęs nukentėjusiojo teises ir pareigas, jis tapo draudimo teisinių santykių dalyviu. Sprendžiant ieškovo reikalavimą turi būti taikomi draudimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Subrogacijos atveju naujasis kreditorius neįgyja jokių papildomų teisių skolininko atžvilgiu, o skolininkui neatsiranda jokios naujos prievolės, jo padėtis nesikeičia. Naujasis kreditorius - ieškovas turi tokią pat reikalavimo teisę kaip pirmasis kreditorius (nukentėjusysis), išskyrus, jei naujasis kreditorius žalą atlygino nevisiškai (tuomet naujojo kreditoriaus teisė būtų siauresnės apimties).Kadangi pagal sudarytą draudimo sutartį draudikui atlyginant žalą nukentėjusiajam draudikui nekyla pareiga mokėti nei GPM, nei PSDĮ, lygiai taip pat ieškovui pareiškus reikalavimą draudikas (atsakovas) šios mokesčių mokėjimo pareigos neturi (neįgyja). Įvvkus subrogacijai ieškovas įstojo į nukentėjusiojo vietą, todėl jam atsiranda teisė reikalauti tų išmokėtų išmokų (atlygintų nuostolių), kiek būtų turėjęs teisę reikalauti nukentėjęs asmuo iš kaltininko. O tais atvejais, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiajam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo ištaigos turi reikalavimo teisę į žalą padariusi asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiajam asmeniui padaryta turtinė žala. VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Lietuvos draudikų asociacijai yra pateikusi GPM įstatymo 17 str. 1 d. 7 ir 31 punktų išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad GPM įstatymo 17 str. 1 d. 7 p. įtvirtinta nuostata (ne gyvybės draudimo išmokos išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms) neskaido išmokos pagal žalos rūšį (turtinė, neturtinė) ir neišskiria turtinės žalos dalyje negautų pajamų. Taikytina specialioji draudimo teisinius santykius reglamentuojanti teisės norma, pagal kurią draudikas mokėdamas draudimo išmoką neturi pareigos mokėti GPM. Atsakovo nuomone, teisės aktai nenustato draudikui pareigos mokėti PSDĮ nustatytų mkokesčių. Tuo tarpu J. M. negautos pajamos per laikotarpį nuo 2011-06-24 iki 2012-02-15 iš viso sudaro 7173,36 Lt. Ši suma apskaičiuota taip: nedirbtų darbo dienų skaičius -164 darbo dienos - padaugintas iš apskaičiuoto dienos darbo užmokesčio - 43,74 Lt (pagal 1011-09-27 pažymą dėl apskaičiuoto darbo užmokesčio: 918,54 Lt darbo užmokestis x 5 mėn./105 darbo dienos). Darytina išvada, kad atsakovo atlyginta suma jau viršija J. M. negautų pajamų dydį, todėl pareigą atlyginti nukentėjusiosios negautas pajamas atsakovas yra visiškai įvykdęs, o ieškovo reikalavimas priteisti papildomas lėšas prieštarauja aukščiau išdėstytoms teisės normoms bei subrogacijos taisyklėms.
II. Teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio mėn. 19 d. sprendimu ieškinį atmetė visiškai.
Ieškinio suma susidaro iš 487,66 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei 410,57 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už J. M. bei 136,27 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei 54,51 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų už V. M., viso 1089,01 Lt (487,66+410,57+136,27+54,51 Lt), kurios nurodytos pažymose apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas. Nurodytas sumas ieškovas išmokėjo GPM įstatymo 23 str. 1 d. bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 str., Taisyklių 22 str. pagrindu. Teismas nurodė, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o CK 6.290 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, aiškintina plačiąja prasme, t.y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas (CK 6.1015 str. 1 d. ), kai kreditoriaus įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. CK 6.1015 str. 2 d. numato, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Pagal CK 6.113 str. trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, o jo nesant, iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 str. 3 d., TPVCAPD įstatymo 19 str. 10 d. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 str.). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui. Tokiu būdu, žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, kurios turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui. Nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. TPVCAPD įstatymo, Taisyklių ir kitų, kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. CK 6.249 str. 1 d. išaiškinta, kad žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Jei fizinis asmuo buvo suluošintas ar sužalotas, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 str. 1 d.), nuostolius gali sudaryti negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 str. 2 d.). TPVCAPDĮ 15 str. 4 d., Taisyklių 8 p. šias nuostatas atkartoja, tačiau nurodo, kad žalos dydis dėl negautų pajamų nustatomas atskaičius nukentėjusiojo trečiojo asmens mokamą gyventojų pajamų mokestį ir dėl eismo įvykio metų patirto sužalojimo pagal teisės aktus mokamas socialinio draudimo išmokas, ligos pašalpas, netekto darbingumo pensijas ar kompensacijas. Draudimo įstatymo 7 str. 3 d. 3 p. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas priskirtas ne gyvybės draudimo šakai, todėl pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 7 p. neapmokestinamas pajamomis. Draudimo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai neįpareigoja draudimo bendroves, išmokėjusias nukentėjusiesiems draudimo išmokas, mokėti ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Kartu su CK 6.290 str. 3 d. taikytinas ir CK 6.113 str., ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, nagrinėjamoje byloje ieškovas, negali turėti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius.
Atsižvelgiant į tai, kad draudimo bendrovė, išmokėdama nukentėjusiesiems J. M. papildomai 1948,05 Lt, o V. M.- papildomai 86,76 Lt draudimo išmokos dėl negautų pajamų, neturi prievolės mokėti nei GPM, nei PSDĮ, atsakovas (draudikas) neturi pareigos sumokėti šių mokesčių ir ieškovui subrogacijos pagrindu, todėl ieškinys yra atmestinas. TPVCAPDĮ 13 str. numatyta, kad jei atsakingam draudikui ar Biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiajam trečiajam, asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį. Tokiu atveju tam tikrą sumą gyventojas gauna tiesiogiai iš kaltininko ne kaip draudimo išmoką, o kaip sumą žalai atlyginti, t.y. pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Ieškovas nepraranda teisės reikšti savo reikalavimus eismo įvykio kaltininkei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio mėn. 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Ieškovas pareiškė subrogacinį reikalavimą. Subrogacija yra restitucinio (kompensacinio) požiūrio, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti atlyginti iš atsakovo visų išmokėtų išmokų kartu su priskaičiuotai mokesčiais.
2. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad į draudiko apskaičiuojamą žalos dydį įskaitomos ir dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo pagal teisė aktus mokamos socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos. Negalima teigti, kad žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į nuo socialinio draudimo išmokos atskaičius mokamą gyventojų pajamų mokestį.
3. GPM įstatymo 17 str. 1 d. 7 p. nurodo, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamos ne gyvybės draudimo išmokos, išmokėtos išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti. Socialinio draudimo išmokoms taikomas GPM įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., kuris kalba apie pajamų grupę, kurios nepriskiriamos neapmokestinamųjų pajamų grupei, todėl ligos pašalpos yra pajamų mokesčio objektas.
4. Atsakovo pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-12-18 raštas „Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 7 p. ir 31 p. aiškinimo“ neturi teisės akto galios. Rašte nėra nagrinėta GPM įstatymo 17 str. 1 d. 2 p., kuriuo savo reikalavimą grindžia ieškovas. Draudimo kompanijos paklausime išdėstyta situacija nėra tapati bylos faktinėms aplinkybėms.
5. Socialinio draudimo įstatymo 18 str. 1 d. ir CK 6.290 str. 3 d. nustato, kad socialinio draudimo įstaigos regreso teisę gali įgyvendinti tik faktiškai išmokėjusios išmokas, pervesti išmokas gali tik įvykdę visus privalomuosius mokėjimus.
6. Jeigu žalą sudaro apdrausto asmens gautos socialinio draudimo išmokos, tai TPVCAPD draudžiančio asmens draudžiančio draudiko prievolė atlyginti žalą nustatoma socialinio draudimo išmokų, skirtų žalai atlyginti, apskaičiavimą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Draudiko prievolės apimtis yra tokia pati kaip ir padengiančios žalą socialinio draudimo įstaigos, neviršijant TPVCAPD įstatymo 11 straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Šalių santykiuose susiklostė subrogacijos situacija, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti daugiau nei turėjo teisę reikalauti nukentėjusysis ir ne daugiau nei ieškovas atlygino žalos nukentėjusiajam. Ieškovas klaidingai aiškina subrogacijos esmę ją iš esmės sutapatindamas su regresu. Šiuo atveju taikomos ne subrogacijos pagrindu įstojusio ieškovo veiklą reglamentuojančios teisės normos, bet teisės normos, reglamentuojančios nukentėjusiojo ir draudiko teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ne pavienes, bet visas specialiąsias teisės normas.
2. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą 2012-12-18 rašte „Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 7 p. ir 31 p. aiškinimo“.
3. LR Konstitucinis Teismas 2012-04-08 nutarime nurodė, kad tais atvejais, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinė s žalos dydį, socialinio draudimo įstaigos turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiajam asmeniui padaryta turtinė žala. Valstybinio socialinio draudimo fondo sumokėtos socialinio draudimo išmokos bei mokesčiai nelaikytini jo patirta žala.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstama, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį sprendimo motyvuojančioje dalyje nurodė: „TPVCAPDĮ 13 str. numatyta, kad jei atsakingam draudikui ar Biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiajam trečiajam, asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį. Tokiu atveju tam tikrą sumą gyventojas gauna tiesiogiai iš kaltininko ne kaip draudimo išmoką, o kaip sumą žalai atlyginti, t.y. pagal deliktinės atsakomybės taisykles. Tai suponuoja, kad ieškovas nepraranda teisės reikšti savo reikalavimus eismo įvykio kaltininkei - U. R..“ Tai reiškia, kad teismas konkrečiai nurodė, kad U. R. gali turėti pareigą atlyginti ieškovui jo patirtas išlaidas, kurių neatlygino atsakovas. U. R. byloje neišklausyta, todėl teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas turi įtraukti į bylą U. R. trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 46 str.). Į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, taip pat įtrauktini Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinė mokesčių inspekcija, nes byloje sprendžiamas ginčas dėl šių institucijų administruojamų mokesčių mokėjimo pagrįstumo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio mėn. 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.