Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-09-26 · Administracinė byla Nr. I-3183-208/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-09-26
Bylos Nr.
I-3183-208/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01762-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3138-208/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01762-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose ir nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2018 m. kovo 21 d. jam buvo paskirta drausminė nuobauda – iš paprastosios grupės jis buvo perkeltas į drausmės grupę. Pasak pareiškėjo, perkėlus jį į drausmės grupę jam turėjo būti suteikta galimybė naudotis televizoriumi bei teisė į laisvalaikio užimtumą (į poilsio kambarį). Kadangi tokios galimybės iš pareiškėjo, perkėlus į drausmės grupę, buvo atimtos, pareiškėjui labai pablogėjo sveikata (sutriko širdies ritmas, padidėjo kraujospūdis). Teigia, kad per visą tą laiką privalėjo žiūrėti į kameros sienas arba lubas, todėl, anot pareiškėjo, tai prilyginama žmogaus kankinimui. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas nuteistųjų socialinė reabilitacija yra organizuojama neatsižvelgiant į nuteistųjų grupę, todėl Vilniaus pataisos namų administracija, nevykdydama teisės aktų nuostatų, veikė neteisėtai, t. y. apsunkino jo kalinimo sąlygas, uždrausdama žiūrėti televizorių ir neužtikrindama pareiškėjo laisvalaikio. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad nuo 2016 m. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuteistųjų priskirtų drausmės grupei, naudojimasis gyvenamųjų patalpų gyvenamajame korpuse tapo neįmanomas. Tačiau drausmės grupės nuteistiesiems galima naudotis pasivaikščiojimų kiemeliais, kuriuose yra įrengtas sporto inventorius, nuteistiesiems sudarytos galimybės mankštintis ir sportuoti. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti nuteistieji, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Mano, kad pareiškėjo reikalavimai grindžiami tik abstrakčiais teiginiais ir jo tikslas yra tik turtinė nauda (pasipelnymas) iš valstybės. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 21 d. atliko jam paskirtą drausminę nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę 9 (devyniems) mėnesiams, kuri pareiškėjui buvo paskirta Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 28-435(1) dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Pareiškėjas paskirtą drausminę nuobaudą atliko Vilniaus PN II-ojo gyvenamojo korpuso drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 12D.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, nes paskyrus jam drausminę nuobaudą (perkėlimą į drausmės grupę), buvo uždrausta žiūrėti televizorių bei nebuvo užtikrintas jo laisvalaikio užimtumas, atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo pažeidimą, t. y. 2017 m. balandžio 21 d. 19.05 val. už narkotinių medžiagų (morfijaus) vartojimą, Vilniaus PN 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 28-435(1) buvo paskirta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 9 (devyniems) mėnesiams.

Pareiškėjas teigia, kad perkėlus į drausmės grupę, jam turėjo būti suteikta galimybė naudotis televizoriumi bei teisė į laisvalaikio užimtumą. Kadangi šios teisės iš jo buvo atimtos, Vilniaus PN veikė neteisėtai, pažeisdami teisės aktus.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.) 75 straipsnio 1 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti dvi valandas.

Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, Bausmių vykdymo kodeksas nenumato, jog būnant drausmės grupėje, turi būti sudaryta galimybė naudotis televizoriumi ir / arba naudotis poilsio kambariu, todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjui, būnant drausmės grupėje, negalėjo būti sudaryta galimybė naudotis televizoriumi ir laisvalaikio užimtumo programomis būtent Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad į drausmės grupę pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas drausmine nuobauda, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą. Teismas sutinka su atsakovės atstovo paaiškinimais, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalies redakcija numato, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, t. y. iš esmės laikomi kamerų tipo patalpose, o jų judėjimas yra apribotas. Pagal anksčiau galiojusią Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalies redakciją drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose buvo užrakinami tik nakties metu, t. y. iki 2016 m. balandžio 1 d. nuteistieji priskirti drausmės grupei galėjo visą dieną nevaržomai judėti drausmės grupės gyvenamųjų patalpų gyvenamajame korpuse, o tai reiškia, kad galėjo būti įrengtame poilsio kambaryje, naudotis kambariu maisto produktams laikyti, žiūrėti televizorių ir pan. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuteistųjų, priskirtų drausmės grupei, naudojimasis gyvenamosiomis patalpomis tapo negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo yra laikytini neįrodytais.

Teismas pažymi, kad pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia pablogėjusia emocine būkle, sutrikusia sveikata. Iš byloje pateiktos asmens sveikatos išrašo / siuntimo matyti, jog pareiškėjas pirminės apžiūros metu nusiskundimų nepareiškė. 2018 m. sausio 2 d. jis kreipėsi dėl kraujospūdžio padidėjimo, tačiau nustatyta, kad širdies veikla ritmiška. Apie savaitę pareiškėjui buvo matuojamas kraujospūdis, fiksuotas jo padidėjimas, kuris sumažėjo po gydymo. Buvo pasiūlyta kreiptis į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau pareiškėjas atsisakė, nes po trijų mėnesių išeina į laisvę. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015). Todėl pareiškėjo teiginys, kad per visą drausminės nuobaudos paskyrimo laiką jis privalėjo žiūrėti į kameros sienas arba lubas ir dėl jis buvo kankinamas, atmestinas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius