Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio proceso tvar­ka išnagrinėjo N. P. advokato S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimo N. P. admi­nis­tracinio teisės pa­žei­di­mo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 64-5-2920 pagal Lie­tuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214¹ str. 3 d. nubaudė N. P. 700 litų bauda, už tai, kad ji, būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktore, įmonės reklamos tikslais naudojo reklamą „(duomenys neskelbtini)“, iškabintą ant pastato (duomenys neskelbtini), neturėdama patvirtinto išorinės vaizdinės reklamos (toliau – IVR) projekto ir savivaldybės nustatyta tvarka išduoto leidimo“, tuo pažeisdama Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T-650 patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau - Taisyklių) 13 punktą: „Reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir skleisti IVR <...> tik turėdamas patvirtintą IVR projektą ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduotą leidimą įrengti IVR“.

N. P. apskundė Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – Institucijos) 2013 m. birželio 27 d. nutarimą Kauno apylinkės teismui, kuris 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimu N. P. skundą atmetė.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

N. P. advokato S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra ver­ti­na­mi pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių vi­se­to išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, ga­limi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių pa­tikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas sub­jek­ty­viu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pir­mo­sios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teis­mo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu. Byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių N. P. kaltę padarius ATPK 214¹ str. 3 d. numatytą pažeidimą.

ATPK 214¹ str. „Reklamos naudojimo reikalavimų ir draudimų nesilaikymas“ 3 d. numato, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nustatytų kitų reklamos naudojimo reikalavimų ir drau­dimų nesilaikymas (išskyrus įstatymų uždraustos ar neteisėtos veiklos reklamos, taip pat prekių ar paslaugų, kurių gamyba ir (ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti, reklamos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse), taip pat savivaldybių tarybų patvirtintų išorinės reklamos įrengimo taisyklių nesilaikymas, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2013 m. birželio 11 d. Kauno miesto savivaldybės admi­nis­tracijos surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad 2013-05-31 užfiksuota, kad uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorė N. P. įmo­nės reklamos tikslais naudoja reklamą „(duomenys neskelbtini)“, iškabintą ant pas­tato (duomenys neskelbtini), neturėdama patvirtinto IVR projekto ir savivaldybės nustatyta tvarka išduoto leidimo. Vadovaujantis Taisyklių 50 p., IVR kontrolę vykdančių įgaliotų pareigūnų rei­ka­la­vimu reklamos skleidėjas turi pateikti patvirtintą IVR įrengimo projektą ir leidimą. Surašant pro­to­ko­lą N. P. nurodė ir, kad UAB (duomenys neskelbtini) leidimas buvo suteiktas, bet dėl laiko stokos ji negali jo surasti. Tačiau ir vėliau nei Institucijai, nei teismui UAB (duomenys neskelbtini) nepateikė įrodymų, kad ji turėjo 2005 m. Kauno miesto savivaldybės, vadovaujantis 2000 m. gruodžio 27 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 245 patvirtintomis laikinosiomis išorinės reklamos įren­gi­mo Kaune taisyklėmis, patvirtinus UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą reklaminio įrenginio projektą, išduotą leidimą išorinei reklamai įrengti ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Nors teisme ji nurodė, kad neišsaugojo leidimo, tačiau Taisyklių 13 p. aiškiai nurodyta, kad reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir skleisti IVR (įskaitant iškabą, nuorodą ir trumpalaikę išorinę reklamą) tik turėdamas patvirtintą IVR projektą ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš­duo­tą leidimą įrengti IVR. Fiksuojant padarytą pažeidimą UAB (duomenys neskelbtini) direktorė tokio leidimo netu­rėjo, todėl Institucijos nutarimu buvo nubausta pagrįstai.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad Taisyklių 55 p. numato, jog IVR įrengimo pro­jek­tas, patvirtintas po 2005 m., galioja 3 metus (jeigu nebuvo nurodytas trumpesnis projekto ga­lio­ji­mo terminas) nuo jo patvirtinimo dienos ir atitinka leidimą. Jis turi būti registruojamas Reklamos re­gistre. Be to, pagal netekusiu galios 2000 m. gruodžio 27 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 245 patvirtintų laikinųjų išorinės reklamos įrengimo Kaune taisyklių 15 p., išorinės reklamos įrengimo leidime turėjo būti nurodomas ir įrengimo galiojimo terminas. N. P., būdama UAB (duomenys neskelbtini) direktore, turėjo žinoti apie patvirtinto išorinės vaizdinės reklamos projekto galiojimo terminą ir pagal Taisyklių 55 p. privalėjo pasirūpinti tinkamu jo įregistravimu Reklamos re­gistre. Jei 2005 m. Kauno miesto savivaldybė, vadovaudamasi 2000 m. gruodžio 27 d. Kauno mies­to savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 245 patvirtintomis laikinosiomis išorinės reklamos įren­gi­mo Kaune taisyklėmis, ir būtų patvirtinusi UAB (duomenys neskelbtini) pateiktą reklaminio įrenginio projektą ir išdavusi leidimą išorinei reklamai įrengti, jo galiojimas būtų pasibaigęs dar 2008 m. (po 3 metų). Taisyklių 43 p. numatyta, kad nustojus galioti IVR įrengimo projektui, Statybos leidimų ir infra­struk­tūros skyrius per 2 darbo dienas apie tai raštu informuoja Licencijų ir paslaugų skyrių, kuris or­ga­nizuoja leidimo galiojimo panaikinimą. Tačiau tokių duomenų, jog 2008 m. buvo organizuotas UAB (duomenys neskelbtini) išduoto leidimo panaikinimas arba kad Savivaldybės administracijos direktoriaus įsa­kymu pagal Licencijų ir paslaugų skyriaus teikimą buvo panaikintas tokio leidimo galiojimas (Tai­syklių 48 p.), nėra, ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad toks leidimas UAB (duomenys neskelbtini) išduotas nebuvo.

Atsižvelgiant į visa tai, aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2013 m. gegužės 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) įmonės reklamos tikslais naudojo išo­ri­nę vaizdinę reklamą: „(duomenys neskelbtini)“, iškabintą ant pastato, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdama patvirtinto Išorinės vaizdinės reklamos projekto ir Kauno miesto savi­valdybės tarybos nustatyta tvarka išduoto leidimo įrengti išorinės vaizdinės reklamos.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma, nusprendus Kauno apylinkės teismo nutarimo nenaikinti, jį pakeisti – N. P. paskirtą 700 Lt dydžio nuobaudą pakeičiant į švelnesnę nuo­baudą arba į įspėjimą.

Aukštesnysis teismas pažymi, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų. Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tiks­lų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant pre­ven­cines priemones ir pažeidėjo nu­bau­dimą siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pa­žei­dimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepato­gu­mų, susijusių su padarytu pa­žei­dimu.

Skiriant administracinę nuobaudą N. P., pa­grįs­tai atsi­žvelgta į padaryto ad­mi­nistracinio teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę ir visas kitas nuobaudos skyrimui reikš­mingas aplinkybes ir pagrįstai paskyrė administracinę nuobaudą – baudą, kurios dydį nustatė ma­žesnį nei šios normos sankcijoje numatytas administracinės nuo­baudos vidurkis, todėl ji tikrai nėra per griežta ir neadekvačia pada­ry­tam administraciniam teisės pažeidimui nelaikytina.

ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, va­do­vaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti ad­ministracinės nuobaudos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje konsta­tuo­jama, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neski­riama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nu­ma­tytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo prin­cipams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuo­bau­dos arba ją švelninant. Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir prie­mo­nių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pu­siausvyra (Lie­tu­vos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013).

Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių aplinkybių N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Kiek­vie­nos teisinės sankcijos pritaikymas pirmiausiai reiškia tam tikrų suvaržymų paskyrimą, negatyvių pasekmių atsiradimą asmeniui, kurio atžvilgiu ta sankcija tai­koma. Neigiamos pasekmės yra natū­ra­lus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Dėl skunde paminėtų teismų nutarčių, kuriose, apelianto teigimu, analogišku atveju buvo mažinama pažeidėjui paskirta administracinė nuobauda, pirmiausiai paminėtina tai, jog kiekvienas atvejis teismo privalo būti vertinamas individualiai, ir tik jei bylos aplinkybės tapačios – teismas turi remtis suformuotu precedentu. Analizuojant paminėtas nutartis matyti, jog teismas, sušvel­nin­da­mas nuobaudą, atsižvelgė į tokias aplinkybes kaip tai, jog pirminis reklaminės iškabos projektas pagal anksčiau galiojusias taisykles buvo suderintas, pažeidėjas ėmėsi veiksmų reklaminei iškabai suderinti su reikiamomis valdžios institucijomis, pažeidėjas dėl padaryto pažeidimo buvo pripažinęs savo kaltę ir kt., iš kurių matyti, kad nurodytų bylų ratio decidendi yra skirtingi, todėl į nurodytas bylas nagrinėjamoje situacijoje atsižvelgti neprivalu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas iš­sa­miai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai įvertino byloje esančius įro­dy­mus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ape­lia­ci­niame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl to Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nu­ta­rimas pa­liekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir N. P. advokato S. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.