- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-07
- Bylos Nr.
- A-756-1241-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00213-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. S. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 20-6-1-7 ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. kovo 1 d. taikytą prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-7.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. kovo 1 d. Kauno apskrities vyriausiajame komisariate (toliau – ir Kauno apskrities VPK) jam buvo įteiktas 2011 m. kovo 1 d. oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 20-6-1-7. Oficialus perspėjimas yra priimtas remiantis Kauno apskrities VPK viršininko 2011 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 20-6-1-7. Oficialiame perspėjime nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms. Oficialiame perspėjime taip pat nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjo nuomone, Kauno apskrities VPK viršininko 2011 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 20-6-1-7 ir jo pagrindu pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kokie konkretūs jo veiksmai varžo kitų žmonių teises bei laisves ir kelia grėsmę visuomenės saugumui. To negalima suprasti iš oficialaus teksto turinio, o Kauno apskrities VPK viršininko 2011 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 20-6-1-7, kurio pagrindu pareikštas oficialus perspėjimas, pareiškėjui nebuvo įteiktas. Pareiškėjui taip pat nebuvo nurodyta, su kuriais asmenimis jis neturėtų bendrauti. Asmenys, su kuriais bendrauja pareiškėjas, jo žiniomis, nėra teisti. Pareiškėjas neremia jokių asmenų, nedalyvauja nusikaltimuose ir jų neslepia. Oficialaus perspėjimo teiginiai nėra pagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau – ir ONUĮ) nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų nėra.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities VPK prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 5- V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo“ 3 priede. Vadovaujantis ONUĮ 2 ir 5 straipsnių nuostatomis, oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525- 224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008). ONUĮ 4 straipsnyje yra nustatyta, kad numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenimis, M. S. yra teistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje (jam buvo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė). Be to, 2011 m. vasario 2 d. pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje (pareiškėjas įtariamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 255 straipsnio 1 dalyje, padarymu). Pareiškėjas taip pat yra linkęs daryti administracinius teisės pažeidimus, niekur nedirba. Informacija, kurios pagrindu pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauta ne tik iš viešųjų šaltinių, bet ir operatyvinių veiksmų atlikimo metu. Operatyvinių veiksmų atlikimo metu surinkta informacija yra užfiksuota teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį ir gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui. Tokiai informacijai netaikomos Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos (1 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad pagal ONUĮ 5 straipsnį oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Oficialus perspėjimas yra prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (ONUĮ 3 straipsnio 1 punktas). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Todėl asmeniui, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, ONUĮ 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuri buvo surinkta įstatymų nustatyta tvarka ir kuria remiantis pareiškėjui buvo pareikštas oficialus perspėjimas, vertintina kaip įrodymas, patvirtinantis, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas pagrįstai. Teismui buvo pateikti ir neįslaptinti duomenys, patvirtinantys pareiškėjo nusikalstamą veiką bei jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Duomenys iš Vokietijos centrinio federacinio registro patvirtina, kad 2004 metais pareiškėjas buvo nuteistas dėl bendrininkavimo padirbinėjant pinigus (b. l. 27-28). Iš teismui pateiktų Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo (b. l. 38-40) ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutarties (b. l. 41-43) matyti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis, galimai priklausantiems organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuriems yra taikytos griežtesnės prevencinio poveikio priemonės – teismo įpareigojimai. Tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas ir oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas teisėtai ir pagrįstai.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. S. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad jam nėra aišku, kokie konkretūs jo veiksmai varžo kitų žmonių teises bei laisves ir kelia grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjui taip pat nėra aišku, su kuriais asmenimis jis neturėtų bendrauti. Asmenys, su kuriais bendrauja pareiškėjas, jo žiniomis, nėra teisti. Pareiškėjas neremia jokių asmenų, nedalyvauja nusikaltimuose ir jų neslepia. Oficialaus perspėjimo teiginiai nėra pagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti ONUĮ nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui galėjo būti pareikštas oficialus perspėjimas. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Vokietijos centrinio federalinio registro duomenimis, patvirtinančiais, kad pareiškėjas buvo nuteistas dėl bendrininkavimo padirbinėjant pinigus. Tačiau pareiškėjas buvo teistas 2004 metais, t. y. net prieš 7 metus. Ta aplinkybė, kad asmuo kažkada buvo teistas, nėra pagrindas teigti, jog asmuo pažeidžia viešąją tvarką ir kelia pavojų kitiems asmenims. Be to, pareiškėjas buvo nuteistas Vokietijoje ir niekada nebuvo teistas Lietuvoje. Todėl, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai rėmėsi Vokietijos centrinio federalinio registro duomenimis. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimas ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartis taip pat negali būti laikomi įrodymais šioje administracinėje byloje, kadangi pareiškėjas nedalyvavo nagrinėjant minėtas bylas (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas nepažįsta H. D.. Pareiškėjas niekada nebendravo ir nebendrauja ir kitais jam nepažįstamais asmenimis, išskyrus du ar tris iš matymo pažįstamus asmenis. Jokių bendrų tikslų ar verslo su jais pareiškėjas neturi. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalimi, teismas negalėjo remtis ir operatyvinės veiklos medžiaga, kuri nėra išslaptinta. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su šia medžiaga, todėl negalėjo pateikti savo atsikirtimų. Be to, Kauno apygardos prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai klydo pareikšdami įtarimus pareiškėjui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities VPK prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad ONUĮ numatyta prevencinė poveikio priemonė (oficialus perspėjimas) taikyta pareiškėjui laikantis ONUĮ 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų. Teismo priimtas sprendimas yra grindžiamas ne tik įslaptinta informacija, bet ir viešo pobūdžio medžiaga, apibūdinančia pareiškėjo ryšius bei elgesį. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nepaneigia kitų teismui pateiktų duomenų. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas ginčija Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtinto 2011 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 20-6-1-7 (b. l. 11) ir jo pagrindu 2011 m. kovo 1 d. M. S. pareikšto oficialaus perspėjimo (b. l. 7) teisėtumą ir pagrįstumą.
Ginčijamame nutarime ,,Dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo“ nurodyta, kad prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – M. S. nutarta taikyti atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie šio asmens elgesį, turimą informaciją, kad jis gali priklausyti ,,Kalpokinių“ nusikalstamai grupuotei. Oficialus perspėjimas M. S. skirtas vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais, jo veiksmus įvertinus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus bei susipažinęs su atsakovo pateikta įslaptinta medžiaga, padarė išvadą, jog šių įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas ir oficialus perspėjimas pareiškėjui 2011 m. kovo 1 d. buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ONUĮ nuostatas (ABTĮ 13 str.1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) teismas pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr.A756-425/2009), Nr. A822-326/2009 ir kt.). Tačiau pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui M. S. paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas sprendimą rėmėsi ne tik faktiniais duomenimis, kurie sudaro valstybės paslaptį, ir dėl to pareiškėjui susipažinti negalėjo būti pateikti vadovaujantis galiojančiais įstatymais (VTPĮ 3, 7, 12, 23 str., OVĮ 4, 17 str.), bet ir vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga, ir padarė išvadą, kad jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui į nagrinėjamą bylą neįslaptintus duomenis (Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartį) dėl teismo įpareigojimų skyrimo, iš kurių galima spręsti apie pareiškėjo ryšius su konkrečiai įvardytais (nurodant asmens duomenis) asmenimis, priklausančiais nusikalstamai grupuotei. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino duomenis, gautus iš Vokietijos centrinio federacinio registro apie pareiškėjo teistumą, be to, į bylą yra pateikta pažyma apie M. S. skirtas nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovas, be įslaptintos medžiagos, papildomai pateikė ir Kauno tardymo izoliatoriaus pranešimą apie M. S. suėmimą Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartimi pagal Europos arešto orderį dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2, 3 dalyse.
Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad tam tikra pareiškėjo M. S. veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir minėta neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau aptartų duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė - oficialus perspėjimas pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumą įvertino tinkamai, Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytų taisyklių nepažeidė. Teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.