Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimanto Giedraičio ir Kęstučio Gudyno,

dalyvaujant pareiškėjui M. S., atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Edgarui Tankevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 20-6-1-7 bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. kovo 1 d. taikytą prevencinio poveikio priemonę-oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-7.

Pareiškėjas M. S. skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad oficialus perspėjimas ir nutarimas yra nepagrįsti, neteisėti. Oficialiame perspėjime nenurodyti jokie konkretūs jo veiksmai ar neveikimas, keliantys grėsmę visuomenės saugumui, neišvardinti asmenys, kurių jis turėtų vengti ar nebendrauti, jokiomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstas teiginys, jog jis ketina slėpti nusikaltimus bei remti kitus asmenis. Oficialiame perspėjime nurodymai negali būti įgyvendinti dėl jų nekonkretumo ir neapibrėžtumo.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9-10) ir teismo posėdžio metu minėtos institucijos atstovas nurodė, kad pareiškėjui M. S. oficialus perspėjimas paskirtas teisėtai, griežtai laikantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų. Paaiškino, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenimis, pareiškėjas Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra teistas 2 metų laisvės atėmimo bausme, be to jis yra linkęs daryti administracinius teisės pažeidimus, niekur nedirba, 2011 m. vasario 2 d. buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje įtariant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 255 str. 1 d., padarymu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nenustačius, kad padaryta veika turi baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 255 straipsnio 1 dalyje, požymių, Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 30-414 ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Atsakovas pažymėjo, kad informacija, dėl kurios M. S. pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauta ne tik iš viešųjų šaltinių, bet ir operatyvinių veiksmų atlikimo metu, užfiksuota teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje.

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl M. S. 2011 m. kovo 1 d. taikytos prevencinio poveikio priemonės – oficialaus perspėjimo, t. y. pareiškėjas ginčija Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtintą 2011 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 20-6-1-7 dėl prevencinės priemonės taikymo ( b.l. 11) ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. kovo 30 d. oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-7 ( b.l. 7).

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnį, nustatančiame prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas, esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Minimame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.

Tikrinant, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažino su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą šią medžiagą vertina kaip įrodymą (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), patvirtinantį, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.

Teismui buvo pateikti apie pareiškėją ir neįslaptinti duomenys apie jo nusikalstamą veiką bei jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, būtent duomenys iš Vokietijos centrinio federacinio registro, kurie patvirtina, jog 2004 m. pareiškėjas buvo nuteistas dėl bendrininkavimo padirbinėjant pinigus (b.l.27-28). Be to, iš teismui pateiktų Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo (b. l. 38-40) ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutarties (b. l. 41-43) spręstina, jog pareiškėjas M. S. palaiko ryšius su asmenimis, galimai priklausantiems organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuriems yra taikytos griežtesnės prevencinio poveikio priemonės – teismo įpareigojimai. Taigi, tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, kolegijos manymu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu ginčijamas nutarimas buvo priimtas ir oficialus perspėjimas 2011 m. kovo 1 d. taikytas teisėtai ir pagrįstai, todėl jų naikinti nėra pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu ir 129 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.