- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-08
- Bylos Nr.
- I-7292-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01879-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 765 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-4) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-02-19 iki 2016-04-27 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 271, 273, 258, 405. Nurodytu laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas, neįskaitant baldų ir sanitarinių įrenginių, tenkantis vienam asmeniui. Kalint Lukiškių TI-K buvo kankinamas ne tik laikant perpildytose kamerose, bet taip pat nebuvo sudarytos ir kitos būtiniausios sąlygos, nežeminančios žmogaus orumo. Kamerose trūko kėdžių prie stalo, todėl nebuvo galimybės valgyti visiems vienu metu, dėl to kildavo stresinės situacijos, konfliktai, teko valgyti atšalusį maistą. Visi kameros gultai yra dviaukščiai, tačiau nei vienas iš jų neturi kopėtėlių. Nuolatinis užsiropštimas į antrą gulto aukštą ir šokinėjimas žemyn, kelia ne tik nepatogumus, bet ir nuolatinę riziką susižaloti. Tualetas neatskirtas, įrengtas prie pat durų, todėl naudodamasis juo buvo nuolat stebimas. Naudotis skalbykla galėjo tik asmenys turintys pinigų, nes asmeninių drabužių skalbimo paslaugos buvo apmokamos, tokiu būdu diskriminuojant socialiai pažeidžiamus asmenis. Dėl prasto Lukiškių TI-K patiekiamo maisto susirgo opalige, nuolat jaučia pilvo skausmus. Teigia, kad dėl nurodytų aplinkybių jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Laikomas netinkamomis sąlygomis patyrė psichologinę įtampą, diskomfortą, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo socialiniai įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, tapo dirglus. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 3 765 EUR suma. Paaiškino, kad neturtinę žalą apskaičiavo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, kuris nustato minimalų neteisėto kalinimo dydį už vieną dieną, t. y. 2 MGL. Pareiškėjo skaičiavimu, jis Lukiškių TI-K buvo laikomas 50 dienų.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 8-16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-02-19 iki 2016-04-27. Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Pažymėjo, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės.
Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Higienos normų reikalavimus. Paaiškino, kad pareigūnai nuolat stebi laisvės atėmimo vietose esančius asmenis, siekiant užtikrinti jų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų patalynė ir asmeniniai drabužiai skalbiami vieną kartą nemokamai. Viršutiniai drabužiai, pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 patvirtintu įsakymą Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, skalbiami tik apmokėjus už skalbimo paslaugą. Jeigu nuteistasis ar suimtasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.
Lukiškių TI-K suimtiesiems teikimas maistas atitinka fiziologines normas. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Pagal teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo vietoje esančių asmenų maitinimą, nedirbančio vyro per parą mitybos normos energinė vertė turi būti ne mažesnė kaip 2298 (kcal). Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus protokolą nedirbančių vyrų pietų daviniai atitinka energetinę normą. Pažymi, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leidžia įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas skundo reikalavimams pagrįsti nepateikė įrodymų, o nurodyti neigiami išgyvenimai, patyrimai susiję su jo paties elgesiu, kadangi tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra noras nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita.
Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 1,98 EUR išlaidų, patirtų teikiant teismui dokumentinę medžiagą, susijusią su nagrinėjama byla.
Posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2016-02-19 iki 2016-04-27 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016-02-19 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas - 7,48 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje buvo iki 2016-02-21 (2 asmenys kameroje). 2016-02-22 perkeltas į kamerą Nr. 271, jos plotas - 7,76 kv. m. (2 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2016-03-02 (3 asmenys kameroje). 2016-03-03 išvyko į Kybartų pataisos namus.
2016-03-10 atvyko iš Kybartų pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, jos plotas - 7,38 kv. m. (2 asmenys kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 273, plotas - 7,79 kv. m. (1 asmuo kameroje). Kameroje Nr. 273 pareiškėjas laikytas iki 2016-03-16 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2). 2016-03-17 išvyko į Kybartų pataisos namus.
2016-03-31 atvyko iš Kybartų pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurios plotas - 7,45 kv. m. (4 asmenys kameroje). 2016-04-01 perkeltas į kamerą Nr. 258, jos plotas - 34,71 kv. m., kurioje laikytas iki 2016-04-14 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 10; daugiausia asmenų (10) laikyta nuo 2016-04-08 iki 2016-04-11). 2016-04-15 perkeltas į kamerą Nr. 405, jos plotas - 17,02 kv. m. (3 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2016-04-26 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 3). 2016-04-27 išvyko į Kybartų pataisos namus.
Žemesnės instancijos teismas
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas teigia, kad Įsakymu nustatytą ploto normą neturėtų būti įskaičiuojami baldai, sanitarinis mazgas. Vertinant šio pareiškėjo argumento pagrįstumą pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016-02-19 iki 2016-04-26), Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai ir šioje laisvės atėmimo vietos įstaigoje praleido 47 dienas, iš kurių 13 dienų jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui (pareiškėjui teko 1,89 – 3,47 kv. m. kameros ploto).
Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad kamerose trūksta vietos sėdėti prie stalo, visi kamerose įrengti gultai yra dviaukščiai, tačiau kopėtėlės neįrengtos.
Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (redakcija galiojanti nuo 2016-01-28), 14.6-14.8 punktuose nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameroje privalo būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovo teigimu, visose kamerose yra stalai, taburetės (suoliukai), lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl nedidelio kamerų ploto įrengti papildomų baldų nėra galimybių. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Pagal nustatytą minimalų gyvenamosios kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, kameroje, kurios plotas ~ 8 kv. m. galėtų būti laikomi tik du asmenys. Jeigu šis reikalavimas būtų užtikrintas, problemų dėl būtinųjų baldų trūkumo nekiltų, o jose laikomiems asmenims užtektų kietojo inventoriaus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčui aktuliu laikotarpiu teko gyventi ir perpildytose kamerose, tikėtina, jog tuo metu kamerose galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus.
Žemesnės instancijos teismas
Eksploatavimo taisyklės nenustato, kokio tipo (vieno ar dviejų aukštų) lovos turi būti įrengtos, taip pat neįpareigoja įrengti laiptukų (kopėtėlių) į antrą gulto aukštą. Vertinant pareiškėjo skundo argumento pagrįstumą pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų naudojęsis antru gulto aukštu ir tai dėl pareiškėjo amžiaus, sveikatos būklės, fizinių ar kitų individualių savybių būtų kėlęs didesnių nepatogumų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, persirenginėjant.
Eksploatavimo taisyklių 14.5. p. nustato, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN reikalavimus, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taip pat teigia, kad tualeto zonos atskyrimas (izoliavimas nuo kameros ploto) neleistų užtikrinti nuolatinės laisvės atėmimo vietose (tardymo izoliatoriuose) laikomų asmenų elgesio kontrolės (b. l. 12-13). Teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis) nebūtų matomas tiek kameroje esančių asmenų, tiek ir pareigūnų, o tardymo izoliatoriuje ar kitoje laisvės atėmimo vietų įstaigoje laikomų asmenų elgesio kontrolė gali ir turi būti vykdoma su asmens minimaliu privatumu suderintais būdais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).
Pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimą sieja ir su tuo, kad kamerose nėra persirengimo kabinų. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tardymo izoliatoriuose vieni nuo kitų izoliuotai toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi vyrai ir moterys, taigi Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas tik su vyrais. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su persirengimo kabinų kamerose įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jautėsi diskriminuojamas dėl to, kad Lukiškių TI-K skalbimo paslaugomis gali naudotis tik tie suimtieji, kurie asmeninėje sąskaitoje turi piniginių lėšų.
Atsakovo atstovas tiek atsiliepime, tiek 2016 m. gegužės 19 d. pažymoje Nr. 24-4570 (b. l. 37-38) nurodė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-10 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu, suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Suimtiesiems (nuteistiesiems), neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų, sudaryta galimybė raštu kreiptis į SRS būrio vadą dėl galimybės skalbti nemokamai. Patalynė, apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę ir tą pačią dieną grąžinami sausi. Kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų paaiškinimų ir ginčui aktualaus teisinio reguliavimo, suimtiesiems tiek turintiems negrynųjų pinigų asmeninėje sąskaitoje, tiek jų neturintiems, sudaromos galimybės skalbti drabužius. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą SRS būrio vadui dėl nemokamo viršutinių drabužių skalbimo, o ši paslauga jam nebuvo suteikta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl diskriminacijos teikiant skalbimo paslaugas atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K buvo pateikiamas prastos kokybės maistas, dėl to susirgo opalige.
Teisinis reguliavimas nustato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas nemokamas maitinimas, atitinkantis jų fiziologines normas (SVĮ 44 straipsnio 5 dalis). Suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (SVĮ 44 straipsnio 6 dalis). Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjui paskirtas nedirbančio vyro maitinimo racionas. Pagal į bylą pateiktus Nacionalinio maisto ir veterinarijos tarnybos rizikos vertinimo instituto ir nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos tyrimus, nedirbančių vyrų paros ir pietų daviniai atitinka energetinę vertę (b. l. 34-36). Atsakovės atstovas paaiškino, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybę. Nagrinėjimu atveju pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė galimai prasta maisto kokybė, koks maistas ir kada buvo nekokybiškas. Dėl maisto kokybės skundais (prašymais) į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 19), taip pat dėl viršinimo sistemos organų skausmų į Sveikatos priežiūros tarnybą (b. l. 20, 21-33), pareiškėjas nesikreipė. Dvylikapirštės žarnos opaligė pareiškėjui diagnozuota dar iki atvykimo į Lukiškių TI-K (b. l. 29). Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, pareiškėjo argumentai dėl prastos maisto kokybės atmestini kaip nepagrįsti.
Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos ir kitos asmens orumo nežeminančios sąlygos, tačiau šių aplinkybių plačiau nedetalizavo. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą yra saistomas administracinio ginčo ribų ir negali priimti sprendimo dėl reikalavimų, kurių pareiškėjas nebuvo pareiškęs, t. y. negali vertinti atsakovės atstovo galimai buvusių neteisėtų veiksmų dėl nenurodytų ar nekonkretizuotų, aiškiai neapibrėžtų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, teismas dėl kitų aplinkybių, nei aiškiai įvardinta skunde, nevertina ir dėl to nepasisako.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatuotina, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 47 dienas, iš jų 13 dienų jam nebuvo užtikrintinas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, būnant perpildytose kamerose galimai trūko tam tikro inventoriaus, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teismo vertinimu, asmeninės erdvės trūkumas ir teisės į privatumą pažeidimas naudojantis tualetu yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsižvelgdamas į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, įvertinus pažeidimo trukmę, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 765 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Netinkamos suėmimo sąlygos negali būti prilyginamoms neteisėtam asmens suėmimui, todėl pareiškėjo nurodyta neturtinės žalos apskaičiavimo metodika ir pagrindai vertinami kritiškai. Nustatytų pažeidimų atveju, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, darytina išvada, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų mastui priteistina suma būtų 100 EUR.
Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 1,98 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 33 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 1,98 EUR (33 x 0,06).
Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje (redakcija iki 2016-07-01).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016-07-01) 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. K. (S. K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 EUR (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.