Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. K. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, kad proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

34. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

35. Po apeliacinio skundo pateikimo pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kurie, anot pareiškėjo, turi patvirtinti jo nurodytus faktus.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismui teikdamas papildomus dokumentus, nepaaiškino, kodėl jie nebuvo ir negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

37. Pastebėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami teismui išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Pareiškėjo rašytiniai įrodymai sudaryti užsienio kalbomis, nėra išversti į lietuvių kalbą ir patvirtinti. Dar daugiau, pareiškėjo pateikta vaizdinė medžiaga yra be nuorodų į joje atvaizduotus asmenis, nėra paaiškintas ir pareiškėjo sąsajumas su minėtais asmenimis. Atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą bei išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija atsisako pridėti prie bylos medžiagos papildomai pareiškėjo pateiktus įrodymus.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

39. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

40. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

42. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

43. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

44. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

45. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo jo gyvybei ir sveikatai gresiančiu pavojumi, kadangi jis dirbo (duomenys neskelbtini) buvusio (duomenys neskelbtini) komandoje, kūrė įvairią vaizdinę medžiagą, padėsiančią išviešinti (duomenys neskelbtini) asmenybę.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausos metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad jie negali patvirtinti pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo fakto.

47. Pareiškėjas nenurodė, kad jis asmeniškai būtų patyręs persekiojimus, ar jam buvo grasinama. Jo teiginiai apie gresiantį pavojų kilmės valstybėje paremti tik paties pareiškėjo subjektyviu situacijos, apibrėžtos jo pažįstamų, likusių kilmės valstybėje, vertinimu ir manymu, kad jis gali būti persekiojamas.

48. Asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių, t. y. rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde neįrodė nei vienos minėtos priežasties, dėl ko jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės yra abstrakčios ir nedetalios, pasakojimas su trūkumais, nenuoseklus (jis rėmėsi pažįstamų pasakojimais, nieko konkretaus pats pasakyti negalėjo). Pareiškėjas keitė savo parodymus, kalbėdamas apie priežastis, dėl kurių jis paliko Baltarusiją, kur studijavo universitete.

49. Tikrindamas pareiškėjo paaiškinimus apie jo sukurtą filmą, atsakovas nustatė, kad prieglobsčio prašytojo minėtas filmas tikrai egzistuoja, tačiau jame yra pasakojama apie ūkininką, kuris auginą kavą. Prieglobsčio prašytojo išvardinti darbai bei sukurtas filmas nieko bendro su (duomenys neskelbtini) matomumo strategija neturi.

50. Svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjas parodymuose buvo nurodęs buvusius kolegas, su kuriais jis bendravo dėl saugumo situacijos kilmės valstybėje. Anot pareiškėjo, jie ir dabar eina tam tikras pareigas, kas rodo, kad jie nėra persekiojami, nors ir dirbo kartu su pareiškėju.

51. Parodymuose esančius neatitikimus pareiškėjas bandė teisinti gyvenimo patirties nebuvimu, jaunu amžiumi. Tačiau toks pareiškėjo paaiškinimas nėra įtikinamas dėl to, kad pareiškėjo pasakojimo trūkumai yra susiję su esminiais faktais, kurie, pareiškėjo manymu, turi sąlygoti jam prieglobsčio suteikimą. Dar daugiau, toks pareiškėjo pasiaiškinimas vertintinas kaip neįtikinamas bei nesuderinamas su jo dėstomais faktais apie darbą buvusio (duomenys neskelbtini) komandoje, į kurią, tikėtina, buvo atrenkami tik aukštos kvalifikacijos žmonės.

52. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjui suteiktinas pabėgėlio statusas vien dėl hipotetinio pobūdžio teiginių, jog jis galbūt kilmės valstybėje patirs neigiamas pasekmes, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįsti ir atmetami, įvertinus šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

53. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, kadangi pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo kilmės valstybėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis.

54. Pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo tiriamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktą medžiagą ir padarytas išvadas, sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento vertinimu, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios grėsmės pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju, todėl nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė, t. y. neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

55. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas taip pat įvertino, kad mieste, kuriame gyveno pareiškėjas iki išvykimo, nevyksta karinis konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. 2020/21 m. ataskaitoje Amnesty International praneša, kad ginkluotų grupuočių sukeltas smurtas yra paplitęs šalies rytuose ir centrinėje dalyje. Ginkluoti konfliktai ir smurtas tęsėsi tokiose (duomenys neskelbtini) rytų provincijose kaip (duomenys neskelbtini), šių konfliktų metu žuvo šimtai žmonių. Remiantis 2021 m. ACCORD pateiktais duomenimis, (duomenys neskelbtini) provincijoje nebuvo užregistruota nė viena auka. Prieglobsčio prašytojas teigė atvykęs iš šalies sostinės, (duomenys neskelbtini), kuri net nesiriboja su regionais, kur vyksta konfliktas, t. y. jo gyvenamojoje vietovėje ginkluotas konfliktas nevyksta. Pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad kilmės valstybėje jam gresia pavojai, kaip jie suprantami papildomos apsaugos suteikimo kontekste.

56. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtais sprendimais, apeliuoja į ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo statuso atskyrimą. Jo manymu, atsakovas, neištyręs pareiškėjo kilmės valstybės ekonominės padėties, netinkamai taikė 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso 62-63 punktuose nustatytas vertinimo gaires. Atsakovas neanalizavo ekonominio migranto bei pabėgėlio takoskyros, kas sąlygojo netinkamą prieglobsčio prašymo motyvų vertinimą.

57. Teisėjų kolegijos manymu, šis pareiškėjo argumentas neįrodo atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų neteisėtumo bei nepagrįstumo. Byloje nenustačius prielaidų pareiškėją vertinti kaip pabėgėlį, t. y. esant išvadai, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, suponuojančių pareiškėjo galimybę pasilikti Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimas nepagrįs jo, kaip pabėgėlio, statuso.

58. Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, selektyviai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

59. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti dar labiau sutrumpintas.

60. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos sprendimai (be kita ko, apeliacinio skundo argumentų kontekste) priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. R. K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.