Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I1-1481-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04005-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2; 50.3; 55.1.3 (S)

2020 m. kovo 30 d.

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo teisių ir pareigų perėmėjos), priteisti 350 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nurodoma, kad nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 27 d. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos pareiškėjui tinkamos kalinimo sąlygos, dėl ko jis jautė tam tikrus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą. Pareiškėjo nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, buvo išduodamas netinkamas minkštasis inventorius. Pažymi, kad pareiškėjas buvo ypatingos sveikatos būklės (po traumų), dėl ko negalėjo naudotis tupimu tualetu, tačiau tai buvo ignoruojama.

Teisme 2020 m. sausio 6 d. gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pareiškėjas pakartotinai nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nesutinka su atsakovo su atsiliepimu pateiktomis foto nuotraukomis, kuriuose užfiksuotos kameros ir sanitariniai mazgai. Teigia, kad tokiose kamerose jis nėra buvęs. Kamerose, kuriose jis buvo, nebuvo užuolaidų.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Vilniaus PN atsiliepimu ir jo patikslinimu (b. l. 93–98, 127-128) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 27 d. skirtingose kamerose. Laiko, jog pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Nurodo, kad pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Už šias paslaugas ir patarnavimus pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Mano, kad dėl medicininių paslaugų kokybės privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.

Atsiliepimo patikslinime papildomai nurodo, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinamas 1,5 m aukščio įrengta sienele ir iki 2017 m. kovo mėn. visose kamerose, kuriose neįmanoma dėl techninių galimybių įrengti atskiros dušo kabinos, įrengtomis papildomai (teisės aktuose nenumatytomis) užuolaidomis, kurias užsitraukti turi patys nuteistieji.

Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra įrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo skunde nurodytais aspektais atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad žalą patyrė nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 27 d., atsakovės atstovė Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėja) atsiliepime ir jo patikslinime patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu Teismui pateikta nuteistojo asmens įskaitos kortelė (b. l. 101–102), ginčo dėl laikotarpio nėra.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjus įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2018 m. vasario 20 d. iki kovo 27 d. imtinai (su pertraukomis) laikotarpiui Lukiškių TI-K atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Dėl minimalaus ploto užtikrinimo

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose nesuteikiant tinkamo gyvenamojo ploto.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (akto redakcija galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 m². Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 27, buvo laikomas šiose kamerose: 7,38 m² ploto kameroje Nr. 118 (1 asmuo), 7,08 m² ploto kameroje Nr. 285 (1 asmuo), 8,08 m² ploto kameroje Nr. 297 (3 asmenys), 7,42 m² ploto kameroje Nr. 123 (1 asmuo), 6,79 m² ploto kameroje Nr. 363 (1 asmuo), 7,43 m² ploto kameroje Nr. 332 (1–2 asmenys), 7,21 m² ploto kameroje Nr. 331 (2 asmenys), 7,72 m² ploto kameroje Nr. 309 (1 asmuo), 8,31 m² ploto kameroje Nr. 356 (2 asmenys), 6,79 m² ploto kameroje Nr. 363 (1 asmuo), 2018 m. kovo 27 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.

Vadovaujantis atsakovės atstovės pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (išskyrus 2018 m. vasario 22 d.), svyravo nuo 3,045 m² iki 7,16 m² (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,605 m² iki 7,72 m². Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Tai, kad šiais periodais pareiškėjui subjektyviai galėjo atrodyti ženkliai mažiau tenkantis gyvenamasis kameros plotas nei pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką priklauso, neduoda pagrindo konstatuoti pažeidimo, nustačius aukščius nurodytus faktines aplinkybes.

Tačiau 2018 m. vasario 22 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 297, kurios plotas 8,08 m² kartu su dar 2 asmenimis (viso 3 asmenys), ir pareiškėjui teko nuo 2,13 m² (minusavus sanitarinio mazgo užimamą plotą) iki 2,69 m², todėl 2018 m. vasario 22 d. dalį paros jis buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį ir nacionalinės teisės aktų nuostatas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Taip pat matyti, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas ne visą parą, t. y. tą pačią 2018 m. vasario 22 d. jis buvo perkeltas atlikti bausmę į 7,42 m² ploto kamerą Nr. 123, kurioje buvo vienas. Kadangi atsakovas nedetalizuoja, kokią paros dalį pareiškėjas buvo šioje kameroje, kad socialinėmis, sporto ar pasivaikščiojimo priemonėmis buvo kompensuojama pareiškėjui buvimas kameroje neužtikrinant minimalaus ploto, - konstatuotinas pažeidimas ir neteisėti atsakovo veiksmai šiuo aspektu.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo juo naudojantis

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET, akto redakcija galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Į bylą pateiktame patikrinimo akte kameros ar sanitarinio mazgo inventoriaus, įrengimo trūkumų nenustatyta. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl kamerų inventoriaus trūkumo (kas būtų leidę kalėjimo administracijai iškart sureaguoti), nėra. Dušo kabinos įrengiamos tik esant galimybei.

Vilniaus PN teismui pateikė tipinės gyvenamosios kameros fotonuotraukas, kuriose sanitariniame mazge įrengta užuolaida (b. l. 103–105). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Pareiškėjas skunde teigia, kad sanitariniame mazge kamerose, kuriose jis buvo, nebuvo atskirtas užuolaida. To pirminiame skunde pareiškėjas nenurodė. Teismų praktikoje ne kartą buvo analizuojamas ir vertinamas ginčo laikotarpis ir nustatyta, kad užuolaidos Lukiškių TI-K visose kamerose buvo įrengtos iki 2017 m. vidurio. Be to, pareiškėjas jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų nenurodo, tad nekonkretizuotas ir neturtinės žalos pobūdis dėl šios kalinimo sąlygos, kaip viena iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo ypatingos sveikatos būklės (po (duomenys neskelbtini)), dėl ko negalėjo naudotis tupimu tualetu. Šie teiginiai nepatvirtinti įrodymais: nei pareiškėjo nurodytais ar pateiktais, nei teismo išreikalautais iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais. Pirmiausia pažymėtina, kad Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, 9.1 punktu gyvenamose kamerose gali būti įrengiamas ir tupimas klozetas. Iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš esmės skundėsi psichologinėmis būklėmis (dirglumu, irzlumu), taip pat gerklės skausmu ir peršalimu, jokių fiziologinių būklių požymių sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu nėra. Pažymėtina, kad nugaros skausmais pareiškėjas pradėjo skųstis ne ginčo laikotarpiu, o vėliau, t. y. nuo 2018 m. lapkričio mėnesio. Ginčo laikotarpiu nebuvo gydytojų įrašų apie ypatingą pareiškėjo sveikatos būklę ar būtinybę pritaikyti jam gyvenamąją aplinką, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė, jog jam galimai nebuvo suteiktos tinkamos kokybės sveikatos priežiūros paslaugos. Atsižvelgiant į teismų praktiką šiuo aspektu pažymima, kad sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar jų nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Šio įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nurodyta atsakomybės taikymo rūšis, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013), kas reiškia ir tai, jog tokios tvarkos turi būti laikomasi ir tada, kai asmeniui sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos įkalinimo įstaigoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1510-624/2018).

Pareiškėjas mano, kad jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas ir dėl to, kad per kameros duryse esančią akutę prižiūrėtojai periodiškai stebėdavo kalinius kamerose. Kaip nurodyta aukščiau nuteistieji turi specifinį teisinį statusą atlikdami laisvės atėmimo bausmę ar būdami suimti, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių ar privatumo suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste.be to, pagal tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles kamerose turi būti duryse stebėjimo akutė ir langelis maistui, knygoms ar kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kuri nors kameros zona galėtų būti per stebėjimo akutę nematoma (aklina), nes stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar suicidines situacijas. Be to, nėra byloje duomenų, kad pareigūnai nuolat stebėtų kamerų patalpas, o be to, net ir atliekant stebėjimą pareigūnams taikomi etikos reikalavimai. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ne kartą pažymėtas polinkis ir grasinimas save žaloti, todėl pareigūnai ir dėl to turėjo pagrindą galimai dažniau įvertinti kameros aplinką ir esančias rizikas bei grėsmes.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Vilniaus PN taip pat pažymi, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Patikrinimo akte nenustatyta pažeidimų dėl netinkamo ventiliacijos įrengimo.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose rūsiuose buvo drėgna. Iš patikrinimo akto matyti, kad buvo nustatomas pelėsis ties kamerų langais, tačiau pažeidimai būdavo šalinami (b. l. 99-100). Pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus šios kalinimo sąlygos, taip pat nenurodžius būtent dėl perteklinės drėgmės patirtos neturtinės žalos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę šiuo aspektu.

Pareiškėjas, teigdamas, kad jam būdavo išduodamas netinkamas minkštasis inventorius, nekonkretizuodamas koks ir kuris bei kuomet ir kokiais kokybiniais parametrais šis inventorius laikytinas netinkamu, - nėra teisinio pagrindo pripažinti neteisėtus valstybės veiksmus ir spręsti dėl civilinės atsakomybės šiuo aspektu. Pažymėtina, kad skundų dėl šios kalinimo sąlygos pareiškėjas taip pat nebuvo teikęs, todėl kalinimo administracija neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo nusiskundimų, laiku reaguoti ir, esant galimybei ir pagrįstoms pretenzijoms, šalinti trūkumus.

Kiti pareiškėjo fragmentiškai nurodomi aspektai nesudaro konkretizuotos kalinimo sąlygos apibūdinimo, yra nepagrįsti, dėl to taip pat nėra teisinio pagrindo teismui konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus ir kitais kalinimo sąlygų aspektais.

Dėl neturtinės žalos nustatymo ir jos dydžio

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui teismas pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

Neturtine žala laikoma asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Pareiškėjas skunde tiksliai įvardijo konkrečius sveikatos sutrikimus kaip neturtinę žalą. Teismas sutinka, kad neturtine žala laikoma įrodyta pareiškėjo aprašyti nepatogumai (dėl vienam asmeniui tenkančio ploto), dalinai dėl to galėjęs atsirasti dirglumas ir nerimas (tai patvirtina asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai).

Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog konstatuotas pareiškėjo laikymo sąlygos pažeidimas (2018 m. vasario 22 d. dalis paros laikyta pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą) nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, o pažeidimo pripažinimas nebūtų tinkama satisfakcijos forma. Tad teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, į tai, kad ploto vienam asmeniui trūkumas buvo kompensuotas sudarant galimybe nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje, be to, pareiškėjas 2018 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 297 buvo tik dalį paros, taip pat nėra duomenų, kad būtent dėl šio pažeidimo kilo ar sustiprėjo pareiškėjo būklės (nerimo, dirglumo ir t.t.), - pažeidimo pripažinimas, komuliatyviai vertinant kalinimo sąlygas, yra pakankama ir teisinga kompensacija pareiškėjui.

Dėl to skundo reikalavimai iš dalies tenkintinas, pripažįstant, kad pareiškėjui 2018 m. vasario 22 d. (dalį paros) Lukiškių TI-K teko mažiau nei įstatyme numatytas minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tačiau atmestinas reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

iš dalies patenkinti pareiškėjo G. V. skundą.

Pripažinti pareiškėjo G. V. kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose (Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) pažeidimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, laikymosi.

Kitą dalį skundo atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.