Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

1. Dėl Lukiškių TI-K

1.1. Pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

1.2. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į įstaigą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

1.3. Nurodo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

2. Dėl kamerų remonto pabrėžia, kad remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų.

3. Dėl kamerų įrengimo paaiškina, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklėmis) 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.

4. Dėl privatumo

4.1. Nurodo, kad kameros įrengtos vadovaujantis TI taisyklių III skirsnyje nustatyta tvarka.

4.2. Pažymi, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Tuo tarpu, nei HN 76:2010, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

4.3. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Pagal TI taisyklių 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

6. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Įstaigos kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai, kamerų apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus, įrengti dviejų tipų šviestuvai – šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.

7. Dėl neturtinės žalos

Motyvuojamoji dalis

7.1. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

7.2. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

7.3. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI- K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.

2. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

3. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 14–15, 21–22) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2017 m. liepos 4 d. laikytas 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 kartu su kitu asmeniu; nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 399, kurios plotas 31,61 kv. m (laikomų asmenų skaičius kito nuo 3 iki 7); 2018 m. gegužės 30 d. ir 2018 m. liepos 25 d. vienas buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas 7,31 kv. m; nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 257, kurios plotas 34,57 kv. m (8–9 asmenys kameroje); nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 320, plotas 7,76 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. rugpjūčio 27 d. atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, plotas 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 321, plotas 7,70 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. spalio 22 d. ir 2018 m. gruodžio 10 d. vienas buvo uždarytas į 7,31 kv. m ploto kamerą Nr. 109; 2018 m. rugsėjo 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 264, plotas 7,80 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. spalio 8 d. uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas 7,45 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. spalio 9 d. iki 2018 m. spalio 10 d. perkeltas į 7,86 kv. m kamerą Nr. 262 (1 asmuo kameroje); 2018 spalio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 290, plotas 7,76 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. lapkričio 12 d. atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas 7,28 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 313, plotas 7,79 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. gruodžio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 312, kurios plotas 7,67 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 18 d. atvyko ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2019 m. sausio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 321, plotas 7,70 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 11 d. vienas uždarytas į 6,83 kv. m kamerą Nr. 203; nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 325, plotas 7,64 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 268, plotas 7,30 kv. m (1 asmuo kameroje). Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d., pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

4. Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele ir užuolaida, pažeidė jo teisę į privatumą.

HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir užuolaida.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl V. K. skundo“ (b. l. 23–25), kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 106, 399, 115, 112, 105 ir 321 buvo laikomas ne vienas (b. l. 14–15), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.

Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 37 paras.

5. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, jog kameros neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų dėl ventiliacijos ir apšvietimo, jose veisiasi įvairūs parazitai, drėgna.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Teismui pateiktame Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl V. K. skundo“ (b. l. 23–25) nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai, per langus (kamerose įrengti lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui langai). Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka normas. Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Visos Lukiškių TI-K kameros yra aprūpintos valymo inventoriumi.

Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 26–89) dėl Lukiškių TI-K patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar artimu jo buvimui metu kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Drėgmė neviršija nustatytų normų, palaikoma tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūra. Nustatyti nežymūs pažeidimai operatyviai šalinami – kamerose Nr. 268, 313 ir 115 nustatyti vizualiai matomi pelėsių požymiai pašalinti ir kameroje Nr. 325 pakeisti nauji šviestuvai dar iki pareiškėją perkeliant į šias kameras. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 21 d. yra sudaręs sutartį, kurią kasmet pratęsia (b. l. 90–101), su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, organizuojančia profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, drėgmės, vėdinimo laikomi objektyviai nepagrįstais.

6. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

7. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 110 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo V. K. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 110 Eur (šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2019 m. vasario 14 d.

Likusią pareiškėjo V. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.