Šiaulių apygardos teismo nutartis

2.2. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apklausus nukentėjusįjį S. P., jis nurodė, kad jo naudojamo abonento numerį, kuriuo naudojasi retai, galėjo pateikti kaltininkams R. ir M. S.. Kaip vėliau ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, R. S. artimai bendrauja su V. R., su juo susipažino laisvės atėmimo vietoje. Nukentėjusysis S. P. apibūdino asmenį, su kuriuo kalbėjosi telefonu, toks apibūdinimas atitiko V. R.. S. P. parodymo atpažinti iš klausos metu atpažino V. R. balsą, protokole fiksuota, kad S. P. nurodė, jog tai būtent tas asmuo, su kuriuo jis bendravo telefonu. Nurodo, kad pagal byloje surinktus duomenis S. P. telefonu bendravo ir tardamasis dėl medienos pirkimo-pardavimo, ir įvykio vietoje duodant nurodymus – kur vykti, taigi šie duomenys patvirtina, kad V. R. vaidmuo nusikalimo padaryme buvo ne tik susitarti dėl tariamai parduodamos medienos, bet jis buvo ir įvykio vietoje, automobilyje. Nukentėjusiajam S. P. buvo skambinta iš (duomenys neskelbtini) miesto, jungiantis prie tos pačios celės, prie kurios dažniausia skambindamas jungėsi ir V. R. naudojamas abonentas. Teigia, kad iš liudytojos S. D. parodymų matyti, kad ji girdėjo pokalbį tarp R. M. ir kitų asmenų, jai yra žinoma, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo Ž. C. ir V. R., pokalbio metu buvo kalbama apie nusikaltime panaudotas kaukes. Liudytoja nurodė, kad nusikaltimui įvykdyti buvo panaudotas R. M. priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini)“. Tokie liudytojos duoti parodymai sutampa su nustatytomis bylos aplinkybėmis. Taip pat nurodo, kad pagal byloje surinktus duomenis matyti, jog E. S. naudojosi abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), šis abonentas buvo panaudotas nusikalstamai veikai įvykdyti, E. S. šį abonentą perdavė R. Š.. Iš V. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų matyti, kad jis lankėsi pas R. Š. nakvynės namuose, jis su R. Š. yra draugas. Kaip matyti iš byloje esančio 2013-12-02 tarnybinio pranešimo, R. Š. iki įvykdytos nusikalstamos veikos naudojosi kitu abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat jis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kuris buvo panaudotas ir nusikalstamai veikai įvykdyti. Nusikaltimo padarymo dieną abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) be kontakto su nukentėjusiuoju S. P. kontaktavo tik su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini). Vykdant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją nustatyta, kad pastaruoju abonentu naudojasi V. R.. Bylos duomenys patvirtina, kad V. R. palaikė artimus santykius su C., pas juos gyveno. Nusikaltimo padarymo dieną, prieš nusikalstamos veikos padarymą, fiksuoti V. R. ir Ž. C. kontaktai telefonu, po nusikalstamos veikos padarymo, vakare, vėlgi fiksuoti V. R. ir Ž. C. kontaktai telefonu. Laikotarpiu, kai buvo vykdoma nusikalstama veika, grįžimo iš (duomenys neskelbtini) rajono į (duomenys neskelbtini) miestą laikotarpiu V. R. savo mobiliojo ryšio abonentu nesinaudojo. Iš telekomunikacijų tinklais perduodamų duomenų matyti, kad Ž. C. yra susijęs su miškų kirtimu bei medienos pardavimu. Jau minėti jo ir V. R. ryšiai, Ž. C. ir V. R. bendravimas prieš įvykdant nusikaltimą ir po nusikalstamos veikos padarymo, S. D. duoti parodymai. Kaip matyt iš bylos duomenų, po pasikėsinimo įvykdyti plėšimą, kaltininkus nukentėjusiesiems persekiojant, iš automobilio salono išmetant buvo šalinami daiktai, kurie panaudoti nusikalstamai veikai įvykdyti. Rastose pirštinėse biologiniai pėdsakai sutapo su Ž. C. genotipu. Iš G. C. su L. C., V. R. su Ž. C. fiksuotų pokalbių turinio galima spręsti, kad jie kalba apie šią įvykdytą nusikalstamą veiką. Įvertinus šiuos duomenis visumoje, pripažintina, kad V. R. ir Ž. C. dalyvavo įvykdant nusikalstamą veiką. Pasak prokuroro, nors šių duomenų apylinkės teismas nuosprendyje ir neišdėstė kaip įrodymų, nors ir nenurodė, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos, iš teismo nuosprendžio turinio galima spęsti, kad teismas nuosprendžiu nepaneigė kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, jog V. R. skambino nukentėjusiajam, kad naudojo apgaulę – pranešė jam, jog parduoda medieną, susitarė dėl pirkimo-pardavimo sąlygų, V. R. ir Ž. C. nuvyko į nusikaltimo vietą.

2.3. Nurodo, kad V. R. ir Ž. C. teisiamojo posėdžio metu pripažino faktines aplinkybes, t. y. pripažino, jog buvo nusikaltimo vietoje, kad V. R. skambino nukentėjusiajam S. P.. Tokius parodymus V. R. ir Ž. C., pripažintina, jog davė dėl byloje surinktų duomenų, priderino savo duodamus parodymus prie nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu Ž. C. kaltu neprisipažino. Jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas tris kartus. Ž. C. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) rajone, įtarime nurodytu laiku, nėra buvęs, tuo metu galėjo būti ir užsienyje. Ž. C. taip pat nurodė, kad V. R. pažįsta tik iš matymo, su juo nebendrauja, nežino, kas iš jo pažįstamų turėjo automobilį „(duomenys neskelbtini)“. Teigia, kad byloje buvo surinkti duomenys apie V. R. ir Ž. C. nuolatinį bendravimą telefonu, jau minėti telefonu kontaktai tarp V. R. ir Ž. C. nusikaltimo padarymo dieną, nustatyti ir Ž. C. bei R. M., kuris naudojosi automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, artimi ryšiai. Nurodo, kad V. R. ikiteisminio tyrimo metu taip pat neprisipažino, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) nebuvęs, R. Š. jam telefono su SIM kortele neperdavė. Baigus ikiteisminį tyrimą, V. R. teikė prašymą apklausti jo sūnų A. R., draugę Ž. C., nurodė, kad šie asmenys gali patvirtinti, jog tuo metu, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, jis – V. R. nebuvo Lietuvoje. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji byloje parodymus davė po ištirtų kitų įrodymų. Pažymėtina, kad Ž. C. 2016-04-08 teisiamojo posėdžio metu dėl kaltinimo neprisipažino, 2016-07-12 posėdžio metu, kai buvo ištirti įrodymai, apklausta liudytoja S. D., pakeitė savo poziciją ir prisipažino iš dalies. Prokuroro nuomone, kaltinamieji priderino savo parodymus prie ilgai rinktų, į vieną visumą dėliotų atskirų faktinių aplinkybių, kurios patvirtino V. R. ir Ž. C. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad V. R. ir Ž. C. ikiteisminio tyrimo metu neigė buvę Mažeikių mieste (manytina, kad teismas turėjo omenyje Mažeikių rajone), tačiau dėl to plačiau nepasisakė, nuosprendyje neanalizavo V. R. ir Z. C. duodamų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nelygino jų duodamų parodymų su nukentėjusiųjų duotais parodymais, iš objektyvių duomenų nustatytinomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepagrįstai pripažino jų iškeltą versiją bei apie ją V. R. ir Z. C. duodamus parodymus teisingais. Teigia, kad V. R. ir Z. C. duodami parodymai buvo nenuoseklūs, jų duodami parodymai prieštaravo nukentėjusiųjų duotiems parodymams, faktinėms nusikaltimo padarymo aplinkybėms, nustatytoms iš objektyvių bylos duomenų, todėl tikėti kaltinamųjų duotais parodymais dėl asmenų, dalyvavusių įvykdant nusikalstamą veiką tapatybės, nusikaltimo eigos, nusikaltimo padarymo motyvo, nusikaltimu siekiamo tikslo, nebuvo galima. Nurodo, kad pagal V. R. ir Ž. C. duotus parodymus, R. Š. paprašė V. R., V. R. paprašė Ž. C. dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus, R. Š. paprašė dar kitas asmuo – P.. V. R. ir Ž. C. vykdė nepažįstamo asmens – P. prašymą neatlygintinai atlikti neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių realumas teismo turėjo būti įvertintas kartu su kitais objektyviais bylos duomenimis, nukentėjusiųjų duotais parodymais. Teigia, kad byloje V. R. ir Ž. C. pateiktą versiją, jog jie tik ketino pagąsdinti, „vyriškai pasikalbėti“ su S. P. dėl to, kad S. P. bendrauja su P. žmona, kaltinamųjų nurodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, paneigia objektyvūs bylos duomenys, nukentėjusiųjų byloje duoti parodymai. Nurodo, kad nusikaltimo padarymui buvo panaudotos kaukės, pirštinės, nešaunamieji ginklai – dujų balionėliai. Pasak prokuroro, nėra tikslo naudoti kaukes, slėpti tikruosius transporto priemonės numerius, siekiant su asmeniu pasikalbėti, jį pagąsdinti, neketinant naudoti fizinio smurto ar kitų neteisėtų veiksmų, juolab pasikalbant, ar pagąsdinant nepaliekami pirštų anspaudai ir nereikalinga mūvėti pirštinių. Nukentėjusieji buvo atvilioti ir į nuošalią vietą, pripažintina, konspiracijos tikslais, toli nuo V. R. ir Ž. C. gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini). Kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme S. P., prie jo, kuris vairavo miškovežį, „prišoko“ du kaukėti asmenys, jie kabinosi už durų, purškė dujas, prie V. G. „prišoko“ vienas asmuo. V. G. apklaustas nurodė, kad iš jo pusės „iššoko“ vienas asmuo, kuris buvo su kauke, purškė jam dujų, bandė įlipti į automobilį, asmenys pasikabinę už veidrodžio daužė kumščiais langą, bet neišdaužė, vieną asmenį S. P. išspyrė, kitas tuo metu nušoko nuo transporto priemonės pats. Prokuroro teigimu, iš nukentėjusiųjų duotų parodymų matyti, kad jų atžvilgiu iš karto buvo naudojamas smurtas, visi trys asmenys siekė įsibrauti į transporto priemonę, buvo prieita iš skirtingų pusių ir siekta susidoroti ne tik su S. P.. Tokie nukentėjusiųjų duoti parodymai paneigia ne tik kaltinamųjų versiją, bet ir Ž. C., V. R. duotus parodymus, kad Ž. C. buvo tik priėjęs prie transporto priemonės, kad transporto priemonės durys buvo uždarytos, kad Ž. C. neatliko aktyvių veiksmų ir nematė, jog juos atliktų kiti asmenys. Kaip nurodė nukentėjusieji, tuo paneigdami V. R. duotus parodymus, jie vijosi automobilį „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusieji parodė, jog daiktai buvo mėtomi pro automobilio „(duomenys neskelbtini)“ langą. Teisiamojo posėdžio metu V. G. nurodė, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“ buvo sustojęs ir asmenys dar kažką metė. Nors V. R. neigė, kad automobilis buvo sustojęs, tačiau akivaizdu, kad nesustojus, automobilio numeriai negalėjo būti nuo transporto priemonės nuimti ir numesti įvykio vietoje. Pripažintina, kad nukentėjusiesiems vejantis ir buvo imtasi priemonių atsikratyti pagrobtais automobilio numeriais bei kitomis nusikaltimo padarymo priemonėmis – dujų balionėliais, kaukėmis, pirštinėmis, mobiliojo ryšio telefonu ir SIM kortele. V. R. taip pat parodė, kad jis nematė, kaip buvo atsikratyta nusikaltime panaudotais daiktais. Pasak prokuroro, tai paneigia V. R. automobilio sustabdymas, maža automobilio erdvė. Be to, V. R. skambinosi su nukentėjusiuoju S. P. ir rodė kelią atvykti į vietą, kurioje laukė pasislėpę kaltininkai. Taigi ir mobiliojo ryšio telefoną, kuris šalinantis iš įvykio vietos buvo išmestas, turėjo automobilyje V. R.. Pažymi, kad V. R., nors to ir nepripažįsta, kitą dieną po nusikaltimo padarymo buvo (duomenys neskelbtini) r., ką patvirtina jo mobiliojo ryšio telefono registravimasis (duomenys neskelbtini) r. Taip pat prieš nusikalstamos veikos padarymą V. R. kontaktavo su asmeniu, buvusiu (duomenys neskelbtini) r., šiame miestelyje nusikalstamai veikai įvykdyti buvo pagrobti kitos transporto priemonės valstybiniai numeriai. Tokie duomenys atskleidžia ir V. R. įsitraukimą į nusikalstamą veiką. Įvertinus išdėstytas aplinkybes teismo turėjo būti pripažinta, kad kaltinamųjų versija, jų duoti parodymai baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis buvo paneigti.

2.4. Nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu papildomai nebuvo apklaustas S. P. dėl kaltinamųjų iškeltos versijos susijusios su P.. Teigia, kad teismas turėjo įvertinti tai, kad R. Š., V. R., Ž. C. gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, tuo tarpu nukentėjusysis S. P. – (duomenys neskelbtini). Teigia, kad teismas neapklausė E. S., kuris gyveno su R. Š., ir nesiaiškino, ar R. Š., ar kitam asmeniui, buvo reikalinga E. S. SIM kortelė, ar jam žinoma tai, jog R. Š. būtų vykęs kartu su kitais asmenimis į (duomenys neskelbtini) rajoną kažką išgąsdinti. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. G. parodė, jog juos užpuolę asmenys galėjo būti 25-30 metų amžiaus, tuo tarpu R. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo beveik 56 metų amžiaus. Nesiaiškinta, kokia buvo R. Š. sveikatos būklė tuo metu ir ar realu, kad jis galėjo atlikti tokius aktyvius veiksmus, kokius atliko kaltininkai braudamiesi į miškovežį. Nurodo, kad byloje buvo gautos R. Š. priklausančio abonento išklotinės. Teismas turėjo galimybę patikrinti, kur registravosi R. Š. abonentas nusikalstamos veikos padarymo metu ir taip patikrinti kaltinamųjų duodamus parodymus. Teigia, kad teismas nepagrįstai prie bylos nepridėjo teisinės pagalbos prašymo dėl R. M. apklausos ir nelaukė, kol ji bus įvykdyta.

2.5 Prokuroro nuomone, apylinkės teismas pripažindamas aptariamus kaltinamųjų duotus parodymus teisingais, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – įrodymus vertino ne visumoje, t. y. nevertino V. R. ir Ž. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų prieštaravimų, išdėstytų nukentėjusiųjų duotų parodymų, objektyvių bylos duomenų, teismo atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas netinkamu dėl neišsamaus aplinkybių išnagrinėjimo – visų įrodymų neištyrimo.

3. Prokuroro teigimu, iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, ar teismas nustatė ir kitas kaltinime nurodytas aplinkybes – Ž. C. nešaunamuoju ginklu – dujų balionėliu, panaudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą bei kėsinosi įsibrauti į miškovežį. Nurodo, jog iš pačių V. R. ir Z. C. duotų parodymų galima pripažinti, kad kaltinamieji įvykdė nusikalstamą veiką, t. y. dalyvavo nusikaltime, kurio metu prieš kitus asmenis buvo naudojamas fizinis smurtas. Nors V. R. ir Z. C. nurodė, kad jų tikslas buvo pasikalbėti su S. P., jį pagąsdinti, tačiau Z. C. pripažino, kad automobilyje buvo pasidarytos veidą dengiančios kaukės, užsidėtos pirštinės, jis kartu su kitais asmenimis užsidėjęs kaukę, pirštines laukė atvykstančios transporto priemonės, matė, kad asmenys turi dujų balionėlį. Pasak prokuroro, tai įvertinus, galima daryti išvadą, kad Ž. C. suprato, jog prieš kitus asmenis bus naudojamas fizinis smurtas ir kartu dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Nurodo, kad V. R. parodė, kad jis nusikaltimo priemonių nematė, tačiau aiškino, kad asmenys kalbėjo apie veido dengimąsi, automobilyje matė skareles. Teigia, kad ruošimasis įvykdyti nusikalstamą veiką, pagal kaltinamųjų duotus parodymus, buvo atliekamas automobilyje, t. y. mažoje patalpoje, kurioje buvo ir V. R.. Prokuroro teigimu, tai įvertinus sektų išvada, kad V. R. taip pat suprato, jog ketinama prieš kitus asmenis naudoti fizinį smurtą ir dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Teigia, kad sugretinus Ž. C. duotus parodymus, jog jis buvo prie miškovežio keleivio pusės, su minėtais V. G. duotais parodymais apie asmens, buvusio prie miškovežio keleivio pusės, atliktus veiksmus, seka išvada, jog Ž. C. naudojo fizinį smurtą – purškė dujas, atliko kitus aktyvius veiksmus. Pažymi, kad tuo atveju, jei teismas teisingai nustatė asmenines kaltinamųjų paskatas, nusikalstama veika teismo turėjo būti perkvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d. Mano, jog dėl to, teismas nuosprendžiu priėmė nepagrįstą sprendimą, jog neįvykdyta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad teismo nuosprendžio motyvas, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamas nukentėjusiesiems padarytas sveikatos sutrikdymo mastas, todėl nėra galimybės kaltininkų veiksmus kvalifikuoti dėl sveikatos sutrikdymo, yra nepagrįstas. Pagrindo S. P. nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą nebuvo, akivaizdu, jog fizinio smurto veiksmais S. P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Teigia, kad nustačius, jog Z. C. įvykdė tyčinę nusikalstamą veiką, jam paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir atidėta laisvės atėmimo bausme, pagal teismų praktiką turėtų būti skiriama realiai atliktina laisvės atėmimo bausmė. Pažymi, kad atlikti neteisėti veiksmai yra ir labai pavojingi, todėl teismas turėjo itin kruopščiai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

4. Teigia, kad sprendžiant, kokią nusikalstamą veiką kaltinamieji įvykdė, pripažinus, kad kaltinamųjų versija yra paneigta, reikalinga vertinti objektyvius byloje surinktus duomenimis, nukentėjusiųjų duotus parodymus apie nusikaltimo padarymo eigą. Nurodo, kad paminėtos nusikaltimo priemonės, pirštinių panaudojimas, siekiant prisilietus nepalikti identifikuotinų pėdsakų įvykio vietoje, staigus užpuolimas naudojant smurtą, siekis atimti galimybę nukentėjusiesiems priešintis purškiant dujas, aktyvūs fiziniai veiksmai siekiant įsibrauti į transporto priemonę, laikytina, kad nusikalstama veika buvo kruopščiai suplanuota. Prokuroro teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad V. R. telefonu kreipėsi į S. P. melagingai nurodydamas, kad parduoda medieną. Iš nukentėjusiųjų S. P., V. G. duotų parodymų matyti, kad buvo susitarta, jog mediena bus perkama, susitarta kaina – 200 litų už vieną kubinį medienos metrą. S. P. V. R. telefonu nurodė, kad „pasikraunam ir atsiskaitom“, tokie duomenys leido kaltininkams manyti, jog už medieną bus atsiskaitoma vietoje, grynaisiais pinigais. Byloje gauti ir duomenys, kad Ž. C. yra susijęs su miškų pirkimu-pardavimu. Pažymi, kad V. R. duoti parodymai, kad S. P. turėjo tik atvykti apžiūrėti medienos, nukentėjusiųjų duotais parodymais buvo paneigti. Be to, nukentėjusiųjų tikslą įsigyti medienos patvirtina ir nukentėjusiųjų tolimas vykimas miškovežiu į įvykio vietą. Mano, jog įvertinus šiuos duomenis pripažintina, kad kaltinamųjų tyčia buvo pagrobti svetimą turtą. Pasak prokuroro, tokios išvados pakanka nustatyti, kad buvo pasikėsinta įvykdyti plėšimo nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, kokį turtą kaltininkai ketino pagrobti, kiek jų tyčia turto atžvilgiu buvo apibrėžta. Teigia, kad nuosprendyje teismo išsakytas motyvas, kad nenustatyta, kokį turtą kėsinosi kaltinamieji pagrobti, nešalina asmenų atsakomybės dėl plėšimo padarymo. Išdėstyti duomenys, asmenų atlikti veiksmai pasirengiant įvykdyti nusikalstamą veiką, patvirtina ir asmenų išankstinį susitarimą įvykdyti plėšimo nusikalstamą veiką, bendrininkavimą šios nusikalstamos veikos padaryme.

4.1. Prokuroro teigimu, faktinės aplinkybės leidžia pripažinti, kad kaltininkai pasikėsino pagrobti pinigines lėšas, kurias nukentėjusieji turėjo pasiimti atsiskaitant už medieną. Nurodo, kad atsižvelgiant į sutartą parduoti medienos kiekį, kainą už medieną, negalima laikyti, jog kaltininkų tyčia buvo nukreipta į didelės vertės svetimą turtą. Prokuroro nuomone, kaltinamieji nežinojo, kokią tiksliai pinigų sumą turės nukentėjusieji, todėl kaltinime nebuvo galima nurodyti, kokią konkrečiai pinigų sumą kaltinamieji pasikėsino pagrobti. Nukentėjusieji taip pat ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti tiksliai turėtos pinigų sumos, dalis pinigų buvo S. P. asmeninės lėšos, dalis V. G. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi kaltininkai nežinojo tikslios nukentėjusiųjų laikomos pinigų sumos, kaltinime ir buvo nurodyta, jog jie pasikėsino pagrobti svetimą turtą – neapibrėžtos vertės pinigus. Kaltinime nurodyti visą miškovežyje buvusį turtą, lėšas turimas banko sąskaitoje, kaip galimai nuosprendyje užsimena teismas, būtų nepagrįsta. Teigia, kad apylinkės teismas įvertinęs bylos duomenis ir nustatęs, kad nėra galimybės tiksliai identifikuoti, kokį turtą kaltininkai pasikėsino pagrobti, turėjo galimybę iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog buvo pasikėsinta pagrobti pinigus, paliekant kaltinimo turinį, jog pasikėsinta pagrobti neapibrėžtos vertės svetimą turtą (baudžiamoji byla Nr. 2K-179/2007). Pažymi, kad teismo ir prokuroro nuomonės, į kokio turto pagrobimą (ar į pinigus, ar į neapibrėžtą turtą) buvo nukreipta asmens tyčia nesutapimas, neturi būti priežastimi asmeniui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

4.2. Teigia, kad apylinkės teismas konstatuodamas, kad V. R. ir Ž. C. nesikėsino pagrobti svetimo turto, nepagrįstai rėmėsi kaltinamųjų duotais parodymais, jų pateikta versija, neanalizavo nukentėjusiųjų duotų parodymų, kitų objektyvių bylos duomenų apie nusikalstamos veikos pasirengimą, naudotas priemones, nusikaltimo eigą ir kaltininkų atliktus veiksmus ir tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp V. R. ir Z. C. parodymų ir kitų byloje esančių duomenų, todėl teismo atliktas įrodymų vertinimas pripažintinas netinkamu dėl neišsamaus aplinkybių išnagrinėjimo. Teigia, kad teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą, jog esant pagrindui nekvalifikavo nusikalstamos veikos, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Pasak prokuroro, tai, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą patvirtina ir teismo motyvas – jei kaltinamieji būtų norėję įvykdyti plėšimą, būtų galėję tai padaryti ir pagrobti pakankamai turto ir pinigų. Tokie teismo motyvai, pasak prokuroro, dėstomi ignoruojant nukentėjusiųjų duotus parodymus, faktines nusikaltimo aplinkybes – nukentėjusiųjų pasipriešinimą kaltininkams, kaltininko išspyrimą, užsidarymą automobilyje, pradėjimą važiuoti iš tos vietos miškovežiu, kaltininkų nesugebėjimą išdaužti transporto priemonės stiklo ir kt. Nesupranta, kokią aplinkybę teismas norėjo patvirtinti nurodydamas, iš konteksto paimtus S. P. parodymus, kad pas nepažįstamus medienos pirkti nevažiuoja. Nei S. P., nei V. R. nenurodė, kad jie būtų pažįstami, su kitais asmenimis S. P. dėl medienos pirkimo-pardavimo nebendravo, V. R. susisiekęs su S. P. nurodė jo numerį gavęs iš esmės iš asmenų, kurie vykdė medienos pirkimą-pardavimą.

13.4. Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis S. P.. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 48–49, 50–51), apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis paaiškino, kad jam į mobiliojo ryšio telefoną paskambino vyriškis, kuris paklausė, ar jį domina mediena. Pasitaręs su V. G. nusprendė pirkti medieną. Su skambinusiu asmeniu susitarė pirkti medieną, vyriškis pasidomėjo kaip bus atsiskaitoma už medieną, tačiau konkrečiai jis nieko nenurodė, informuodamas, kad kai pasikraus medieną tada ir atsiskaitys. Susitarė, kad reikės važiuoti į (duomenys neskelbtini). Kartu su V. G. miškavežiu važiavo link (duomenys neskelbtini) miestelio. Jis vairavo miškavežį. Važiuojant paskambino tam vyriškiui, jis pasakė, kad reikia važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur jį pasitiks bei palydės į vietą. Nuvykus į sutartą vietą, atvažiavo automobilis „(duomenys neskelbtini)“. Tada pardavėjas paskambino ir nurodė sekti jam iš paskos Važiuojant miško keliuku, automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas pasitraukė į keliuko pakraštį ir sustojo. Jis toliau nevažiavo, sustojo. Iš automobilio „(duomenys neskelbtini)“ niekas neišlipo. Staiga prie vairuotojo pusės durelių prišoko du kaukėti vyriškiai, atidarė dureles bei į automobilio vidų pradėjo purkšti dujas. Matė, kaip tuo metu vienas vyriškis atidarė ir keleivio dureles, kur sėdėjo V. G.. Vyriškiai atėjo iš miško pusės. Minėti asmenys nieko nesakė ir nieko nereikalavo. Norėdama uždaryti dureles, jis vienam vyriškiui spyrė koja. Užsidarę automobilio dureles pradėjo važiuoti. Nuo papurkštų dujų labai perštėjo akys, nieko nebematė. Parodymo atpažinti iš klausos nukentėjusysis S. P. atpažino V. R. balsą, nurodydamas, jog tai būtent tas asmuo, kuris skambino jam siūlydamas pirkti medieną (1 t. 86–87 b. l.).

13.5. Išteisintasis V. R. tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje neneigė, kad jis skambino nukentėjusiajam S. P. ir tarėsi dėl medienos pirkimo. Taip pat išteisintasis patvirtino, jog jis ir dar trys asmenys: Ž. C. ir R. Š. su draugu, važiavo automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, kurį jis vairavo. Važiuojant nebuvo kalbama, kokie veiksmai bus atliekami, t. y. nebuvo kalbama nei apie pinigus, nei apie apiplėšimą. Buvo kalbama, kad reikia prisidengti veidus, kad jų nepažintų. Taip pat išteisinamasis paaiškino, jog R. Š. paprašė paskambinti žmogui, kuris „lenda į jo draugo šeimą“, jog reikia jį pagąsdinti. R. Š. davė telefono numerį ir jis paskambino, susitarė dėl susitikimo. Paprašė Ž. C. paskolinti automobilį. Ž. C. važiavo kartu, nes ne jo automobilis buvo, o pasiskolino iš R. M.. Su miškovežiu atvažiavo dviese. Jis jiems paskambino ir pasakė, kad važiuotų iš paskos. Jis pavažiavo truputį nuo kelio ir sustojo. Asmenys iš sunkvežimio nebuvo išlipę. Jis laukė mašinoje. Pamatė, kad atbėga ir sako jam „važiuojam“, tai jis ir pradėjo važiuoti, o miškovežis iš paskos.

13.6. Tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisinamasis Ž. C. neneigė, jog įvykio metu buvo užsimovęs pirštines, užsidėjęs kaukę, jog nukentėjusiesiems į automobilio vidų buvo purškiamos dujos. Paaiškino, kad atvažiavo V. R., kuris paprašė paskolinti automobilį. Jis pasiskolino iš R. M. automobilį ir pasiėmę R. Š. su draugu, važiavo pagąsdinti žmones. Automobilyje rado drabužių, pirštines, pasidarė kaukes. Juos paleido miškelyje, o V. R. su automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ išvažiavo pasitikti. Privažiavo „fūra“ ir R. Š. su draugu išbėgo iš kitos pusės. Jis nematė kas ten vyksta, nes buvo kitoje pusėje. Kažkas turėjo dujų balionėlį. Pamatė, kad jie bėga į automobilį, kur sėdėjo V. R., ir jis nubėgo jiems iš paskos. Apie plėšimą nebuvo jokios kalbos. Jiems daiktai (pirštinės, kaukės) nebuvo reikalingi, todėl išmetė pro langą. Taip pat parodė, kad nebuvo jokio susitarimo ką nors apiplėšti, reikalauti pinigų, ar turto. Sutinka, kad nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas dėl panaudotų dujų.

14. Anksčiau aptarti kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymai, taip pat įvertinti telekomunikacijų perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose (1 t. 129, 136, b. l.), tarnybiniuose pranešimuose (1 t. 131, 132, 148–150 b. l., 2 t. 21–28 b. l.) užfiksuoti duomenys, teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kad nukentėjusiajam S. P. skambino V. R. ir derino susitikimo laiką ir vietą, jog susitikimas buvo derinamas dėl medienos įsigijimo. Taip pat minėti įrodymai patvirtina, kad automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kuris priklausė S. D. ir kurį R. M. buvo paskolinęs Ž. C., vairavo V. R. ir su šiuo automobiliu vyko jis kartu su Ž. C. ir dar dviem asmenimis, į įvykio vietą. Tačiau duomenų, jog išteisintieji vykdami į įvykio vietą, braudamiesi į nukentėjusiųjų vairuojamą miškavežį ir purkšdami dujas, turėjo tikslą nukentėjusiuosius apiplėšti, t. y. pagrobti pinigus ar kokias nors kitas vertybes, byloje nėra surinkta. Išteisintieji tiek apklausiami pirmosios instancijos teisme, tiek duodami paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad jie dėl asmeninių tikslų, t. y. siekdami pagąsdinti nukentėjusiuosius, vyko į įvykio vietą, apiplėšti nukentėjusiųjų neketino, pinigų nereikalavo, sustojusiame miškavežyje buvusių nukentėjusiųjų V. G. ir S. P. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas – purškiant į miškavežio vidų dujas, kurios sukėlė nukentėjusiesiems skausmą. Nukentėjusieji S. P. ir V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad juos užpuolę asmenys jokio reikalavimo neišsakė ir negali paaiškinti, kokiu tikslu juos užpuolė. Tai, kad V. R. telefono pokalbio metu su nukentėjusiuoju S. P. aptarinėjo parduodamos medienos kainą, kiekį, jog V. R. klausė, kokiu būdu bus atsiskaitoma už parduotą medieną, neduoda pagrindo išvadai, kad išteisintieji tikrai žinojo, jog nukentėjusieji turės pinigus, skirtus sumokėti už perkamą medieną.